- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-109/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- R. A.
- Nukentėjusysis
- L.T. K., A. R.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. gegužės 31 d. iki 2006 m. lapkričio 3 d. laikas.
R. A. pagal BK 181 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.
Iš R. A. priteista nukentėjusiajam L.T. K. 50000 Lt neturtinei žalai, 1880 Lt atstovavimo bei 232,25 Lt teismo išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo A. R. 4800 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
R. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 14 d., apie 3 val. 30 min., prie naktinio klubo „Š.“, esančio (duomenys neskelbtini), nepaisydamas elementarių elgesio normų, rodydamas aiškią nepagarbą žmonėms, dėl chuliganiškų paskatų rankomis ir kojomis, sudavė L.T. K. į galvą tris smūgius, ir taip L.T. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata – sumušus galvą padaryta muštinė žaizda viršugalvio dešinėje, linijinis dešinio smilkinio kaulo lūžimas, nusitęsiantis į pamato sritį, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo dešinėje smilkininėje-pamatinėje srityje bei poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose su kraujo išsiliejimu po akies jungine, poodinės kraujosruvos kairės ausies kaušelyje, t. y. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo nukentėjusįjį L.T. K..
Šalies argumentai
Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir nepašalinti prieštaravimai. Jis nuteistas neteisingai, nes jokio nusikaltimo nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojai A. M., E. L., J. L., M. K. ir kiti patvirtino, kad įvykio metu apeliantas buvo visai kitoje vietoje. Teismas nepagrįstai neapklausė šių liudytojų. Be to, nepagrįstai atmesti liudytojos A.M. parodymai motyvuojant tuo, kad ši liudytoja yra apelianto sugyventinė ir suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau šios liudytojos parodymai teisiamajame posėdyje nepatikrinti, o apeliantas su ja nebendrauja daugiau nei metai laiko. Sugyventinio statusas liudytojui nesuteikia teisės neduoti parodymų ir pastarieji turi būti vertinami kartu su kitais byloje surinktais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo metu paminėta liudytoja buvo supažindinta su baudžiamąja atsakomybe dėl žinomai melagingų parodymų davimo ir jai baudžiamoji byla neiškelta.
Liudytojai D. M., P. K., J. L. yra pažįstami su nukentėjusiuoju L.T. K. ir šių asmenų parodymai prieštarauja vieni kitiems. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi šiais parodymais, nes paminėti liudytojai gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, nepašalinti prieštaravimai, esantys tarp šių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų.
Liudytojai A. N. ir M. K. patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, šie parodymai yra nepaneigti ir teismas nepagrįstai neapklausė šių liudytojų. Apelianto nuomone, šie liudytojai nurodė beveik analogiškas aplinkybes kaip ir liudytojai D. M., P. K. bei J. L..
Šalies argumentai
Apeliantas, skunde dėstydamas liudytojo V. N. parodymus, teigia, kad šie parodymai yra objektyvūs, nešališki ir paneigia liudytojų J. L., P. K. ir D. M. nurodytas aplinkybes apie įvykio vietos apšvietimą, galimybę įsidėmėti kaltininko veido bruožus ir aprangą bei nubėgančių vaikinų skaičių. Liudytojas V. N. paaiškino, kad įvykio vietoje buvo blogas apšvietimas (nors liudytojai J.L., P. K. ir D. M. paaiškino priešingai), dėl ko jis (V. N.) neįsidėmėjo vaikino, apsirengusio baltais marškinėliais, veido bruožų. Jis matė nubėgančius septynis vaikinus, o ne tris, kaip paaiškino liudytoja J. L.. Byloje neatliktas drabužių atpažinimas ir tokiu būdu nepašalinti prieštaravimai, esantys liudytojo V. N. parodymuose dėl įvykio vietoje buvusio vieno iš vaikinų aprangos.
Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo E. G. parodymus apie tai, kad jam ne kartą skambino asmenys, prisistatę esantys iš saugumo. Apeliantas mano, kad šios aplinkybės patvirtina, jog liudytojų, davusių palankius kaltinimui parodymus, atsiradimo byloje aplinkybės yra labai abejotinos. Taip pat apeliantas mano, kad byloje buvo sąmoningai neišreikalautos telefoninių kontaktų suvestinės, galėjusios paneigti ar patvirtinti aukščiau paminėtas aplinkybes.
Be to, liudytojas G. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio metu jis sudavė vieną smūgį „užpuolikui“, pastarasis nugriuvo prie įėjimo į klubą „Š.“.
