- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-28
- Bylos Nr.
- A-662-961-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02093-2009-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- P. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- P. Š.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – P. Š.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja P. K. skundu (b. l. 4-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Pilietybės reikalų skyriaus 2009 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (15/3-12)8P-1423 „Dėl P. Š. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta, kad P. Š. įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyvendinus jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir tremtinio vaiko. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad priimant Sprendimą buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, taip pat pagrindinės viešojo administravimo procedūros, o ypač taisyklės, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų dokumentų įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teigė, kad šie pažeidimai sąlygojo pareiškėjos teisių bei įstatymo saugomų interesų pažeidimą. Paaiškino, kad nebuvo teisinio pagrindo priimti Sprendimą, nes nesutampa duomenys apie P. Š. gimimo datą ir vietą (duomenys neskelbtini) miestelio (duomenys neskelbtini) bažnyčios saugomose metrikose ir Rusijoje išduotame kartotiniame gimimo liudijime, kurio pagrindu buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, todėl P. Š., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bažnytkaimyje, (duomenys neskelbtini) rajone, Irkutsko apskrityje, ir P. Š., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, Klaipėdos apskrityje, yra du skirtingi žmonės. Tai, kad nėra pirmos linijos giminystės ryšių tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens, pareiškėjos teigimu, patvirtina ir 2010 m. balandžio 11 d. bei 2010 m. balandžio 21 d. genealoginės pažymos. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas pareiškėjos tėvų dokumentų ir pažymos apie tremtį pagrindu suteikė P. Š. teisę būti pretendentu į jos tėvo turtą, jis kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu atstatyti praleistus įstatymo numatytus terminus dėl teisės į nuosavybę, kuri iki nacionalizacijos priklausė jos tėvui, atkūrimo, kas pažeidžia pareiškėjos teises ir saugomus teisėtus interesus, jos šeimos interesus bei materialines teises.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 32-35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad P. Š. kartu su 2009 m. gegužės 27 d. prašymu dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimą Departamento Pilietybės reikalų skyriui pateikė pakankamai dokumentų, įrodančių, kad jo tėvas J. Š. yra asmuo, turėjęs Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir yra tremtinys. 2009 m. vasario 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono Civilinės metrikacijos skyriaus P. Š. išduotame kartotiniame gimimo liudijime nurodyta, kad Š. P., J. sūnus, gimė (duomenys neskelbtini) Irkutsko srityje, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, tėvas - Š. J.. Nurodė, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos patvirtina, jog J. Š. yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę. Darė išvadą, kad Departamento Pilietybės reikalų skyriui pateikti dokumentai patvirtina, jog P. Š. turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimą. Aplinkybė, kad duomenys apie P. Š. gimimo datą ir vietą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) krikšto liudijime iš dalies nesutampa su duomenimis Rusijos Federacijos išduotuose dokumentuose, sprendžiant klausimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, atsakovo manymu, nėra reikšminga. Teigė, kad Departamentui nekilo abejonių dėl trečiojo suinteresuoto asmens tapatybės. Nurodė, kad Sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų. Aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimas suteikia P. Š. teisę pretenduoti į išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą, atsakovo manymu, nėra pagrindas pareiškėjai skųsti Sprendimą. Teigė, kad pati pareiškėja, naudodamasi savo teisėmis, siekia varžyti savo brolio P. Š. teises į jų abiejų tėvams priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą, tuo pažeisdama Konstitucijos 28 straipsnio nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde nenurodė nei vienos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurią pažeidė Departamento Pilietybės reikalų skyrius, priimdamas Sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo P. Š. atsiliepimu į skundą (b. l. 54-55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teigė, kad pareiškėjos nurodyti nežymūs neatitikimai dokumentuose nėra pagrindas Sprendimui panaikinti. Paaiškino, kad gimė 1946 metais, kartu su tėvu ir kitais šeimos nariais buvo ištremtas, 1948 metais atskirtas nuo brolio, seserų ir tėvo bei patalpintas į (duomenys neskelbtini) vaikų namus, esančius Irkutsko apskrityje. Kadangi vaikų namai turėjo duomenis tik apie jo gimimo metus, tiksli gimimo data tremties dokumentuose nebuvo nurodyta, taip pat buvo nurodyta išgalvota gimimo vieta. Be to, Rusijoje išduotame gimimo liudijime nėra nurodyta jo mama, kuri nebuvo ištremta, nes tremties metu jau buvo mirusi. Teigė, kad neatitikimai dokumentuose dėl vardo, gimimo datos ar gimimo vietos gali būti pakeičiami remiantis Civilinės metrikacijos taisyklėmis, tačiau nežymūs neatitikimai netrukdo spręsti pilietybės klausimų, nes iš visumos dokumentų matyti giminystės ryšys ir šeimos ištrėmimo iš Lietuvos faktas. Pažymėjo, kad bendravo su tėvu, broliu bei seserimis. Tvirtino, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, neturėdama tam teisinio pagrindo, nes jo teisės į pilietybę įgyvendinimas nepažeidžia pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Nurodė, kad teisės į pilietybę įgyvendinimas neturi jokio tiesioginio ryšio su pareiškėjos siekiu atkurti nuosavybės teises. Pažymėjo, kad pareiškėja kaip suinteresuotas asmuo dalyvauja administracinėje byloje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme ir gali ginti savo teises, jeigu jos yra pažeidžiamos. Darė išvadą, jog pareiškėja piktnaudžiauja savo teise, siekdama, kad jai vienai būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patenkino trečiojo suinteresuoto asmens P. Š. prašymą bei priteisė jo naudai iš pareiškėjos 1500 Lt teismo išlaidų.
