- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-01
- Bylos Nr.
- 2A-72-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-011614-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- T. S.
- Atsakovas
- asociacijai Lietuvos
- Kategorijos
- 2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1334-803/2017 pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė T. S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą dėl sprendimo pripažinti T. S. advokate panaikinimo ir priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad ji Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 61 buvo įrašyta į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-720-506/2012 ieškovė buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta galutinė bausmė – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartimi nuosprendis paliktas nepakeistas. Ieškovė 2014 m. kovo 12 d. raštu kreipėsi į Advokatų tarybą su prašymu išbraukti ją iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Advokatų tarybos 2014 m. kovo 13 d. vykusio posėdžio metu ieškovės prašymas buvo patenkintas, išbraukiant ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, išregistruojant jos advokatų kontorą bei skiriant jai Lietuvos advokatų visuotinio susirinkimo sprendime numatytą vienkartinę pašalpą, skiriamą advokatams, išbraukiamiems iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo jų paties prašymu. Ieškovės įsitikinimu, jos, kaip advokatės, įgaliojimai jau buvo nutrūkę neribotam laikui arba iki tol, kol išnyks įstatyme numatytos sąlygos, užkertančios kelią tęsti advokatės praktiką. Tačiau ieškovė gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 12 d. gavo skundžiamą Advokatų tarybos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą, nors 2016 m. balandžio 29 d. pranešimas apie Advokatų tarybos vyksiantį posėdį buvo siųstas nebevykdančios veiklos, išregistruotos advokatų kontoros adresu. Pranešimą ieškovė gavo tik 2016 m. gegužės 16 d., susisiekusi su buvusiais kolegomis, taigi, buvo pažeista ieškovės teisė dalyvauti minėtame posėdyje, svarstant jai svarbų klausimą, bei pateikti paaiškinimus. Ieškovės nuomone, ginčo sprendimas neteisėtas ir todėl, kad įrašymo į advokatų sąrašą metu galiojusiame Advokatūros įstatyme nebuvo nustatyta atskirų pripažinimo advokatu ir įrašymo į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą etapų. Pagal tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo (1994 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 14 straipsnį asmenis į advokatų sąrašą įrašydavo Teisingumo ministras, nebuvo nustatyta pripažinimo advokatu procedūra. Įsigaliojus 2004 m. kovo 18 d. Advokatūros įstatymui, ieškovė buvo laikoma įrašyta į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Taigi, Advokatų tarybos sprendimas pripažinti ieškovę advokate nebuvo priimtas, todėl įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui bei išnykus sąlygoms, suteikiančioms teisę verstis advokatės veikla, ieškovės prašymu ji buvo išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo ir pagrįstai nebuvo laikytasi Advokatūros įstatymo 13 straipsnyje nurodytos sprendimo pripažinti asmenį advokatu pripažinimo negaliojančiu procedūros. Advokatų taryba 2014 m. kovo 14 d. vykusiame posėdyje, tenkindama ieškovės prašymą, žinojo tikrąsias šio prašymo priežastis (įsiteisėjęs teismo nuosprendis), o tai reiškia, kad jokių naujų aplinkybių praėjus dvejiems metams, kuomet taryba priėmė ginčijamą sprendimą, neatsirado. Ieškovės įsitikinimu, Advokatų taryba, priėmusi ginčijamą sprendimą panaikinti sprendimą pripažinti ieškovę advokate, kuris faktiškai neegzistuoja, ne tik siekė suvaržyti jos teisę pasinaudoti Advokatūros įstatyme numatyta lengvata buvusiems advokatams, siekiantiems iš naujo jais tapti, bet ir iš esmės pažeidė tiek nacionalinėje teisėje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas, nesutikdamas su ieškovės argumentu, kad išbraukus ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, atsakovei nebebuvo pagrindo priiminėti sprendimo dėl ieškovės išbraukimo iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo, nurodė, jog Advokatūros įstatymo 18 straipsnis, reglamentuojantis įrašymą