Kauno apygardos teismo nutartis

2014-04-30 · Civilinė byla Nr. 2A-881-324/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-30
Bylos Nr.
2A-881-324/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-07770-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Evaldas Burzdikas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vikunijos logistika“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Perkūno trestas“
Trečiasis asmuo
L. R.
Kategorijos
  • 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-881-324/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07770-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 60; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikunijos logistika“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11421-877/2013 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Vikunijos logistika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Perkūno trestas“, tretiesiems asmenims L. R. įmonei „Vikunija“, A. Z., ERGO Insurance SE dėl vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės vienašalį 8 704,51 Lt dydžio reikalavimo teisės įskaitymą, apie kurį atsakovė informavo ieškovę 2013 m. kovo 14 d. pranešimu „Tarpusavio užskaitos aktas“, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 8 704,51 Lt, priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2013 m. vasario 18 d. šalys sudarė vienkartinę krovinio vežimo keliais sutartį Nr. 2013 02 18/J3, kuria ieškovė įsipareigojo į Rusiją pervežti krovinį – krano mazgus. Krovinys gavėjui buvo pristatytas sutartyje ir CMR važtaraštyje nurodytu laiku, t. y. 2013 m. vasario 27 d., tačiau iškrovimo metu paaiškėjo, jog krovinys yra pasislinkęs ir dėl to dalis krovinio yra apgadinta. Atlikę tyrimą, nepriklausomi ekspertai Survey Service LLC nustatė, kad krovinio apgadinimo priežastys buvo netinkamas krovinio išdėstymas bei paruošimas transportavimui, t. y. krovinys buvo pakrautas tiesiogiai ant betoninių blokelių ir nebuvo panaudoti guminiai kilimėliai, kad būtų išvengta krovinio pasislinkimo transportavimo metu; krovinys nebuvo pakankamai pritvirtintas (krovinys sunkus, todėl siuntėjas turėjo panaudoti papildomas krovinio tvirtinimo priemones). Atsižvelgiant į šias ekspertų pateiktas išvadas, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2013 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad vežėjas UAB „Vikunijos logistika“ nėra atsakingas už krovinio apgadinimą. Taigi atsakomybė už krovinio apgadinimą tenka siuntėjui, netinkamai išdėsčiusiam krovinį ir paruošusiam jį transportavimui, o ne ieškovei. Šią išvadą patvirtina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija), kurios 10 straipsnyje nustatyta, kad siuntėjas atsako prieš vežėją už nuostolius, padarytus asmenims, įrengimams ar kroviniams, taip pat už išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos krovinio pakuotės. Be to, 2013 m. vasario 27 d. įvykio tyrimo metu buvo nustatytos visos CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies b ir c punktų nuostatose įtvirtintos ieškovės, kaip vežėjos, atleidimo nuo atsakomybės už atsakovės krovinio (jo dalies) sugadinimą sąlygos, todėl ieškovė nagrinėjamu atveju nėra atsakinga už krovinio apgadinimą. Nepaisydama šių aplinkybių, atsakovė pateikė ieškovei pretenziją, kuria reikalavo atlyginti dėl krovinio apgadinimo patirtą žalą, o 2013 m. kovo 14 d. pranešimu „Tarpusavio