Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-03-02 · Civilinė byla Nr. 2S-584-340/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2016-03-02Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-07-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-02
Bylos Nr.
2S-584-340/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38127-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
L. G., T. B.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-584-340/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38127-2015-8Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. kovo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams T. B. ir L. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų T. B. ir L. G. 36 910,62 Eur skolą, 5 procentus metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-3). Ieškinyje ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, pinigines lėšas ar turtines teises esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti ieškinio sumai. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino - areštavo atsakovų T. B. ir L. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštavo pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba lėšas esančias pas trečiuosius asmenis, turtines teises, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), uždraudė disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su ieškovu bei valstybės biudžetu (b. l. 88-90). Pažymėjo, kad bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi neviršyti 36 910,62 Eur sumos. Teismas nurodė, kad pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes ir pridėtus rašytinius įrodymus ieškovas tikėtinai pagrindė pareikštus reikalavimus. Iš ieškinio ir jo priedų matyti, kad prašoma solidariai priteisti įsiskolinimo suma (36 910,62 Eur) fiziniams asmenims yra ženkli, o teismų praktikoje preziumuojama, kad būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, kuris padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-12 nutartis c. b. Nr. 2-997/2014, 2011-03-17 nutartis c. b. Nr. 2-658/2011, 2011-02-24 nutartis c. b. Nr. 2-152/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs reikalaujamos priteisti sumos dydį bei tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovų finansinę padėtį, sprendė, jog vien reikalaujamos priteisti sumos dydis suponuoja pakankamą pagrindą taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.). Pažymėjo, kad išvadą apie prastą atsakovų finansinę padėtį pagrindžia ir atsakovų elgesys – vengimas atsiskaityti su ieškovu pakankamai ilgą laiką. Atkreipė dėmesį, kad areštavus atsakovų pinigines lėšas, dėl jų trūkumo, gali būti sutrikdytas atsakovų įprastinių buitinių poreikių tenkinimas, todėl, vadovaujantis ekonomiškumo, teisingumo, šalių pusiausvyros principais, pirmiausia areštavo atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir tik jo nesant ar nepakankant ieškovo reikalavimams užtikrinti atsakovų nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto, areštavo atsakovų pinigines lėšas ar/ir turtines teises, esančias pas atsakovus arba pas trečiuosius asmenis, leidžiant jomis atsiskaityti su ieškovu bei valstybės biudžetu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas L. G. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo L. G. atžvilgiu ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones L. G. atžvilgiu atmesti (b. l. 91-93). Nurodė šiuos atskirojo skundo argumentus:

Pagal kasacinio teismo praktiką vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemones arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Ieškovas šiuo atveju neatskleidė jam žinomų aplinkybių, kad nėra būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, t.y. kad nėra L. G. kaltės. Atsakovas nebuvo davęs sutikimo T. B. valdyti jam priklausančią transporto priemonę;Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamasis vien prezumpcija, kad ieškinio suma yra didelė, todėl gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl negalimu būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones;Ieškovas savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nemotyvavo ir nepagrindė jokiais įrodymais. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti (b. l. 111-115). Nurodė šiuos atsikirtimus į atskirąjį skundą:

Nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių – ne, tol kol ji įregistruota – privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams, šiuo atveju – apeliantui. Kadangi apeliantas šios pareigos neįvykdė, šio imperatyvo nevykdymo neigiami padariniai – atlyginti biurui eismo įvykio metu neapdrausta transporto priemone padarytą žalą, tenka jam. Be to, už žalą atsakingo asmens ir asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymą, atsakomybė yra solidari;Biuro reikalavimas ir yra pagrįstas, reikalavimo suma – labai didelė, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra teisėta ir pagrįsta. Panaikinus nutartį vieno atsakovo atžvilgiu, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsakovų T. B. ir L. G. atžvilgiu pareiškė solidarų reikalavimą dėl 36 910,62 Eur nuostolių atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovams priklausantį turtą 36 910,62 Eur sumai.

Nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas L. G. nurodė, jog vien pasyvus transporto priemonės savininko, privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemones arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Pasak apelianto, ieškovas šiuo atveju neatskleidė jam žinomų aplinkybių, kad nėra būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, t.y. kad nėra L. G. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Akcentuotina, jog dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Kaip žinia, sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimo klausimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas – nustatoma tikimybė, ar gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1241/2014; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2647/2013).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, tik preliminariai vertino ieškovo pareikštus reikalavimus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, pateikė jo nuomone, pagrindžiančius ieškinį argumentus bei įrodymus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, kaip tai nustato CPK 144 str. 1 d., kartu pažymėtina, jog spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Konstatuotina, jog šiuo atveju, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nevertino pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o tuo labiau nesprendė atsakovų kaltės klausimo. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, grėsmę dėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galėtų kelti jau vien faktas, kad ieškovo prašoma priteisti suma yra gana didelė. Akcentuotina ir tai, jog aplinkybė, kad atsakovas ginčija ieškovo pareikštą reikalavimą, per se nereiškia, jog minėtas ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas.

Apeliantas skunde nurodė, jog ieškovas savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nemotyvavo ir nepagrindė jokiais įrodymais. Pasak apelianto, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Iš ieškinio ir jo priedų matyti, kad prašoma solidariai priteisti įsiskolinimo suma (36 910,62 Eur) fiziniams asmenims yra ženkli, o teismų praktikoje preziumuojama, kad būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, kuris padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-12 nutartis c. b. Nr. 2-997/2014, 2011-03-17 nutartis c. b. Nr. 2-658/2011, 2011-02-24 nutartis c. b. Nr. 2-152/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikalaujamos priteisti sumos dydį bei tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovų finansinę padėtį, sprendė, jog vien reikalaujamos priteisti sumos dydis suponuoja pakankamą pagrindą taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.). Nurodė, kad išvadą apie prastą atsakovų finansinę padėtį pagrindžia ir atsakovų elgesys – vengimas atsiskaityti su ieškovu pakankamai ilgą laiką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Papildomai akcentuotina ir tai, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, taip pat, be skolos dydžio kriterijaus, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individuliai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą atsakovo finansinę padėtį, veiklos perspektyvas ir kitas aplinkybes, kurios leistų teismui vertinti atsakovo finansinį stabilumą. Sutiktina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, kita vertus, apeliantas kartu su atskiruoju skundu taip pat nepateikė duomenų ir patikimų įrodymų apie gerą savo finansinę padėtį, kuri galėtų paneigti galimai ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymą ateityje.

Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.) patvirtina, jog dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 36 910,62 Eur dydžio reikalavimo atsakovų, taigi ir apelianto atžvilgiu, šiuo metu toliau vyksta teisminiai ginčai (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2612-994/2016), todėl nesant sprendimo dėl ieškovo reiškiamo reikalavimo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jis turi būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovams sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė atsakovams priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad nebūtų pažeisti ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principai.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Tatjana Žukauskienė