į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, privalo būti neatsiejamai aiškinamas su šio įstatymo 23 straipsnyje numatytais pagrindais, kuriems esant priimamas sprendimas advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Teismas pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant teisės normas, asmuo gali tapti advokatu, jei jis yra nepriekaištingos reputacijos. Kitaip tariant, Lietuvos praktikuojančio advokato ir advokato statusas pagal suteiktus objektinės teisės leidimus asmeniui nėra tapatūs subjektinės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes bendroji norma dėl tapimo advokatu, nukreipdama į Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įpareigoja Lietuvos advokatūrą priimti sprendimą advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu.Teismas atkreipė dėmesį, kad Advokatų tarybos 2014 m. kovo 13 d. sprendimu buvo nuspręsta ieškovę išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo iki atsakovė gavo duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro apie T. S. teistumą ir priėmė ginčo sprendimą. Teismo vertinimu, Advokatūros įstatymas nenumato, kad, jei jau buvo priimtas sprendimas advokatą išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo kitais pagrindais, nustatytais Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, nebūtų galima inicijuoti sprendimo priėmimo dėl pripažinimo asmens advokatu panaikinamo pagal to paties įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo ir tai, kad advokato statuso praradimas sukelia kitus teisinius padarinius, todėl tai nėra pakartotinis asmens nubaudimas už tą pačią veiką.Teismas nurodė, kad Advokatų taryba 2016 m. gegužės 5 d. posėdyje priėmė sprendimą panaikinti sprendimą pripažinti T. S. advokate, nes pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 228 straipsnio 1 dalį ji padarė apysunkį nusikaltimą, o pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – nesunkų. Nusikalstama veika padaryta 2011 m. vasario 1 d. (dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas), o nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. gegužės 17 d., taigi, teismo vertinimu, buvo akivaizdus pagrindas taikyti Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinamo. Atsakydamas į ieškovės argumentą, kad atsakovė buvo nuolat informuojama apie iškeltą baudžiamąją bylą, todėl jau tuo metu, kai buvo priimtas 2014 m. kovo 13 d. sprendimas, atsakovė privalėjo svarstyti kitą išbraukimo iš sąrašo pagrindą, o nepasinaudojusi šia teise, atsakovė ją prarado, teismas pastebėjo, jog Lietuvos advokatūra turi pareigą kontroliuoti Advokatūros įstatymo 13 straipsnio įgyvendinimą, užtikrindama, jog advokato vardą turėtų tik šio įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys. Taigi, atsakovė privalėjo vykdyti jai suteiktas viešojo ir vidaus administravimo funkcijas, o tai reiškia, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.Teismas pažymėjo ir tai, kad nors ieškovės įrašymo į advokatų sąrašą ir išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojo skirtingos Advokatūros įstatymo redakcijos bei skirtingas asmenų tapimo praktikuojančiais advokatais bei pripažinimo advokatais teisinis reglamentavimas, pagal bendrąją taisyklę pasikeitęs teisinis reguliavimas teisinius santykius reguliuoja pagal galiojančias reglamentuojančias normas, o naujai įsigaliojusiame Advokatūros įstatyme nenumatytas jų atgalinis veikimas dėl advokato statuso ir (ar) jo pripažinimo advokatu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neprarado advokato teisinio statuso, Lietuvos advokatūrai 2014 m. kovo 13 d. priėmus sprendimą išbraukti ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, todėl atmestinas ieškovės argumentas, kad kadangi įrašymo į advokatų sąrašą metu galiojusiame Advokatūros įstatyme nebuvo nustatyta atskirų pripažinimo advokatu ir įrašymo į Praktikuojančių advokato sąrašą etapų, ji savaime neteko advokato vardo ir nebuvo pagrindo priimti ginčo sprendimą.Teismas paaiškino, kad iš Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų galima spręsti, jog ieškovės teisių pažeidimą dėl netinkamo pranešimo apie posėdį būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jei būtų