užskaitos aktas“ informavo ieškovę, jog vienašališkai įskaito 8 704,51 Lt ieškovės turimą piniginį reikalavimą pagal 10 013,12 Lt dydžio PVM sąskaitą faktūrą Serija VL Nr. 13021469 už suteiktas vežimo paslaugas, todėl atsakovė dėl šio įskaitymo ieškovei yra skolinga tik 1 308,61 Lt. Ieškovės nuomone, atsakovės atliktas vienašalis 8 704,51 Lt dydžio reikalavimo teisės įskaitymas yra neteisėtas, negaliojantis ir nepagrįstas, kadangi šiam įskaitymui atlikti nebuvo dviejų pagrindinių įskaitymui reikalingų sąlygų – atsakovė nėra ieškovės kreditorė, o ieškovė – atsakovės skolininkė ir atsakovė neturi priešpriešinio reikalavimo ieškovei. Dėl šios priežasties atsakovės atliktas vienašalis 8 704,51 Lt reikalavimo teisės įskaitymas yra niekinis sandoris (CK 1.80 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu atmetė ieškinį. Įvertinęs bylos medžiagą ir CMR konvencijos nuostatas, padarė išvadą, kad vežėjui važtaraštyje neįrašius motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, laikoma, jog krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės. Konstatavo, kad jog visų transporto priemonių vairuotojai, o taip pat ir A. Z., dalyvavo krovinio pakrovime. Sprendė, kad krovinio pradinis siuntėjas vežėjui nebuvo davęs jokių krovinio pakrovimo ir jo tvirtinimo schemų, rašytinių nurodymų dėl pakrovimo, tačiau, vykdant pakrovimą, buvo nurodyta vadovautis tokiu krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdu, koks faktiškai buvo naudotas atvykusiuose į perkrovimą vilkikuose, t. y. prieš perkraunant krovinį privalu buvo išanalizuoti, kaip jis buvo išdėstytas vilkiko priekaboje ir kaip pritvirtintas, tokią pareigą turėjo ieškovė pagal sutarties 2.2.2 punktą, o tuo pačiu ir jos atstovas – vilkiko vairuotojas. Padarė išvadą, kad A. Z. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nesilaikė sutarties 2.2.2 punkte sutartos sąlygos kontroliuoti krovimo eigą, priėmė vežti krovinį, vežė sausumos keliu nuo Kauno iki Maskvos, nė karto kelyje jo nepatikrino, tokiu būdu prisiėmė visą su tokiu vežimu susijusią riziką, nors manydamas, kad krovinys netinkamai pakrautas, galėjo įrašyti pastabas važtaraštyje, reikalauti, jog krovinys būtų tinkamai sukrautas ir supakuotas arba iš viso atsisakyti vežti krovinį. Pažymėjo, kad ekspertui A. Z. duoti paaiškinimai rodo jo siekį išvengti atsakomybės, o remiantis neatitinkančiais tikrovės vairuotojo paaiškinimais (nenurodžius ieškovės pareigos kontroliuoti pakrovimą bei krovinio siuntėjo nurodymų krovinį tvirtinti būtent tokiu būdu, kaip buvo padaryta vilkike, iš kurio krovinys buvo perkrautas) grįsta eksperto išvada negali būti vertinama kaip parengta objektyviai nustačius visas krovinio vežimo aplinkybes ir vežimo dalyvių teises ir pareigas. Konstatavo, kad ieškovės įgaliotas asmuo (vairuotojas) nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, nesielgė atidžiai ir atsakingai, o tai reiškia didelį ieškovės neatsargumą. Kadangi tokie vežėjo veiksmai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009, 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012, 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013) yra prilyginami tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str.), ieškovė negali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatomis, atleidžiančiomis ją nuo atsakomybės. Sprendė, kad iš šalis siejusių vežimo teisinių