- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-07
- Bylos Nr.
- Iv-1246-121/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00419-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.4Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Martynui Ausčiui, atsakovo atstovei Aušrai Gecevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bei Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo- Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) ir Lietuvos valstybės priteisti jam 3339,85 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.1-3). Paaiškina, kad tarnauja Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo patruliu. Taikant Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos 23 str. 2 dalį bei VTĮ (2002-06-07 redakcijos) 23 str. 2 dalį, pareiškėjui nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 3339,85 Lt priemokų ir priedų. Remiantis Darbo kodekso (DK) 186 str. 2 dalimi, šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Nepriemokos sumą patvirtina Vilniaus AVPK išduoti darbo užmokesčio suvestiniai atsiskaitymo lapeliai. Konstitucinis Teismas (KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatavo, jog minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas. KT, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)" (KT 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad „reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte“. Tačiau, pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Civilinio kodekso (CK) 6.263 str. 1 dalyje įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina reiškia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Taigi, generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpciją: kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis atsargiai ir teisėtai. Teismų praktika išskiria keturias deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytą žalą ir priežastinį ryšį. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė VTĮ pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė VTĮ nauja redakcija ir 23 str. 2 dalyje įtvirtino nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio įstatymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti Vilniaus AVPK pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Tad šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.). Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės, CK 6.271 str. 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo savo darbo užmokesčio dalies, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 str. 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms- darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė ir dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, pareiškėjo manymu, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 dalis pagal analogiją, CK 6.279 str. 4 dalis). Atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariąją pareigą (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Kitoks šio teisinio reglamentavimo aiškinimas nepagrįstai pažeistų pareiškėjo, kaip kreditoriaus, teises, nes dėl neaiškių atsakovų tarpusavio santykių būtų apsunkintas realios prievolės vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teisės principu iura novit curia, teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo arba atsakovų šioje byloje (b.l.1-3).
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimais į skundą prašo: 1) pakeisti atsakovus, iš atskovų pašalinant Vilniaus AVPK; 2) nepatenkinus pirmojo prašymo, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą; 3) taikyti senatį dėl taikyto 70 procentų ribojimo 2006 metais bei 2007 metų sausio mėnesį; 4) pašalinti Vilniaus AVPK, kaip netinkamą atsakovės Lietuvos valstybės atstovą (b.l.14-16, 19-22). Su skundu nesutinka dėl šių motyvų:
1. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas- Vilniaus AVPK pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumas. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu. Pagal VTĮ (ginčo laikotarpiu galiojusi įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 4 straipsnį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma VTĮ 23-26 straipsniuose nustatyta darbo apmokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė VTĮ 23 str. 2 dalį. Pagal KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento patvirtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nei vieno teisės akto, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad KT nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, jog Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki KT 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, atsakovas daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (VTĮ, Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir LVAT administracinėje byloje Nr. A822-256/2008. Svarbia laikytina aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai- tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Bet remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 dalimi, 5 ir 7 straipsniais, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsniu, Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau-Departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų", todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 procentų ribojimo atveju, lėšos (jei tokios lėšos, buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Valstybė klausimą dėl lėšų grąžinimo galėtų spręsti analogiškai Vyriausybės 2006-07-14 nutarimui Nr.720 ,,Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“.
2. Vilniaus AVPK šioje byloje yra netinkamas atsakovas. Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas remiantis CK nuostatomis. CK 6.263 str. 1 dalyje nustatyta, kad kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų- išlaidoms (atskirai- darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgus į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose Lietuvos valstybė turi būti traukiama atsakovu patvirtina ir LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, „plenarinė sesija pažymi, kad vienas iš ginčo materialinių teisinių santykių subjektų yra Valstybė- Lietuvos Respublika. Nors Valstybė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai dalyvaujančiu byloje asmeniu ir šia prasme dalyvaujantys byloje asmenys nėra tiksliai identifikuoti, tačiau plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad dalyvaujantis byloje asmuo yra Vyriausybė, kuri yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų ir kuri tokiose kaip nagrinėjama bylose pagal 2001 metų CK 6.273 straipsnio analogiją atstovauja Valstybei <....>. Valstybės, kaip dalyvaujančio byloje asmens, įtraukimo dalyvauti byloje klausimas spręstinas pagal 2002 m. CPK 45 straipsnio nuostatas <...>" bei LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Vadovaujantis ABTĮ 54 straipsniu, pareiškėjas turėtų tikslinti šalis šioje byloje.