apribota jos teisė teismui apskųsti Lietuvos advokatūros sprendimą. Ieškovė realizavo teisę kreiptis į teismą, todėl šiuo aspektu argumentai dėl sprendimo neteisėtumo atmestini. Be to, teismo vertinimu, Advokatūros įstatymas nenumato, kad teismas galėtų panaikinti ginčo sprendimą dėl formalių procedūrų nesilaikymo, o, kaip teisingai nurodė atsakovė, raštas, informuojantis apie posėdį, išsiųstas paskutiniu žinomu ieškovės adresu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Apie ieškovės teistumą atsakovė sužinojo ne gavusi 2016 m. kovo 31 d. Informatikos ir ryšių departamento raštą, o gerokai anksčiau, t. y. vien iš 2013–2014 metais atsakovės ieškovei siųstų pranešimų matyti, kad atsakovė aktyviai domėjosi baudžiamosios bylos eiga. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka, atsakovė informavo ieškovę apie 2014 m. kovo 13 d. paskirtą posėdį, kuriame turėjo būti nagrinėjamas klausimas dėl sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo ir išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Ieškovė puikiai suprato, kad yra praradusi nepriekaištingą reputaciją ir nebegali toliau užsiimti advokato veikla, todėl norėjo pasielgti garbingai ir pati pasitraukti iš Lietuvos advokatūros, taigi parašė prašymą išbraukti ją iš praktikuojančių advokatų sąrašo savo noru. 2014 m. kovo 13 d. vykusio Advokatų tarybos posėdžio metu buvo detaliai išanalizuotos būtent su jos teistumu susijusios aplinkybės, nors ir patenkintas prašymas išbraukti ją iš sąrašo savo noru. Kadangi tikroji ieškovės išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo ieškovės padaryta nusikalstama veika, susijusi su tiesioginėmis advokato funkcijomis, ji nuo minėto sprendimo priėmimo dienos, net ir nesant sprendimo dėl jos pašalinimo iš advokatų apskritai, prarado ir teisę verstis advokato praktika, ir advokato teisinį statusą. Šias išvadas patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2009).Teismas, nurodydamas, kad iš ieškovės argumentų galima spręsti, jog ji mano, kad išbraukus iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, atsakovei nebebuvo pagrindo priiminėti sprendimo dėl jos išbraukimo iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo, nepagrįstai nurodė, jog tai reiškia, kad ieškovė iš esmės gina teisę į advokato teisinio statuso išsaugojimą, kartu ir galimybę verstis advokato veikla. Tačiau argumentą, kad ieškovė dar 2014 m. prarado advokato vardą, ieškovė aiškiai pagrindė ieškinyje cituojama teismų praktika, kurioje, užpildant teisės spragą, yra aiškiai pasisakyta dėl asmenų, tapusių advokatais iki 1998 metų, advokato vardo praradimo, praradus nepriekaištingą reputaciją, net ir nesant sprendimo panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Be to, tai, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir nenuosekli, rodo priešingas teismo sprendimo teiginys, jog ieškovė įrodinėja, kad įrašymo į advokatų sąrašą metu galiojusiame Advokatūros įstatyme nebuvo nustatyta atskirų pripažinimo advokatu ir įrašymo į Praktikuojančių advokato sąrašą etapų, todėl ji savaime neteko advokato vardo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014 ne tik pateikti išaiškinimai aktualiais šioje byloje klausimais, bet ir remiamasi kita ieškovės cituojama nutartimi byloje Nr. 3K-3-80/2009, todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi dėl neva nesutampančio ratio decidendi. Teismas, remdamasis Advokatūros įstatymo normų sistemine analize ir akcentuodamas nepriekaištingos reputacijos praradimą, kaip esminę kliūtį tiek tęsti advokato veiklą, tiek būti pripažintam advokatu, tiek būti įrašytam į Praktikuojančių advokatų sąrašą, iš esmės sprendimo 12 punkte pateikė analogiškas išvadas, kokios buvo suformuluotos ieškovės cituojamoje teismų praktikoje. Todėl nesuprantama, kodėl teismas, formuluodamas iš esmės analogiškas ieškovės argumentams išvadas, konstatavo, kad su ieškovės argumentais nesutinka. Šiuo metu galiojantis Advokatūros įstatymas taip pat nenumato to, kad gali būti panaikintas sprendimas, kuris neegzistuoja, t. y. šiuo metu galiojantis įstatymas iš viso nereglamentuoja asmenų, tapusių advokatais iki 1998 metų, išbraukimo Praktikuojančių advokatų sąrašo pasekmių. Būtent