santykių atsirado šalių tarpusavio teisės ir pareigos – atsakingos už krovinio sugadinimą ieškovės pareiga atlyginti padarytus 8 704,51 Lt nuostolius ir atsakovės pareiga sumokėti ieškovės suteiktų vežimo paslaugų kainą 10 013,12 Lt, šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai, todėl ieškovės ginčijamas įskaitymas atitinka visas įskaitymui keliamas sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nevertinta, kad pagal sutarties nuostatas ieškovė (jos atstovas) privalėjo tik kontroliuoti (tiek, kiek objektyviai įmanoma šioje situacijoje) krovinio krovimą eigą ir prižiūrėti, jog krovinys būtų pakrautas pagal atsakovės suteiktą informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas bei kitą informaciją, reikalingą tinkamam sutarties vykdymui. Netirtos aplinkybės, ar atsakovė tinkamai vykdė sutarties 2.2.1 punkte numatytą priešpriešinę pareigą suteikti ieškovei minėtą informaciją. Pagal sutarties nuostatas atsakovė, be kita ko, įsipareigojo perduoti ieškovei (jo atstovui) informaciją ir apie tai, kaip nagrinėjamu atveju krovinys turėjo būti pakrautas, pritvirtintas ir išdėstytas. Siuntėjas neinformavo ieškovės (ir/ar jo vairuotojo A. Z.) apie tokios nestandartinės priemonės kaip guminių kilimėlių poreikį nei prieš kraunant krovinį, nei vėliau, nors tokia siuntėjo pareiga yra numatyta CMR konvencijos 6 str. f ir g punktuose. Tai, jog ieškovei nebuvo suteikta visa minėta informacija ir lėmė, jog ne dėl ieškovo kaltės buvo apgadintas krovinys ir patirti nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgoje Nr. A2-14 yra nurodęs, jog CMR važtaraštyje siuntėjas visada privalo be kita ko nurodyti krovinio įpakavimo būdą bei krovinio išdėstymo ypatumus. Tuo atveju, jeigu ši informacija nėra nurodoma CMR važtaraštyje, siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, kurie atsiranda dėl netinkamo krovinio įpakavimo būdo ar krovinio išdėstymo. Atsakovei CMR važtaraštyje nenurodžius, kaip turėjo būti išdėstytas ir pritvirtintas krovinys, vežėjas (šiuo atveju ieškovė) negali būti atsakinga už krovinio apgadinimą.

Neatsižvelgta, kad A. Z. buvo uždrausta būti šalia pakrovimo vietos ir visą pakrovimą vykdė (krovinį pakrovė ir išdėstė) UAB „Aitura“ sandėlio darbuotojai ir UAB „Kauno kranai“ kranistas. Kai faktinį krano pakrovimą įvykdė minėti asmenys, A. Z. pakrautą krovinį įspaudžiamaisiais diržais pats pritvirtino pagal standartinę schemą. Kadangi krovinys buvo perkrautas ir išdėstytas lygiai taip pat, kaip jis buvo pakrautas atvykusiuose vilkikuose, t. y., taip, kaip nurodė siuntėjas (tai patvirtina UAB „Aitura“ paaiškinimas), ieškovės atstovas vairuotojas A. Z. neturėjo galimybių ir pagrindo manyti, jog krovinys yra pakrautas netinkamai ar kad krovinys išdėstytas ne pagal siuntėjo (atsakovės) pateiktą informaciją ar krovinio tvirtinimas neatitinka saugaus eismo sąlygų. Dėl šios priežasties A. Z. pakrautą krovinį pradėjo vežti į jo paskirties vietą. Vežant krovinį jokių staigių stabdymų ir eismo įvykių nebuvo. Šios krovinio krovimo aplinkybės patvirtina, jog vairuotojas A. Z. tinkamai įvykdė sutarties 2.2.2 punkto nuostatas, Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas.

Nepagrįstai neatsižvelgta į nepriklausomų RAB „Survey Service Limited Liability Company“ ekspertų išvadą (Patikrinimo aktas Nr. SR.13.025), kad būtent siuntėjo atstovai yra atsakingi už krovinio apgadinimą.

