- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-80-309-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
- Advokatai
- Violeta Savickienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria R. V. baudžiamoji byla pagal kaltinimą, BK 140 str. 1 d. ir 28 str. 2 d., numatyto nusikaltimo padarymo nutraukta, nes veika padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. baudžiamoji byla nutraukta už tai, kad ji 2010-06-06 apie 17 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), esančiame nuosavo namo kieme, neperžengdama būtinosios ginties ribų, mediniu šluotos kotu sudavė J. A. per galvą, padarydama jam dėl žaizdos kaktos dešinėje, nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis J. A. apeliaciniu skundu prašo jo skundą tenkinti ir panaikinti 2010-12-07 Radviliškio raj. apylinkės teismo nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad 2010 m. birželio 6 dieną apie 17 val. (duomenys neskelbtini) esančiame namo kieme, įvykus žodiniam konfliktui tarp jo ir kaltinamosios R. V., R. V. paėmusi medinį pagalį davė jam per galvą ir taip jį sužalojo, sukeldama fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Nurodo, jog nurodytame namo kieme jo brolis P. A. pjovė žolę, jis broliui pasakė, kad nebūtų kvailas ir eitų namo, tuo metu į kiemą išėjo kaltinamoji R. V. ir pradėjo šaukti ant jo, kad jis nemokytų brolio P. A.. Kilus triukšmui brolis P. A. nuėjo į kambarį, o jis įėjo į namus. Kieme daugiau nieko nebuvo, A. B. buvo kambaryje, kur, kilus triukšmui nuėjo ir brolis P. A.. Teigia, kad kaltinamoji R. V. paėmusi pagalį pradėjo nukentėjusįjį mušti, todėl jis norėjo gintis ir buvo supykęs, bet tuo momentu iš kambario išbėgo brolis P. A. ir pagavęs nukentėjusįjį už rankų laikė. Nukentėjusiojo teigimu, teismas šioje baudžiamojoje byloje padarė procesinius ir teisės normų taikymo pažeidimus. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamoji paprašė apklausti liudytojus, kurių įvykio vietoje nebuvo. Tai liudytojai: kaltinamosios R. V. mama A. B., draugė I. B. ir kaltinamosios kūno raumenų treneris D. S.. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu šie liudytojai teismui davė tokius parodymus: liudytoja A. B. parodė teismui, kad ji tą dieną buvo namuose, sėdėjo namo kambaryje, o P. A. pjovė žolę ir atėjęs J. A. paklausė kur P. ir, vartodamas necenzūrinius žodžius, išėjo. Po to į kiemą išėjo liudytojos dukra. J. A. pradėjo liudytojos dukrą mušti, liudytoja matė, kaip dukrai sudavė prie garažo į veidą, liudytoja tai matė per namo virtuvės langą. Kada liudytojos dukra R. V. pasiėmė šluotą, kada mušė nukentėjusįjį - liudytoja nematė. Liudytoja matė, kai nukentėjusysis laikė jos dukrą už sprando, matė garažo duris. Iš tokių šios liudytojos parodymų, nukentėjusysis daro išvadą, kad ji nieko nematė, nes garažas ir namo virtuvės langas yra vienoje linijoje (teismui kiemo nuotrauka buvo pridėta) ir iš virtuvės lango garažo durų nesimato, todėl, pasak apelianto, liudytoja dėl to ir nematė kada kaltinamoji pasiėmė šluotos kotą, kada mušė nukentėjusįjį. Vertidamas šios liudytojos parodymus, nukentėjusysis daro išvadą, kad ši liudytoja nieko nematė. Liudytojas D. S. parodė teismui, kad liudytojas dirba sporto klube (fikneso klube) raumenų klube, kurį lanko kaltinamoji R. V.. Liudytojas 2010-06-06 laiko nepamena važiavo (duomenys neskelbtini) gatve nuo kepyklos pusės ir R. V. kieme matė kaip nukentėjusysis vejasi R. V.. R. V. gynėsi nuo nukentėjusiojo. Liudytojas vairavo automobilį ir norėjo sustoti, stabdė automobilį, ir matė, kaip nukentėjusysis kaltinamajai sudavė vieną smūgį. Liudytojas buvo apie 8-10 m. atstumu nuo įvykio vietos ir kieme matė dar vieną vyriškį. Liudytoją prašė paliudyti R. V. atėjusi į klubą. Esant tokiems šio liudytojo parodymams, apeliantas daro išvadą, kad liudytojas ir kaltinamoji yra draugai, kaltinamoji lanko šio liudytojo klubą, pati prašė liudytoją paliudyti apie įvykį. Nurodo, kad pagal liudytojo