Alytaus apylinkės teismo sprendimas

2014-08-04 · Civilinė byla Nr. 2-335-470/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-08-04
Bylos Nr.
2-335-470/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
V. B., M. B.
Ieškovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Alytaus rajono savivaldybės administracija, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybine miškų tarnyba
Civil. byla Nr.2-335-470/2014Vieningas proceso Nr. 2-13-3-04348-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 92 (S)
ALYTAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 4d.Alytus

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja S.Juknevičienė, sekretoriaujant R.Šimanskienei, dalyvaujant ieškovo atstovei O. G., atsakovo V. B. atstovui advokatui A. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. B., M. B., su trečiaisiais asmenimis Alytaus rajono savivaldybės administracija, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybine miškų tarnyba dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau Inspekcija) kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. I, b.l. 121), kuriuo prašo:

Įpareigoti atsakovus V. B. ir M. B. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą pirtį žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę. Jei šio įpareigojimo atsakovai teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovų. Jei atsakovai V. B. ir M. B. per nustatytą terminą neįvykdys nustatytų įpareigojimų, įpareigoti atsakovus mokėti 100 litų baudą į ieškovo sąskaitą už kiekvieną uždelstą įpareigojimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė O. G. paaiškino, kad 2011 m. spalio 19 d. Inspekcijos pareigūnas patikrino pirties, esančios sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) statybą ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-3754-(14.31). Akte fiksavo, kad pastatyta pirtis medinių sienų, vieno aukšto su mansarda, užstatymo plotas apie 33 m² (tame skaičiuje terasa apie 14 m²), aukštis apie 6 m., atstumas nuo ežero kranto apie 18 m. Iškviesta į inspekciją žemės sklypo savininkė N. S. nurodė, kad pirtis nėra jos nuosavybė, ji niekam nėra davusi leidimų statyti statinius sklype. 2012 m. vasario 20 d. Inspekcijoje buvo gautas V. B. pranešimas, kad pirties statytojas ir savininkas yra jis. V. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 32-788; kuriuo konstatuota, kad pirtis pastatyta savavališkai, ji statoma neturint statybą leidžiančio dokumento, statybos rūšis – nauja statyba, statinio kategorija – II grupės nesudėtingas statinys. Inspekcija, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2012 m. balandžio 18 d. surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, pareikalavo iš statytojo V. B. iki 2012 m. spalio 18 d. savo lėšomis nugriauti savavališką statybą. V. B. 2012 m. spalio 11 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Inspekcija prašymą atmetė. 2013 m. liepos 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Alytaus skyriaus vedėjo sprendimu buvo patvirtintas žemės, kuriame stovi ginčo pirtis, padalinimas į du žemės sklypus, suteikiant jiems naujus kadastrinius numerius. Ginčo pirtis pateko į žemės sklypą, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), o žemės sklypo savininkė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašyta M. B.. Pastatas pastatytas miško žemėje.

Atsakovo V. B. atstovas advokatas A. V. nurodė, kad atsakovas V. B. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Parodė, kad su ieškiniu nesutinka dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, V. B. nėra tinkamas atsakovas civilinėje byloje, nes ginčo statinys pastatytas ne jam, bet jo motinai M. B. priklausančiame žemės sklype ir už jos lėšas 2005 metais, jis pats atliko tik fizinį statybininko darbą, bet niekada nebuvo nei statinio savininkas, nei valdytojas, nei statytojas (užsakovas), t.y. Statybos įstatymo 2 str. 41 d. prasme jis nėra ir nebuvo nei pirties savininkas, nei statytojas ir jam negali būti nukreiptas ieškovo reikalavimas. Antras argumentas, dėl ko reikia atmesti ieškinį, statybos metu galiojęs teisinis statybų reglamentavimas nedraudė statinių statybos miško žemėje, nes pirtis pastatyta iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriame pateikti išaiškinimai dėl statybos miško žemėje draudimo. Statybos metu galiojęs LR Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Reglamentas dėl statybų privačioje žemėje leido statyti miško žemėje ne tik su mišku susijusius pastatus, bet ir kitokius pastatus. Nors ieškovas teigia, kad tokiu atveju statinio statybai buvo privalomas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau pirtis priskiriama nesudėtingiems statiniams, todėl statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas.