Teismas neištyrė liudytojų D. M., P. K., J. L. ir nukentėjusiojo L.T. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad paminėtų asmenų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Apeliantas, analizuodamas nukentėjusiojo parodymus, teigia, kad smūgių sudavimo metu, kas truko tik keletą sekundžių, neįmanoma įsidėmėti tokių aplinkybių (veido bruožų ir aprangos detalių), kurias nurodo nukentėjusysis. Taip pat apeliantas analizuoja liudytojų J. L., D. M. ir P. K. parodymus ir teigia, kad jie prieštarauja vieni kitiems bei nukentėjusiojo parodymams. Įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis), todėl jo parodymai turi būti vertintini kaip nepatikimi.
Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis turi pagrindą apkalbėti apeliantą. Byloje nenustatytas kitas asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, todėl nepagrįstai tik iš apelianto priteista atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą.
Liudytojų P. K. ir J. L. parodymai prieštaringi, nes juose nurodytos skirtingos trijų vaikinų bėgimo link nukentėjusiojo kryptys ir šių vaikinų atlikti veiksmai įvykio metu. Apeliantas mano, kad liudytojui P. K. galėjo būti darytas poveikis, kad šis duotų neteisingus ir prieštaringus parodymus. Teismas nepagrįstai nepašalino šios abejonės, atmesdamas apelianto prašymą apklausti pareigūną V. T. apie paminėto liudytojo atsiradimo byloje aplinkybes.
Šalies argumentai
Apeliantas analizuoja liudytojos J. L. parodymus ir teigia, kad jie yra neteisingi bei prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus.
Taip pat, skunde apeliantas teigia, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo teisės, numatytos BPK 10 str. 2 d., 21 str. 4 d., 44 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d., 215 str. 1 d., 242 str. 1 d., kas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis tik liudytojų J. L., D. M. ir P. K. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Nepašalinus šių prieštaravimų, buvo pažeisti BPK 20 str. 5 d., 242 str. 1 d. ir 301 str. reikalavimai.
Nepagrįstai atmestas apelianto gynėjo prašymas (t. 2, b. l. 105) atlikti konkrečius procesinius veiksmus. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, teisme neištirti tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, todėl visi prieštaravimai ir abejonės turi būti vertinamos apelianto naudai.
Be to, apeliantas mano, kad turi būti nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes pažeisti BPK 2 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d. reikalavimai. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pernelyg ilgai. Nepagrįstai atmetant apelianto ir jo gynėjo prašymus nutraukti šį tyrimą, buvo pažeistos jo teisės, Lietuvos bei tarptautinės teisės normos. Neatlikus ikiteisminio tyrimo veiksmų, nurodytų jo gynėjo prašymuose (t. 2, b. l. 105-106, 110-111) ir nepašalinus prieštaravimų, buvo grubiai pažeista teisė į gynybą, BPK 10 str. ir Konvencijos 6 str. 3 d. c ir d p. reikalavimai. Taip pat, byloje pažeisti BPK 154 str. 7 d. reikalavimai, o tuo pačiu pažeistos ir jo teisės.
Vadovaudamasis BPK 302-307 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. p. reikalavimais, nutarties kasacinėje byloje Nr. 2K-29/2007 argumentais, apeliantas teigia, kad byloje ikiteisminis tyrimas atliktas tendencingai ir neobjektyviai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos paviršutiniškai ir nepilnai, skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir spėjimais.
Nukentėjusysis L.T. K. atsikirtimu į nuteistojo R. A. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Nukentėjusysis aptaria savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir tvirtina, kad jį sužalojo būtent nuteistasis R. A.. Šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojai J. L., V. N., P. K., D.M., kurių parodymai posėdyje buvo ištirti ir tinkamai įvertinti. Nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teisme liudytojos A. M. parodymai ištirti ir nuosprendyje apie juos yra argumentuotai pasisakyta. Kiti nuteistojo liudytojai taip pat patvirtino, kad jie parodymus davė A.M. prašomi. Nukentėjusysis tvirtina, kad niekada nekonfliktavo ir nesusimušė su G. R.. Todėl nuteistasis savo skunde nepagrįstai teigia apie BPK pažeidimus. Taip pat nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai apie nukentėjusiojo ir liudytojų J. L., P. K. ir D. M. parodymų prieštaringumą. Priešingai nei teigia nuteistasis, teismas nepažeidė jokių BPK reikalavimų, tinkamai įvykdė įstatymu nustatytas procesines pareigas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį. Nors nukentėjusysis ir nesutinka, kad konfliktas kilo dėl jo elgesio, nes įvykio metu jis niekam jokių nurodymų nepasakė, tačiau prašo apygardos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. A. pripažino kaltu ir nuteisė už nukentėjusiojo sveikatos sunkų sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės nepaneigia.