apie tai pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovės cituojamoje teismų praktikoje – kadangi Advokatūros įstatyme nereglamentuota asmens, tapusio advokatu pagal vienpakopę sistemą, galiojusią iki 1998 metų, tvarka, tai yra laikytina teisės spraga, kuri ir buvo užpildyta ieškovės cituojamose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais.Priešingai nei nurodė teismas, ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, kad atsakovė tuo metu, kai buvo priimtas 2014 m. kovo 13 d. sprendimas ieškovę išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, privalėjo svarstyti kitą išbraukimo iš šio sąrašo pagrindą, o nepasinaudojusi šia teise, atsakovė prarado tokią teisę. Ieškovė teigė, kad gavusi atsakovės pranešimą apie paskirtą posėdį, ji priėmė sprendimą pasielgti garbingai ir pasitraukti iš Lietuvos advokatūros savo noru. Būtent todėl formaliu ieškovės išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindu yra nurodytas jos pačios prašymas. Tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo ne kartą akcentuota, kad šios aplinkybės nekeičia fakto, jog minėto sprendimo priėmimo momentu ieškovė buvo praradusi nepriekaištingą reputaciją, todėl remiantis cituojamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, išbraukiant ją iš advokatų sąrašo ji kartu prarado ir advokato vardą.Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Esant atskiriems Advokatų tarybos sprendimams dėl apeliantės išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir dėl sprendimo pripažinti apeliantę advokate panaikinimo, taip pat atsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovė, tiek ieškovė laikė, jog po 2014 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo apeliantė išlaikė advokato statusą, darytina išvada, kad apeliantė advokato vardą prarado būtent 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu. Kita vertus, nepriklausomai nuo to, ar advokato vardą apeliantė prarado 2014 m. kovo 13 d. ar 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu, ji nepatenka į kategoriją asmenų, kurie laiko tik advokatų veiklos organizavimo egzaminą pagal galiojančios redakcijos Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 6 punktą, o tai reiškia, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas apeliantei nesukelia teisinių pasekmių, kurių ji siekė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu.Nagrinėjamu atveju būtų galima spręsti klausimą dėl šios bylos ir kasacinio teismo civilinių bylų Nr. 3K-3-80/2009 ir Nr. 3K-7-277/2014 ratio decidendi, jeigu byloms būtų taikomos tos pačios teisės normos; apeliantės atžvilgiu nebūtų priimtas sprendimas panaikinti sprendimą pripažinti apeliantę advokate (2016 m. gegužės 5 d. sprendimas), o Advokatų tarybos 2014 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimas reikštų, kad apeliantė turi teisę lengvatinėmis sąlygomis (nelaikant advokatų kvalifikacinio egzamino) prašyti ją vėl įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Tačiau šiuo metu nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra. Visų pirma, apeliantė išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo galiojant dar vėlesnei Advokatūros įstatymo redakcijai nei kasacinio teismo nutartyse. Antra, kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti konkrečių faktinių aplinkybių kontekste, t. y. asmenys buvo išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo, tačiau sprendimas panaikinti sprendimą pripažinti juos advokatais priimtas nebuvo, todėl kasacinis teismas išaiškino, kad vien aplinkybė, jog taryba nepriėmė sprendimo panaikinti sprendimą asmenį pripažinti advokatu, nereiškia advokato statuso išsaugojimo. Tai, kad pati ieškovė po 2014 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo laikė, jog ji išlaikė advokato statusą, patvirtina po 2014 m. kovo 13 d. sprendimo apeliantės apskaitymas asmenų, pripažintų advokatais, sąraše bei ieškovės įmokų, nustatytų asmenims, kurių atžvilgiu galioja sprendimas pripažinti advokatu ir kurie nėra įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą, mokėjimas Lietuvos advokatūrai. Apeliantės akcentuojami kasacinio teismo išaiškinimai nereiškia, kad dėl asmenų, kurie