Netinkamai kvalifikuoti susiklostę vežimo ir ekspedijavimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamame vežimo procese atsakovė veikė kaip subekspeditorius. Rusijos įmonė „Kramaks“ įsigijo bokštinį kraną „Potain“ kartu su betoniniais atsvaros blokais ir užsakė šio krovinio pervežimą iš Italijos į Rusiją. Pervežimui organizuoti įmonė „Kramaks“ pasamdė ekspedicinę įmonę „Geo Trans Balta“, kuri užsakymo vykdymą perdavė įmonei „Balta Trucks“, o pastaroji pasamdė „AKG Commerce Ine“, kuri užsakymą perdavė UAB „Perkūno trestas“. Pradinėje 2010 m. rugsėjo 1 d. sudarytoje transporto ekspedicijos sutartyje Nr. 1/2010 numatyta, jog įmonė „Kramaks“ privalo prieš atvykstant transporto priemonėms į pakrovimo vietą paruošti krovinį pakrovimui, užtikrinti reikiamą pakuotę ir krovinio tvirtinimą pagal normas ir taisykles, garantuojančias krovinio nepažeidžiamumą vežimo metu (sutarties 20 p.), o sutarties 39 punkte yra numatyta, jog įmonė „Kramaks“ atlygina ekspeditoriaus patirtas išlaidas, atsiradusias dėl pakuotės defektų arba nepakankamo ar netaisyklingo krovinio pritvirtinimo. Nors pradinis ekspeditorius perdavė savo įsipareigojimus organizuoti bokštinio krano „Potain“ pervežimą, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog įmonė „Kramaks“ būtų perdavusi savo įsipareigojimus pagal transporto ekspedicijos sutartį Nr. 1/2010, tame tarpe ir šios sutarties 20 punkte numatytą įsipareigojimą prieš atvykstant transporto priemonėms į pakrovimo vietą paruošti krovinį pakrovimui, užtikrinti reikiamą pakuotę ir krovinio tvirtinimą pagal normas ir taisykles, garantuojančias krovinio nepažeidžiamumą vežimo metu. Taigi ši įmonės „Kramaks“ prievolė yra galiojanti. Įmonės „Kramaks“ atstovas nedalyvavo krovinio pakrovime, todėl būtent ši įmonė turėtų prisiimti atsakomybę už patirtus nuostolius. Be to, 2011 m. spalio 25 d. daugkartine krovinių pervežimo keliais sutartimi įmonė „AKG Commerce Ine“ perdavė UAB „Perkūno trestas“ organizuoti krovinio pervežimą į Rusiją. Šioje sutartyje UAB „Perkūno trestas“ yra įvardijamas kaip pervežimo procese veikiantis vežėjas ir pagal sutarties 5 punktą įsipareigojo kontroliuoti pakrovimo procesą. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, kaip atsakovė įvykdė šią pareigą. Pati atsakovė, kurios direktorius dalyvavo pakrovime, netinkamai vykdė pareigą, susijusią su krovinio išdėstymu ir pakrovimu (neinformavo ieškovės apie krovinio išdėstymo ir tvirtinimo ypatybes ir to nepažymėjo CMR važtaraštyje), elgėsi nerūpestingai, nors pagal sutarties 2.2.1 punktą, CMR konvencijos nuostatas, 2011 m. spalio 25 d. daugkartinę krovinių pervežimo keliais sutartį turėjo pareigą užtikrinti, jog krovinys būtų tinkamai išdėstytas ir pakrautas.

Pripažinus, jog egzistuoja visos atsakovės įskaitymo teisėtumo sąlygos, priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Ieškovė nėra atsakinga už krovinio apgadinimą, todėl nėra pirmosios ir pačios svarbiausios atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo teisėtumo sąlygos – ieškovė šioje civilinėje byloje nagrinėjamuose vežimo santykiuose nėra atsakovės skolininkė, o atsakovė – ieškovės kreditorė.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad šalių sudaryta sutartimi vežėjas prisiėmė pareigą kontroliuoti krovinio pakrovimą, jo eigą (sutarties 2.2.2. p.). Kitų vairuotojų paaiškinimai, UAB „Aitura“ raštas, atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad visi vairuotojai, įskaitant ir A. Z., dalyvavo krovinio pakrovime ir jiems buvo sudaryta galimybė kontroliuoti krovinio pakrovimo procesą, prižiūrėti jo tinkamumą. Vežėjas sutartimi įsipareigojo kontroliuoti krovimą, todėl tuo atveju, jeigu vairuotojui nebūtų leidžiama šios pareigos vykdyti, vairuotojas turėtų įrašyti atitinkamą žymą į CMR važtaraštį. Apeliantė argumentą, kad vairuotojui