Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. S. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 spalio 23 d. (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. Panevėžio apylinkės teismo (duomenys neskelbtini)ūmai) sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5287-902/2017 pagal ieškovės A. U. ieškinį atsakovėms V. S., R. M. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė teismo pripažinti jos ir mirusiojo A. T. bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą su priklausiniais (ūkinius pastatus, kiemo statinius), esančius adresu (duomenys neskelbtini), registruotus A. T. vardu, automobilį „F. G.“, ir automobilį „O. F.“, registruotus A. T. vardu, pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 dalį priklausinių (ūkinius pastatus, kiemo statinius), esančių adresu (duomenys neskelbtini) Nurodė, kad nuo 1998 m. ji pradėjo kartu gyventi su atsakovių tėvu A. T.. Santuokos jie nebuvo įregistravę, tačiau tarp jų buvo susitarimas gyventi kartu kaip šeima, vesti bendrą ūkį. A. T. staiga mirė, nepalikęs testamento. Visas bendras turtas liko registruotas jo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, jog nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), t.y. gyvenamasis namas su priklausiniais ir automobilis „F. G.“, , kurie yra registruoti A. T. vardu, yra A. U. ir A. T. bendroji dalinė nuosavybė. Pripažino ieškovei A. U. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį nekilnojamojo turto ir automobilio „F. G.“. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė su A. T. nuo 1998 metų gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį iki pat A. T. mirties 2017 m. vasario 8 d.. Taip jie sukūrė bendrą dalinę nuosavybę: šeimos poreikiams įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, kurią įregistravo A. T. vardu. Ieškovės A. U. ir A. T. susitarimą gyventi kartu kaip šeima, kartu bendromis lėšomis bei darbu tvarkyti bendrą ūkį iki pat pastarojo mirties rodo tiek pačios ieškovės teisme duotas paaiškinimas, tiek ir ieškovės iniciatyva teisme apklaustų liudytojų parodymai, kurie, teismo vertinimu, yra pakankamai išsamūs, papildantys vienas kitą, be prieštaravimų, dėl ko teismas laikė tokius liudijimus objektyviais ir jais rėmėsi, taip pat foto nuotraukos ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.Teismas vertino, kad atsakovių paaiškinimai bei atsakovių iniciatyva teisme apklaustų liudytojų parodymai teisme nėra pakankamai objektyvūs, nes nėra išsamūs, nuoseklūs, yra deklaratyvūs, vienas kito nepapildantys. Be to, ieškovės teismui pateiktų įrodymų (rašytinių bei žodinių) gausa palyginti su priešingos pusės - atsakovių atsikirtimams pagrįsti pateiktais įrodymais, davė pagrindo manyti ieškovės ieškinio reikalavimams pagrįsti nurodytų aplinkybių teisingumą.Faktas, kad A. T. bendravo ir su kitomis moterimis (laikytina, jog šioje dalyje liudytojų parodymai yra teisingi), nepatvirtina, jog A. T. turėjo kitus tvirtus šeimyninius ryšius be ieškovės su kitomis moterimis, kaip antai su J. Č., P. S.. Byloje nėra duomenų, kad po 2000-07-04 skyrybų A. T. su žmona S. T. vėliau vėl kartu apsigyveno ir atnaujino santuokinius ryšius, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą nuosavybę, kaip tvirtino atsakovės. Teismas nustatė, kad ieškovė ginčo objektu tapusią nuosavybę (duomenys neskelbtini) kaime (bei anksčiau įsigytą būstą (duomenys neskelbtini)kaime) įsigijo iš su darbo santykiais susijusių gautų pajamų, kadangi abu oficialiai dirbo, gaunamas pajamas naudojo bendrų poreikių tenkinimui. Ieškovė su mirusiuoju gavo pajamų iš ūkio, kadangi turėjo daržą, augino gyvulius, paukščius, parduodavo maisto produktus, ir iš skolintų pajamų (ėmė paskolas). Paskolas grąžindavo iš bendrų pinigų, ieškovės giminaitės (tetos J.) pensijos, iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį prieš tai įgytą turtą.Ieškovė nuo pat (duomenys