Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Č. P. ir atsakovės L. M. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. P. ieškinį atsakovei L. M. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės bei pagal atsakovės L. M. P. priešieškinį ieškovui Č. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, tretysis asmuo – UAB „Swedbank lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Nesutiko su teismo išvada, kad suteikus ieškovui galimybę naudotis didesne ploto prasme, tačiau neįrengta palėpe, o atsakovei - pirmame aukšte esančiomis vertingesnėmis patalpomis bei terasa, būtų pasiekta šalių interesų pusiausvyra. Nors palėpė yra neįrengta, tačiau ieškovas neginčijo fakto, kad jos plotas yra apie 80 kv.m., t.y. iš esmės priskyrus palėpę ieškovui ir dar jam priskyrus rūsio patalpas R-8 (24,31 kv.m.) ir G-l (22,89 kv.m.) kaip tik yra pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra. Antai, rūsio patalpų atsakovei priskirta 52,05 kv.m., ieškovui - 47,2 kv.m. Teismas neatsižvelgė į tai, kad terasos (negyvenamos patalpos) plotas yra tik apie 15 kv. m. (skaičiuota pagal plane pažymėtą sienų ilgį), t.y. sudėjus visus plotus, atsakovei tenka 50 kv. m. mažiau ploto nei ieškovui, tuo labiau, kad rūsio ir šiuo metu esančios neįrengtos palėpės paskirtis yra visiškai vienoda - sandėliavimas, o jei palėpėje bus atliktas bent minimalus remontas, tai jos vertė išaugtų keleriopai ir sudarytų sąlygas ieškovui ne tik ženkliai pagerinti savo gyvenimo sąlygas, bet ir gauti pajamų iš palėpės nuomos ar pardavimo. Būtent siekiant interesų pusiausvyros tikslinga atsakovei, o ne ieškovui priskirti rūsio patalpas R-8 (24,31 kv .m.) ir G-l (22,89 kv.m.), taip išlaikant schemą, kad ieškovas naudojasi antru aukštu ir palėpe, o atsakovė naudojasi pirmu aukštu ir rūsio patalpomis, išskyrus R-3 patalpa (katilinė), kuria atsakovė nepageidauja naudotis, nes planuoja įsirengti autonominę tik savo patalpų šildymo sistemą, todėl R-3 patalpa paliktina ieškovui.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad atsakovės siūlymas įsirengti atskirą įėjimą iš išorės į rūsio patalpą R-3 reikėtų atlikti namo rekonstrukcijos darbus, kurių sąmatinė vertė apie 25 000 Lt, todėl tai neatitiktų ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Teismui patenkinus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimą ir patalpą R-2 paskyrus bendram naudojimui, ieškovas galėtų pasinaudoti kitu perplanavimo variantu, kai įėjimas į namą įrengiamas vietoje pirmojo aukšto laiptinės esančio lango, o į namo antrąjį aukštą ir katilinę būtų patenkama iš laiptinės, esančios tarp patalpų 1-6 ir 1-7, kuri paskirta naudotis ieškovui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vertina šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį (ar priešieškinyje) nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus, pagrindžiančius tokio atidalijimo būdo pasirinkimą, ir priima sprendimą dėl atitinkamo atidalijimo būdo, taikydamas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009).

Apeliaciniuose skunduose šalių pateikti argumentai yra siejami su ydingai pirmosios instancijos teismo nustatyta gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka, kai ieškovas neturi galimybės patekti į bendro naudojimo patalpą R-3, o atsakovė neturi galimybės patekti į jai priskirtas naudotis patalpas 1-7 pirmame aukšte, į kurias patenkama tik per laiptinės aikštelę, tiek į patalpas rūsyje, nes ieškovui priskirta naudojimuisi laiptinė tarp pirmojo aukšto patalpų 1-6 ir 1-7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su minėtais apeliantų argumentais. Tačiau šalių siūlomi sprendimo pakeitimo variantai taip pat neišsprendžia patekimo į šalims priskirtas naudojimuisi patalpas klausimo: pagal atsakovės siūlomą variantą ieškovas neturi galimybės patekti į rūsio patalpas R-3, o pagal ieškovo siūlomą variantą atsakovė neturi galimybės patekti į jai priskirtas naudojimuisi rūsio patalpas bei patalpą 1-7. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo yra pakeistinas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių tarpusavio santykiai yra įtempti ir konfliktiški, todėl siekiant interesų pusiausvyros principo, galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje, tikslinga šalims nustatyti tokią naudojimosi ginčo patalpomis tvarką, kuri neturėtų bendro naudojimosi patalpų. Apie tokį šalių siekį pasisakė ir bylos šalys, tai sprendimo motyvuose pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovei nereiškiant noro naudotis katilinės patalpomis R-3, dėl jos nurodomo noro įsirengti savo patalpų autonominę šildymo sistemą, kas taip pat padės išvengti galimų šalių konfliktų ir ginčų ateityje, pusrūsio patalpa R-3 (13,08 kv.m.) priskirtina naudotis ieškovui, įėjimą į kurią yra galimybė įsirengti iš namo išorės esamo lango vietoje. Techninę tokio įėjimo įrengimo galimybę patvirtina tiek ieškovo, tiek atsakovės teikiami su atsiliepimais į apeliacinius skundus parengti projektai.