Atsiliepimas

Atsakovė M. B. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo atmesti ieškovo Inspekcijos ieškinį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad ieškovas pareiškė teismui ieškinį jos atžvilgiu nesilaikydamas Statybos įstatymo 28 str. 1 d. numatytos procedūros, o būtent nesurašęs jai nei savavališkos statybos akto, nei reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, bet kreipėsi tiesiogiai į teismą su ieškiniu, kuriuo reikalauja savavališko stybos padarinių šalinimo. Tik įvykdęs visus reikalavimus, numatytus Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, ieškovas įgytų teisę pareikšti ieškinį teismui, o kadangi procedūros nesilaikė, ieškinį yra pagrindas atmesti.

Trečiasis asmuo valstybinė miškų tarnyba pateikė atsiliepimą į ieškinį (t. II, b.l. 2-4), kuriuo prašė ieškinį tenkinti. Atsiliepime išdėstė, kad ginčo sklypas yra priskirtas miško žemei ir pagal statybos metu galiojusio Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo reglamentavimą tokios paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrengimų statyba. Ieškovo savavališkos statybos aktu užfiksuotas statinys negalėjo būti statomas miško žemėje.

Trečiasis asmuo LR Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka, sutikimo plačiau nemotyvavo.

Trečiasis asmuo Alytaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į ieškinį neteikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2011-10-19 patikrino žemės sklypą, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriuo nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ežero (Alytaus rajonas) pakrantėje pastatyta medinė vieno aukšto su mansarda pirtis, kurios užstatymo plotas apie 33 m² (tame skaičiuje terasa apie 14 m²), aukštis apie 6 m., atstumas nuo ežero kranto apie 18 m (b.l. 13-15). Pagal nustatytą faktą Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2012-03-19 V. B., kuris raštu patvirtino savininko teises į statinį, surašė savavališkos statybos aktą SSA-10-120319-00011-(14.12). Aktu konstatavo, kad statinys - pirtis pastatyta savavališkai (b.l. 19-23). Inspekcija 2012-04-18 reikalavimu REI-10-120418-00015-(14.29) V. B. nurodė iki 2012-10-18 savo lėšomis nugriauti pirtį (b.l. 26,27). V. B. 2012-10-08 kreipėsi į Inspekciją prašydamas reikalavimu jam nustatytą terminą pratęsti 3 mėnesiams. Inspekcija 2012-10-12 sprendimu Nr. RE-552-(14.29), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktais, 26 straipsniu, nusprendė nepratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino, nes pirties pastato statyba miškų ūkio paskirties ar miško žemėje (naudmenose) nėra galima (b.l. 32). Tokį inspekcijos sprendimą V. B. 2012-11-09 apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kurio prašė pratęsti jam terminą įteisinti pirties statybą. Kauno apygardos administracinis teismas 2013-06-25 administracinėje byloje Nr. I-1734-505/2012 (b.l. 105-11) priėmė sprendimą V. B. skundą atmesti. Teismas konstatavo, kad miškų ūkio paskirties (miško žemėje) žemės sklype negalima jokia statyba, išskyrus specializuotų, su mišku susijusių statinių, V. B. pirties statyba nepatenka į leistinų statinių kategoriją ir todėl jis negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka. Byloje kyla ginčas dėl statybos priskyrimo savavališkai statybai, atsakovo tinkamumo byloje ir savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, priimtas 2013-06-25 administracinėje byloje Nr. I-1734-505/2012, yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl teismas šioje byloje iš naujo nenustatinėja tų aplinkybių, kurias nustatė teismas. Kauno apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, kad V. B. pirties statyba prieštarauja statybos metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui, o būtent neatitiko Miškų ir Žemės įstatymų nuostatų, dėl ko statyba yra neteisėta, o Statybos įstatymo prasme savavališka. Remdamasis šiuo motyvu administracinis teismas nepatenkino V. B. prašymo pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, t.y. įteisinti statybą įstatymų nustatyta tvarka, nes nustatė, kad toks įteisinimas iš esmės neįmanomas.