neskelbtini) sodybos įsigijimo 2007 m. iki pat A. T. mirties, gyveno (duomenys neskelbtini), rūpinosi ūkiu ir prižiūrėjo namus, iš ūkio gaudavo pajamų, taipogi dirbo ir gaudavo pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas. Tokiu būdu teismui nekilo abejonių, jog kartu su A. T. ieškovė sukūrė bendrą dalinę nuosavybę. Teismas, negalėdamas nustatyti ieškovės ir A. T., kiekvieno atskirai, prisidėjimo konkretaus dydžio prie ginčo objektu tapusio turto įgijimo, laikė, jog šią nuosavybę jie įgijo lygiomis dalimis, t.y. po 1/2 dalį.Teismas nurodė, kad tikėtina, jog iš bendrų lėšų jie įsigijo (duomenys neskelbtini) žemę, o šią žemę pardavę, bendriems poreikiams jie įsigijo automobilį „F. G.“, kuriuo abu naudojosi. Priešingų objektyvių duomenų atsakovės į bylą nepateikė. Šių aplinkybių pagrindu teismas laikė, jog ieškovė kartu su A. T. sukūrė bendrą dalinę nuosavybę ir į minėtą automobilį, po 1/2 jo dalį.Ieškovė turėjo savo automobilį „VW Golf“, o automobiliu „O. F.“ (džipu) naudojosi tik A. T.. Šis automobilis jam buvo reikalingas vykti į medžioklę, tuo tikslu jis ir įgytas. Į bylą nepateikti duomenys, jog ieškovė prisidėjo prie šio automobilį išlaikymo, prisidėjo prie remonto išlaidų, kad skyrė lėšas kurui ir t.t. Kad ieškovė kartu su A. T. šį automobilį įsigijo iš bendrų lėšų, įrodymų taip pat nėra. Ta aplinkybė, jog pagal Regitros duomenis (b.l. 17, 1 tomas), 2014-09-30 buvo parduoti automobiliai „VW Golf“ ir „Audi 100“ (pagal ieškovės teisme duotą paaiškinimą, šį automobilį jie įsigijo iš 2007 m. paskolos, kredito suma 20 000 Lt), nesuteikia teismui pagrindo manyti, jog gautos lėšos buvo skirtos džipo įsigijimui 2015-06-15, nes tuo metu jau buvo praėjęs nemažas laiko tarpas nuo automobilių pardavimo. Be to, nėra įrodymų, kad gautos bendros lėšos buvo panaudotos automobilio „O. F.“ įsigijimui. Esant aptartoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog ieškovė kartu su A. T. neįgijo bendros dalinės nuosavybės į automobilį „O. F.“, todėl teismas pripažino, kad šis automobilis yra asmeninė A. T. nuosavybė. Ieškovės ieškinį šioje dalyje teismas atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantės R. M., V. S. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo skundžiamą dalį panaikinti visą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, o nusprendus kitaip, panaikinti apskųsto sprendimo dalį visą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Nurodo, kad skundžia tą sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieškovės reikalavimai, tos sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas, neskundžia.Ieškovė, gindama savo teises, pasirinko Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 punkte numatytą gynimosi būdą ir prašė teismo pripažinti, kad asmeninis A. T. turtas: gyvenamasis namas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)., automobiliai, yra ne velionio atsakovių tėvo, kaip išviešinta registruose, nuosavybė, bet bendroji dalinė nuosavybė su A. U. , prašė jai pripažinti ½ dalį į šį turtą.CK 1.138 straipsnio 1 punktu nurodytu pažeistų teisių gynimo būdu-pripažindamas tas teises- teismas gali apginti tas teises į daiktą tik tuo atveju, jeigu tas daiktas nėra kito fizinio ar juridinio asmens nuosavybė.Nagrinėjamu atveju turi būti ginčijamos nekilnojamojo turto notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutartys, bei rašytinės automobilių pirkimo-pardavimo sutartys. Turtas yra asmeninė A. T. nuosavybė, todėl negali būti tuo pačiu dalinė nuosavybė kartu su A. U..Pripažinti sandorį negaliojančiu yra savarankiškas reikalavimas , apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Dispozityvioje byloje už ieškovę šio reikalavimo teismas negali suformuoti, todėl spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas turėjo nustatyti terminą trūkumas šalinti. Sandoris gali būti nuginčytas CK II dalies IV skyriuje numatytais