parodymus jis važiavo tą dieną (duomenys neskelbtini) gatve nuo kepyklos pusės, todėl teigia, jog atvažiuodamas liudytojas kas vyko kieme ir toliau prie garažo nematė ir negalėjo matyti, nes, pasak nukentėjusiojo, kiemas matomas tik kiemą pravažiavus. Kaltinamoji R. V. teismui parodė, kad šis liudytojas prie jų namų taisė mašiną, tačiau šis liudytojas teismui parodė, kad jis tik važiavo (duomenys neskelbtini) gatve ir norėjo sustoti, bet nesustojo. Taigi teigia, kad šis liudytojas D. S. visai nebuvo įvykio vietoje. Iš liudytojo P. A. parodymų matyti, kad jis jokių mašinų prie namų nematė. Liudytojas P. A. teismui parodė, kad jis matė atvažiavusią policijos mašiną. Tai, pasak nukentėjusiojo, rodo, kad P. A. regėjimas geras, parodymai teisingi. Taipogi nurodo, kad liudytoja I. B. teismui parodė, kad ji yra kaltinamosios draugė. Tą dieną liudytoja buvo savo namuose ir išgirdo triukšmą, matė J. A. triukšmaujant kieme, R. V. prašė J. A. išeiti iš kiemo, liudytoja matė kaip kaltinamoji nubėgo nuo J. A., toliau liudytoja nieko nebematė, nes įvykiai vyko toje vietoje, kur nebegalima buvo matyti dėl užstojusių pastatų. Kada kaltinamoji pasiėmė šluotą, kada sudavė J. A. liudytoja nematė. Vėliau liudytoja matė, kad J. A. davė kaltinamajai kumščiu, o kaltinamoji gynėsi. Vertindamas šiuos liudytojos parodymus, apeliantas daro išvadą, kad kilus konfliktui tarp J. A. ir kaltinamosios, kaltinamoji nubėgo pasiimti šluotos, kurios kotu sužalojo J. A.. Taigi teigia, kad po sužalojimo J. A. gynėsi ir grasino kaltinamajai, po to liudytojas P. A. J. A. laikė, kad šis, supykęs ant kaltinamosios nesuduotų kaltinamajai. Nurodo, jog liudytojas P. A. 2010-11-23 parodė teismui, kad liudytojas gyveno kaltinamosios namuose, po to kurį laiką gyveno pas brolį J. A.. Liudytojas 2010-06-06 d. apie 17 val. kaltinamosios namo kieme pjovė žolę ir ten atėjo jo brolis J. A., kuris pasakė, kodėl jis čia dirba, pjauna žolę, yra susipykęs su sugyventine, tegul pačios pjaunasi. J. A. pradėjo ant liudytojo bartis ir išėjo R. V., kuri pradėjo su J. A. bartis, varyti jį iš kiemo. R. V. paėmė šluotą iš garažo ir šluota davė J. A., o liudytojas, kilus triukšmui dėl gėdos, nuėjo į kambarį. Vėliau liudytojas pamatė, kad J. A. vejasi R. V., todėl liudytojas išbėgo iš kambario ir atsistojo tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo. Kaltinamoji šluotos kotu toliau davė J. A., kliuvo ir liudytojui. Liudytojas tuo metu laikė J. A. rankas, kad šis nesuduotų kaltinamajai. Liudytojas parodė teismui, kad prie įvykio vietos namų jokios mašinos nebuvo, kitų žmonių nebuvo tik vėliau atvažiavo policijos automobilis. Liudytojas teismui parodė, kad kaltinamoji ir ar jos advokatė liudytoja prašė duoti parodymus, dėl įvykio, prašė eiti pas notarą ir patvirtinti savo parodymus ir jis kaltinamosios prašymą tenkino. Tačiau P. A. teismui parodė, kad J. A. kaltinamosios nemušė, o būdamas gavęs per galvą kruvinu veidu norėjo suduoti kaltinamajai ir liudytojas nukentėjusįjį laikė už rankų. Laikant nukentėjusįjį J. A. nuo kaltinamosios kliuvo ir liudytojui P. A.. Tai, pasak apelianto, rodo, kad kaltinamoji veikė ne būtinosios ginties atveju, o turėdama tyčia suduoti nukentėjusiajam. Mano, kad tokiais liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo netikėti, o kitų liudytojų parodymai vertintini kaip parodymai išgauti kaltinamajai prašant. Nukentėjusiojo teigimu, kad kaltinamoji darė poveikį liudytojams matosi iš to, kad ji liudytoją P. A. tempė net pas notarą, ėjo prašyti paliudyti liudytojo D. S.. Nurodo, kad teismas savo nutartyje liudytojų parodymų neanalizavo, nevertino kaip numato BPK normos, ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Taip pat nurodo, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo prašymo prijungti prie bylos padarytus liudytojų parodymus apie kaltinamosios kalbas su kaimynais dėl įvykio aplinkybių netenkino ir taip užkirto kelią nukentėjusiajam pateikti įrodymus.