A. Z. buvo uždrausta būti šalia pakrovimo vietos, grindžia vieninteliu įrodymu – Rusijos ekspertizės įmonės RAB „Survey Service Limited Liability Company“ aktu, kuriame yra užfiksuota, kad vairuotojui A. Z. neleista dalyvauti pakrovimo procese. Ši aplinkybė eksperto patikrinimo akte buvo įrašyta remiantis tik paties vairuotojo paaiškinimais, duotais siekiant išvengti atsakomybės, todėl eksperto išvada, grįsta tikrovės neatitinkančiais vairuotojo paaiškinimais, nelaikytina objektyviu ir tinkamu įrodymu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinio pritvirtinimo pareiga tenka vežėjui, ginčas kilo tik dėl to, ar vežėjas buvo informuotas, kaip konkrečiai reikia pritvirtinti krovinį. Atsakovės paaiškinimai, UAB „Aitura“ raštas, kitų vairuotojų pateikti pasiaiškinimai, „Holgo Partner“ raštas patvirtina, kad vilkikų vairuotojams buvo duotas nurodymas krovinį sutvirtinti tuose pačiuose tvirtinimo taškuose, kad krovinys galėtų būti saugiai transportuojamas. Vežamoms naudotoms krano dalims nebuvo privalomas įpakavimas ir ženklinimas. Važtaraštyje yra įrašyta, kad buvo pakrautos 3 vietos krano dalių ir 2 vietos betoninių blokų, iš viso 5 vietos. Apeliantės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus apžvalgoje yra nurodyta pastaba, kad nors CMR konvencija nustato, jog važtaraštyje būtina nurodyti CMR konvencijos 6 str. 1 d. numatytas sąlygas, tačiau šiuolaikinėje praktikoje šios sąlygos ne visada ir ne visos yra nurodomos. Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat pažymėjo, kad iškilus klausimui, kokios pasekmės gali kilti dėl tam tikros sąlygos neįrašymo važtaraštyje, reikėtų vadovautis tuo, kad važtaraštis nėra vežimo sutartis, o tik krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, todėl šalys gali kitais būdais įrodinėti sąlygas, neįtrauktas į važtaraštį. Vežėjas krovinį priėmė važtaraštyje nenurodydamas jokių pastabų apie krovinio pakuotę ar krovinio pakrovimą, jo išdėstymą, sutvirtinimą. Sutikdamas vežti krovinį, vežėjas prisiėmė visą su tuo susijusią riziką (CMR konvencijos 8–10 str.). Apeliantė, kuri sutartimi įsipareigojo nugabenti krovinį į jo paskirties vietą ir įteikti jį gavėjui, šalių santykiuose laikytina vežėju, nors ji vežė ne pati, o vežimui įvykdyti pasitelkė faktinį vežėją, t. y. trečiąjį asmenį L. R. įmonę „Vikunija“ (CMR konvencijos 3 str.). Byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantė yra laikytina vežėju CMR konvencijos prasme. Rusijos įmonės „Kramaks“, pervežimo procese veikiančios kaip krovinio gavėjas, ir Rusijos įmonės „Geo Trans Balta“ sudaryta transporto ekspedicijos sutartis Nr. 1/2010 šios bylos šalims negali būti taikoma, nes ši sutartis sudaryta ne dėl konkretaus krovinio pervežimo, o dėl ilgalaikio bendradarbiavimo sąlygų nustatymo (sutartis sudaryta 2010 metais), ji sudaryta tarp kitų asmenų, jos sąlygos aptariamame pervežime neturi reikšmės, apie šią ilgalaikę sutartį atsakovė nežinojo, jokiu būdu nepatvirtino jos sąlygų, neprisiėmė įsipareigojimų pagal minėtą sutartį. Bylos šalių tarpusavio santykiams netaikytina ir 2011 metais tarp įmonės „AKG Commerce“ ir atsakovės sudaryta daugkartinio bendradarbiavimo sutartis, kuri skirta reguliuoti santykius tik tarp ją sudariusių asmenų. Pagal įskaitymo sandorį šalys viena kitai nieko neperdavė, todėl apeliantės reikalavimas taikyti restituciją yra nepagrįstas. Jeigu apeliantės prašymas taikyti restituciją būtų aiškinamas kaip jos prašymas nurodytą pinigų sumą priteisti iš atsakovės, tokiu atveju šis turtinis reikalavimas nėra apmokėtas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Apeliantė negali būti atleista nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies b) punktą, nes net neįrodinėjo, kad krovinį buvo būtina įpakuoti, pati apeliantė teigia, kad krovinio sužalojimo priežastis buvo