Apeliantas R. A. skunde nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 181 str. 1 d., neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 ir 4 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina.
Nuteistasis R. A. prašo nutraukti baudžiamąją bylą, nes jokio nusikaltimo nepadarė, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepatikimais liudytojų parodymais, t. y. jis ginčija ne pirmosios instancijos teismo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, bet įrodymų vertinimą, o tuo pačiu ir teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių – nuteistojo dalyvavimo padarant jam inkriminuojamą veiką.
Tačiau su šiais nuteistojo R. A. apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.
Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi byloje surinkti įrodymai, motyvuotai pasisakyta dėl jų įrodomosios vertės, patikimumo, tinkamai atskleistas jų (įrodymų) tarpusavio ryšys. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymai yra tiesioginiai įrodymai, kuriais teismas turėjo teisę grįsti nuteistojo kaltę.
Nukentėjusysis L.T. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad skundžiame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje nepažįstamas vaikinas, apsirengęs šviesiu bluzonu ar marškinėliais, jam sudavė du stiprius smūgius rankos kumščiais į galvą, dėl ko jis prarado sąmonę bei buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata (t. 1, b. l. 131, 188-189, 194-196). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu jis atpažino R. A., kaip smurtavusį prieš jį asmenį (t. 1, b. l. 191-193). Tas pačias aplinkybes jis nurodė ir akistatos su R. A. metu (t. 1, b. l. 197-198).
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad įvykio metu intuityviai pajutęs kaip kažkas artėja jam iš nugaros ir išgirdęs artėjančių žingsnių triukšmą, pasuko šonu galvą ir pamatė apie metro atstumu nuo jo stovintį nepažįstamą vaikiną, apsirengusį šviesiu bluzonu ar marškinėliais. Tą pačią akimirką šis vaikinas sudavė jam du stiprius smūgius į galvą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis dar kartą atpažino kaltinamąjį R. A.. Kartu nukentėjusysis pažymėjo, kad iki įvykio R. A. nepažinojo ir su juo jokių konfliktų nebuvo kilę (t. 5, b. l. 6-8).
Žemesnės instancijos teismas
Kolegijos nuomone, tai, kad jo parodymuose užfiksuotas skirtingas smurtavusio asmens priartėjimo prie nukentėjusiojo būdas – pribėgo ar greitai priėjo, nėra aplinkybė, duodanti pagrindo abejoti visais nukentėjusiojo parodymuose užfiksuotais duomenimis. Natūralu ir logiška, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai pasakyti kaip ir kokiu būdu prie jo iš nugaros R. A. priartėjo, nes jis (L.T. K.) tuo metu buvo nusisukęs. Viso proceso metu nukentėjusysis šios aplinkybės niekada neneigė ir nuosekliai tvirtino, kad tik intuityviai pajutęs greitai prie jo artėjantį iš nugaros kažkokį asmenį, pasuko šonu galvą ir pamatė prie jo jau stovintį R. A., kuris tą pačią akimirką prieš nukentėjusįjį pavartojo smurtą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šie nukentėjusiojo nuoseklūs parodymai patvirtina, jog neblaivumas (t. 5, b. l. 18-19), nesutrukdė įsidėmėti įvykio aplinkybių bei prieš jį smurtavusio asmens bruožų.
Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, šie parodymai yra pakankamai nuoseklūs. Juose esminių prieštaravimų nėra. Be to, nukentėjusiojo L.T. K. parodymuose nurodytas aplinkybes patvirtina kitų byloje surinktų duomenų visetas.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. L. parodė, kad įvykio metu trys vaikinai, prabėgdami jai pro šalį ir sakydami žodžius „suvarom“, pribėgo prie L.T. K.. Vienas iš šių vaikinų buvo apsirengęs šviesiais drabužiais ir prabėgdamas stumtelėjo liudytoją, todėl ji atkreipė į jį dėmesį, įsidėmėjo ir vėliau atpažino (t. 2, b. l. 8-10). Ji taip pat matė, kad R. A., pribėgęs prie L.T. K., trenkė jam kumščiu į veidą, nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o po to R. A. kartu su kitais vaikinais sudavė jam (L.T. K.) smūgius kojomis (t. 4, b. l. 151-154).
Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 2, b. l. 6-7).