R. V. atsikirtime į nukentėjusiojo J. A. apeliacinį skundą nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis teisėta, pagrįsta ir paliktina galioti, o apeliacinis skundas atmestinas. Nurodo, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepažeidė materialinės teisės normų, tinkamai jas pritaikė ir išaiškino. Taip pat nurodo, kad teismas sprendimu pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti ne atsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 str. 2 d . nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nurodo, jog teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad konfliktas kilo, kai ji, prie kiemo vartų esančiam neblaiviam, triukšmaujančiam apeliantui, liepė išeiti iš kiemo, po ko apeliantas ją puolė, vijosi, trenkė kumščiu į veidą, stumdė prie garažo durų, tampė, todėl, esant tokiom aplinkybėm, kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, kadangi ji negalėjo vien rankomis apsiginti nuo puolančio, įniršusio, fiziškai stipresnio vyro, jai tiesiogiai grėsė pavojingas kėsinimasis būti dar labiau sumuštai, todėl besiginant smūgis po ranka pasitaikiusiu šluotkočiu buvo būtinoji gintis, neperžengiant jos ribų ir, nors padarė veiką, formaliai atitinkančią BK 140 str. l d. požymius (smūgio sudavimas, nežymus sveikatos sutrikdymas J. A.), tačiau teigia, kad jos veiksmuose kartu yra ir baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis, neperžengiant jos ribų (BK 28 str. 1, 2 d .). Taipogi nurodo, kad nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas šioje baudžiamojoje byloje padarė procesinius ir teisės normų taikymo pažeidimus, kadangi jos prašymu apklausė liudytojus A. B., I. B. ir D. S., kurių jvykio vietoje nebuvo, kad šių liudytojų parodymai išgauti jai prašant, kad ji darė poveikį liudytojams, todėl jų parodymai vertintini kritiškai ir teigia, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius. Nurodo, kad visi minimi liudytojai teismo posėdyje detaliai nurodė (parodė nubraižytame plane, esančiame byloje), kur jie buvo, kokiose vietose ir kokius konflikto momentus matė. Nė vienas liudytojas, tame tarpe ir apelianto brolis, liudytojas P. A., nepatvirtino apelianto skunde nurodomų aplinkybių. Taipogi nurodo, kad visų liudytojų parodymus teismas vertino kaip visetą, šių liudytojų parodymai papildė vieni kitus, kas leido teismui susidaryti visiškai aiškią įvykių eigą, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas savo nutartyje liudytojų parodymų neanalizavo, nevertino kaip numato LR BPK normos, ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, jog nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, atmesdamas apelianto prašymą prijungti prie bylos jo padarytus liudytojų parodymus apie jo kalbas su kaimynais dėl įvykio aplinkybių, užkirto kelią apeliantui pateikti įrodymus ir teigia, kad teismas pagrįstai atmetė tokį apelianto prašymą, kadangi įrašai buvo daromi neteisėtai, nesant kalbančiųjų sutikimo. Be to, apeliantui buvo suteikta teisė kviesti į teismą liudytojais asmenis, kurių pokalbiai su ja buvo įrašyti, jis prašė apklausti tik vieną tokį asmenį - B. S., tačiau ši liudytoja nepatvitino apelianto nurodomų aplinkybių.
Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas J. A. prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės R. V. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio taikymo.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pažymėtina, kad šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Taigi ir pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinė byla Nr. 2K-497/2007). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė byla Nr. 2K-7-428//2010).
Šiuo konkrečiu atveju, byloje nustatyta, kad apeliantas, būdamas girtas, 2010 m. liepos 7 d., apie 17 val., nuėjo į R. V. priklausančio gyvenamojo namo kiemo teritoriją, kur sukėlė konfliktą su R. V., naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą. Kėsinimasis į R. V. sveikatą buvo pavojingas ir akivaizdus – smūgių sudavimas, vijimasis, rodo, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurioje R. V. pagriebtu šluotos kotu sudavė apeliantui vieną kartą į galvą. Ir nors apeliantas rankose nieko neturėjo, tačiau būdamas girtas ir fiziškai stipresnis, prieš R. V. panaudojo fizinį smurtą, ją vijosi, todėl R. V. turėjo teisę gintis, o kadangi buvo susidariusi stresinė situacija, todėl R. V. gynybai panaudodama šluotos kotą ir juo suduodama apeliantui į galvą, būtinosios ginties ribų neperžengė. Įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos ir t. t.
Dėl Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo.
Apeliantas J. A. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje padarė procesinius ir teisės normų taikymo pažeidimus. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamoji paprašė apklausti liudytojus, kurių įvykio vietoje nebuvo. Tai liudytojai: kaltinamosios R. V. mama A. B., draugė I. B. ir kaltinamosios kūno raumenų treneris D. S.. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu šie liudytojai teismui davė tokius parodymus, kokie buvo reikalingi R. V.. Mano, kad pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymais negalėjo remtis, nes jie nebuvo įvykio vietoje ir nieko nematė.
Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti: apeliantas J. A., R. V., liudytojai A. B., I. B., D. S., V. B., P. A., paskelbti byloje esantys rašytiniai dokumentai.
Iš pirmosios instancijos teismo nutarties taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, o apelianto J. A. nurodyti argumentai yra deklaratyvūs, dėl ko jie ir atmestini.
Dėl proceso išlaidų.
Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Remiantis išdėstytu bei tuo, kad R. V. patyrė 600 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, ką patvirtina pateiktas kvitas LAT Nr. 511236, kolegija laiko, kad šios R. V. patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, todėl jos priteistinos iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo Jono A. R. V. naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 str.,
nutaria:
Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. A. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš J. A. atlyginti R. V. proceso išlaidas 600 Lt sumoje.