- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-103-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-04348-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Galina Blaževič
- Atsakovas
- V. B., M. B.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Alytaus rajono savivaldybės administracija, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybine miškų tarnyba
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. B. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-335-470/2014 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. B., M. B., su trečiaisiais asmenimis Alytaus rajono savivaldybės administracija, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybine miškų tarnyba dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau Inspekcija) teismo prašė:
1. Įpareigoti atsakovus V. B. ir M. B. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą pirtį žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Alytaus rajone bei sutvarkyti statybvietę. Jei šio įpareigojimo atsakovai teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovų.
2. Jei atsakovai V. B. ir M. B. per nustatytą terminą neįvykdys nustatytų įpareigojimų, įpareigoti atsakovus mokėti 100 litų baudą į ieškovo sąskaitą už kiekvieną uždelstą įpareigojimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo.
Nurodoma, kad 2011 m. spalio 19 d. Inspekcijos pareigūnas patikrino pirties, esančios sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Alytaus rajone statybą ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-3754-(14.31). Akte fiksavo, kad pastatyta pirtis medinių sienų, vieno aukšto su mansarda, užstatymo plotas apie 33 m² (tame skaičiuje terasa apie 14 m²), aukštis apie 6 m., atstumas nuo ežero kranto apie 18 m. Iškviesta į inspekciją žemės sklypo savininkė N. S. nurodė, kad pirtis nėra jos nuosavybė, ji niekam nėra davusi leidimų statyti statinius sklype. 2012 m. vasario 20 d. Inspekcijoje buvo gautas V. B. pranešimas, kad pirties statytojas ir savininkas yra jis. V. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 32-788; kuriuo konstatuota, kad pirtis pastatyta savavališkai, ji statoma neturint statybą leidžiančio dokumento, statybos rūšis – nauja statyba, statinio kategorija – II grupės nesudėtingas statinys. Inspekcija, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2012 m. balandžio 18 d. surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, pareikalavo iš statytojo V. B. iki 2012 m. spalio 18 d. savo lėšomis nugriauti savavališką statybą. V. B. 2012 m. spalio 11 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Inspekcija prašymą atmetė. 2013 m. liepos 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Alytaus skyriaus vedėjo sprendimu buvo patvirtintas žemės, kuriame stovi ginčo pirtis, padalinimas į du žemės sklypus, suteikiant jiems naujus kadastrinius numerius. Ginčo pirtis pateko į žemės sklypą, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), o žemės sklypo savininkė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašyta M. B.. Pastatas pastatytas miško žemėje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. B., M. B. tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovus V. B. ir M. B. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos statytojo V. B. lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą pirtį žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Alytaus rajone bei sutvarkyti statybvietę. Jei šio įpareigojimo atsakovai teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę atlikti šiuos veiksmus ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo V. B.. Atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus mokėti pinigines baudas ieškovui sprendimo neįvykdymo atveju. Priteisė iš atsakovų V. B. ir M. B. po 72 Lt žyminio mokesčio ir po 56,62 Lt pašto išlaidų, iš viso po 128,62 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas, atsižvelgiant į tai, kad V. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas, reikalavimu nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti, šis terminas yra pasibaigęs, sprendė, kad yra pagrindas taikyti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 2 punktą ir įpareigoti atsakovą V. B. jo lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Teismas laikė, kad šioje byloje svarbu tai, kad savavališkai pastatyta pirtis stovi M. B. žemės sklype, M. B. turi bendrą interesą su V. B., todėl tikėtina, kad vykdymo procese, būdama sklypo savininke, ji gali siekti tariamai trukdyti vykdyti sprendimą ir tokiu būdu jo įvykdymo operatyvumas taptų neįmanomas. M. B. pareiga vykdant šį sprendimą apribotina netrukdymu V. B. patekti į žemės sklypą nelegalios statybos likvidavimo darbams atlikti.