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pašalino netikslumus tiesiogiai apklausdamas šią liudytoją teisiamajame posėdyje, kuriame ji nuosekliai ir aiškiai atsakė į visus teisėjos, prokuroro, gynėjo ir nuteistojo pateiktus klausimus. Kolegijai nekyla jokių abejonių dėl šios liudytojos parodymų teisingumo bei savarankiškumo.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. K. parodė, kad prie naktinio klubo „Š.“ jo draugas D.M. susigrūmė su nepažįstamu vaikinu, apsirengusiu mėlynais marškinėliais. Tuo pačiu metu jis pamatė prie L.T. K. pribėgančius tris vaikinus, iš kurių vienas buvo apsirengęs šviesiu bluzonu bei kuris atbėgo prie L.T. K. jam iš nugaros ir sklaidėsi rankomis. P. K. nespėjo pamatyti L.T. K. suduodamų smūgių, nes puolė padėti D. M. (t. 2, b. l. 23-25).
Asmens parodymo atpažinti metu jis atpažino R. A. kaip minėtą vaikiną, įvykio metu apsirengusį šviesiu bluzonu (t. 2, b. l. 26-30). Duomenų apie BPK 191, 192 ir (ar) 195 str. pažeidimus, padarytus asmens atpažinimo metu, byloje nėra. Taigi, liudytojo P. K. parodymuose nurodytose aplinkybėse nėra esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymams.
Teisiamojo posėdžio metu, pagal BPK 276 str. nustatytą tvarką, P. K. parodymai buvo perskaityti ir proceso dalyviai dėl to jokių pastabų nepateikė (t. 5, b. l. 9).
Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio jo tikslių aplinkybių gerai nepamena, tačiau jis patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojo P. K. parodymuose, duotuose aukštesnės instancijos teisme, esantys netikslumai (negalėjo tiksliai pasakyti iš kurios pusės atbėgo L.T. K. sumušęs asmuo, kad R. A. atpažino pagal bendrus, o ne konkrečius veido bruožus) yra logiškai paaiškinami (ilgas laiko tarpas nuo įvykio), todėl kolegija neturi jokio pagrindo juos atmesti ar vertinti kaip siekimą apkalbėti apeliantą. Be to, šie netikslumai nėra esminiai. Todėl jų negalima sureikšminti vertinant liudytojo P. K. parodymus patikimumo aspektu.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. M. parodė, kad įvykio metu prie L.T. K. jam iš nugaros pribėgo trys vaikinai, kurių vienas, apsirengęs baltu „golfu“, pribėgo pirmasis. Kažkuris iš vaikinų pasakė “duodam jiems į galvą“. Tuoj po to D. M. pajuto jam suduotą smūgį, nuo kurio jis nugriuvo ant žemės. Netrukus jam buvo suduoti smūgiai kojomis. Norėdamas apsisaugoti nuo tolimesnio smurto, užsidengė galvą rankomis. Jis nematė kas sudavė visus šiuos smūgius, tačiau pamatė netoliese ant žemės gulintį ir L.T. K.. Šalia pastarojo tuo metu stovėjo baltu „golfu“ apsirengęs vaikinas, kuris sudavė smūgį koja L.T. K. į galvą. Ką veikė kiti atbėgę vaikinai jis nepastebėjo (t. 2, b. l. 31-32).
Asmens parodymo atpažinti metu, D. M. atpažino R. A., kaip asmenį įvykio metu apsirengusį baltu „golfu“ (t. 2, b. l. 33-37). Jokių duomenų apie BPK 191, 192 ir (ar) 195 str. pažeidimus, padarytus paminėto procesinio veiksmo metu, byloje nėra. Tuo metu jų nenurodė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str., buvo ištirti paminėti liudytojo D. M. parodymai juos perskaitant. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas tam neprieštaravo (t. 5, b. l. 8). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę į šiuos liudytojo D. M. parodymus atsižvelgti, vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. N. parodė, kad įvykio metu matė baltais drabužiais apsirengusį vaikiną, kuris ranka smūgiavo kitam asmeniui. V. N. būnant picerijos salės viduje apie 3-4 metrus nuo įėjimo, išgirdo smūgio garsą, kažką sakant „bėgam“ bei tą patį vaikiną baltais drabužiais (t. 2, b. l. 21-22).
Teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes (t. 4, b. l. 77).