Ieškovas neginčijo teismo sprendimo motyvų toje dalyje, kuria buvo padarytos išvados, kad ieškovui tikslinga įsirengti įėjimą į antrąjį namo aukštą per esamą laiptinę. Ieškovui tikslinga priskirti naudotis laiptinės dalimi, kuri vedą į antrąjį namo aukštą. Pagal byloje pateiktus namo planus nustatyta, kad namo laiptinės konstrukcija tarp pirmo aukšto patalpų 1-6 ir 1-7 pirmiausiai įstrižai kyla į viršų į tarpinę aikštelę, o iš jos laiptai toliau įstrižai kyla iki antro aukšto laiptinės, esančios tarp antro aukšto patalpų 1-13 ir 1-14. Ieškovas atskirą įėjimą turi galimybę įsirengti į minėtą tarpinę aikštelę esančią tarp pirmo ir antro aukšto, dėl ko jam tampa nereikalinga laiptinės dalis tarp pirmo aukšto patalpų 1-6 ir 1-7 ir laiptinės dalis, vedanti į rūsį. Pagal byloje pateiktą namo pirmojo aukšto planą matyti, kad iš patalpos 1-2 į laiptinę yra įrengtos dvejos durys: vienos veda į laiptinę, kuria galima patekti į antrą aukštą, kitos veda į laiptinę, kuria galima patekti į patalpą 1-7 ir į rūsį. Todėl ieškovui priskirtina naudojimui namo laiptinės dalis, kuria patenkama į antrąjį namo aukštą (nuo durų, skiriančių patalpą 1-2 nuo laiptinės), o atsakovei naudojimuisi priskirtina laiptinės dalis, kuria iš pirmojo aukšto patenkama į patalpą 1-7 ir į rūsį.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė per didelę šaunamųjų ginklų vertę. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui buvo pateikti du įrodymai dėl šautuvų vertės, pirmosios instancijos teismas juos ištyrė ir nurodytų motyvų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, kad santuokoje įgytų bei ieškovui priteistinų medžioklinių ginklų vertė yra: Frankonia Luxus kal, (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) - 4964 Lt; Nežinomas kal. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) – 722 Lt; (duomenys neskelbtini), kal. 22LR, Nr. (duomenys neskelbtini) – 271 Lt, viso – 5957 Lt. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui teikia naujus įrodymus, t.y. Lietuvos Respublikos ginklų fondo pažymą apie ginklų įsigijimo metus ir sutartį dėl ginklo Frankonia Luxus įsigijimo, kurių pagrindu įrodinėja, kad reali šių ginklų vertė yra 1290 Lt. Pateiktieji apelianto nauji įrodymai neatitinka CPK 114 straipsnio reikalavimų, nes tai nėra originalūs dokumentai, jie taip pat nėra nustatyta tvarka patvirtinti. Be to, kaip matyti iš dokumentų datų, ieškovas turėjo visas galimybes juos pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to savalaikiai nedarė net ir teismo raginamas. Pažymėtina, kad pateikiamoje sutarties, patvirtintos notaro, kopijoje, ginklo Frankonia Luxus nurodytas kalibras neatitinka Ginklų fondo pažymoje nurodytam kalibrui.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nurodė, kad teismas buvo ne kartą siūlęs ieškovui pateikti įrodymus bei duomenis apie turimus medžioklinius ginklus, jų gamybos, įsigijimo laiką, taip pat ieškovui išduotus leidimus turėti šiuos ginklus ir/ar medžioti ir pan. ar kitą įrodomąją medžiagą, leidžiančią įvertinti ginklų senumą, įsigijimo momentą, vertę, ginčo šalių pateiktų rašytinių įrodymų patikimumą ir pan., tačiau ieškovas savo įrodinėjimo teisės bei pareigos neįgyvendino, prašymo skirti teismo ekspertizę ginklų vertei nustatyti nepateikė, kitų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti ginklų vertę, nepateikė. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytu pagrindu, apelianto naujus įrodymus (Lietuvos Respublikos ginklų fondo pažymą apie ginklų įsigijimo metus ir sutartį dėl ginklo Frankonia Luxus įsigijimo) atsisakytina priimti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių buvo vertinama kaip pagrindas ginklų kainai nustatyti ne ieškovo pateikta UAB „Sidabrinė kulka“ parduotuvės „Vilniaus ginklai“ pažyma, o atsakovės pateikta UAB „Oksalis“ pažyma, todėl šių argumentų nekartoja. Ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kad žyminiu mokesčiu yra apmokami tik tokie reikalavimai, dėl kurių tarp šalių yra kilęs ginčas, todėl neturėjo būti apmokami tie šalių reikalavimai, kurie iš esmės sutapo tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apelianto argumentai yra neteisėti.

Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, ieškinį ar pareiškimą (CPK 5 str.). Už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas CPK 80 straipsnyje nustatyto dydžio žyminis mokestis. CPK 80 straipsnio 1 dalies norma yra įsakmi. Tai reiškia, kad joje nustatytas žyminis mokestis yra visuotinis ir jį privalo sumokėti kiekvienas asmuo, kuris kreipiasi į teismą apginti jo pažeistą ar ginčijamą teisę ar įstatymų saugomą interesą. Formuluotė „turtinis ginčas“ lingvistiškai aiškinant reiškia ginčą dėl nuosavybės teisėmis turimų materialinių gėrybių, dėl kurio teisme reiškiamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas. Ginčas dėl turto apmokestinamas tik tada, kai dėl turto kreipiamasi į teismą, įgyvendinant CPK 5 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis teisminės gynybos. Tuo atveju, kai sutuoktinis reiškia reikalavimą (ieškinį, priešieškinį) padalyti turtą, yra ginčas dėl turto, ir toks ginčas turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu. CPK 382 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai dalytino turto neturi, taip pat reikalavimas priteisti sutuoktiniui išlaikymą arba nuoroda, jog išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu. Taigi pagal šią įstatymo normą sutuoktiniai turtą gali pasidalyti patys. Tokiu atveju nebus reiškiamas turtinis reikalavimas teisme ir sutuoktiniai neprivalės mokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminio mokesčio (CK 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl šalis, pareiškusi turtinį reikalavimą- ieškinį, privalėjo sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminį mokestį nepriklausomai nuo to, ar kitos šalies pareikštame priešieškinio pareiškime buvo pareikšti tapatūs ir panašūs, ar skirtingi reikalavimai. Taigi sąvokos „turtinis“ ir „ginčas“ yra neatskiriamos sprendžiant žyminio mokesčio mokėjimo klausimą ir jis yra mokamas tada, kai asmuo pareiškia savarankišką reikalavimą dėl turto.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad byloje patenkinta 96 proc. ieškovo reikalavimų ir 83 proc. atsakovės reikalavimų, nes tapačių reikalavimų patenkinimas negalėjo būti vertinamas kaip šalies reikalavimų patenkinimas pagal pareikštą reikalavimą, atmestinas kaip neteisėtas. Pagal CPK 135 straipsnio nuostatas, ieškovas ieškinyje privalo suformuluoti ieškinio reikalavimus, o teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ar trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (CPK 265 str.). Šalims yra suteikta teisė baigti pradėtą bylą taikiu susitarimu, kurį teismas tvirtina, tačiau nepaisant to, kad, kaip teigia apeliantas, dalis ieškovo ir atsakovės reikalavimų buvo tapatūs, šalys taikaus susitarimo nepasiekė ir taikos sutarties nesudarė (CPK 140 str.3d.). Todėl teismas privalėjo priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų, o kiekvienas reikalavimas yra ginčo sprendimas dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo. Dėl apelianto nurodomo neteisėtumo, susijusio su žyminio mokesčio skaičiavimu už pareikštus reikalavimus, kuriuo apeliantas taip pat grindžia savo motyvus, jau pasisakyta pirmiau ir jie nekartojami. Vadovaujantis išdėstytais motyvais ir nurodytais pagrindais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodytais motyvais nėra pagrindo tenkinti skundo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos proporcingai patenkintiems reikalavimams.

Dėl išlaidų advokato pagalbai sumokėti. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas net keturis kartus sumažino ieškovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, nesant tam teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išdėstyti argumentai nepagrįsti civilinio proceso teisės normomis. Nepagrįstai sumažindamas ieškovui priteistiną išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę į teisminę gynybą bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą.

