Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. – 3 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuosprendžiui įsiteisėjus, nustatyta D. B. suimti ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio jos sulaikymo momento. Procesas dėl nukentėjusiosios A. O. M. civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: ji, turėdama tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, būdama įsipareigojusi įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, pažadėjusi A. O. M. sutvarkyti namo, esančio Klaipėdos rajono savivaldybėje, Kiškėnų kaime, sodų bendrijos „duomenys neskelbtini“ 0,0600 ha sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentus, kad vėliau šį sodo sklypą galėtų parduoti, 2007-03-21 bute, Taikos pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., išrašydama nukentėjusiajai paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo A. O. M. iki 2007-03-31 sumokėti 167 000 Lt sumą už parduotą sklypą, tuo įgavusi jos pasitikėjimą, apgaule 2007-03-21 iš A. O. M. išgavo parašą ant įgaliojimo visiškai disponuoti jos sodo sklypu. Pagal šį įgaliojimą D. B. 2007-03-21 sudarė paskolos sutartį Nr. 4122 ir sodo sklypą įkeitė D. P., gaudama iš jos 87 000 Lt, kurių sklypo dokumentų tvarkymui nepanaudojo, o išleido savo reikmėms, tokiu būdu A. O. M. nepalikdama nei sodo sklypo nei pinigų. Šiais savo veiksmais D. B. apgaule savo naudai įgijo 167 000 litų vertės A. O. M. turtą.