Apeliantas skunde ginčydamas šių liudytojų parodymus, akcentuoja jų nurodytą skirtingą vaikinų, pribėgusių prie L.T. K. ir po to nuo jo nubėgančių, skaičių – liudytojai J. L. ir D. M. nurodė tris, P. K. – apie tris, liudytojas V. N. – iš įvykio vietos „nubėgo apie septynis“. Tačiau pažymėtina, kad visi liudytojai parodė, jog įvykio metu prie klubo „Š.“, be jau paminėtų asmenų, buvo susirinkę dar apie 20 žmonių. Tokias aplinkybes nurodė ir gynybos liudytojai A. N. ir M. K., apie kurių parodymus kolegija pasisakys vėliau. Tai, kad po suduotų L.T. K. smūgių ir pranešimo apie įvykį policijos darbuotojams, iš įvykio vietos galėjo pasišalinti bei pasišalino ir daugiau asmenų, neduoda jokio pagrindo teigti, kad liudytojas V. N. nurodo neteisingas įvykio aplinkybes. Tiek šis liudytojas, tiek liudytojai J. L. ir P. K. pažymėjo, kad jie susikoncentravo suteikti pagalbą nukentėjusiajam, todėl natūralu, kad jie nebekreipė dėmesio į iš įvykio vietos pasišalinančių asmenų skaičių.
Taigi, priešingai nei teigė nuteistojo R. A. gynėjas apeliacinės instancijos teisme, liudytojai D. M., P. K., J. L. ir V. N. nuosekliai paaiškino apie tas nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurias jie savarankiškai matė įvykio metu. Šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiojo L.T. K. nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad paminėti liudytojai įvykio metu buvo skirtingose įvykio vietos taškuose, todėl jų parodymuose esantys detalių skirtumai tik patvirtina šių parodymų autentiškumą.
Apeliantas ginčydamas nukentėjusiojo L.T. K. bei liudytojų D. M. ir P. K. parodymus, pažymi, kad jais negalima remtis, nes įvykio metu šie asmenys buvo neblaivūs. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad gynybos liudytojai – A. N. ir M. K. - taip pat buvo neblaivūs.
Pažymėtina, kad nei vienas liudytojas nenurodė konkrečių ar išskirtinų R. A. darbužių, kuriais jis buvo apsirengęs įvykio metu, požymių. Jie tik pažymėjo šių drabužių spalvą. Todėl nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo tikslo atlikti BPK 193 str. numatytą procesinį veiksmą.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes bei pagrįsdamas R. A. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai vadovavosi paminėtų liudytojų parodymais. Tai, kad nukentėjusiojo L.T. K. bei liudytojų J. L., P.K., D. M. ir V. N. parodymai yra nepalankūs nuteistajam, jokiu būdu nereiškia, kad yra neteisingi ar neobjektyvūs.
Priešingai nei teigia apeliantas, paminėti liudytojai nėra pažįstami su nukentėjusiuoju, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie jų norą ar tikslą apkalbėti apeliantą.
Apeliantas savo skunde neteisingai interpretuoja liudytojo E. G. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Šis liudytojas paaiškino, kad jam skambino pareigūnai iš viešojo saugumo tarnybos ir kriminalinės policijos, tačiau jis niekada nesakė, kad jam skambino „iš saugumo“. Taip pat jis nenurodė, kad skambinę pareigūnai jam darė psichologinį ar kokį kitą spaudimą (t. 5, b. l. 46).
Tai, kad apeliantas painioja Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiklos sritis ir funkcijas su Valstybės saugumo departamento (dažnai vadinamo tiesiog „saugumu“ ar „saugumo departamentu“) veikla ir funkcijomis ar šių institucijų pavadinimus neduoda jokio pagrindo teigti apie šioje byloje atliktus kokius nors šių institucijų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar galimai darytą neteisėtą poveikį liudytojams. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl kolegijos nuomone, liudytojo E. G. ar kitų asmenų telefoninių kontaktų suvestinių išreikalavimas ir tyrimas būtų aiškiai perteklinis veiksmas.
Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu kriminalinės policijos pareigūnai, neatskleisdami savo tapatybės, tikslu išaiškinti padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nustatyti jas padariusius asmenis bei užkardyti naujų nusikalstamų veikų darymą, kalbėjosi su nuteistuoju. Tačiau tai nereiškia, kad jie naudojo neleistinus tyrimo metodus. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo leista atlikti paminėtus veiksmus (t. 1, b. l. 22-23). Be to, R. A. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo pozicijos – neprisipažinti padarius nusikalstamas veikas – nekeitė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų M. K., A. N. ir A. M. parodymus.
Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad įvykio metu jis buvo išėjęs iš klubo „Š.“ į lauką, sėdėjo ant suoliuko, matė prie klubo įėjimo konfliktuojančius asmenis, tačiau kaip buvo sumuštas nukentėjusysis L.T. K. ir kas jam sudavė smūgį ar smūgius jis nematė. Tuo metu jis nematė ir liudytojo A. N.. Taip pat šis liudytojas tvirtino, kad tą dieną klube jis nematė nei R. A., nei jo draugės A. M. (t. 2, b. l. 11-13).
Apeliacinės instancijos teisme M. K. nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, papildomai paaiškindamas, kad konflikto metu jis vis gi matė A. N. – pastarasis iš pradžių stovėjo šalia M. K. prie suoliuko ir vėliau nuėjo į šalį (t. 6, b. l. 48-51).
Liudytojas A. N. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad, stovėdamas prie įėjimo į klubą „Š.“, matė dvi konfliktuojančių asmenų grupes, iš kurių išsiskyrė du asmenys. Vienas iš jų, kaip vėliau sužinojo, buvo L.T. K.. Kitas asmuo, stovėdamas prieš L.T. K., sudavė ranka jam į galvą vieną smūgį, nuo kurio nukentėjusysis nukrito ant žemės. Šis liudytojas įvykio metu taip pat nematė nei R. A., nei A. M. (t. 2, b. l. 16-18).
Parodymų patikrinimo vietoje metu A. N. nurodė, kad įvykio metu jis sėdėjo ant žalios spalvos suoliuko, esančio prieš klubą „Š.“, nugara atsisukęs į klubą, o konfliktas tarp nukentėjusiojo L.T. K. ir antrojo vaikino vyko prie geltonos spalvos suoliuko, esančio taip pat prieš paminėtą klubą. Šio procesinio veiksmo metu jis nurodė, kad L.T. K. nuo suduoto jam smūgio nugriuvo prie žalios spalvos suoliuko (t. 2, b. l. 19-20).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu šis liudytojas paaiškino, kad konflikto metu jis sėdėjo ant suoliuko, prie kurio nukentėjusiajam L.T. K. buvo suduotas smūgis. M. K. matė tik klubo viduje.
Taigi, liudytojai A. N. ir M. K. teigia, kad konflikto metu buvo išėję iš klubo „Š.“ į lauką. Tuo pačiu metu vienas sėdėjo ant suoliuko prieš įėjimą į klubą, kitas – stovėjo prie jo įėjimo (liudytojo A. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu). Tačiau abu liudytojai, pabrėždami, kad aiškiai matė konfliktą, nes šalia nebuvo kitų žmonių, kurie užstotų konfliktuojančius asmenis, nematė vienas kito (liudytojo M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo A. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme). Be to, A. N. aiškina tik apie vieną nukentėjusiajam suduotą smūgį, nors teismo medicinos specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai yra padaryti sudavus ne mažiau trijų smūgių (t. 1, b. l. 140-141, 143-144). Kartu kolegija pažymi, A. N. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė visai kitą konflikto vietą, kuri užfiksuota tiek įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 134-139, tiek ir liudytojo M. K. parodymuose bei parodymų patikrinimo vietoje metu.
Todėl kolegijos nuomone, liudytojų A. N. ir M. K. parodymai prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek nukentėjusiojo L.T. K., liudytojų J. L., P. K. ir D. M. parodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, abu liudytojai neneigė, jog parodymus davė paprašyti liudytojos A. M..
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į teisiamąjį posėdį nekvietė ir neapklausė gynybos nurodytų liudytojų E. L. (t. 2, b. l. 54-56), J. L. (t. 2, b. l. 57-58) ir M. K. (t. 2, b. l. 59-61). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu paminėti liudytojai davė parodymus apie tai, kur apeliantas buvo 2006 m. gegužės mėn. nuo 13 d. 20 val. iki 14 d. 1 val. Tačiau nagrinėjamas įvykis įvyko 2006 m. gegužės 14 d., apie 3 val. 30 min. Taigi, paminėti liudytojai nebuvo įvykio vietoje, nematė jo aplinkybių ir negali apie jas papasakoti. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė šių liudytojų iškviesti į posėdį.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir liudytojos A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisme perskaitytus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad 2006 m. gegužės 14 d., apie 1 val., iš kavinės „M.“ ji išvyko kartu su R. A. į pastarojo namus, kuriuose ji praleido visą naktį ir nebuvo iš jų išėjusi. Kaip buvo apsirengęs R. A. paminėtu laiku, ji neprisiminė ir negalėjo pasakyti (t. 2, b. l. 51-52, 53), nors buvo praėjęs palyginti nedidelis laiko tarpas nuo įvykio (nuo paminėto įvykio iki jos apklausos (2006 m. birželio 1 d.) buvo praėję tik apie trys savaitės laiko).