Nurodė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 17 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 3, 4 dalis, nustatė, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos patvirtina, jog J. Š. yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, ir darė išvadą, kad dokumentai, kuriuos P. Š. pateikė Departamento Pilietybės reikalų skyriui, patvirtina, jog jis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimą. Konstatavo, kad Departamentas, atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus, pagrįstai nusprendė, jog P. Š. įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyvendinus jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir tremtinio vaiko. Darė išvadą, kad Sprendimas yra priimtas kompetentingo administravimo subjekto, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, jį priimant nebuvo pažeistos prašymų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais padavimo, Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo ir sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priėmimo tvarkos procedūros.
Pažymėjo, jog pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad duomenys apie P. Š. gimimo datą ir vietą (duomenys neskelbtini) parapijos krikšto liudijime iš dalies nesutampa su Rusijoje išduotais dokumentais, sprendžiant klausimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos faktines aplinkybes ir pateiktų dokumentų daugumą, yra paneigta kitais dokumentais ir nesudaro pagrindo priimti priešingą atsakovo priimtam sprendimą.
Nurodė, kad Sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų. Ta aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimas suteikia P. Š. pretenduoti į išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą, teismo teigimu, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą. Išanalizavęs teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis, laikėsi Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo procedūrų, objektyviai išnagrinėjo visas aplinkybes. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas neturėjo pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Atsiliepimas
Nustatė, kad P. Š. atstovas advokatas R. N. surašė 2010 m. vasario 24 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautą atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir 2010 m. gegužės 10 d., nuo 9 val. iki 10.30 val., dalyvavo šio teismo posėdyje. Taip pat nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodyta atstovavimo išlaidų suma – 1500 Lt, neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) numatyto maksimalaus užmokesčio dydžio už suteiktas paslaugas. Konstatavo, kad teismui atmetus pareiškėjos skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo įgijo teisę gauti turėtų išlaidų atlyginimą.
III.
Pareiškėja P. K. apeliaciniu skundu (b. l. 173-174) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad teismas nenagrinėjo teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės patikslinto reikalavimo dėl teismo pripažinimo, kad Sprendimas yra neteisėtas, todėl, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, o ypač taisyklės, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teigia, kad teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnį, kadangi atsisakė tenkinti jos prašymą nukelti teismo posėdį į 2010 m. liepos 1 d., siekiant gauti galutinius genealoginio tyrimo rezultatus bei dokumentus iš užsienio. Nurodė, kad teismas neišnagrinėjo P. Š. 2009 m. gegužės 27 d. pateiktos tikrovės neatitinkančios informacijos, sąlygojusios neteisingą Departamento sprendimą. Mano, kad teismas ignoravo objektyvius, įrodymų nereikalaujančius faktus, kad J. Š., K., 1946 m. gyvenusiam Lietuvoje, negalėjo gimti sūnus P. Š. Rusijoje, kadangi J. Š., K., buvo ištremtas į Irkutsko sritį tik 1948 metais. Teigia, kad teismas ignoravo faktą, jog pareiškėja neginčijo trečiojo suinteresuoto asmens teisės atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pabrėžia, kad jos tėvo J. Š., K., ir jos jauniausiojo brolio P. Š., J., dokumentai negali būti teisėtu ir objektyviu pagrindu priimant sprendimą dėl pilietybės atstatymo P. Š..