netinkamas jo pakrovimas ir tvirtinimas, bet ne įpakavimas, važtaraštyje neįrašyta pastabų dėl pakuotės, o tai reiškia, kad apeliantė nebuvo atidi ir rūpestinga. Apeliantė taip pat negali būti atleista nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c) punktą, nes krovinį perkrovė atsakovė ir jos pasitelkti kiti asmenys, tačiau krovimo procesą turėjo kontroliuoti ir krovinio tvirtinimą turėjo atlikti pats vežėjas, o jeigu vežėjas nevykdė pareigos kontroliuoti pakrovimą ir krovinį sutvirtino ne pagal nurodymus, tai atsakomybė kyla jam pačiam, yra vežėjo netinkamai atliktų veiksmų priežastinis ryšys su atsiradusia žala, vežėjas važtaraštyje nepadarė įrašų apie pakrovimą ir tvirtinimą. Apeliantės elgesys neatitinka pareigingo ir atidaus vežėjo elgesio standarto, jos veiksmuose nustatytinas didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, todėl apeliantei nesuteikiama teisė remtis nuostatomis, atleidžiančiomis nuo atsakomybės (CMR konvencijos 29 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo ERGO Insurance SE nurodo sutinkantis su apeliacinio skundo argumentais. Teigia, kad vežėjas buvo atidus ir rūpestingas, kadangi numatė, jog vežamas krovinys galėjo pasislinkti, todėl krovinį gabenusio vilkiko vairuotojas A. Z. krovinį papildomai sutvirtino diržais. Už tinkamą krovinio pakrovimą yra atsakingas krovinio siuntėjas, o ne vežėjas. Vežėjo pareiga yra tik pristatyti krovinį krovinio gavėjui. Kadangi nebuvo užtikrintas saugus krovinio pervežimas dėl siuntėjo netinkamo krovinio paruošimo transportavimui, dėl krovinio apgadinimo nėra vežėjo kaltės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovė – vežėja pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 1 straipsnį – nepaneigė CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vežėjo atsakomybės prezumpcijos, nesielgė atidžiai ir rūpestingai pagal šalių sudarytos sutarties 2.2.2 punktą, įpareigojantį vežėją kontroliuoti krovimo eigą, pakraunant ir pritvirtinant krovinį tokiu pat būdu, kokiu krovinys buvo pakrautas iki perkrovimo į vežėjos transporto priemonę, dėl ko krovinys vežimo metu buvo apgadintas, todėl atsakovė (siuntėja) pagrįstai reikalavo atlyginti krovinio apgadinimo nuostolius bei viešališku įskaitymu įskaitė šiuos nuostolius į ieškovės piniginį reikalavimą atsakovei už pervežimo paslaugas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamo sprendimo išvadai apie ieškinio, kuriuo įskaitymą prašyta pripažinti neteisėtu, nepagrįstumą (CPK 320 straipsnis).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ieškovė, veikdama per trečiąjį asmenį L. R. įmonę Vikunija, laiku pristatė į Rusiją krovinį pagal 2013 m. vasario 18 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą krovinio vežimo keliais sutartį. Iškrovimo metu paaiškėjo, jog krovinys yra pasislinkęs, todėl jo dalis apgadinta. Krovinio apgadinimo priežastys buvo netinkamas krovinio išdėstymas bei paruošimas transportavimui, t. y. krovinys buvo pakrautas tiesiogiai ant betoninių blokelių, nenaudojant guminių kilimėlių, kad būtų išvengta krovinio pasislinkimo transportavimo metu; be to, jis nebuvo pakankamai pritvirtintas (krovinys sunkus, todėl siuntėjas turėjo panaudoti papildomas krovinio tvirtinimo priemones).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad, galiojant 2010 m. rugsėjo 1 d. Rusijos įmonių UAB „Kramaks“ ir RAB „GeoTransBalta“ transporto ekspedicijos sutarties 20 punkte numatytam užsakovės UAB „Kramaks“ įsipareigojimui prieš atvykstant transporto priemonėms į pakrovimo vietą paruošti krovinį pakrovimui, užtikrinti reikiamą pakuotę ir krovinio tvirtinimą pagal normas ir taisykles, garantuojančias krovinio nepažeidžiamumą vežimo metu, pastaroji įmonė turėtų prisiimti atsakomybę už nuostolius dėl krovinio apgadinimo, nes jos atstovas nedalyvavo pakraunant krovinį.

