Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria atmestas A. M. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2023 m. gruodžio 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-31912-2023.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2023 m. gruodžio 29 d. nutarimu A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 Eur bauda bei specialios teisės (vairuoti transporto priemones) atėmimas 3 (trims) mėnesiams.

A. M. nubaustas už tai, kad jis 2023 m. spalio 27 d. 13.27 val. Vilniuje, Nemenčinės plente, vairuodamas transporto priemonę „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje kirsdamas siaurą ištisinę kelių ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto eismo srautus, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir lenkė ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones, sukeldamas pavojų eismo saugumui. Tokiu būdu A. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 3 priedo 1.1 punktą, 140.6 punktą ir 140.7 punktą bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų aiškinimu ir taikymu bei sprendimu pripažinti jį kaltu pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį.

Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn būtina nustatyti konkretaus administracinio nusižengimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnai) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

ANK 420 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kelias alternatyvias veikas: 1) transporto priemonių vairavimą vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus; 2) lenkimą vietose, kuriose pagal KET draudžiama lenkti; 3) vairavimą neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse; 4) pavojingą situaciją sukėlusį (t. y. privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) KET pažeidimą; 5) tokią pat pavojingą situaciją sukėlusį įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant KET reikalavimus.

Pirmiausia, apygardos teismas sutinka su apelianto teiginiais, kad administracinio nusižengimo protokole iš tiesų nenurodyta, kad A. M. pažeidė KET 140.6 ir 140.7 punktus. Vis tik, administracinio nusižengimo protokolo dalyje „Nusižengimo esmė ir nustatytos aplinkybės“ nurodyta, kad A. M., vairuodamas transporto priemonę „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje kirsdamas siaurą ištisinę kelių ženklinimo liniją, skiriančia priešingų krypčių transporto eismo srautus, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir lenkė ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones. Protokolo dalyje „Teisės akto, kurio reikalavimai pažeisti, pavadinimas, straipsnis, dalis, punktas“ nurodyta, kad pažeistas KET 3 priedo 1.1 punktas. Pažymėtina, kad šiame punkte numatytas draudimas kirsti siaurą ištisinę liniją, skiriančia priešingų krypčių transporto srautus, kai tuo tarpu KET 140.7 punkte numatytas draudimas lenkti kelių ruože, kur priešingų krypčių transporto srautus skiria siaura ištisinė linija, t. y. numatytas iš esmės analogiškas draudimas. KET 140.6 punkte taip pat numatytas draudimas lenkti kelių ruože, kuris pažymėtas ženklu „Lenkti draudžiama. Abu KET 140.6 ir 140.7 punktuose numatyti draudimai lenkti, t. y. tiek kertant siaurą ištisinę liniją, tiek minėto kelio ženklo galiojimo zonoje, atsispindi administracinio nusižengimo protokolo dalyje „Nusižengimo esmė ir nustatytos aplinkybės“. Nepaisant to, kad ne visos minėtos teisės normos buvo nurodytos protokole, apygardos teismo vertinimu, iš administracinio nusižengimo protokolo turinio matyti, kad A. M. suvokė, kokia yra kaltinimo esmė ir už kokius veiksmus norima taikyti administracinę atsakomybę. Aplinkybė, kad protokole nebuvo nurodyti visi Kelių eismo taisyklių punktai, kurie buvo pažeisti, savaime nelaikytina esminiu pažeidimu, dėl kurio A. M. buvo apribota teisė gintis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Institucijos nutarime, kuriuo A. M. nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, nurodyti visi minėti KET punktai. Jis šį nutarimą apskundė pirmosios instancijos teismui, nurodydamas išsamius savo nesutikimo su administracinio nusižengimo protokole ir Institucijos nutarime nustatytais KET pažeidimais. Aptariama aplinkybė (protokolo trūkumas, nenurodžius visų KET punktų, kurių reikalavimai buvo pažeisti), nesutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti ir tinkamai įvertinti faktines bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad vairuodamas automobilį A. M., kirsdamas siaurą ištisinę kelių ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto eismo srautus, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ zonoje lenkė kitą ta pačia kryptimi važiavusią transporto priemonę. A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis į priešpriešinio eismo juostą įvažiavo, nes mėgino apvažiuoti jo kelyje atsiradusią kliūtį, t. y. aplenkti transporto priemonę, važiavusią 30 km/h greičiu. Be to, pasak apelianto, transporto priemonių, važiuojančių mažesniu kaip 30 km/h greičiu, apvažiavimas yra leidžiamas pagal KET taisykles. Tačiau su šiais argumentais apygardos teismas negali sutikti.