Teismas nustatė, kad teisė šalinti savavališkos statybos padarinius gali atlikti ne tik atsakovai, todėl netenkino ieškinio reikalavimo bausti piniginėmis baudomis atsakovus sprendimo nevykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 110120) atsakovas V. B. prašo panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą 2014 metų rugpjūčio 4 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius - nugriauti savavališkai pastatytą pirtį, asmeninės nuosavybės teise priklausančią atsakovei M. B. ir esančią jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Alytaus rajone bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovui šio įpareigojimo teismo nustatytu terminu neįvykdžius, suteikti teisę atlikti šiuos veiksmus ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo V. B. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. ieškinį ir 2013 m. lapkričio 7 d. pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo (dalyko) tikslinimo atsakovui V. B., atmesti. Skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas atsakovui V. B., per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nenugriovus savavališkai pastatytos pirties, žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Alytaus r. bei nesutvarkius statybvietės įpareigojo atsakovą mokėti 100,00 (vieno šimto) litų baudą į Inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB "Swedbank", banko kodas 73000, įmokos kodas 5445 už kiekvieną uždelstą įpareigojimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo, palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo V. B. naudai visas patirtas bylinėjimosi klaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Iš pirmos instancijos teismo sprendimo argumentacijos visiškai neaišku kokios teisės normos pagrindu ir pagal kokius kriterijus pirmos instancijos teismas nustatė, kad V. B. yra ginčo pirties statytojas, nes tiek iš bylos nagrinėjimo metu ištirtų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad šioje byloje nėra ir niekada nebuvo jokių duomenų, kad į ginčo pirties statybą V. B. būtų investavęs nors vieną litą savo asmeninių lėšų ir kartu atlikęs užsakovo funkcijas (ar pavedęs jas atlikti kitam asmeniui), kas neginčijamai patvirtina, atsakovas negali būti laikomas ginčo statinio statytoju pagal LR Statybos įstatymo 2 str. 41 d. prasmę. Atsakovo atžvilgiu negali būti taikomos ir LR statybos įstatymo 28 straipsnyje numatytos savavališkos statybos šalinimo procedūros, jeigu būtų pagrįstai konstatuota, kad ginčo statinys jo užbaigimo metu, tai yra 2005 metais, buvo pastatytas neteisėtai, tai yra savavališkai.
M. B. pripažino, jog V. B. nėra ir niekada nebuvo nei ginčo pirties savininku, nei jos statytoju LR statybos įstatymo 2 str. 41 d., prasme, kadangi nurodyta pirtis yra pastatyta išimtinai už jos asmenines pinigines lėšas, jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dėl ko nurodytų atsakovės pripažintų aplinkybių, vadovaujantis jau minėtu LR CPK 182 str. 1 d. 5 p., taipogi įrodinėti nereikia. Todėl pirmos instancijos teismo išvada apie tai, kad V. B. M. B. įvardino kaip ginčo pirties statytoją ir savininkę, siekdamas suklaidinti teismą, yra aiškiai nepagrįsta ir neteisėta.
Tą aplinkybę, jog pačiam ieškovui dar nuo 2008 metų buvo žinoma jog ne V. B., bet M. B. yra ginčo pirties savininkė ir statytoja, neginčijamai patvirtina ir paties ieškovo dar 2008 m. rugsėjo 5 d. priimtas procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. AR-239, kuriuo būtent M. B. už savavališką byloje minimos ginčo pirties statybą, kaip jos statytoja, jau yra nubausta pinigine bauda.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad ginčo statinio (pirties) statybos metu, tai yra 2005 metais, tokių statinių statyba miško paskirties žemėje buvo galima, nes toks draudimas įsigaliojo tik nuo 2006- 03-16. Iš teisinio reglamentavimo, galiojusio ginčo statinio statybos metu, o konkrečiai pagal STR 1.07.01:2002, akivaizdu, kad ginčo statinys jo statybos laikotarpiu (2005 m.) buvo priskiriamas I-os grupės nesudėtingiems statiniams ir jo statybai jokie statybą leidžiantys dokumentai nebuvo reikalingi, o pastatytam statiniui netgi nebuvo reikalinga teisinę registraciją. Todėl skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas nugriauti ginčo statinį yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jau po ginčo statinio statybos užbaigimo pasikeitęs teisinis reglamentavimas neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikomas iki tokio pasikeitimo užbaigtam statyti statiniui, šiuo atveju ginčo pirčiai.
Skundžiamame sprendime pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ginčo pirties statybos teisėtumas jos statybos metu yra išspręstas 2013-06-25 Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-1734-505/2012, konstatuojant, kad ginčo pirties statyba prieštarauja statybos metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui.