Nuteistoji D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti, neįrodžius, jog ji padarė nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuotos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantės teigimu, nors ji yra nuteista, jog apgaule neva tai savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 16 700 litų vertės A. O. M. turtą, tačiau tokie tvirtinimai neatitinka tikrovės, nes nukentėjusioji iki šiol tebėra savininkė jai priklausančio sodo sklypo, todėl jokio nukentėjusiosios turto, ji nėra pasisavinusi. Nukentėjusioji pati yra patvirtinusi, kad pagal vekselį išrašytą 167 000 litų sumai, ji jokių pinigų D. B. nėra sumokėjusi, taip pat vekselis nebuvo skirtas atsiskaityti už nukentėjusios parduodamą žemės sklypą, o buvo išrašytas tik tam, kad nukentėjusiajai būtų ramiau, jog ji nebūtų vėliau apgauta. Tačiau vis tik nukentėjusioji 2007-07-23 kreipėsi į notarą dėl vykdomojo rašto gavimo, kurį gavusi jį nedelsiant pateikė antstoliui ir pagal šį vekselį iki šiol yra išieškomi pinigai. Iš karto po to, nukentėjusioji 2007-07-27 ieškiniu dėl trišalės avanso sutarties nutraukimo kreipėsi į teismą, kuriame ji pripažino, kad 2007 m. kovo mėn. tarp jų buvo pasirašyta trišalė sodo pirkimo - pardavimo sutartis. Šiai sutarčiai įgyvendinti nukentėjusioji 2007 m. kovo mėn. 21 parašė įgaliojimą. Kaip nurodoma ieškinyje po šio įgaliojimo surašymo, kad nukentėjusioji labai nepergyventų, ji tą pačią dieną jos prašymu surašė bei pasirašė aukščiau nurodytą vekselį. Po to, ši trišalė sutartis, kaip nurodoma ieškinyje, buvo pratęsta 2007 m. gegužės mėn. 17 d. sutartimi. Pasak nuteistosios, panaikinusi įgaliojimą, šiuo ieškiniu nukentėjusioji A. O. M. teismo prašo nutraukti 2007-05-17 trišalę avanso sutartį ir taikyti restituciją natūra, kiekvienai iš sandorio šalių kitai grąžinant visa, ką yra gavusi pagal sutartį. Taip pat ieškiniu nukentėjusioji nurodė, kad sutinka grąžinti pagal trišalę sutartį gautus 3000 litų. Ieškinyje nukentėjusioji pati patvirtino, kad vekselis buvo surašytas tik po įgaliojimo išdavimo, todėl jo išdavimui jokios įtakos neturėjo ir negalėjo turėti. Apeliantės D. B. manymu, teismui patenkinus šį nukentėjusios ieškinyje iškeltą reikalavimą, t. y. dėl avansinės sutarties nutraukimo, jos išduoto įgaliojimo ir šio įgaliojimo pagrindu atlikto įkeitimo panaikinimo bei restitucijos taikymo, nukentėjusiosios turtui būtų panaikintas įkeitimas (hipoteka), taigi ji pilnai atgautų buvusį turtą be jokių suvaržymų, ir ji ne tik privalėtų grąžinti vykdant trišalę sutartį avansu gautus 3000 litų, bet ir šios sutarties pagrindu gautą vekselį 167 000 litų sumai. Kadangi, vekselis nesant tam jokio įstatyminio pagrindo gavus vykdomąjį įrašą yra perduotas antstoliam vykdymui, tai jis, vykdant restitucijos sąlygas, teismo sprendimu turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Pažymi, jog ši civilinė byla pagal tokį nukentėjusiosios A. O. M. ieškinį yra vis dar nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Taigi, apeliantės nuomone, patenkinus tokį nukentėjusios