tapo advokatais iki 1998 metų gali būti priimamas tik sprendimas juos išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, kuris visais atvejais reikš ir sprendimą panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Kasacinis teismas konstatavo tik tiek, kad, jeigu Advokatų taryba nepriėmė atskiro sprendimo panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, tai neturi suteikti jam teisės lengvatinėmis sąlygomis vėl būti įrašytam į Praktikuojančių advokatų sąrašą, tuo labiau, jeigu iš to sąrašo jis buvo išbrauktas, netekus nepriekaištingos reputacijos ar kitais pagrindais, susijusiais su jo neatitikimu reikalavimams, taikomiems advokatams. Taigi, minėtų kasacinio teismo bylų teisės taikymo ir faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios su šiuo metu nagrinėjamos bylos. Be to, pirmosios instancijos teismo išvados sutapo su kasacinio teismo išaiškinimais tik ta dalimi, kuria teismas sprendė, kad advokatas, netekęs nepriekaištingos reputacijos, negali verstis advokato veikla.Nors apeliantė nurodė nesutinkanti su teismo išvada, kad ji gina teisę į advokato teisinio statuso išsaugojimą ir galimybę verstis advokato veikla, ieškinyje apeliantė nurodė suprantanti, jog galiojantis teisinis reglamentavimas asmeniui, teistam už tyčinį nusikaltimą, visam laikui neužkerta kelio grįžti į Advokatūrą, o ginčijamą atsakovės sprendimą ieškovė vertina, kaip siekį maksimaliai apsunkinti jos pripažinimo advokate procedūrą, suėjus įstatyme numatytam terminui nepriekaištingai reputacijai atgauti. Iš ieškinio galima suprasti, kad advokato statuso sugrąžinimo apsunkinimą ji siejo su tuo, kad, panaikinus sprendimą pripažinti apeliantę advokate, jai teks laikyti ne advokatų veiklos organizavimo egzaminą, o advokatų kvalifikacinį egzaminą, taigi iš ieškinio argumentacijos spęstina, kad apeliantė siekia ateityje verstis advokatės veikla. Apeliantė nepatenka į kategoriją asmenų, kurie laiko tik advokatų veiklos organizavimo egzaminą, nes ji iš Praktikuojančiu advokatų sąrašo išbraukta ne Advokatūros įstatymo Nr. VII-811 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punkte nurodytais pagrindais, bet 2004 m. kovo 18 d. Advokatūros įstatymo Nr. IX-2006 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taigi, skundžiamo sprendimo panaikinimas nesukeltų ieškovei teisinių pasekmių, kurių ji siekė kreipdamasi į teismą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantei kvestionuojant teismo išvadą dėl to, kad ieškovė gina teisę į advokato statuso išsaugojimą ir galimybę verstis advokato veikla, ieškovė tik patvirtina nesiekianti jokio materialinio teisinio rezultato, kuris turėtų įtakos jos teisėms ir pareigoms. Vien ši aplinkybė, net nevertinant kitų argumentų, yra pakankamas pagrindas skundui atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovė T. S. buvo įrašyta į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą Teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 61. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės įrašymo į advokatų sąrašą metu galiojo vienpakopė tapimo advokatu sistema.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-720-506/2012 ieškovė buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta bauda. Minėtas nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartimi paliktas nepakeistas.Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Advokatų tarybos 2014 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovė išbraukta iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo pagal Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą (t. y. pačios ieškovės prašymu). Nėra ginčo dėl to, kad T. S. išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu jau buvo įtvirtinta ir galiojo dvipakopė sistema, t. y. buvo nustatyti atskiri pripažinimo advokatu ir įrašymo į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą etapai.Skundžiamu 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu Advokatų taryba, vadovaudamasi Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikino sprendimą pripažinti apeliantę T. S. advokate ir išbraukė ją iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo, remdamasi tuo, kad ieškovė neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus (Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 2 punktas).Apeliantės įsitikinimu, kadangi Advokatūra apie ieškovės padarytą nusikalstamą veiką ir jai priimtą apkaltinamąjį nuosprendį žinojo dar 2014 m. kovo 13 d. sprendimo išbraukti ieškovę iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priėmimo metu, tikroji ieškovės T. S. išbraukimo iš minėto sąrašo priežastis buvo būtent nepriekaištingos reputacijos praradimas, todėl, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais 2009 m. vasario 23 d nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2009 ir 2014 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014 dėl asmenų, tapusių advokatais pagal vienpakopę sistemą, išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo padarinių, ieškovė dar tada (t. y. 2014 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo metu) prarado advokato vardą (statusą) ir Advokatų taryba neturėjo jokio teisinio pagrindo 2016 m. gegužės 5 d. panaikinti neegzistuojančio sprendimo pripažinti ieškovę advokate.Nesutikdama su apeliantės skunde dėstoma pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma primena, kad teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi būti vadovaujamasi ne a priori, o atsižvelgiant į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir pagrįstai savo atsiliepime į skundą akcentuoja atsakovė, ieškovės cituojamų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios šiuo metu nagrinėjamos bylos aplinkybėms ne tik dėl to, kad apeliantė iš Praktikuojančių advokatų sąrašo buvo išbraukta galiojant kitai Advokatūros įstatymo redakcijai, nei analizuojamos minėtose bylose, tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovė, ir dėl to, jog minėtų kasacinio teismo bylų atveju Advokatų tarybos sprendimai panaikinti sprendimus pripažinti asmenis advokatais nebuvo priimti ir būtent dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovės cituojamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2009, siekdamas užtikrinti esminio nepriekaištingos reputacijos reikalavimo tinkamą laikymąsi, t. y. kad asmenys, netekę nepriekaištingos reputacijos, tačiau dėl tam tikrų formalių priežasčių neišbraukti iš advokatų sąrašo, nepagrįstai neišlaikytų advokato statuso ir su tuo susijusių įstatyme įtvirtintų lengvatinių sąlygų iš naujo pradėti verstis advokato veikla, išaiškino, jog Advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus kasatorę iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jos pašalinimo iš advokatų apskritai, ji prarado ir teisę verstis advokato praktika ir advokato teisinį statusą, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi tiesioginėmis advokato funkcijomis – valstybės garantuojamą teisinės pagalbos teikimu, o tai reiškia, jog išnyko viena esminių prielaidų advokato teisiniam statusui turėti – nepriekaištingas elgesys.Tačiau, priešingai nei interpretuoja apeliaciniame skunde ieškovė, minėtas kasacinio teismo išaiškinimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, savaime nereiškia, kad dėl asmenų, kurie tapo advokatais pagal vienpakopę sistemą ir kurie vėliau, galiojant dvipakopei sistemai, neteko nepriekaištingos reputacijos, gali ir turi būti priimtas tik sprendimas išbraukti juos iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, bet negali būti priimtas sprendimas panaikinti jų pripažinimą advokatais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pačios ieškovės akcentuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2009 pateikti teisinio reguliavimo išaiškinimai – kad tam, jog asmuo prarastų advokato teisinį statusą pagal 1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją, turėjo būti viena sąlyga – teisingumo ministro įsakymas išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą turėjo būti dvi sąlygos: Lietuvos advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Lietuvos advokatūros sprendimas atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, taip pat pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime akcentuota taisyklė, jog teisinius santykius reguliuoja tuo metu aktualios galiojančios normos (nebent pačiame įstatyme yra nurodytos