Rusijos įmonės „Kramaks“, pervežimo procese buvusios krovinio gavėja, ir Rusijos įmonės „Geo Trans Balta“ sudaryta transporto ekspedicijos sutartis nagrinėjamos bylos šalims negali būti taikoma, nes yra sudaryta ne dėl konkretaus krovinio pervežimo, o dėl ilgalaikio bendradarbiavimo sąlygų nustatymo. Jos sąlygos neįtakojo nagrinėjamos bylos šalių atlikto pervežimo, nes dėl jo šalys susitarė atskira 2013 m. vasario 18 d. vienkartine krovinio vežimo keliais sutartimi. Informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas ir kitus duomenis, būtinus tinkamam pastarosios sutarties vykdymui, ieškovei įsipareigojo pateikti ne UAB „Kramaks“, o ginčo pervežimo užsakovė atsakovė UAB „Perkūno trestas“ (2013 m. vasario 18 d. sutarties 2.1 punktas). Tai, kad 2011 m. spalio 25 d. daugkartine krovinių pervežimo keliais sutartimi įmonė „AKG Commerce Ine“ pavedė UAB „Perkūno trestas“ organizuoti krovinio pervežimą į Rusiją, o sutarties 5 punktu atsakovė įsipareigojo kontroliuoti pakrovimo procesą, nekeičia aptariamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių įsipareigojimų turinio. Minimas atsakovės įsipareigojimas atitinka atsakovės ieškovei prisiimtus įsipareigojimus, nurodytus 2013 m. vasario 18 d. sutarties 2.1 punkte.

Atmestini apeliantės argumentai apie tai, jog krovinio pažeidimą nulėmė neįvykdyta atsakovės sutartinė pareiga suteikti ieškovei informaciją apie krovinio pakrovimą, pritvirtinimą ir išdėstymą.

Pagal CMR konvencijos 6 straipsnio „f“ punktą važtaraštyje turi būti nurodytas krovinio rūšies nustatytas žymėjimas, jo įpakavimo būdas, o vežant pavojingus krovinius - jo pavojingumo klasė ir numeris, pagal „g“ punktą - krovinio vietų skaičius, jų išdėstymo ypatumai ir numeriai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje nebuvo ginčo dėl krovinio žymėjimo, vietų skaičiaus, klasės, numerio bei įpakavimo nereikalingumo. Krovinio išdėstymo ypatumu, kurio atsakovė nenurodė ieškovei, apeliantė laiko nestandartinę priemonę – guminius kilimėlius, ant kurių turėjo būti sudėtos krovinio dalys. Nors krovinio važtaraštyje tokių nuorodų nėra, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovė įrodė suteikusi informaciją vežėjai apie reikiamą krovinio išdėstymo būdą. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, kaip atsakovė įvykdė šią pareigą.

Byloje yra UAB „Aitura“, vykdžiusios krovinio perkrovimą iš jį atgabenusių vilkikų į keturis vilkikus su priekabomis (vienas jų buvo vairuojamas krovinį gabenusio L. R. įmonės Vikunija vairuotojo A. Z.) 2013 m. birželio 19 d. raštas, kuriame nurodoma, jog perkrovimui naudotas autokranas, nes buvo gautas nurodymas krovinį (bokštinio krano dalis) perkrauti per viršų. Perkraunant krovinį, dalyvavo visų iškraunamų ir pakraunamų vilkikų vairuotojai, penki UAB „Aitura“ darbuotojai, UAB „Kauno kranai“ kranistas ir UAB „Perkūno trestas“ direktorius. Visiems buvo nurodyta, jog krovinys turi būti perkrautas, išdėstytas ir pritvirtintas lygiai taip pat, kaip buvo pirmiau atvykusiuose vilkikuose. UAB „Aitura“ laikėsi gautų nurodymų, krovinius perkrovė ir išdėstė lygiai taip pat, kaip jie buvo pakrauti atvykusiuose vilkikuose, pastabų dėl perkrovimo jai nebuvo pareikšta. Pakraunamų vilkikų vairuotojai stebėjo ir kontroliavo krovimą. Pakraunant buvo nurodyta, jog vilkikų vairuotojai turi sutvirtinti krovinį tuose pačiuose tvirtinimo taškuose pagal krovinio savybes.