Teisėjų kolegija, įvertindama sprendimo priėmimo momentui galiojusios CPK 98 straipsnio redakcijos nuostatas, sutinka su apelianto argumentais, kad teisės norma nenumatė galimybės mažinti vienos šalies išlaidų priklausomai nuo kitos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio. CPK 98 straipsnio 2 dalis numatė vienintelį apribojimą – šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba nyra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl ši taisyklė ir turėjo būti taikoma byloje, nustatant priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl sunkios atsakovės materialinės padėties gali būti pagrindu ją atleisti nuo jai tenkančios pareigos mokėti žyminį mokestį į valstybės biudžetą, tačiau net ir tuo atveju, kai šalis yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, iš jos yra priteisiamos kitos šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius ir įvertinus taikomą koeficientą už ieškinio, atsiliepimo į priešieškinį parengimą, dalyvavimą bendros trukmės 10,5 val. teismo posėdžiuose, spręstina, kad ieškovui iš atsakovės priteistini 6060 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Taigi, iš atsakovės ieškovui priteistinos 2 000 Lt žyminio mokesčio, 6 060 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 363Lt išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, viso 8 423 Lt.

Atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas paskirti jai naudotis rūsio patalpomis R-8 ir G-1 dėl to, kad ieškovui yra priskirta naudotis apie 80 kv.m. palėpė, netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog virš antro aukšto ieškovo gali būti įrengta palėpė ir jo išimtinai naudojama, dėl ko jai turėtų būti suteiktos visos rūsio patalpos, nepaneigia objektyvios būtinybės suteikti abiems šalims galimybę naudotis rūsio patalpomis, juo labiau, kad teismui nepateikta jokių įrodymų apie palėpės buvimą, jos plotą, būklę, šalys iš esmės pripažino, kad palėpė nėra įrengta ir naudojama. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė namo pastogės patalpos kadastrinius matavimus, iš kurių matyti, kad dėl šlaitinių stogų patalpų atskirų dalių aukštingumas nesudaro pagrindo vertinti palėpės patalpas kaip lygiavertes su rūsio patalpomis, dėl ko ir vertinamasis šių patalpų plotas būtų mažesnis negu plane pažymėtasis. Pirmosios instancijos teisme nustatytoji aplinkybė, kad palėpė nėra įrengta ir nebuvo naudojama neginčijama ir nepaneigta, todėl pastogės patalpų plotu neturėtų būti mažinamas atsakovui paskirtų naudojimuisi patalpų plotas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl atsakovės argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas paskirti jai naudotis rūsio patalpomis R-8 ir G-1, atmestini ir apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių iš dalies pripažintini pagrįstais apeliacinių skundų argumentai, kurių pagrindu prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Sprendimą dalyje, kuria buvo nustatyta ieškovo Č. P. ir atsakovės L. M. P. naudojimosi gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarka, pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

- ieškovui Č. P.priskirti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis Nr. 1-8 (12,09 kv.m.), 1-9 (11,95 kv.m.), 1-10 (9,72 kv.m.), 1-11 (13,64 kv.m.), 1-12 (5,70 kv.m.), 1-13 (13,19 kv.m.), 1-14 (11,42 kv.m.), balkonu (plane nepažymėtas indeksu, plotas – 25,31 kv.m.), palėpe, patalpa R-8 (24,31 kv.m.), G-1 (22,89 kv.m.), R-3 (13,08 kv.m.), namo laiptinės dalimi (nuo durų, skiriančių patalpą 1-2 ir laiptinę), kuria patenkama iš pirmojo aukšto į antrąjį namo aukštą.

- atsakovei L. M. P. priskirti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis Nr. 1-1 (4,29 kv.m.), 1-2 (9,32 kv.m.), 1-3 (33,70 kv.m.), 1-4 (2,46 kv.m.), 1-5 (3,00 kv.m.), 1-6 (13,26 kv.m.), 1-7 (22,71 kv.m.), 1-15 (25,31 kv.m.), prie patalpos 1-3 esančia terasa, R-1 (3,17 kv.m.), R-2 (8,24 kv.m.), R-4 (5,35 kv.m.), R-5 (19,74 kv.m.), R-6 (13,31 kv.m.), R-7 (5,41 kv.m.); namo laiptinės dalimi, kuria iš pirmojo aukšto patenkama į patalpą 1-7 ir į rūsį.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui iš atsakovės ir šią dalį išdėstyti taip: priteisti iš atsakovės L. M. P. ieškovui Č.P. 8 423 Lt (aštuonis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt tris Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.