Iš dalies patenkinęs ieškovo reikalavimus, pirmos instancijos teismas atitinkamai turėjo paskirstyti ir turėtas bylinėjimosi išlaidas, bet to nepadarė pažeisdamas LR CPK 93 str. 2 d. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 125–132) atsakovė M. B. prašo panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą 2014 metų rugpjūčio 4 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atsakovė įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos V. B. lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius - nugriauti savavališkai pastatytą, M. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančią pirtį, esančią atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Alytaus rajone bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovei šio įpareigojimo teismo nustatytu terminu neįvykdžius, suteikti teisę atlikti šiuos veiksmus ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo V. B. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. ieškinį man, atsakovei M. B., atmesti.
Skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas M. B., per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nenugriovus savavališkai pastatytos pirties, žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Alytaus r. bei nesutvarkius statybvietės įpareigoti atsakovę mokėti 100,00 litų baudą į Inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB "Swedbank", banko kodas 73000, įmokos kodas 5445 už kiekvieną uždelstą įpareigojimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo, palikti nepakeistą. Iš ieškovo išreikalauti 2008 m. rugsėjo 5 d., procesinį sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. AR-239. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas visiškai nepagrįstai M. B. nedalyvavimo nurodytuose teismo posėdžiuose priežastį laikė nesvarbia ir nesuteikė atsakovei galimybės dalyvauti šiame procese, taip ne tik suvaržydamas jos procesines teises, įtvirtintas LR CPK 42 str., bet ir pažeisdamas LR CPK 42 str., ir 246 str. 2 d. reikalavimus, kas šiuo atveju laikytina esminiu procesiniu pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą ir priimti teisingą sprendimą.
Skundžiamu procesiniu sprendimu pirmos instancijos teismas įpareigojo V. B. nugriauti M. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančią pirtį, esančią man asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nors pastarasis to negali padaryti netgi teoriškai, nes jis nėra ir niekada nebuvo nei nurodytos pirties savininkas, nei jos statytojas LR statybos Įstatymo 2 str. 41d. prasme, kas skundžiamą procesinį sprendimą vienareikšmiškai daro neteisėtu.
Teigia, kad dar 2008 metais, sumokėdama ieškovo paskirtą baudą administracinėje byloje Nr. AR-239, M. B. pripažino, kad ji yra tiek ginčo pirties savininkė, tiek ir jos statytoja LR statybos įstatymo 2 str. 41 d. prasme, kadangi nurodyta pirtis pastatyta išimtinai tik už jos asmenines pinigines lėšas. Atsakovo V. B. 2012-02-08 be M. B. sutikimo ir jai nežinant surašytas raštas VTPS viršininkui (I t., b/l 18) jam netgi teoriškai negali suteikti nei nurodyto statinio statytojo (užsakovo), nei jo savininko teisinio statuso, dėl ko jis netgi teoriškai negali būti įpareigotas nugriauti man priklausančią ginčo pirtį.
Nuo 1995-07-04 iki 2008-07-04, galiojo LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimas Nr. 1608, kuriuo buvo patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, kuris nedraudė statyti pirtį miško paskirties žemėje.
Ginčo statinys jo statybos laikotarpiu (2005 m.) buvo priskiriamas I-os grupės nesudėtingiems statiniams ir jo statybai jokie statybą leidžiantys dokumentai nebuvo reikalingi, o pastatytam statiniui netgi nebuvo reikalinga teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre, dėl ko pastaroji ir nebuvo atlikta pabaigus ginčo pirties statybą. Vertinant šias aplinkybes akivaizdu, kad toks ginčo statinys jo statybos užbaigimo dienai (2005 m.) negali būti laikomas savavališka statyba, pagal šiame skunde aptartą tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo prasmę, dėl ko skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas nugriauti ginčo statinį yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jau po ginčo statinio statybos užbaigimo pasikeitęs teisinis reglamentavimas neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikomas iki tokio pasikeitimo užbaigtam statyti statiniui, šiuo atveju ginčo pirčiai.
