Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1-3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; dirbti arba registruotis darbo biržoje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. K. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą, o būtent: jis pažeisdamas 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 priedo 2 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, pakeista 2012 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. X-2156, 2013 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XII- 733) reikalavimą, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus“, nepateikė policijos licencijavimo skyriui prašymo gauti leidimą turėtam, tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje įgytam šaunamajam ginklui ir šaudmenims laikyti, tokiu būdu neturėdamas leidimo, numatyto 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 13 straipsnio 4 dalyje, kurioje teigiama, kad „savigynai B ir C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus, jų šovinius gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 21 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, gavę leidimą“, nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laikotarpio iki 2018 m. balandžio 18 d. automobilyje „Mitsubishi L400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo Vilniuje, šalia Sodų g. 8 namo, neteisėtai laikė C kategorijos šaunamiesiems ginklams priskiriamą revolverį „ME 38 Compact –G“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su guminėmis kulkomis, kol iki 2018 m. balandžio 18 d. apie 23.41 val. šis revolveris buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais M. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliantas pateiktame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tačiau mano, jog jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl galimybės šioje byloje M. K. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis neatliko pareigos pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti turimą ginklą iki 2014-07-01 (įstatymo keitimosi pereinamuoju laikotarpiu), suvokdamas, kad toks leidimas ginklui reikalingas, pakankamai ilgą laiko tarpą nuo ginklo įsigijimo iki minėto įstatymo įsigaliojimo bei galiausiai ir ginklo radimo. Į tai, kad M. K. yra teistas tris kartus, paskutinį kartą 2017-05-02, kas kelia abejonių dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumo. Taip pat į tai, kad, nors kaltininko tyčioje nenustatyti ketinimai ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams, tačiau pagal bylos aplinkybes toks ginklo laikymas nelaikytinas nepavojingu, jį matė ir pranešė policijai pašaliniai asmenys. Be to, aptarė, kodėl M. K. gynėjo nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai nėra taikytini šioje byloje.

7. Skunde nurodoma, jog pagal anksčiau galiojusį Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šis ginklas iki 2014 m. liepos 1 d. laikomas legaliai, jam turėti nebuvo reikalingas leidimas, tačiau pažymėtina, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje M. K. parodė, jog žinojo, jog keitėsi įstatyminė bazė, bet jis nesusitvarkė leidimo ginklui, dėl jo turimų teistumų galėjo būti problemų leidimui gauti (1 t., b.l. 173-175). Taigi, nepaisant to, jog įsigijimo metu šiam ginklui leidimo nereikėjo, nuteistajam vėliau tapo žinoma, kad pasikeitė ginklų laikymo ir registravimo tvarka, todėl jis privalėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, tačiau sąmoningai, bijodamas, kad leidimas nebus išduotas, to nepadarė ir beveik ketverius metus, iki kol buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų, šaunamąjį ginklą neteisėtai laikė, kas rodo didesnį veikos pavojingumą.

8. Apelianto nuomone, aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju rastas ginklas priskiriamas prie mažiau pavojingų - C kategorijos ginklų ir be šaudmenų, rodo mažesnį veikos pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kyla be leidimo laikant šaunamąjį ginklą (tarp jų, pabrėžtina, ir C kategorijos), šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, t.y. pagal straipsnio dispoziciją pakanka laikyti tik ginklą ar tik šaudmenis. Be to, teismų praktikoje yra pavyzdžių, kuomet asmuo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteisiamas dėl disponavimo vien šaunamuoju ginklu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-464-699/2015). Tai, jog nuteistojo šaunamajame ginkle ar automobilyje nebuvo rasti ir šaudmenys, vienareikšmiškai nerodo mažesnio veikos pavojingumo, turi būti vertinama nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių visuma, kas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta.

9. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pagal bylos aplinkybes nebuvo sukurtas realus pavojus visuomenės saugumui, nes jis šio dujinio pistoleto nenaudojo, tačiau toks M. K. teiginys prieštarauja byloje esantiems faktiniams duomenims, iš kurių matyti, kad automobilis „Mitsubishi L400“, kuriame buvo surastas šaunamasis ginklas, stovėjo viešoje vietoje, šalia Sodų g. 8 namo, Vilniuje, nakties metu. Be to, policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą, kad neblaivūs asmenys kieme kviečia merginas į automobilį Toyota, raudonos spalvos, bei bandė įsodinti per jėgą, viena mergina matė, kad neblaivūs asmenys turi ginklą (1 t., b.l. 2-3).

10. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad M. K. padaryta nusikalstama veika yra pakankamai pavojinga – jis, būdamas tris kartus teistas, neturėdamas teisės įgyti ar laikyti ginklus ir jų šaudmenis, neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – revolverį „ME 38 Compact – G“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su guminėmis kulkomis. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl galimybės nagrinėjamoje byloje taikyti BK 37 straipsnio nuostatas yra pagrįstos, pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir atleisti M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo šiuo atveju nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.