3. Įvertinus tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, taip pat atsižvelgiant į tai, kad KT yra pasisakęs, kad „teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai- būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintu" (KT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas prašo priteisti 3339,85 litų iš atsakovų darbo užmokesčio nepriemoką. Iš pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių matyti, kad pareiškėjui dėl 70 procentų ribojimo 2006 metais (nuo rugpjūčio mėnesio) buvo neišmokėta 0,84 lito, 2007 metais- 1962,86 litai, 2008 metais (vasario, kovo, gegužės, birželio, rugpjūčio, lapkričio, gruodžio mėnesiais)- 1376,15 litų. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas (LVAT adm. byla Nr. A1-638/2005). Pareiškėjui dėl taikyti ribojimo 2006 metais ir 2007 metų sausio mėnesį buvo neišmokėta 274,48 litais darbo užmokesčio (0,84+273,48). Šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, kas, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 1 d. 6 punktu, sudaro pagrindą bylos nutraukimui. Pareiškėjui 2007-2008 metais iš viso buvo neišmokėta 3065,53 litai (b.l.19-22).
5. Kadangi pareiškėjas žalą sieja su VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, o šį aktą, kurio 23 straipsnį 2009-12-11 neteisėtu pripažino KT, priėmė Seimas, todėl pagal Vyriausybės 2001-07-26 nutarimo Nr. 932 1 punktą Vilniaus AVPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardų juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovai civiliniame procese dažniausiai priskiriami byloje dalyvaujantiems asmenims. Teisės literatūroje vyrauja dvi skirtingos nuomonės dėl atstovų priskyrimo byloje dalyvaujantiems asmenims. Vieni autoriai mano, kad atstovai negali būti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, nes jie neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti autoriai teigia, kad būtent atstovai turi būti priskirti prie byloje dalyvaujančių asmenų, nes jie neviršydami savo įgaliojimų stengiasi pasiekti tam tikrą teigiamą teisinį rezultatą byloje savo atstovaujamojo naudai. Tai reiškia, kad atstovas yra suinteresuotas, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o procesinis teisinis, nes jis atstovauja ne savo, o atstovaujamojo interesams. Šią nuomonę palaikė ir mūsų įstatymų leidėjas, naujajame CPK priskyręs atstovus byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat aiškiai nurodęs, kad byloje dalyvaujantys asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Jurisprudencija. 2003. t. 47(39); 119-127 Inga Žalėnienė dr. Virgilijus Valančius, dr. Stasys Vėlyvis). Pagal CK 2.132 str. atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Civilinio kodekso komentaras išaiškino, kad „civilinėje teisės doktrinoje skiriamas savanoriškas (sutartinis) atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymą." (Justitia 2002 m. 256 p.). CK 2.135 straipsnyje interesų konfliktas įtvirtina vieną iš pagrindinių atstovavimo principų- atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais (Justitia, 2002 m., 270 p.). LAT taip pat pripažino, kad įstatymas draudžia atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą (LAT 1999-10-27 nutartyje Nr. 3K-3-721/1999). Šis principas yra bendras visai teisei, jo analogas įtvirtintas ir BPK 47 str. 1 dalyje, kur nurodoma, kad „tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jei vieno iš jų interesai prieštarauja kito gynybos interesams". Vilniaus AVPK manymu, atsižvelgiant į šiuos principus ir buvo priimtas Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13, kuriuo Ministras Pirmininkas įgaliojo atstovauti Policijos departamento atstovus Vyriausybei dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Šis potvarkis priimtas išskirtinai byloms dėl VTĮ 23 str. 2 dalies taikymo, todėl taikytinas principas Lex specialis derogat legi generali ir potvarkis Nr. 13 laikytinas specialiuoju norminiu aktu nutarimo Nr. 932 atžvilgiu. Šis potvarkis visiškai atitinka CK 2.132 str. įtvirtinto atstovavimo administracinio akto pagrindu sąvoką bei atitinka CK 2.137 str. 1 d. nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu nutarimas Nr. 932 nesuteikia visų šaliai būtinų teisių, jų neįvardija ir neatitinka CK 2.137 str. 1 dalies, todėl gali suteikti atstovui tik CK 2.137 str. 2 dalyje numatytas teises „tik tiems veiksmams, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai". Taip pat Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 yra priimtas vėliau už Vyriausybės 2001-07-26 nutarimą Nr. 932, todėl taikytinas ir principas Lex posterior derogat legi priori, nustatantis, kad vėlesnė (naujesnė) norma nugali senesniąją. Tad Vilniaus AVPK mano, kad jis nėra įgaliotas pateikti Lietuvos valstybės poziciją šioje byloje (b.l.14-16, 19-22).