Pastebėtina, kad po administracinės bylos Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėjimo sklypo savininkė M. B. dėjo pastangas išjungti sklypo dalį, kurioje pastatyta pirtis, iš miško paskirties žemės, kas galimai būtų turėję įtakos statybos įteisinimui. Tuo tikslu ji 2014-01-29 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Valstybinę miškų tarnybą su prašymu ištaisyti tariamai padarytas klaidas Valstybinės sklypinės Alytaus miškų urėdijos inventorizacijos metu ir nepriskirti 0,078 ha ploto pievos (duomenys neskelbtini) girininkijos 451 kvartalo 2-am taksaciniam sklypui. Tačiau, kaip matyti iš M. B. skirto Valstybinės miškų tarnybos rašto (b.l. 87), į žemės sklypą, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje patenka Alytaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos taksaciniai miško sklypai, kurie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoti pagal 2003 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenis. Iškirsta 0,078 ha teritorija, kuri pažymėta kaip pieva, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis yra miško žemė (Alytaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 451 kvartalo 2 taksacinis sklypas). Be to, tuo pačiu raštu tarnyba pažymėjo, kad minėtame kvartale 2 taksacinio sklypo teritorijoje buvo užfiksuotas neteisėtas medžių kirtimas. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad ji neturi teisinio pagrindo išbraukti teritorijos iš miško žemės. Be to, 2014-05-20 Valstybinė miškų tarnyba pateikė teismui informaciją apie tai, kad pagal 2012 metų sklypinės miškų inventorizacijos duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras 2014 m. gegužės 20 dienai nėra atnaujintas. Visi šie įrodymai tik patvirtina, kad šiuo metu atsakovei M. B. priklausantis žemės sklypas, kurio kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, kaip ir pirties statybos jame metu, yra miško žemė.

Pirties statyba šiame sklype statytojo V. B. teigimu baigta 2005 metais. Kaip minėta, Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. I-1734-505/2012, pripažino statybą esant neteisėtą ir konstatavo, kad V. B. negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka.

Žemės sklypas kaip statybos metu, taip ir dabar patenka į miško žemę, jo naudojimui taikomi Žemės įstatymas, Statybų įstatymas, Miškų įstatymas. Pagal ginčo materialiųjų teisinių santykių metu galiojusias Miškų ir Žemės įstatymų, reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas miško žemėje buvo galima statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, statyba. Tai – medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai. Nuostatų dėl kitų pastatų ar statinių statybos miško žemėje galimybės nurodytuose įstatymuose nebuvo. Pagal statybos metu, t.y. 2005 m. galiojusio Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktą buvo nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai; 3 punkte – kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Iš to darytina išvada, kad pagal pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir šiuo metu esantį teisinį reguliavimą pirties pastatas miško žemėje negalėjo būti pastatytas – tokie statiniai neatitiko nurodytųjų Miškų ir Žemės įstatymų reikalavimų, jie nebuvo būtini miškų ūkio veiklai, kaip tai nustatyta Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkte, iš pateiktų įrodymų taip pat negalima nustatyti, kad pirtis buvo statoma sodybvietėje ir turint tam reikalingą leidimą.

Atsakovo V. B. atstovas advokatas A. V. nurodė antrąjį argumentą, dėl ko ieškinys negali būti tenkinamas jo atstovaujamojo atžvilgiu, t.y. tvirtino esą V. B. Statybos įstatymo prasme negali būti laikomas nei statinio savininku, nei statytoju. Tačiau tokia atstovo pozicija paneigiama byloje surinktais įrodymais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011 m. spalio 19 d. surašius faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, tuojau pat buvo imtasi priemonių nelegalios statybos savininkui ar statytojui nustatyti. Pagal žemės kadastro duomenų įrašus nekilnojamojo turto registre buvo nustatyta, kad tuometinė žemės sklypo savininkė N. S., tačiau ji 2011 m. gruodžio 7 d. pranešė nesanti nei statinio savininkė, nei statytoja ir niekam nėra davusi leidimo statyboms. 2012 m. vasario 8 dieną Inspekcijoje buvo gautas V. B. rašytinis patvirtinimas, kad jis, V. B., yra pirties statytojas ir savininkas (b.l. 18). Vėliau būtent jis kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą su reikalavimu pratęsti terminą neteisėtai statybai įteisinti, nors nebūdamas statinio statytoju, be abejonės, nebūtų tuo rūpinęsis, bet būtų prašęs teismo panaikinti Inspekcijos reikalavimą kaip surašytą ne tam asmeniui.

