Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo H. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutarties, kuria teismas nustatė ieškovui žyminio mokesčio sumokėjimo terminą civilinėje byloje pagal ieškovo H. S. ieškinį atsakovei L. B. dėl priverstinio akcijų pardavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pateikdamas teismui ieškinį ieškovas sumokėjo žyminį mokestį – 132 Lt.

Pagal atskirąjį skundą byloje sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio dydžio nustatymo už ieškinį, kuriuo ieškovas prašo įpareigoti atsakovę jam priverstinai parduoti akcijas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui buvo nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti, yra pagrįsta ir teisėta. Klausimas sprendžiamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Iš esmės nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas – ar ieškiniu pareikštas reikalavimas yra turtinio ar neturtinio pobūdžio, kuris lemia už šį reikalavimą mokėtino žyminio mokesčio dydį.

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Jeigu reikalavimas yra turtinis, turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), o jeigu reikalavimas neturtinis – fiksuotas CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas 100 Lt žyminis mokestis, atsižvelgiant į padidėjusį ketvirčio vartojimo kainų indeksą (CPK 82 str. 1 d.). Tam, kad išspręsti klausimą, koks žyminis mokestis mokėtinas už pateiktą procesinį dokumentą – šiuo atveju ieškinį, teismas turi įvertinti pareikšto ieškinio pagrindą, dalyką, kokios rūšies ieškinys pareikštas, kokios teisinės pasekmės atsiranda jo patenkinimo ar atmetimo atveju ir pagal tai nuspręsti – turtinis ar neturtinis reikalavimas yra reiškiamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas H. S. pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę L. B. parduoti ieškovui jai priklausančių UAB „Artharita“ 210 vnt. nematerialiųjų paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė yra 600 Lt (I t. b. l. 5-8). CK 2.115 straipsnis, kurio pagrindu ieškovas pareiškė ieškinį, numato, jog uždarosios akcinės bendrovės akcininkai turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos, priklausančios kitam akcininkui, kurio veiksmai prieštarauja uždarosios akcinės bendrovės veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos akcininkui, kuris kreipiasi į teismą.

Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 14 straipsnyje nurodyta, jog akcininkai turi turtines ir neturtines teises, todėl ir akcininkų teisių gynimo būdų yra įvairių – ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio (LR CK 1.138 str., ABĮ 15, 16 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką sprendžiant, ginčas yra turtinis ar neturtinis, reikia žiūrėti į materialiojo teisinio reikalavimo esmę. Nors nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, jog ieškinio pareiškimo tikslas yra ne nuosavybės įsigijimas, o jo, kaip akcininko, teisių apgynimas, tačiau ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas ir priemonės – priverstinis akcijų pardavimas pagal teismo sprendimą, yra turtinis reikalavimas, kadangi tokiu reikalavimu siekiama priverstinai parduoti akcijas, t.y. perleisti turtą, kuris suteikia tam tikras turtines ir neturtines teises ir kurį galima įkainoti.

Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo ieškiniu reiškiamą reikalavimą, negali sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog reikalavimas įpareigoti atsakovę parduoti ieškovui akcijas, laikytinas neturtinio pobūdžio reikalavimu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs ieškovą sumokėti žyminį mokestį už ieškinį, kaip už turtinį reikalavimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 2-96/2006 ir Nr. 2-1150/2010. Teismams sprendžiant bylas, turi būti siekiama teisinio stabilumo, t. y. turi būti atsižvelgiama į teismų suformuotą praktiką, jei ankstesni teismų sprendimai buvo priimti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios ir turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta teisės taikymo taisyklė. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai (inter alia Lietuvos apeliacinio teismo) atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Taigi, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra aktualios paminėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose, kuriose pasisakyta būtent dėl analogiško ginčo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi. Atsižvelgiant į minėtose bylose suformuotą praktiką, konstatuotina, kad tuo atveju, kai ieškinio pateikimo teismui dieną yra sunku nustatyti akcijų rinkos vertę, mokėtino žyminio mokesčio sumą teismas nustato preliminariai rašytinio proceso tvarka (CPK 86 str. 1 d.). Vienas iš objektyvių kriterijų nustatant preliminariai žyminio mokesčio dydį – nominali akcijų vertė, pagal kurią pirmosios instancijos teismas ir nustatė mokėtino mokesčio dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliantas skunde neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl žyminio mokesčio, mokėtino už paduodamą teismui ieškinį, dydžio ir dėl nagrinėjamo ginčo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-334/2009). Kasacinio teismo praktikoje, tame tarpe ir apelianto nurodytoje nutartyje, konstatuota, kad turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, kurios sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtą teismų praktiką, pažymi, jog nagrinėjamoje byloje materialinis teisinis reikalavimas yra priverstinis akcijų pirkimas-pardavimas ir toks ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas reiškia reikalavimą teismo sprendimu perleisti turtą. Toks reikalavimas suteikia tam tikras turtines teises ir pareigas ir jį galima įkainoti.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CK 2.121 ir 2.120 straipsnius, nurodant, jog galima situacija, kad patenkinus ieškinį, ieškovas vis tiek neįsigys parduodamų akcijų. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ieškovo nurodyta galima situacija nekeičia reikalavimo esmės, kadangi ieškinio tenkinimo atveju atsakovas vis tiek netektų teisių į savo akcijas. Nuo teismo sprendimo dėl priverstinio akcijų pardavimo priėmimo dienos atsakovas be ieškovo sutikimo neturėtų teisės parduoti ar kitaip perleisti akcijas, jas įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jas, taip pat perleisti ar kitaip apriboti akcijų suteikiamas teises, jeigu teismas nenutartų kitaip (CK 2.117 str. 1, 2 d.). Teismas, patenkinęs ieškinį, turi paskirti ekspertus, kurie nustatytų akcijų kainą. Ekspertai turi pradėti dirbti tik po to, kai teismo sprendimas įsiteisėja (CK 2.118 str. 1, 2 d.). Kai ekspertai pateikia ataskaitą dėl akcijų kainos, teismas turi priimti nutartį dėl kainos nustatymo ir nustatyti, kas apmoka ekspertų darbą bei kitas jų išlaidas (CK 2.119 str. 1 d.). Kai įsiteisėja teismo nutartis dėl kainos nustatymo, atsakovas per dvi savaites turi perduoti ieškovo nuosavybėn akcijas, o ieškovas turi priimti akcijas ir sumokėti nustatytą kainą. Kaina turi būti sumokama perduodant ieškovo nuosavybėn akcijas (CK 2.120 str. 1 d.). Jeigu kiti juridinio asmens dalyviai ar asmenys turi pirmenybės teisę įsigyti priverstinai parduodamas akcijas, juridinis asmuo, gavęs įsiteisėjusią teismo nutartį dėl kainos nustatymo, privalo pasiūlyti akcijas įsigyti tokiems asmenims už teismo nustatytą kainą (CK 2.121 str. 1 d.).

Sprendžiant dėl reikalavimo priverstinai parduoti akcijas įkainojimo pažymėtina tai, jog akcijos yra turtas ir jų vertė gali būti nustatyta pinigine išraiška. Taigi ieškovo ieškiniu suformuluotas reikalavimas atsakovei – įpareigoti parduoti atsakovės turimas akcijas ieškovui – yra reikalavimas perduoti atlygintinai nuosavybėn konkretų turtą. Pagal CPK 85 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą, ieškinio suma bylose dėl turto išreikalavimo nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Todėl ieškinys dėl priverstinio akcijų pardavimo gali būti įkainotas ir jo suma lygi reikalaujamų akcijų rinkos vertei. Vien ta aplinkybė, kad reiškiant ieškinį nėra žinoma akcijų rinkos vertė, negali būti pagrindu išvadai, kad ieškinio negalima įkainoti ir jis laikytinas neturtinio pobūdžio reikalavimu. Atsižvelgiant į įstatymo nustatytą bylų dėl priverstinio akcijų pardavimo specifiką, ieškinio priėmimo stadijoje tokio ieškinio sumą yra sunku nustatyti, nes akcijų kaina tokiose bylose yra nustatoma tik paskyrus ekspertus (CK 2.118 str.), todėl šiuo atveju taikytina CPK 86 straipsnio pirmoji dalis ir, byloje esant duomenims apie nominalią akcijų vertę, žyminio mokesčio dydis nustatytinas preliminariai pagal nominalią akcijų vertę. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2011.

Taigi, apelianto skunde pateikti aiškinimai nesudaro pagrindo teigti, kad reikalavimas įpareigoti atsakovę parduoti ieškovui atsakovei priklausančias 210 vnt. akcijų laikytinas neturtinio pobūdžio reikalavimu. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai 2010 m. spalio 5 d. nutartimi įpareigojo ieškovą H. S. primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį už ieškinį – 3388 Lt ir sprendžia, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.