Iki šio momento ieškovas mano atžvilgiu nėra surašęs ir M. B. įteikęs nei vieno dokumento, nurodyto LR statybos įstatymo 28 str., kas tiek ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovę nugriauti ginčo pirtį, tiek ir pirmos instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, kuria toks ieškovo reikalavimas patenkintas, vienareikšmiškai daro neteisėtais, dėl ko skundžiamas pirmos instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 136–138) atsakovė M. B. nurodo, kad su atsakovo V. B. apeliaciniu skundu sutinka ir prašo V. B. 2014 m. rugpjūčio 28 d. apeliacinį skundą, paduotą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, tenkinti visiškai.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus (2 t. b. l. 140–149) ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovų V. B. ir M. B. apeliacinių skundų netenkinti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kadangi nagrinėjant civilinę bylą teisme, nesant atsakovų prieštaravimų dėl teiginio apie statinio statybos vandens telkinio (Neveiglo ežero) apsaugos zonoje, Inspekcija neturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų dėl šio fakto pagrįstumo, todėl prašo priimti prie atsiliepimo pridedamą ištrauką. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovo V. B. teiginiai, kad jis nėra tinkamas atsakovas, laikytini, kaip siekis suklaidinti teismą bei išvengti atsakomybės už neteisėtą, savavališką statybą, juolab, šie teiginiai paneigti byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Teigiama, kad dar 2012 m. vasario 20 d. Inspekcijoje buvo gautas atsakovo V. B. 2012 m. vasario 8 d. pranešimas, kuriame atsakovas patvirtina, jog Pirties statytojas ir savininkas yra jis. Pasitvirtinus savavališkos statybos faktui, esant rašytiniam atsakovo V. B. pareiškimui, Inspekcija vykdė visas teisės aktuose numatytas savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras. Pabrėžtina, jog visi atsakovo V. B. atžvilgiu Inspekcijos surašyti administraciniai aktai - savavališkos statybos aktas, Reikalavimas nepanaikinti ir galiojantys, t. y. atsakovas šių administracinių aktų neskundė, jų turinys atsakovui buvo ir yra žinomas, jie yra nepanaikinti ir galiojantys, juose išdėstyti faktiniai duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti arba nepakeisti įstatymų nustatyta tvarka.
Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Inspekcija, įvertinusi nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir kitas su pažeidimų šalinimu susijusias aplinkybes, turi teisę, nepateikdama pažeidimą padariusiam asmeniui privalomojo nurodymo, kreiptis į teismą dėl įpareigojimo pažeidimą padariusiam asmeniui atlikti šio straipsnio 6 dalyje nurodytus veiksmus (vieną ar kelis). Nagrinėjamu atveju, net jeigu teismas laikytų atsakovę M. B. statytoja kartu su atsakovu V. B. ar be jo, M. B. atžvilgiu Inspekcijai nepateikus privalomojo nurodymo, ji vis vien būtų ir yra materialiojo teisinio santykio dalyvė ir turi pareigą atsakyti į Inspekcijos pareikštus reikalavimus dėl neteisėtos, savavališkos statybos padarinių šalinimo. Teismas pagrįstai bei teisėtai, įvertinęs galimą Teismo Sprendimo nevykdymą (trukdymą patekti į žemės sklypą šalinant neteisėtos, savavališkos statybos padarinius) įpareigojo atsakovę M. B. nugriauti neteisėtai, savavališkai pastatytą statinį.
Atsiliepimas
Atsiliepime tvirtinama, kad Atsakovas V. B. statydamas Pirtį privalėjo parengti supaprastintą statinio projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą - rašytinį valstybės tarnautojo pritarimą šiam projektui, tačiau šių privalomų dokumentų jis neturėjo. Todėl laikytina, kad atsakovas V. B. Pirtį pastatė savavališkai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis).
Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, jog Pirties statybos metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas (toliau - Reglamentas) leido statyti pirtį miško paskirties žemėje. Inspekcija pažymi, kad Reglamentas tuo metu numatė statybas miškų ūkio paskirties žemėje esamoje sodybvietėje, o nagrinėjamu atveju, kaip ir Teismas nurodė ginčijamame Sprendime, pagal civilinės bylos duomenis, negalima nustatyti, kad Pirtis buvo statoma esamoje sodybvietėje.