Iš policijos pareigūnės E. R. tarnybinio pranešimo dėl įvykio aplinkybių matyti, kad kelyje Vilnius–Nemenčinė pastebėtas automobilis „Chrysler“, tamsiai mėlynos spalvos, kuris kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje kirsdamas siaurą ištisinę kelių ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto eismo srautus, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir lenkė ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones. Priimtas sprendimas sustabdyti transporto priemonę dėl KET pažeidimo. Sustabdžius automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paaiškėjo, kad jį vairavo A. M.. Sustabdytoje transporto priemonėje buvo įrengtas vaizdo registratorius. A. M. įjungus filmuotą medžiagą, iš jos buvo matyti, kad A. M. pradėjo lenkti tris transporto priemones kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, tačiau jis paaiškino, kad jokio pavojaus eismo saugumui nesukėlė, o aplenkė, nes automobilis, kuris buvo pirmas, labai lėtai važiavo ir buvo įjungtas avarinis šviesos signalas (b. l. 22). Tai, kad pareigūnė peržiūrėjo A. M. automobilio vaizdo registratoriaus įrašą, yra užfiksuota ir policijos pareigūnės E. R. kūno kameros vaizdo įraše. Ši aplinkybė yra svarbi tuo, kad A. M. dėl, jo teigimu, techninių priežasčių nepateikė teismui minėto vaizdo įrašo (b. l. 79). Iš policijos pareigūnės kūno kameros vaizdo įrašo, kuriame taip pat užfiksuotas A. M. savo automobilyje paleistas jo vaizdo registratoriumi užfiksuotas įrašas, matyti, kad A. M. aplenkė mažiausiai tris transporto priemonės, tačiau jo buvo be įjungtų avarinių šviesos signalų. Iš tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus įrašo (12:26:53) matyti, kad tarnybinis automobilis kelyje pravažiuoja kelio ženklą Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ ir prasideda horizontalaus kelio ženklinimo siaura ištisinė linija. Pravažiavus kelio vingį, iš toli, priekyje jų į priešpriešinę kelio juostą išvažiuoja tamsiai mėlynos spalvos automobilis, kuris atlieka lenkimo manevrą, apvažiuodamas transporto priemones, ir į savo eismo juostą grįžta priešais kitą transporto priemonę.