Apeliantas teisingai nurodo, kad apygardos teismas neapklausė liudytojos A. M..
Tačiau tai buvo padaryta apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu. Ši liudytoja nurodė tas pačias aplinkybes. Tačiau ji negalėjo patvirtinti, kad R. A. nebuvo išėjęs iš namų, kai ji miegojo (t. 6, b. l. 51-52). Taigi, naujų aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo R. A. parodymus, ji nenurodė.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į buvusius liudytojos A. M. ir R. A. labai draugiškus santykius (jie gana ilgą laiką kartu gyveno R. A. bute, vedė bendrą ūkį, (t. 2, b. l. 169)) bei įvertindamas tai, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi (laukėsi kūdikio ir ateities planus siejo R. A. (t. 2, b. l. 176-177)), pagrįstai atmetė paminėtus A. M. parodymus. Taip pat, kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad liudytojos A. M. nurodytos aplinkybės prieštarauja nukentėjusiojo ir kitų liudytojų (J. L., D. M. ir P. K.) nuosekliems parodymams.
Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi yra pranešta Klaipėdos apygardos prokurorui, kad A. M. veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 str. 1 d., 24 str. 5 d. ir 235 str. 1 d., požymiai, o A. N. – nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., požymiai (t. 5, b. l. 132-133).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl liudytojo G. R. parodymų (t. 2, b. l. 47-48; t. 5, b. l. 46) vertinimo, todėl dar kartą neanalizuoja. Taip pat kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neapklausti liudytoją V. T. (t. 5, b. l. 49), nes byloje nėra jokių abejonių, kad liudytojai P. K. ir D. M. buvo įvykio vietoje. Be to, operatyvinės paieškos priemonės ir būdai, kurių pagalba buvo nustatyti šie liudytojai, nėra byloje tirtinos ar įrodinėtinos aplinkybės.
Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad R. A. skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje dėl chuliganiškų paskatų rankomis ir kojomis sudavė L.T. K. į galvą tris smūgius, tuo sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.
Kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Šie įrodymai gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų leistinumas ir patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie apkaltinamojo nuosprendžio grindimą prielaidomis bei abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvūs.
Apeliaciniame skunde teigiama ir apie BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 p. pažeidimus. Paminėto straipsnio 1 d. 1 p. reikalavimai įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes (nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), o šio straipsnio 2 p. įpareigoja išdėstyti įrodymus, kuriais pagrindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas šio baigiamojo akto aprašomojoje dalyje visas paminėtas aplinkybes išdėstė. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei paminėto BPK straipsnio reikalavimai, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatos nepažeistos.
Kartu atkreiptinas apelianto ir jo gynėjo dėmesys į tai, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepalankios teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Taip pat atmetamas nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys ir apie BPK 242 str. 1 d. nuostatų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, tiesiogiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus: apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus arba perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, perskaitė protokolus ir kitus rašytinius įrodymus.
Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų, kad buvo pažeistas paminėtas reikalavimas, byloje nėra. Todėl teigti, kad šiuo atveju įrodymai buvo vertinami šališkai, nėra teisinio pagrindo.
BPK 44 str. 5 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per juo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Be to, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui nušalinimą BPK 58, 59 str. nustatyta tvarka ir pagrindais (BPK 267 str.). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas ir jo gynėjas savo teises, numatytas BPK 57 str., realizavo, t. y. bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto nušalinimų teismui nepareiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, jokiu būdu nerodo teismo šališkumo. Taigi, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Paminėtas aplinkybes patvirtina ir pirmosios instancijos sprendimas išteisinti R. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Nuteistasis, apeliuodamas į BPK 44 str. 6 d. ir 10 str. 2 d. nuostatų pažeidimus, jų nedetalizuoja, todėl kolegija neturi galimybių atsakyti į šį jo skundo teiginį.