Nors priešingos pozicijos laikosi atsakovė M. B., kuri atsiliepime į ieškinį nurodo, kad pirties savininkė ir statytoja yra būtent ji, o V. B. atstovas advokatas A. V. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad V. B. prisiėmė sau atsakomybę dėl statinio už motiną M. B. dėl jos garbaus amžiaus (statybos metu jai buvo (duomenys neskelbtini) m. amžiaus) taip siekdamas jai palengvinti statybos įteisinimo darbus, tačiau tokia atsakovų pozicija laikytina siekiu suklaidinti teismą, taip išvengiant galimos atsakomybės už neteisėtą statybą. Būtent atsižvelgiant į atsakovės M. B. amžių, į V. B. pripažinimą Inspekcijai esant pirties savininku ir statytoju, į jo dėtas pastangas pirties statybai įteisinti, labiau tikėtina, kad tikrasis pirties statytojas yra būtent V. B.. Byloje nenustatyta, kieno lėšomis buvo pastatyta pirtis, tačiau esant reikalavimui pašalinti neteisėtos statybos padarinius pakanka nustatyti, jog asmuo yra jo statytojas ir tokiu atveju prievolė šalinti padarinius tenka statytojui.

Savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka (LR Statybos įstatymo 28 str.). Atsižvelgiant į tai, kad V. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas, reikalavimu nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti, šis terminas yra pasibaigęs, yra pagrindas taikyti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 2 punktą ir įpareigoti atsakovą V. B. jo lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Pagal minėtą teisės normą įpareigojimas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę taikomas tik asmeniui, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, šiuo atveju V. B.. Tuo tarpu ieškovas prašo taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo prievolę ir atsakovei M. B., tačiau tokia tvarka prieštarautų minėtoje teisės normoje nustatytai savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrai – asmuo privalo būti gavęs reikalavimą, jam turi būti suteiktas terminas ir pan.. Tačiau šioje byloje svarbu tai, kad savavališkai pastatyta pirtis stovi M. B. žemės sklype, M. B. turi bendrą interesą su V. B., todėl tikėtina, kad vykdymo procese, būdama sklypo savininke, ji gali siekti tariamai trukdyti vykdyti sprendimą ir tokiu būdu jo įvykdymo operatyvumas taptų neįmanomas. M. B. pareiga vykdant šį sprendimą apribotina netrukdymu V. B. patekti į žemės sklypą nelegalios statybos likvidavimo darbams atlikti.

Antruoju reikalavimu ieškovas siekia bausti atsakovus piniginėmis baudomis sprendimo nevykdymo atveju. Tačiau svarbu, jog ieškovas pareiškė reikalavimą dėl alternatyvaus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo, t.y. prašė suteikti teisę jam pašalinti savavališkos statybos padarinius tuo atveju, jei per nustatytą terminą prievolės neįvykdys atsakovai. Šis ieškovo reikalavimas atmestinas, nes priešingu atveju pats ieškovas nebus orientuotas į kuo operatyvesnį savavališkos statybos padarinių šalinimą, kadangi iš to turės teisę gauti materialinę naudą. CPK 273 str. 3d. leidžia taikyti atsakovams baudą tik tuo atveju, jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti tik pats atsakovas. Kaip matyti šiuo atveju, ieškovas prašo suteikti teisę jam šalinti savavališkos statybos padarinius, tokia teisė suteiktina, todėl akivaizdu, kad teismo sprendime nurodytus veiksmus gali atlikti ne tik atsakovai. Vadinasi reikalavimas bausti piniginėmis baudomis atsakovus sprendimo nevykdymo atveju prieštarauja CPK 273 str. 3 d.

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos sutinkami su CPK VIII skyriaus reikalavimais. Ieškovas byloje išlaidų nepatyrė, jis nuo tokių išlaidų mokėjimo yra atleistas, todėl sutinkami su CPK 96 str. 1 d. nuostatomis jos priteistinos iš atsakovų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268str., 270str., 273 str.,

nusprendžia:

Ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. B., M. B. tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovus V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. B., a.k. (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos statytojo V. B. lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą pirtį žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę. Jei šio įpareigojimo atsakovai teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę atlikti šiuos veiksmus ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo V. B..

Atmesti ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus mokėti pinigines baudas ieškovui sprendimo neįvykdymo atveju.

Priteisti iš atsakovų V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. B., a.k. (duomenys neskelbtini) po 72 Lt žyminio mokesčio ir po 56,62 Lt pašto išlaidų, iš viso po 128,62 Lt (vieną šimtą dvidešimt aštuonis litus 62 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30d. gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per šį apylinkės teismą.

Teisėja S.Juknevičienė