Pirties statyba neteisėta - savavališka ir Atsakovai iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 priėmimo nerengė supaprastinto statinio projekto ir statybą leidžiančio dokumento Pirties statybai negavo, todėl nepasinaudojo teise įteisinti neteisėtą statybą.
Svarbiausia šioje byloje yra tai, kad Kauno apygardos administracinio teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu nustatė prejudicinius faktus, t. y. konstatavo, kad „byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pirtis patenka į miško žemę“ <...> (5 psl.) „pareiškėjas, pasistatęs pirtį miško žemėje negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes miškų ūkio paskirties žemės sklype galima tik specializuotų su mišku susijusių statinių statyba“ (7 psl.).
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį statybų reglamentavimą saugomoje teritorijoje (šiuo atveju vandens telkinio apsaugos zonoje), miško žemėje, Kauno apygardos administracinio teismo nustatytus prejudicinius faktus, Teismas pagrįstai įpareigojo Atsakovus likviduoti savavališkos statybos padarinius - nugriauti savavališkai pastatytą Pirtį, esančią Žemės sklype.
Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir nepripažinęs nurodytos neatvykimo priežasties svarbia, neatidėdamas bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės M. B. proceso teisių pažeidimą.
Teismas priėmė sprendimą nustatydamas vieną iš alternatyvių sprendimo nevykdymo pasekmių. Nors Inspekcijos ieškinys tenkintas iš dalies, tačiau bylinėjimosi išlaidos neturi būti skirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis), kadangi ieškinio esmę sudaro savavališkos statybos padarinių pašalinimas, o kaip tik toks Teismo sprendimas ir priimtas. Todėl iš atsakovų valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus (2 t. b. l. 160–162) trečiasis asmuo Valstybinė miškų tarnyba prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad 2012 m. vasario 8 d. inspekcijoje buvo gautas V. B. rašytinis patvirtinimas, kad jis yra pirties statytojas ir savininkas (b. l. 18). Valstybinės miškų tarnybos nuomone, neginčytinais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pirties žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Alytaus rajone, statytojas ir savininkas yra V. B..
Pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrengimų (įrenginių) statyba. Šiuo atveju buvo pažeistas ir LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo44, kadangi nebuvo parengtas detalusis planas, tuo labiau pirtis negali būti priskiriama statiniui kurio reikia miškų ūkio veiklai.
Alytaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-335-470/2014 sprendime pagrįstai konstatavo, kad 2013-06-25 Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-1734-505/2012 priėmė sprendimą V. B. skundą atmesti, konstatuodamas, kad miškų ūkio paskirties žemės sklype negalima jokia statyba, išskyrus specializuotų, su mišku susijusių statinių. Pirties statyba nepatenka į leistinų statinių kategoriją ir todėl atsakovai negali pasinaudoti statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią šioje byloje.
Apeliantų argumentai, kad ginčo pirties statybos metu, tai yra 2005 metais, tokių statinių statyba miško paskirties žemėje buvo galima visiškai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė plano ištrauką iš internetinio tinklalapio, kurią prašo priimti. Šia ištrauka ieškovė įrodinėja, kad pirtis pastatyta 18 metrų atstumu nuo Neveiglo ežero kranto, t.y. vandens telkinio apsaugos zonoje. Teigia, kad ieškovė šios ištraukos negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, nes byloje nebuvo atsakovų dėl to prieštaravimų.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.
Atsižvelgdama į tai, kad apeliantai savo apeliaciniuose skunduose iškėlė naujus teiginius dėl savavališkos statybos objekto, teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovaujantis CPK 314 straipsnio yra pagrindas priimti ieškovės pateiktą įrodymą – žemės sklypo ištrauką ( t 2., b. l. 158).
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.
Apeliantai apeliaciniuose skunduose argumentuoja, kad atsakovas A. B. negalėjo būti byloje pripažintas ginčo pastato statytoju, jis yra netinkamas atsakovas byloje, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai įpareigojo jį šalinti savavališkos statybos padarinius. Teisėjų kolegija tokius atsakovų apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.