A. O. M. ieškinį bei pritaikius restituciją, toliau vertinti nukentėjusiajai išrašytą vekselį kaip neva tai žalos atsiradimą patvirtinančią aplinkybę nebūtų nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Nuteistoji taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji A. O. M. viso proceso metu savo poziciją esminiais bylos klausimais taip pat ne kartą keitė. Apklausiant ją teisme nukentėjusioji pripažino, kad D. B. jos neprašiusi, kad ji jai perrašytų savo sodą. Taip pat ji nurodė, kad jos šiuo metu nedomina sodas, ir, jos manymu, ši byla yra ne dėl sodo praradimo ar atsiradusių suvaržymų sodui, o dėl vekselio ir jai yra reikalingi tik pinigai. Nuteistoji pažymi, kad civilinėje byloje nukentėjusioji nesutiko pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią ji įkaito turėtojui būtų atidavusi 85 000 litų, po ko būtų nuimta hipoteka jos sodui, o ji atsisakytų išieškojimų pagal 2007-07-23 vykdomąjį raštą, o reikalavo, kad jai vis gi būtų sumokėta 16 7000 litų ir tik tuo atveju ji atsisakytų savo reikalavimų. Šias aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodžiusi, kad kol jai nebus sumokėti 167 000 litų, tol ji turės pretenzijų. Be to, vienoje iš apklausų pati nukentėjusioji tvirtino, kad pas notarę jai apskritai teisė ne tik įkeisti, bet ir parduoti nebuvo išaiškinta, nes kitaip ji būtų nesutikusi to daryti, tačiau tokie nukentėjusios parodymai prieštarauja kitiems jos šios proceso metu ne kartą duotiems parodymams apie šios įgaliojimo surašymo aplinkybes, nes kitos apklausos metu nukentėjusioji jau nurodė, kad paėmusi vekselį kaip garantą, nes pagal įgaliojimą D. B. turėjo parduoti jos sodą. Nukentėjusioji taip pat yra patvirtinusi, kad D. B. jai sakė, kad dokumentų tvarkymams, įteisinimams reikės pinigų ir klausė, ar ši jų turinti. Nukentėjusioji neva tai atsakiusi, kad ji pinigų neturinti, tačiau nurodė, kad vis tiek prašiusi, kad ji tvarkytų namo įteisinimo reikalaus. Anot apeliantės, tokie nukentėjusios parodymai iš dalies patvirtina ir pačios notarės parodymus apie įgaliojimo bei vekselio surašymo aplinkybes. Notarė patvirtino nukentėjusiosios išduotą įgaliojimą, apklausta teisme be kita ko parodė, kad nukentėjusioji, tvirtindama išduodamą įgaliojimą, nurodė, kad nori sutvarkyti sode esančius pastatus, o tam tikslui įkeis šį sklypą, o vėliau jį ir parduos. Nukentėjusioji taip pat notarei patvirtino, kad paskolos gavėjas pagal šį įgaliojimą turėjo būti D. B. Taigi, notarė patvirtino girdėjusi, kad buvo susitarta sudaryti įkeitimo bei vėliau pirkimo - pardavimo sandorius. Be to, nurodė, kad pokalbio su nukentėjusiąja metu ši notarei paaiškinusi, kad ji turės įkeisti jos sodo sklypą ir pagal jį gauti paskolą. Po to, dar A. O. M. pas notarę aiškinosi dėl vekselio reikšmės. Notarė parodė, kad praėjus kuriam tai laikui nukentėjusioji buvo atvykusi į notarų biurą, kur pasakiusi, kad suprantanti, jog D. B. ištikusi bėda, tačiau ji nesiruošia nukentėti. Apeliantės nuomone, pačios nukentėjusiosios veiksmai tik rodo, kad ji bando iš šito įvykio net pasipelnyti.