pagrindais, o ne artimų fizinių santykių su turto savininku turėjimo faktu.Teismo posėdžio metu atsakovės rėmėsi visais šiais išdėstytais argumentais, tačiau teismas nei dėl vieno iš jų nepasisakė, taip pažeidė procesines teisės normas, betarpiškumo principą, buvo neatidus atsakovių atžvilgiu, kas laikytina šališkumo ieškovės naudai požymiu.Teismas nustatė, kad ieškovė su A. T. 1998 m. sudarė jungtinės veiklos sutartį. Pagal 1964 m. CK 472¹ straipsnį, jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad ieškovės nurodyta sutartis turėjo būti sudaryta tik notarine forma ir konstatuoti privalomos formos nesilaikymo pasekmes.Ieškovė patvirtino, kad nėra ne tik notarinės, bet ir rašytine forma sudarytos jungtinės veiklos sutarties. Teismas turėjo konstatuoti sutarties negaliojimą nuo jos sudarymo momento ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.Teismas konstatavo, kad ieškovė ir A. T. 1997 m. sudarė jungtinės veikos sutartį. A. T. santuoką nutraukė 2002-08-14, todėl darytina išvadą, kad jeigu tokio turinio sutartis buvo sudaryta, šalys, gerai žinodamos faktinę situaciją, akivaizdžiai siekė pažeisti monogamiją. Ieškovės siekis būti antrąja žmona prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams.Santuoka laikoma nutraukta ne nuo tada, kada sutuoktiniai gyvena atskirai, o nuo tam tikro įrašo atitinkamoje institucijoje padarymo. 1964 m. CK 472 straipsnio 2 dalis numatė, kad užsiimti komercine ūkine veikla remiantis šia jungtinės veiklos sutartimi leidžiama tik įregistravus įmonę. Nei ieškovė A. U., nei A. T. neturėjo nuosavos žemės, neturėjo pagalbinio ūkio, taigi privalėjo įsteigti įmonę. Teismas turėjo nustatyti, kad taip buvo susitarta jungtinės veiklos sutartimi ir tokių produktų gamyba ir prekyba vyko neįregistravus įmonės. Remiantis CK 48 straipsniu, teismas turėjo pripažinti jungtinės veiklos sandorį negaliojančiu, kaip prieštaraujantį visuomenės interesams.Apeliantės mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Ieškovė nurodė, kad ji su A. T. susitarė, jog gyvens kaip šeima, kartu bendromis lėšomis, bendru darbu tvarkys ūkį, nurodė jungtinės veiklos sutarties tikslą – sutartis buvo sudaryta bendrajai dalinei nuosavybei sukurti ir tvarkyti.Ieškovė neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė ir nepasisakė dėl esminės faktinės aplinkybės, ar buvo tartasi, ar ne dėl gyvenamojo namo ir statinių įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokio susitarimo nebuvo, nes ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nežinojo, kad toks susitarimas privalomas. Teismo posėdžio metu paklausta, ar buvo keičiama 1997 m. sutartis, ieškovė nurodė, kad pakeitimų nebuvo.Byloje neįrodyta, kad tarp ieškovės ir A. T. buvo susitarimas bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti nekilnojamąjį turtą- ginčo gyvenamąjį namą su statiniais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini). ir automobilį „F. G.“.Teismas nenustatė, kad ieškovė ir velionis turėjo bendrų pinigų, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškinyje nurodyti daiktai įsigyti už bendrai susitaupytus pinigus. Ieškovė pati patvirtino, kad sodyba pirkta pardavus A. T. asmeninę sodybą (duomenys neskelbtini) k.Teismas nenustatė, ar egzistavo susitarimas pirkti konkrečius ieškinyje nurodytus daiktus, ar tie daiktai pirkti už pinigus, gautus iš bendros veikos arba asmeniniais A. U. pinigais, taip neatskleisdamas bylos esmės ir padarydamas esminį procesinį pažeidimą.Esminis procesinis pažeidimas yra ir jungtinės veiklos sutarties tikslo nenustatymas – sukaupti bendra veikla pinigų ar įsigyti ieškinyje nurodytus daiktus bendrosios dalinės nuosavybės teise. Abu šie tikslai nėra pasiekti, nes lėšos nebuvo sukauptos, o ieškinyje nurodytus daiktus asmeninės nuosavybės teise įsigijo A. T..Pirmosios instancijos teismas įrašus notaro patvirtintuose sandoriuose apie tai, kad savininkas yra ne kas kitas, o atsakovių tėvas įvertindamas kaip formalius, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovė ieškinio dalyke turėjo reikšti savarankišką reikalavimą nekilnojamojo turto, automobilių įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas negali pats už ieškovę suformuoti ieškinio dalyko, todėl be jos reikalavimo, savo iniciatyva, panaikinęs notariškai patvirtinto sandorio dalį, teismas išėjo už ieškinio ribų.Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.Ieškovė A. T. sandorių ne tik kad neginčijo, bet ir nežinojo, kad jie turi būti nuginčyti. Situacija, kai pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nuginčija įstatymines nuostatas, kvalifikuotina kaip šiukštus dispozityvumo principo pažeidimas, lėmęs neteisingą bylos išsprendimą.Apeliančių nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų lygybės principą. Teismui galiojo tik ieškovės ir jos liudytojų parodymai, o atsakovių ir jų liudytojų parodymai buvo atmesti be jokių motyvų ir teisinių argumentų.Pirmosios instancijos teismas nevertino tų įrodymų, kurie būtų nulėmę kitokį teismo sprendimą, tokių kaip: kad ieškovė nežino kas ta jungtinės veiklos sutartis ir koks jos turinys, todėl apskritai tokia sutartis negalėjo egzistuoti. Nežinojo, kokios pinigų sumos buvo sukauptos ir nepateikė įrodymų, kad prie bendro „fondo“ kūrimo prisidėjo A. T.. Iš pateiktų banko išrašų matyti, kad A. T. pinigus leido savo nuožiūra. Ieškovė neįrodė, kad gaudavo pajamas iš žemės ūkio produkcijos. Ieškovė nepaaiškino, kodėl būdama „žmona“ visus 20 metų nuomoja butą Panevėžyje, tai patirtina, kad ji buvo ne „žmona“, bet viena iš eilinių „viešnių“ pas A. T.. Nepaaiškino, kodėl nebuvo jokių jos drabužių, kitų apyvokos daiktų A. T. mirties dieną. Nei vienas ieškovės liudytojas nebuvo girdėjęs apie jungtinės veiklos sutartį, nei vienas nežino apie ginčo turto įsigijimo aplinkybes.Apeliančių liudytojų parodymai visiškai paneigia ieškovės prasimanymus apie tariamą jungtinę veiklą. Liudytojas G. I., pardavęs A. T. sodybą, patvirtino, kad sandorio dieną velionis buvo su A. U. ne tam, kad patvirtintų, kad įsigyja bendrosios nuosavybės teisę, o tam, kad pasaugotų mašiną. Tai paneigė dirbtinai sukurtus pasakojimus apie bendrąją nuosavybę ir išskirtinę velionio meilę ieškovei.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė nesiremdamas naujausia teismų praktika, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimi, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.Jų manymu, teismas nemotyvavo, kodėl padarė išvadą apie atsakovės liudytojų neobjektyvumą. Vien įrodymų kiekis nepadaro jų teisingesniais.A. T. vardu įgytas turtas preziumuoja, kad jis turėjo pinigų jam įgyti, ieškovė šią prezumpciją turi nuginčyti.Teismas nemotyvavo ir nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi, padarydamas išvadą, kad ieškovė buvo taupi ir laidotuvėms skyrė 1000 Eur. A. T. laidotuvėse dalyvavo ir J. Č., bei dar kelios draugės, todėl šiuo aspektu tvirtinimai apie šeimyninius santykius tarp velionio ir ieškovės visiškai sugriauti.Teismas nemotyvavo ir nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis darė išvadą, kad A. U. ir atsakovių tėvas turėjo bendrų pinigų iš bendros žemės ūkio veiklos.Teismas, priimdamas teismo sprendimą, vadovavosi 11 Lietuvos Aukščiausiojo kasacine tvarka išnagrinėtų teismo nutarčių, tačiau jas pritaikė neteisingai ir visas klaidas padarė ieškovės naudai, tai vertina kaip akivaizdų pirmosios instancijos teismo šališkumą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė atsakovų nurodytomis kasacinio teismo nutartimis, nes jos atspindi dabartinę teismų praktiką ginčo klausimu, kurių tinkams taikymas būtų padėjęs išvengti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-395/2007, 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-336/2009 ir kt.). Mano, kad nebuvo nustatyta nei viena faktinė aplinkybė, kuri leistų konstatuoti bendrosios jungtinės veiklos sutarties sudarymą ir tokios sutarties turinį. Ieškovė A. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-23 priimtą sprendimą, o atsakovių apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus bei išsamiai dėl jų pasisakė teismo sprendime.Teismų praktikoje yra nurodyta, kad nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tai reiškia, kad jog tokio pobūdžio ginčuose pagal 1964 m. CK ir jo taikymo praktiką teismuose, susitarimą jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybės teisę galima įrodinėti visomis priemonėmis.Sugyventinių turtas, nors ir nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąją daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įsigytas iš abiejų sugyventinių lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-7-332-2006).Ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliantėms nebuvo žinomi nei A. T., nei A. U. finansiniai klausimai, gaunamos pajamos. Teismas pagrįstai atsižvelgė į vertino ieškovės paaiškinimus kaip pagrįstus. Apeliančių liudytojos nurodė prieštaringus faktus, kurie paneigti byloje esančiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-23 teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija bylą patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje kilo ginčas dėl to, ar artimus santykius palaikę ir kartu ilgą laiką gyvenę, bendrai tvarkę reikalus, nesusituokę asmenys įgijo bendrosios nuosavybės teisę į turtą, kuris registruotas vieno jų vardu. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamoje byloje šalys teikė skirtingo turinio paaiškinimus apie bylai turinčias reikšmės faktines aplinkybes. Ieškovė nurodė, kad su mirusiuoju atsakovių tėvu pradėjo gyventi kartu nuomojamame bute, gyveno kaip vyras ir žmona, bendrai tvarkė visus reikalus (CPK 178 straipsnis). Kartu gyvendami ir bendrai tvarkydami reikalus, jie įgijo bendrą turtą, kuris A. T. mirties dieną buvo registruotas mirusiojo vardu. Aplinkybę, kad ieškovė su mirusiuoju A. T. gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, ieškovė įrodinėjo tiek liudytojų parodymais, tiek rašytiniais įrodymais, turto įgijimo dokumentais, nuotraukomis. Apeliantės tai neigė, nurodydamos, kad jų tėtis turėjo daug moterų ir kad ieškovė buvo tik viena iš daugelio, su kuria A. T. nesiekė sukurti pastovių santykių.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir A. T. rašytinės jungtinės veiklos ( partnerystės) sutarties nebuvo sudarę. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodžiusi, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai savaime nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1. 93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-410/2011). Tokio draudimo įstatymas nenumato, nes nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (CK 1.93 str. 1 d.). Apeliančių teiginiai, kad A. U. su A. T. nebuvo sudariusi rašytinės jungtinės veiklos sutarties, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, nepagrįsti. Teismas vertina ne tai, kad ieškovė nežinojo apie sutarties sudarymo poreikį, bet faktines bendro gyvenimo aplinkybes.Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Apeliančių teigimu, ieškovė, prašydama pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe, turėjo ginčyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Su tokiais apeliančių teiginiais negalima sutikti.Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu, asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnis.)Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.73 straipsnis). Kaip minėta ankščiau, susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymų, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Taip pat šioje byloje svarbu nustatyti, ar buvo šalių susitarimas bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini) k.Kaip nustatyta bylos duomenimis, šalys kartu pradėjo gyventi kartu nuo 1998 m. rudens. (duomenys neskelbtini) jie kartu gyveno ir prižiūrėjo senyvo amžiaus žmogų, jam mirus, 2001-05-01 nusipirko jo namą su žemės sklypu. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalys tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu. Nors tuo metu A. T. dar buvo vedęs, tačiau 2002-08-14 nutraukiant jo santuoką buvo teismo nustatyta, kad šalys kartu jau negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 1993 m., šeima galutinai iširusi. A. T. gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovės pateikti ir teismo nustatyti duomenys vieni kitiems neprieštarauja. Atsakovės nepateikė duomenų patvirtinančių jų teiginius, kad A. T. po skyrybų gyveno su jų motina, todėl laikomi neįrodytais.Nors namą (duomenys neskelbtini) pirko A. U. vardu, prie jo pirkimo prisidėjo ir A. T., paimdamas paskolą iš banko, bei A. U. teta, kuri laidavo savo butu už A. T. paimtos paskolos grąžinimą. 2002-08-07 pardavus A. U. vardu pirktą namą (duomenys neskelbtini), 2002-08-14 A. T. vardu sugyventiniai įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame ketino statyti gyvenamąjį namą. Tai patvirtina, kad A. U. prisidėjo prie kito nekilnojamojo turto, registruoto tik A. T. vardu, įsigijimo.2004-12-24 A. T. vardu buvo įgyta sodyba su žemės sklypu (duomenys neskelbtini)viensėdyje, kuri parduota 2007-09-20. 2007-11-29 A. T. vardu buvo įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) k., 2007-09-20 pardavus sodybą (duomenys neskelbtini). A. T. ir A. U. 2008-03-13 įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime A. T. vardu. Šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šalių gyvenimas kartu buvo pastovus, nuolatinis, tęsėsi pakankamai ilgą laiką, jis nebuvo epizodinis, kaip teigia apeliantės, kartu gyvendami gerino savo gyvenimo sąlygas. Šalys įgydavo gyvenimui kartu ir asmeniniam ūkiui tvarkyti reikalingą nekilnojamąjį turtą. Ieškovė prie jo įgijimo prisidėjo, nes gavo pakankamą tam darbo užmokestį, be to, augino ir pardavinėjo ūkyje pagamintus produktus. Nors ginčo nekilnojamasis turtas buvo įregistruotas A. T. vardu, tačiau kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių egzistavo susitarimas sukurti bendrą nuosavybę abiejų bendriems poreikiams tenkinti. A. T., apdrausdamas sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, šalia savo telefono numerio nurodė ir ieškovės vardą ir telefono numerį. Draudimo įmoką pagal sutartį sumokėjo ieškovė A. U. iš savo sąskaitos. 2007-02-08 dieną A. T. ir A. U. kartu sudarė kreditavimo sutartį, paimdami 20 000 Lt paskolą sodybos tvarkymui, abu savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Šie įrodymai patvirtina, kad šalys bendrai sprendė turto pirkimo, išlaikymo ir pragyvenimo klausimus.2017-04-05 (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos V. seniūnijos pažyma dėl faktinės gyvenamosios vietos, kurioje nurodyta, kad A. U. faktinė gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., V. sen., patvirtina, kad ieškovė, priešingai nei teigia apeliantės, gyveno ginčo name, juo rūpinosi kaip savo ir, kad šalys jį laikė bendru turtu. Nagrinėjamu atveju atsakovės, ginčydamos ieškovės nurodomas aplinkybes, CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis nustatytų aplinkybių nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovė ir A. T. nuo 1998 metų tvarkė bendrą ūkį, ginčo turtas buvo sukurtas sudėjus jų lėšas ir bendru abiejų darbu.Apeliančių akcentuojama mirusiojo neištikimybė A. U. nekeičia buvusių turtinių santykių tarp jo ir A. U..Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.Atsakovės pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atmetus apeliacinį skundą, jos iš ieškovės nepriteisiamos. Ieškovė prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo (duomenys neskelbtini)ūmų 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.