Netinkama šalis civiliniame procese – tai asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir neturi atitinkamai reikalavimo teisės ( netinkamas ieškovas) arba pareigos atsakyti ( netinkamas atsakovas). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį pareiškė atsakovams dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011m. spalio 19d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas ir nustačius savavališkos statybos objektą buvo imtasi priemonių nelegalios statybos savininkui ar statytojui nustatyti. Nustatyta, kad atsakovas V. B. 2012m. gruodžio 7d. savo rašytiniu patvirtinimu ieškovei pripažino, kad yra ginčo pirties statytojas ir savininkas. Kaip rodo bylos duomenys, kad vėliau atsakovas V. B. atliko veiksmus ir siekė įteisinti neteisėtą statybą, todėl neabejotinai atsakovas yra ginčo materialinio santykio dalyvis. Nors pirmosios instancijos teismas ir nenustatė, kieno lėšomis buvo pastatyta ginčo pirtis, tačiau kolegijos nuomone, atsakovo V. B. aktyvūs veiksmai rodo, jog jis galimai pastatė statinį ir investavo į jo statybą lėšas, todėl pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį jis laikytinas statytoju ir turi pareigą atsakyti į pareikštus ieškovės reikalavimus. Byloje atsakovu V. B. patrauktas tinkamai ( CPK 41 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl pastatytos pirties, esančios miško ūkio paskirties žemės sklype, esančiame Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini) nugriovimo – savavališkos statybos padarinių šalinimo.
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1734-505/2012 įsiteisėjusiu teismo 2013m. birželio 25d. sprendimu konstatavo, kad atsakovo V. B. pirties statyba prieštarauja statybos metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui, neatitinka Miškų ir Žemės įstatymų nuostatų, yra neteisėta ir savavališka. Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra akcentuota, kad atsakovas V. B. negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis sutinka visiškai ir pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2013m. birželio 25d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1734-505/2012 yra nustatyti faktai, dėl savavališkos statybos ir jos negalimumo įteisinti. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Aptartu vadovaujantis teisėjų kolegija pripažįsta, kad savavališkos statybos objekto ir jo įteisinimo negalimumo faktai jau yra konstatuoti ir iš naujo negali būti ginčijami nagrinėjamoje byloje. Taigi, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų apeliacinių skundų argumentai, susiję su savavališkos statybos neteisingu pripažinimu, jos neįteisinimu bei savavališkos statybos padarinių šalinimu, nagrinėjant bylą ir priimant ginčijamą teismo sprendimą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus ieškinio reikalavimus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos sprendė ir patenkino.
Statybos įstatymo 28 straipsnyje yra nustatyta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovui V. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas, nustatytas terminas savavališkos statybos padarinių šalinimui yra pasibaigęs, pagrįstai taikė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatą ir teisingai įpareigojo atsakovą A. B. jo lėšomis nugriauti pastatytą savavališkai statinį ir sutvarkyti statybvietę. Pagal bylos duomenis aišku, kad ginčo pirtis pastatyta atsakovei M. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl apylinkės teismas tai įžvelgdamas ir įvertinęs galimus iškilti sunkumus vykdant teismo sprendimą pagrįstai uždėjo pareigą vykdyti teismo sprendimą ir atsakovei M. B.. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo duotas įpareigojimas minėtai atsakovei neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nurodytiems CK 1. 5 straipsnyje.
Dėl procesinių teisės normų pažeidimo
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovei M. B. apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Atsakovė į teismo posėdį neatvyko ir pateikė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti dėl sveikatos būklės, nurodydama, kad po dešinio šlaunikaulio lūžio neturi galimybės dalyvauti teismo posėdyje, be to nori pasinaudoti advokato pagalba byloje ( t 2., b. l. 92). Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, patvirtinančius savo neatvykimo priežastis, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis ( atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės M. B. pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą svarstė ir įvertinęs prašyme nurodytus motyvus pagrįstai jos neatvykimą į teismo posėdį pripažino dėl nesvarbių priežasčių ir bylą nagrinėjo atsakovei nedalyvaujant. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą atsakovei M. B. nedalyvaujant procesinių teisės normų nepažeidė. Todėl atmestini apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai procesinės teisės normų pažeidimai, kurie suvaržė apeliantės teises.
Ieškovės ieškininius reikalavimus iš dalies patenkintus, pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį teismas pagrįstai iš atsakovų priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Kiti apeliacinių skundų argumentai galutiniam ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl neanalizuotini.
Esant nurodytam pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisingu, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliantų apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinius skundus atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.