Nuteistoji skunde teigia ir tai, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad ji inkriminuojamu laikotarpiu būdama įsipareigojusi įvairiems fiziniams ir juridiniams asmenims, tuo metu neturėjo finansinių galimybių tuos įsipareigojimus vykdyti. Apeliantės manymu, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, byloje esančiais duomenimis ji įvairiems asmenims buvo skolinga tik kiek daugiau nei 2 000 000 litų (neskaitant A. O. M. vekselio bei pripažintos kalta ir nuteistos kitos kaltinamosios M. B. skolų). Pažymi, kad šie įsiskolinimai tuo metu atitiko turimo turto rinkos vertę, t. y. sudėjus byloje pateiktų 8 žemės sklypų rinkos vertę, t. y. virš 1 110 000 litų, turimos nekilnojamojo turto agentūros rinkos vertę, nes tuo laikotarpiu buvo surastas pirkėjas norintis ją įsigyti už 470 000 litų, tačiau prokurorui atsisakius nuimti areštus nuo šio objekto, nepavyko jo parduoti. Taip pat turimas namas su žemės sklypu tuo laikotarpiu buvo vertas beveik 500 000 litų. Taigi, apeliantės teigimu, prokurorui uždėjus areštus ant visų šitų turimų nekilnojamųjų objektų, ji nebeturėjo galimybės parduoti šiuos objektus bei atsiskaityti su kreditoriais. Byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad antstoliai, vykdantys išieškojimus, yra kreipęsi į prokurorą, nurodydami, kad areštuoto turto vertė yra ženkliai didesnė nei byloje pareikštų ieškinių, ir prašė šiuos areštus nuimti, tačiau šie prašymai prokuroro be jokių motyvų buvo atmesti. Nuteistoji paaiškina, kad tuo laikotarpiu, kai buvo surašiusi vekselį jokių vykdomųjų bylų pas antstolius nebuvo, taip pat nebuvo uždėti jos turtui areštai ar vykdomi išieškojimai, todėl ji turėjo finansinių galimybių atsiskaityti su nukentėjusiąja. Be to, kaip tik tuo laikotarpiu t. y. 2007-04-04 su DNB NORD banku buvo pasirašyta kredito sutartis 565 000 litų paskolai gauti. Tik prokurorui uždėjus areštus ant sąskaitų ji 2007-10-03 prašymu pati atsisakė šio kredito. Taigi, abejoti savo finansinėmis galimybės ji tuo metu neturėjo jokio pagrindo.

Taip pat skunde pabrėžiama, kad ji iš nukentėjusiosios gavusi įgaliojimą, net ir neturėjo teisės pati įsigyti šio sodo, o galvojo jį pelningai parduoti, kas ir buvo jos nekilnojamojo turto agentūros viena iš pagrindinių veiklos sričių. Todėl jos asmeninis mokumas ar nemokumas, šiuo atveju neturėjo jokios reikšmės. Nukentėjusioji teismo posėdžio metu patvirtino, kad D. B. jai nesakiusi apie savo turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą ar kitus finansinius įsipareigojimus, o nukentėjusioji jos šito ir neklausiusi. Juo labiau, nuteistosios teigimu, ji buvo suradusi pirkėją šiam sodui, tačiau dėl nežinomų priežasčių pačiai nukentėjusiajai atsisakius šį sodą parduoti, pirkėjas R. P. atsisakė savo ketinimų.

Apeliantės manymu, svarbu ir tai, jog byloje esantys duomenys, t. y. pačios nukentėjusiosios paaiškinimai, kad pas ją į sodą buvo atvažiavę matininkai, ji kartu su nukentėjusiąja važiavusi į Gargždus pasiimti namo projekto, bendrovės „Inžinieriniai tyrinėjimai“ raštas apie tai, kad į juos buvo kreiptasi dėl sodo kadastrinių matavimų, dokumentai, patvirtinantys projektavimo firmai 2007-01-23 sumokėtus už būsimus darbus 2000 litų. Ši liudytoja teisme taip pat yra patvirtinusi, kad D. B. į ją yra kreipusis, kad pastatas nukentėjusios sode būtų įteisintas, suprojektuoti ant sklypo esantys pastatai. Ji atlikusi šio sklypo matavimus, jos žiniomis, D. B. kreipėsi į inžinierinius tinklus. Ir tuo metu iškilo problema su toponuotrauka ir dėl to darbai įstrigę, nes ant tokios naujos toponuotraukos nukentėjusiosios nelegalių pastatų neturėjo būti matyti. Anot liudytojos, anksčiau tokių griežtų reikalavimų įteisinant pastatus nebuvę.

Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat nurodo, jog apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Anot apeliantės, šioje byloje, ji ne tik kad neužvaldė jokio turto, bet ir jokiais savo veiksmais neapgavo nukentėjusiosios. Nukentėjusioji pati sutiko išduoti įgaliojimą. Jokios apgaulės nukentėjusios atžvilgiu, jai išduodant įgaliojimą, nebuvo, tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusioji. Tai atitiko nukentėjusiosios norą bei interesus. Kad šio įgaliojimo išdavimas nėra išduoto vekselio pasekmė taip pat teisme patvirtino pati nukentusioji, nes ji nurodė, kad ji vekselį nukentėjusiajai surašė po įgaliojimo išrašymo, ir šį sodą ji turėjo ne pati nusipirkti, o parduoti, ir vekselis buvo surašytas tik jos pačios prašymu, kad jai būtų ramiau. Pasak nuteistosios, apie jos ir nukentėjusiosios bendrus ketinimus šį sodą įkeisti bei gauti už jį paskolą patvirtino teisme ir įgaliojimą tvirtinusi notarė. Be to, tuo laikotarpiu tokių įgaliojimų išdavimas, atstovaujant klientų interesus buvo norma ir byloje yra duomenys, kad tuo pačiu laikotarpiu ji turėjo dar 7 tokius pat visas teises jai, kaip įgaliotajam asmeniui, suteikiančius įgaliojimus.

Pažymi ir tai, kad šioje byloje LAT 2010-04-13 nutartyje Nr. 2K-132/2010 yra nurodęs, kad iš nuosprendžio neaišku, kokios prievolės konkrečiai ji išvengė, koks teisinis santykis ir kokio juridinio fakto pagrindu buvo susiklostęs tarp jos ir nukentėjusiosios. Iš nuosprendžio išdėstymo galima numanyti, kad prievolė sumokėti nukentėjusiajai 167 000 litų atsiranda iš nuteistosios išduoto vekselio, tačiau vekselis nėra nei sandoris, nei kitoks juridinis faktas, o vertybinis popierius. Šioje nutartyje pažymėta, kad teismų praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka PBK 219 str. reikalavimus. Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui, šis 2010-10-21 nutartimi, iš esmės dėl tų pačių minėtoje LAT nutartyje išdėstytų motyvų panaikino 2009-03-17 Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą dėl BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perdavė Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai. Grąžinus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, papildomo tyrimo metu buvo iš esmės su analogišku kaltinamuoju aktu vėl perduota teismui. Naujame kaltinime tik jau nurodyta, kad D. B. ne išvengė didelės vertės turtinės prievolės (kaip kad buvo ankstesniame), o pasisavino didelės vertės svetimą turtą, t. y. 167 000 litų vertės A. O. M. turtą. Šios aplinkybės, apeliantės manymu, taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai. Taigi, apylinkės teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Iš ko seka, kad byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai, nešališkai, jokiems įrodymams teismas neturėjo teikti išankstinio vertinimo, vertinamas visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks vertinimas galėjo sudaryti prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Šioje byloje teismas iš esmės aprašydamas įvykio aplinkybes rėmėsi vieninteliu argumentu, t. y. tik gana didelių paskolų buvimu ir kad ji apie tai neįspėjo nukentėjusiosios. Visiškai nebuvo vertinti argumentai, apie galimybes bei siekius parduoti šį sodą, o nemaža dalis byloje esančių nekaltumą patvirtinančių įrodymų, ar liudytojų parodymų, iš kurių matyti jos siekiai padėti nukentėjusiajai sutvarkyti dokumentus ar parduoti sklypą, nuosprendyje net nepaminėti. Be to, nuteistosios nuomone, teismas pažeidė ir BPK 20 str. nurodytus imperatyvius reikalavimus nuosprendį grįsdamas ne BPK numatytomis normomis, bet civilinio kodekso normomis ir iš esmės civilinius teisinius santykius pripažindamas nusikalstamais. Taigi, apeliantė su nuosprendyje išdėstytais motyvais nesutinka, mano, kad nuosprendis priimtas ir bausmė paskirta išsamiai neišanalizavus visų bylos aplinkybių, šališkai įvertinus jos, liudytojų parodymus ir byloje, esančią rašytinę medžiagą. Nuosprendyje visiškai nemotyvuota inkriminuota nusikalstama veika, numatytos BK 182 str. 2 d., nebuvo nustatyta esminė apgaulė, sąlygojusi šių nusikalstamų veikų padarymą bei neįrodytas tyčios buvimas, kadangi net ir nuosprendyje išdėstytų sutartinių įsipareigojimų netinkamas nevykdymas ar kitokių sąlygų nesilaikymas neatitinka baudžiamajame įstatyme išdėstytų sukčiavimo, kaip nusikaltimo, požymių. Nuosprendyje nenurodyta, kokį turtą ji įgijo iš A. O. M. Teismų praktikoje griežtai laikomasi įrodymų pakankamumo teismo išvadoms taisyklės. Į tai atkreiptas dėmesys ir LAT parengtoje BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje, kurios 3.8.2 punkte pabrėžta, kad teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti įrodymų pakanka. Iš aukščiau išdėstyto seka, kad šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas iš esmės vien tik nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, o visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo skundą atmesti.

Nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d.), nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 str. 3 d.). Byla perduotina prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

BPK 219 str. reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, atskleidžiant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes (LAT 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y., būtent, už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu, nuteistosios apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, daro išvadą, kad kaltinimas šioje byloje suformuluotas netinkamai, nesuderintas, t. y. nuteistajai D. B. nusikalstama veika inkriminuota netinkamai, ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 3 p., 326 str. 1 d. 5 p.).

Iš prokuroro surašyto kaltinamojo akto matyti, kad D. B. kaltinama tuo, jog apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: ji, turėdama tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, būdama įsipareigojusi įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, pažadėjusi A. O. M. sutvarkyti namo, esančio Klaipėdos rajono savivaldybėje, Kiškėnų kaime, sodų bendrijos „duomenys neskelbtini“0,0600 ha sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentus, kad vėliau šį sodo sklypą galėtų parduoti, 2007-03-21 bute, Taikos pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., išrašydama nukentėjusiajai paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo A. O. M. iki 2007-03-31 sumokėti 167 000 Lt sumą už parduotą sklypą, tuo įgavusi jos pasitikėjimą, apgaule 2007-03-21 iš A. O. M. išgavo parašą ant įgaliojimo visiškai disponuoti jos sodo sklypu. Pagal šį įgaliojimą D. B. 2007-03-21 sudarė paskolos sutartį Nr. 4122 ir sodo sklypą įkeitė D. P., gaudama iš jos 87 000 Lt, kurių sklypo dokumentų tvarkymui nepanaudojo, o išleido savo reikmėms, tokiu būdu A. O. M. nepalikdama nei sodo sklypo nei pinigų. Šiais savo veiksmais D. B. apgaule savo naudai įgijo 167 000 litų vertės A. O. M. turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamajame akte aprašyta D. B. inkriminuota nusikalstama veika, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, aplinkybes, atitinka BK normą, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota (BK 182 str. 2 d.) turinį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad toks nusikalstamos veikos aprašymas visiškai neatitinka bylos medžiagos. Remiantis D. B., nukentėjusiosios A. O. M., liudytojų K. V., R. Š., D. P., V. M., I. M. parodymais duotais pirmosios instancijos teisme ir kita bylos medžiaga, darytina išvada, kad D. B. apgaule savo naudai neįgijo, kaip kaltinamajame akte nurodoma 167 000 litų vertės nukentėjusiosios A. O. M. turtą. Bylos medžiaga aiškiai liudija, jog nukentėjusioji A. O. M. iki šiol yra sklypo savininkė, nors šis turtas šiuo metu ir yra įkeistas, įkaito turėtojui – D. P. Tačiau akivaizdu, jog nuteistoji neįgijo iš nukentėjusiosios 167 000 litų vertės turto. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta, jog D. B. pagal jai suteiktą įgaliojimą 2007-03-21 sudarė paskolos sutartį ir sodo sklypą įkeitė D. P. už tai iš jos gaudama 87 000 Lt. Taigi bylos medžiaga tik tvirtina tai, jog D. B. įkeisdama nukentėjusiosios A. O. M. turtą, D. P. iš jos įgijo tik 87 000 litų. Vadinasi, D. B. įkeisdama nukentėjusiosios A. O. M. sodo sklypą ir taip įgydama iš D. P. 87 000 litų, perkėlė nukentėjusiajai A. O. M. prievolę sumokėti 87 000 litų D. P., jei ji siekia susigrąžinti savo įkeistą turtą. T. y. padengti 87 000 litų D. B. įsiskolinimą D. P. Kolegijai neaišku, kodėl kaltinamajame akte nurodoma, kad D. B. savo naudai įgijo 167 000 litų vertės nukentėjusiosios turtą. Pažymėtina, jog LAT 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi panaikindamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį nurodė, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kokios prievolės konkrečiai išvengė nuteistoji D. B., t. y. koks teisinis santykis ir kokio sandorio ar kitokio juridinio fakto pagrindu buvo susiklostęs tarp jos ir nukentėjusiosios A. O. M. Iš nuosprendžio išdėstymo galima numanyti, kad jos prievolė sumokėti nukentėjusiajai 167 000 litų atsiranda iš jos pačios išduoto vekselio, tačiau vekselis nėra nei sandoris, nei kitoks juridinis faktas, o vertybinis popierius. LAT nutartyje akcentavo, jog priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių vekselio panaudojimas gali būti pripažintas sudedamąja apgaulės mechanizmo dalimi, duodančią pagrindą inkriminuoti sukčiavimą, tačiau pats vekselis ir jame nurodyta suma BK 182 straipsnio prasme nėra sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės dalykas. Taigi grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui, šis 2010 m. spalio 21 d. nutartimi panaikino 2009 m. kovo 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą dėl BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perdavė Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai. Grąžinus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, papildomo tyrimo metu D. B. iš esmės su analogišku kaltinamuoju aktu vėl perduota teismui. Kaip jau minėta anksčiau, tik inkriminuojant jau ne išvengimą turtinės prievolės, o savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą turtą t. y. 167 000 litų. Tačiau kaip jau aptarta šioje nutartyje, šis kaltinimas taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl kolegijos nuomone, prokuratūros papildomo tyrimo metu nei LAT, nei apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nurodyti reikalavimai nebuvo įvykdyti. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad faktiškai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neatitinka nuosprendyje išdėstytų ir įrodytomis pripažintos D. B. nusikalstamos veikos aplinkybių. Todėl darytina išvada, jog kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą (LAT 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad D. B. kaltė įrodyta baudžiamoje byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes. Apylinkės teismas pripažino, jog D. B. tyčia, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl nusprendė pripažinti, jog D. B. iš nukentėjusiosios savo naudai įgijo 167 000 litų vertės A. O. M. turtą, nors kaltinimas sukčiavimu, savo naudai įgyjant svetimą turtą, būtent reikalauja nustatyti kokį turtą kaltinamasis įgijo. Esant skirtingoms kaltinime nurodytoms aplinkybėms ir faktinėms veikos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kaltinamojo akto atitiktį BPK 219 str. reikalavimams ir imtis atitinkamų veiksmų, bet šis teismas ne tik nesiėmė tokių veiksmų, bet ir ignoravo dalį reikšmingų nusikalstamos veikos aplinkybių ir jų nevertino (LAT 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2011). Esminiai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, susiję nusikalstamos veikos aprašymo netikslumais, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.).

Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatytos tvarkos. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 str. nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti savo iniciatyva negali (LAT 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2011), todėl byla perduotina prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Nuteistoji D. B. apeliaciniame skunde ginčijo jai inkriminuotą nusikalstamą veiką bei taip pat apeliaciniame skunde nurodė, kad buvo padaryti BPK 219 straipsnio, apibrėžiančio kaltinamojo akto turinį, pažeidimai. Remiantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimais, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, neviršija.

Priėmus sprendimą bylą grąžinti prokurorui dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, kiti nuteistosios D. B. apeliacinio skundo argumentai, susiję su jos kaltės įrodinėjimu, nenagrinėtini, kad nebūtų iš anksto nustatytos išvados, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d., 326 str. 1 d. 5 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendį, kuriuo D. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., panaikinti, o baudžiamąją bylą Nr. 30-2-0017407 dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perduoti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

Pažeidimams ištaisyti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti skiriami du mėnesiai laiko.