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 201-204) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pabrėžia, kad apeliantė nenurodo jokių Sprendimo panaikinimą pagrindžiančių aplinkybių. Pažymi, kad byloje yra pakankamai kompetentingų institucijų išduotų dokumentų, įrodančių ir patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes. Teigia, kad jokie genealoginių tyrimų rezultatai neturi reikšmės bylos nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui. Abejoja apeliantės teise kreiptis į teismą, kadangi Sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų. Mano, kad aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimas suteikia P. Š. teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį tėvų turtą, nėra pagrindas pareiškėjai skųsti Sprendimą ar manyti, kad Sprendimas pažeidžia jos teises. Daro išvadą, kad pati pareiškėja naudodamasi savo teisėmis siekia varžyti brolio teises į jų abiejų tėvams priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 180-182) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat pažymi, kad jokio naujo reikalavimo nebuvo pareikšta, pareiškėjos prašymas dėl naujo reikalavimo priimti papildomą sprendimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartimi buvo atmestas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja siekė pateikti ne oficialų dokumentą, o privataus tyrimo pažymą, atliekamą ne Lietuvos, o Ukrainos Respublikos, neturinčios nieko bendra su Lietuvoje vykdyto trėmimo tyrimu bei asmenų dokumentų įforminimu. Pažymi, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog egzistuoja koks nors kitas asmuo, kuris yra P. Š., gimęs 1946 metais, ir kurio tėvas yra J. Š.. Nurodo, kad patikrinus Gyventojų registro tarnybos duomenų bazę asmenų, gimusių 1944-1948 metų laikotarpyje su vardu ir pavarde „P. Š.“ nėra. Pažymi, kad daugelis esminių aplinkybių sutampa: jis buvo ištremtas su broliu, seserimis ir tėvu, visi yra viename šeimos trėmimo sąraše, jo vardas toks pat, tik neatitinka viena raidė, pavardė tokia pati, gimimo metai ir mėnuo sutampa. J. Š. su šeima buvo ištremtas į (duomenys neskelbtini), Rusijoje, jo gimimo liudijimas taip pat išduotas (duomenys neskelbtini). Teigia, kad nežymūs netikslumai dokumentuose yra dėl duomenų trūkumo juos išrašant. Nurodo, kad įrašai dokumentuose buvo daryti rusų, o ne lietuvių kalba, todėl pasikeitė viena vardo raidė. Pažymi, kad iš 1948 m. gegužės 7 d. nutarimo dėl ištrėmimo ir iš 1948 m. balandžio 29 d. pažymos apie jo tėvo J. Š. šeimą matyti, kad visų šeimos narių gimimo data nurodyta tik metais. Pažymi, kad jis tremties metu tebuvo 2 metų, jokių dokumentų neturėjo, todėl buvo įrašyta ir išgalvota gimimo vieta. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja panašų klausimą kėlė nagrinėjant civilinę bylą Kretingos rajono apylinkės teisme, kuris 2010 m. birželio 16 d. nutartyje, kuri yra įsiteisėjusi, konstatavo, jog tiek P. Š., tiek pareiškėja yra J. Š. vaikai. Pastebi, kad nežymių neatitikimų yra ne tik jo, bet ir jo seserų, pačios pareiškėjos dokumentuose. Daro išvadą, kad tuo metu asmens duomenys neretai buvo rašomi klaidingai. Atkreipia dėmesį, kad Departamentas yra priėmęs analogišką sprendimą pareiškėjos atžvilgiu dėl pilietybės. Paaiškina, kad po tremties su tėvu susitiko tik po keliolikos metų, kai juos išskyrė, vėliau susitiko su broliu, seserimis, turi išlikusių vaikystės nuotraukų, kuriose yra nufotografuotas su tėvu ir seserimis. Tvirtina, kad keliasdešimt metų kaip brolis bendravo su seserimis ir su pačia pareiškėja, kuri jam siųsdavo įvairias šeimos nuotraukas, o iškilus turtiniams klausimams, ėmė neigti giminystės ryšį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.
Pareiškėja tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir teismo posėdžio, vykusio pirmosios instancijos teisme metu, teigia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymas jos tėvų dokumentų ir pažymos apie tremtį pagrindu suteikė P. Š. teisę įsivardinti pretendentu į jos tėvo turtą, kas pažeidžia jos teises ir saugomus teisėtus interesus, jos šeimos interesus bei jos materialinę teisę. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ta aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimas suteikia P. Š. pretenduoti į išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą nesudaro pagrindo naikinti Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus sprendimą ir, daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises. Taigi ginčijamas sprendimas pareiškėjos atžvilgiu jokių subjektinių teisių ir juridinių pareigų nenustatė, t. y. juridinių pasekmių nesukėlė. Be to, P. K. nėra šio sprendimo pagrindu kilusių administracinių teisinių santykių dalyvė, nes administracinės teisės normų taikymo aktui (individualiam administraciniam aktui) yra būdingas konkretus subjektas, kuriam priimtas aktas adresuojamas. Nagrinėjamu atveju tokiu konkrečiu subjektu laikytinas tretysis suinteresuotas asmuo P. Š.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2009-04-18 sprendimas Nr. (15/3–12) 8P–1423 „Dėl P. Š. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo“ niekaip nepažeidžia P. K. teisių ar įstatymo saugomų interesų, todėl pareiškėja nelaikytina suinteresuotu subjektu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi anksčiau minėtas sprendimas P. K. subjektinių teisių nepažeidė, ginti jos subjektines teises šiuo klausimu nėra pagrindo.
Juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi pareiškėja galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta. Konstatavus, kad pareiškėja neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nėra jokio pagrindo tirti ir pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą aktą, kuriuo nuspręsta, kad P. Š., gimęs (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, Irkutsko sr., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyvendinus jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir tremtinio vaiko, pareiškėjos subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl P. K. reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjos subjektinių teisių nepažeidė, jos skundas turi būti atmestas (adm. byla Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.).
Tretysis suinteresuotas asmuo prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (nenurodytas automobilio markė ir modelis, kuro sąnaudos 100 km, atstumas, atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo trukmė). Trečiasis suinteresuotas asmuo turėtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos P. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.