Šiame rašte nėra nurodyta, ar krovinį atvežusiuose vilkikuose buvo pakloti guminiai kilimėliai ir ar jie buvo kraunamuose vilkikuose. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, atsakovei cituotu raštu įrodžius, jog visiems krovime dalyvavusiems asmenims buvo nurodyta krovinį pakrauti lygiai taip pat, kaip jie buvo pakrauti atvykusiuose vilkikuose (tuo pačiu ieškovė įrodė, jog vežėjai pateikė duomenis, būtinus tinkamam pervežimui), pareiga įrodyti, kaip krovinys buvo pritvirtintas jį atgabenusiuose vilkikuose, tenka ieškovei, žinojusiai atsakovės nurodymą krovinį pakrauti lygiai taip pat ir 2013 m. vasario 18 d. sutarties 2.2.2 punktu įsipareigojusiai kontroliuoti krovimo eigą. Vertinant pakrovimo procesą darbo saugos požiūriu, sutiktina su apeliante, kad vairuotojas A. Z. nebuvo leista stebėti iškrovimo - pakrovimo procesą krano tiesioginio darbo metu, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kad vairuotojas neturėjo galimybės apžiūrėti, kokiu būdu krovinys buvo pritvirtintas jį atvežusiuose vilkikuose. Tokia aplinkybė nėra užfiksuota draudimo bendrovės atlikto tyrimo medžiagoje, o vežimą įgyvendinusios įmonės buvęs darbuotojas trečiasis asmuo A. Z. į teismo posėdį neatvyko. Pareiga įrodyti aplinkybes, patvirtinančias savo reikalavimus ir atsikirtimus, pagal CPK 178 straipsnį tenka šalims, todėl laikytina, jog apeliantė neįrodė skundo argumento, jog atsakovė neįvykdė pareigos pateikti duomenis apie reikiamą krovinio pritvirtinimo būdą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad atsakovė pateikė duomenis, jog vairuotojai žinojo apie krovinio tvirtinimo specifiką: vieno iš vairuotojų J. D. rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad, prieš pakraunt transporto priemonę, ant grindų jis patiesė guminius kilimėlius, o krovinį pritvirtino keliais papildomais diržais (t. 1 b.l. 107).

Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vežėjai važtaraštyje nenurodžius pastabų dėl krovinio ar pakuotės būklės, pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalį laikoma, jog iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus.

Apeliantės nurodoma nepriklausomų RAB „Survey Service Limited Liability Company“ ekspertų išvada apie siuntėjos atsakomybę už krovinio apgadinimą aptartų išvadų nepaneigia.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojant visas atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo sąlygas, todėl CPK 263 straipsnio reikalavimus atitinkantis sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovei iš ieškovės priteistinos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė pateikė įrodymus, jog patyrė 1500 Lt šio pobūdžio išlaidų (t. 2 b.l. 119-120). Nors jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsiliepimo parengimo pagal byloje esančius dokumentus apimtis neleidžia daryti išvados apie didžiausias advokato darbo ir laiko sąnaudas, skirtas surašyti tokio pobūdžio procesinį dokumentą bei taikyti jam maksimalų tarifą. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 3 dalimi, ši suma sumažintina iki 1000 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą paikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikunijos logistika“, į. k. 302448247, 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Perkūno trestas“, į.k. 300612801.

Teisėjai Evaldas BurzdikasVirginija GudynienėIzolda Nėnienė