Kolegija daro išvadą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. ir (ar) BPK 21 str. 4 d. nuostatos, nepažeistos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu R. A. žinojo, kuo jis įtariamas (t. 2, b. l. 79, 83-84, 96-97), turėjo gynėjus (t. 2, b. l. 78, 87, 112), bylos tyrimo metu davė parodymus (t. 2, b. l. 80-81, 85-86, 90-93, 98-99), pateikė prašymus (t. 2, b. l. 114; t. 3, b. l. 44, 56, 67), susipažino su baudžiamąja byla (t. 3, b. l. 81, 86-87), apskundė ikiteisminio tyrimo prokuroro veiksmus bei sprendimus (t. 2, b. l. 115-116), t. y. savo teises, numatytas paminėtame BPK straipsnyje, aktyviai realizavo.
Kartu kolegija pažymi, kad tiek nuteistasis R. A., tiek jo gynėjas susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, jokių pastabų dėl tyrimo nepareiškė (t. 3, b. l. 87). Pirmosios instancijos teisme R. A. patvirtino, kad kaltinamąjį aktą gavo ir supranta kuo kaltinamas (t. 4, b. l. 71). Nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nepareiškė jokių pastabų ar prašymų dėl bylos perdavimo prokurorui dėl BPK 219 str. pažeidimų. Tokių pažeidimų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas (t. 3, b. l. 98-99).
Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimis (t. 2, b. l. 115-116, 125, 128-130) ir Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (t. 2, b. l. 132) jau buvo išspręsti klausimai dėl BPK 2 str. nuostatų taikymo, todėl kolegija dar kartą jų nebeanalizuoja. Kolegija tik pažymi, kad nemaža dalimi dėl ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo prisidėjo ir pats nuteistasis bei jo gynėjai, reikšdami įvairiausius prašymus (daugiau nei 16), kurių išsprendimui ir buvo reikalingas papildomas laikas. Todėl, šiuo atveju, konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. ir (ar) BPK 178 str. 2 d. bei 215 str. 1 d. pažeidimus nėra juridinio pagrindo.
Į visus nuteistojo gynėjo prašymus (t. 2, b. l. 100, 101-106, 108, 110-111; t. 5, b. l. 23-29) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo atsižvelgta, jie išnagrinėti ir į juos atsakyta (t. 2, b. l. 107, 109, 115-116, 128-130, 140-141; t. 5, b. l. 30, 49). Tai, kad tik dalis šių prašymų buvo atmesti, neduoda jokio pagrindo išvadai apie šališkai atliktą bylos tyrimą ar jos nagrinėjimą apygardos teisme.
Tiek BPK 44 str. 5 ir 7 d., tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 str. 3 d. d p.), nuostatos, įtvirtindamos kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Tačiau kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (pvz., Sa?di v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, šioje byloje klausimus tiek nukentėjusiesiems, tiek liudytojams nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę pateikti ir šia galimybe pasinaudojo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šia teise jis naudojosi ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, nei nuteistasis, nei jo gynėjas pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo (BPK 261 str. 6 d.) nepateikė. Taigi, byloje nėra pagrindo išvadai apie suvaržytą ar pažeistą nuteistojo teisę į teisingą procesą.
Tai, kad byloje nėra procesinio dokumento, numatyto BPK 154 str. 7 d., neduoda pagrindo teigti apie skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-29/2007 nėra žemesnių instancijų teismus saistantis precedentas, nes nagrinėjamos ir paminėtos bylos, kurią išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa.
BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad L.T. K. tik dėl nuteistojo R. A. nusikalstamos veikos patyrė žalos. Šioje byloje kaltinimas pareikštas vienam R. A.. Jis pagal pareikštą kaltinimą ir yra nuteistas, nepažeidžiant BPK 255 str. nustatytų nagrinėjimo teisme ribų. Todėl nukentėjusysis visiškai pagrįstai realizavo baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą jo teisę ir pareiškė civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (t. 4, b. l. 59). Kolegijos nuomone, nukentėjusysis neabejotinai patyrė ir turtinės žalos, nes ilgai užtrukusio gydymo metu buvo nedarbingas, tačiau dėl šios žalos nuteistajam nepareikštas joks ieškinys. Ši aplinkybė paneigia apeliacinio skundo teiginį apie nukentėjusiojo siekį apkalbėti nuteistąjį ir pasipelnyti iš jo. Be to, nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprieštaravo pirmosios instancijos sprendimui pripažinti L.T. K. civiliniu ieškovu bei taikyti R. A. laikiną nuosavybės teisių apribojimą (t. 4, b. l. 82-83). Taigi, nuteistojo samprotavimai apie nukentėjusiojo suinteresuotumą jį nepagrįstai apkaltinti ir dėl to gauti turtinės naudos yra niekuo nepagrįsti.
Apeliantas R. A. skunde paskirtos bausmės, priteisto civilinio ieškinio dydžio neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.