Apeliaciniame skunde A. M. kvestionuoja byloje pateikto tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus įrašo kokybę, policijos pareigūnų parodymus ir nurodo, kad pats lenkimo momentas buvo užfiksuotas iš labai toli ir per tokį atstumą neįmanoma nustatyti kokiu greičiu važiavo priekyje važiuojančios transporto priemonės, tačiau su tokiais argumentais nesutiktina. Pirmiausia pažymėtina, kad nors tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus įrašo kokybė nėra itin gera, tačiau iš jo matyti, jog A. M. vairuojamas automobilis atlieka lenkimo manevrą toje kelio atkarpoje, kurioje tai daryti draudžiama. Antra, apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja policijos pareigūnė E. R. parodė, kad A. M. padarytą pažeidimą policijos pareigūnės pamatė maždaug 100–200 metrų atstumu. Pastebėjus pažeidimą, jos įsijungė mėlynos spalvos švyturėlius, garsinį signalą ir vijosi A. M. vairuojamą automobilį. A. M. automobilis buvo pakankamai nutolęs nuo policijos tarnybinio automobilio, nes jo (A. M.) greitis buvo nemažas. Pareigūnės važiavo apie 90 km/h greičiu ir aplenkė automobilius, kuriuos aplenkė A. M.. Visi automobiliai važiavo panašiu įprastu greičiu. Pasak E. R., nei viena iš aplenktų automobilių nevažiavo su įjungtu avariniu signalu ir nebuvo susidariusi tokia situacija, kad dėl priešais važiuojančios transporto priemonės paskui ją važiuojantys automobiliai turėtų ženkliai sulėtinti savo greitį (b. l. 103). Apklausta liudytoja policijos pareigūnė D. V. parodė, kad buvo lenkiami vilkikas ir lengvieji automobiliai, tačiau negali įvardinti, kokiu greičiu lyginant su kitais eismo dalyviais važiavo šios transporto priemonės (b. l. 104). Taigi, priešingai nei teigia A. M. apeliaciniame skunde, jokia transporto priemonė, važiavusi prieš jį, nevažiavo avariniu režimu ar itin lėtai, dėl ko būtų susidariusi kliūtis, kurią reikėtų apvažiuoti. Akivaizdu, kad policijos pareigūnės tiksliai negalėjo prisiminti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir detalių, kadangi praėjo pakankamas laiko tarpas nuo įvykio dienos, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. Pabrėžtina, kad tiek administracinio nusižengimo protokole, tiek tarnybiniame pranešime ir apklausos metu policijos pareigūnės nurodė vienas kitą papildančius faktus, kurie tarpusavyje neprieštarauja, atskleidžia padarytą administracinį nusižengimą ir A. M. neteisėtus veiksmus. Be to, nėra pagrindo netikėti ir tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, nes byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad policijos pareigūnės yra šališkos, suinteresuotos nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį nebūto administracinio nusižengimo padarymu ar jam kokiu nors kitu būdu pakenkti. Pažymėtina, kad paties A. M. pozicija dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių beveik viso bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli. Iš policijos pareigūnės E. R. kūno kameros įrašo matyti, kad A. M., būdamas sustabdytas policijos pareigūnių, nurodė, kad prieš jį važiavo lengvasis automobilis, kuris važiavo prieš vilkiką ir važiavo labai lėtai su įjungtu avariniu šviesos signalu, tačiau apklaustas teismo posėdyje laikėsi kitokios pozicijos ir nurodė, kad aplenkė tik vieną transporto priemonę – vilkiką, kurio greitis lenkimo metu buvo iki 30 km/h. Tačiau nei viena, nei kita apelianto versija byloje nepasitvirtino. Taigi, ne policijos pareigūnų, o būtent A. M. parodymai prieštarauja tarpusavyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jo išsakyta pozicija yra nepatikima ir vertintina kaip siekis pateisinti savo pavojingus ir neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad A. M. prašomų papildomų procesinių veiksmų atlikimas (kitų mačiusių įvykį liudytojų apklausa ir vaizdo įrašo ekspertizė) šiuo atveju būtų perteklinė priemonė, nes tai nepakeistų daromų išvadų ir nauji duomenys, kurie nebūtų buvę žinomi teismui, nebūtų gauti. Kita vertus, A. M. iš tiesų yra teisus, teigdamas, kad kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje leidžiama lenkti transporto priemones, važiuojančias mažesniu kaip 30 km/h greičiu. Tačiau, kaip buvo minėta, byloje paneigta A. M. išdėstyta versija, kad lenkiamos transporto priemonės važiavo mažesniu nei 30 km/h greičiu. Be to, A. M. atliko lenkimo manevrą ne tik kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, bet ir kirsdamas ištisinę siaurą eismo liniją. KET 3 priedo 1.1 punkte nurodyta, kad siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta. Taigi, šis kelio ženklinimas draudžia šios linijos kirtimą ir važiavimą priešpriešine eismo juosta, toks draudimas numatytas KET 140.7 punkte. Šiame punkte įtvirtintos taisyklės yra imperatyvios, tai reiškia, kad jos negali būti aiškinamos ir interpretuojamos kitaip, nei yra nustatyta. Taigi, nepriklausomai nuo to, kiek yra ta pačia eismo juosta važiuojančių transporto priemonių ir kokiu greičiu jos važiuoja, minėtos taisyklės nenumato jokių išlygų, kurioms esant būtų leidžiama atlikti lenkimo manevrą esant siaurai ištisinei eismo juostai.

Apygardos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma: administracinio nusižengimo nutarimu, tarnybiniu pranešimu, teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktais paaiškinimais, policijos pareigūnų tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus įrašu bei kita byloje esančia medžiaga, todėl kaip nepagrįsti vertintini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. M. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo yra nepagrįstos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. M. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, nepažeisdamas proceso reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pripažino, kad Institucijos nutarimu A. M. yra nubaustas pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas. Todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartį nepakeistą ir A. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.