Pareiškėjo atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, papildomai paaiškino, jog sutinka, kad reikalavimui taikytinas DK 298 str, tačiau termino skundui paduoti pareiškėjas nepraleido, nes apie savo pažeistas teises sužinojo 2010m.vasario mėnesį gavęs suvestinius atsiskaitymo lapelius.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė skundo prašė netenkinti atsiliepimo argumentais. Paaiškino, kad pareiškėjas apie nepilną darbo užmokestį privalėjo sužinoti iki kiekvieno sekančio mėnesio 10 dienos, nes būtent iki šios datos Švenčionių RPK darbuotojams turi būti išmokamas darbo užmokestis už praėjusį mėnesį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. A. laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 3339,85 Lt: 2006 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 0,84 Lt (b.l.25), 2007 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 1962,86 Lt (273,48 + 342,18 + 51,52 + 243,32 + 116,84 + 280,39 + 146,59 + 34,41 + 242,28 + 34,00 + 197,85) (b.l.26), 2008 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 1376 Lt (184,74 + 403,72 + 159,97 + 64,62 + 352,48 + 108,87 + 101,75) (b.l.27).
Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 paaiškino, kad iki šiol nėra nustatytas susidariusios nepriemokos policijos pareigūnams grąžinimo teisinis reguliavimas, nenumatyti tam tikslui papildomi biudžetiniai asignavimai. Todėl kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų (b.l.24).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai."
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.
Nustatyta, kad A. A. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-02-17 (b.l.1-3). Laikotarpis, už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31) (DK 298 str.). Tačiau Vilniaus AVPK skundo daliai dėl 274,48 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalies už 2006 metus ir 2007 metų sausio mėnesį priteisimo prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b.l.19-21), todėl pareiškėjui, įvertinus, kad jis apie darbo užmokesčio nepriemoką už 2007m. sausio mėnesį sužinojo iki 2007m. vasario 10d., į teismą kreipėsi 2010m. vasario 17d., priteistina darbo užmokesčio nepriemokos dalis už laikotarpį nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31, kurią sudaro 3065,53 Lt (342,18 + 51,52 + 243,32 + 116,84 + 280,39 + 146,59 + 34,41 + 242,28 + 34,00 + 197,85 + 184,74 + 403,72 + 159,97 + 64,62 + 352,48 + 108,87 + 101,75). Pagal CK 1.131 str. 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad byla dalyje dėl reikalavimo priteisti 274,48 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos už 2006 metus bei 2007 metų sausio mėnesį turėtų būti nutraukta. Teismas nesutinka su pareiškėjo atstovo pozicija, kad pareiškėjas apie jo darbo užmokesčio nepriemoką sužinojo tik gavęs suvestinius atsiskaitymo lapelius, nes apie tai, kad priedų ir priemokų dydžiai ribojami įstatymu turėjo žinoti nuo tada, kai jam atsirado teisė gauti šiuod priedus (priemokas), o apie kiekvieno konketaraus mėnesio nepriemoką pareiškėjas sužinodavo iki kiekvieno mėnesio 10 dienos.
Teismas atkreipia dėmesį, jog teismui reiškiamas reikalavimas ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl darbo užmokesčio nepriemokos, reikalavimo teisinį pagrindą nurodant inter alia VTĮ 16 str.1d. 2 punktą. Tad ginčas yra kilęs iš tarnybos teisinių santykių ir jam artimų darbo teisinių santykių, jų Civilinis kodeksas nereglamentuoja. Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, tinkamas darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio pareiga. Pareiškėjo darbdavys, priėmęs jį į tarnybą ir nuolat mokėjęs jam darbo užmokestį, yra atsakovas- Vilniaus AVPK. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką reiškia solidariai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybei. Remiantis susiklosčiusia LVAT praktika, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. A-444-638-05, Administracinių teismų praktika Nr.8, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189-06 ir kt.), o reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos.
Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus (b.l.19-22). Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja
nusprendė:
skundą patenkinti iš dalies. Priteisti A. A. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3065,53 Lt darbo užmokesčio nepriemokos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.