išimtys), bei aplinkybės, kad pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymą Nr. XII-496 (Žin., 2013, Nr. 79-3999) asmenys, kurie buvo pripažinti advokatais iki įstatymo Nr. XII-496 įsigaliojimo, buvo laikomi įrašytais į asmenų, pripažintų advokatais, sąrašą, o byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovė, net ir po 2014 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo, ir toliau buvo apskaitoma asmenų, pripažintų advokatais, sąraše, patvirtina atsakovės pozicijos, kad ji turėjo teisėtą pagrindą ir pareigą užtikrinti ieškovės, netekusios nepriekaištingos reputacijos, pripažinimo advokatu panaikinimą ir išbraukimą iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo, pagrįstumą.Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis yra teistas už kitą, negu nurodyta šio straipsnio 1 punkte, tyčinį nusikaltimą, – kol teistumas neišnykęs arba nepanaikintas ir ne mažiau kaip trejus metus nuo bausmės atlikimo, bausmės vykdymo atidėjimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo dienos. To paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad sprendimas pripažinti asmenį advokatu panaikinamas jeigu po sprendimo priėmimo atsiranda bent viena iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, o pagal įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu.Kaip jau minėta, ieškovė 2014 m. kovo 13 d. sprendimu buvo išbraukta tik iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, remiantis ne Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o tos pačios dalies 1 punktu – pagal ieškovės prašymą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, konkrečiai 2014 m. kovo 3 d. Advokatūros pranešimo ieškovei, iš pradžių buvo planuojama spręsti klausimą ne tik dėl T. S. išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, bet ir sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo, būtent dėl ieškovei priimto apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau 2014 m. kovo 12 d. ieškovė pateikė Advokatūrai prašymą išbraukti ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo dėl pablogėjusios sveikatos būklės, kuriame (nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad toks žingsnis buvo nulemtas ieškovės supratimo apie jos negalėjimą verstis advokatės veikla ir noru garbingai pasitraukti iš Advokatūros) nebuvo absoliučiai jokių duomenų dėl nepriekaištingos reputacijos praradimo ir (ar) suvokimo apie advokato vardo (statuso) praradimą. Aplinkybę, kad tiek atsakovė, tenkinusi tokį ieškovės prašymą ir išbraukusi ieškovę tik iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagal Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tiek ir pati ieškovė iš tikrųjų nelaikė, jog apeliantė prarado advokato teisinį statusą nuo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo, patvirtina ne tik jau minėtas faktas, kad ieškovė ir toliau buvo apskaitoma asmenų, pripažintų advokatais, sąraše, bet ir tai, jog ieškovė iki pat skundžiamo Advokatų tarybos spendimo priėmimo mokėjo Advokatūrai įmokas, kurios nustatytos mokėti būtent asmenims, kurių atžvilgiu galioja sprendimas pripažinti asmenį advokatu ir kurie nėra įrašyti į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, ir jokių prieštaravimų Advokatūrai dėl tokių įmokų mokėjimo būtinumo apeliantė neteikė. Atsižvelgiant į tai, atsakovė, vykdydama įstatymo reikalavimus, t. y. įvertindama tai, kad nepriekaištinga asmens reputacija yra viena svarbiausių ne tik advokato veiklos, bet ir apskritai advokato teisinio statuso turėjimo prielaidų, ir nustačiusi, jog iki pat 2016 m. gegužės 5 d. asmuo, kuris neteko nepriekaištingos reputacijos, vis dar nebuvo išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo, priėmė teisėtą ir pagrįstą ieškovės skundžiamą 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą.Nors ieškovė teigia visada puikiai supratusi ir laikiusi, kad tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo būtent ieškovės padaryta nusikalstama veika (nepriekaištingos reputacijos praradimas), ir apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, jog ieškiniu ji faktiškai gina teisę į advokato teisinio statuso išsaugojimą ir galimybę verstis advokato veikla, pažymėtina, kad ieškinyje T. S. aiškiai nurodė, jog 2016 m. gegužės 5 d. Advokatų tarybos sprendimą ji vertina kaip Advokatūros siekį suvaržyti jos teisę pasinaudoti Advokatūros įstatyme numatyta lengvata buvusiems advokatams, norintiems iš naujo jais tapti. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, iš ieškinio ir kitų ieškovės procesinių dokumentų turinio, o taip pat 2017 m. vasario 23 d. teismo posėdyje duotų ieškovės parodymų akivaizdu, kad kaip ieškovei neva specialiai ir nepagrįstai sudaromą apsunkinimą apeliantė suvokia būtinumą laikyti kvalifikacinį advokatų egzaminą, nuo kurio laikymo pagal ankstesnės Advokatūros įstatymo redakcijos 7 straipsnio 6 punktą buvo atleisti asmenys išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo Advokatūros įstatymo Nr. VIII-811 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punkte nurodytais pagrindais, t. y. ir tuo atveju, kai iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmuo buvo išbraukiamas jo paties raštišku prašymu. Taigi, ieškovė, pripažįstanti, kad iš tikrųjų ji buvo išbraukta iš Praktikuojančių advokatų sąrašo dėl nepriekaištingos reputacijos praradimo (t. y. pati įrodinėjanti jai 2014 m. kovo 13 d. sprendimu taikyto pagrindo (Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto) formalumą), vis dėlto siekia pasinaudoti Advokatūros įstatyme buvusia lengvata asmenims, išbrauktiems iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindais, nesusijusiais su nepriekaištingos reputacijos dėl nusikalstamos veikos padarymo praradimu.Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad aplinkybę, jog nepriekaištingą reputaciją dėl tyčinės nusikalstamos veikos padarymo praradusiam asmeniui, norinčiam vėl verstis advokatų veikla, suėjus įstatyme nustatytam terminui nepriekaištingai reputacijai atgauti, neturėtų būti suteikiamos papildomos lengvatos, susijusios su advokatų kvalifikacinio egzamino laikymo reikalavimu, patvirtina ne tik Advokatūros įstatymo, inter alia šios nutarties 20 punkte nurodytų, nuostatų sisteminė, loginė analizė, bet ir nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja 7 straipsnio 6 punkto redakcija, kurioje expressis verbis nurodyta, kad asmenys, teisti už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kitą tyčinį nusikaltimą (įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 punktai) nepatenka į sąrašą asmenų, galinčių laikyti tik advokatų veiklos organizavimo egzaminą. Kita vertus, kaip pagrįstai akcentuoja atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė 2014 m. kovo 13 d. buvo išbraukta iš Praktikuojančiu advokatų sąrašo net ne pagal pirmiau minėto Advokatūros įstatymo Nr. VIII-811 24 straipsnio 1 punktą, o pagal sprendimo priėmimo metu aktualios įstatymo redakcijos 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Remdamasi pirmiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės T. S. argumentai nėra pagrįsti ir pakankami teisingam bei teisėtam pirmosios instancijos teismui sprendimui panaikinti ir (ar) pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė, apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentą, jog ji (ieškovė) gina savo teisę verstis advokato veikla, faktiškai pati neigia savo materialinį teisinį suinteresuotumą šios bylos išnagrinėjimo rezultatu, o tai, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, yra dar vienas papildomas pagrindas ieškovės apeliaciniam skundui atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi ieškovė apeliacinis skundas atmetamas, jos prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).Atsakovė taip pat pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Į bylą yra pateikti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrimo faktą bei 380 Eur dydį pagrindžiantys įrodymai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios mokėjimo atlikimo metu redakcijos) 8.11 punktu, konstatuoja, kad atsakovei iš ieškovės priteistina visa 380 Eur patirtų išlaidų suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei asociacijai Lietuvos advokatūrai (juridinio asmens kodas 300099149) iš ieškovės T. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 380 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.