Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės ir Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriaus atstovei G. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. K., Valstybės įmonei Registrų centrui, akcinei bendrovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja D. G. (toliau– ir pareiškėja, ir D. G.) teismui paduotu skundu prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriaus (toliau– ir NŽT Anykščių skyrius) vedėjo 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 38SK-3664-(14.38.110E.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ (toliau– ir Sprendimas).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriaus vedėjo 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 38SK-3664-(14.38.110E.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai bendrosios nuosavybės teise priklauso 7/16 dalys 0,1334 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). NŽT Anykščių skyrius 2022-11-07 raštu Nr. 38SD-6831-(14.38.105) pareiškėją informavo, kad yra numatomas Žemės sklypo kadastro duomenų keitimas, pasiūlė per 30 dienų pateikti pastabas. Pareiškėja, nesutikdama su Žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimu, Žemės sklypui nustatant specialiąją žemės naudojimo sąlygą- kelio apsaugos zoną, atsakovui 2022-11-17 pateikė pastabas. NŽT Anykščių skyrius, atsakydamas į pareiškėjos pareikštas pastabas, 2022-11-24 raštu Nr.38SD-7674-(14.38.105) (toliau- ir Raštas) išdėstė faktines aplinkybes bei nurodė teisinį reglamentavimą, kurių pagrindu keičiami Žemės sklypo kadastro duomenys, pažymėjusi, jog specialioji žemės naudojimo sąlyga įrašoma taisant klaidą, todėl Žemės sklypo rašytinis sutikimas nėra privalomas, taip pat nepriklauso kompensacija.

NŽT Anykščių skyriaus vedėjo 2022-12-08 sprendimu Nr. 38SK-3664-(14.38.110 E.) buvo patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenys pagal UAB „Inreal Geo“ matininko A. V. parengtą elektroninę nekilnojamojo turto objektui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo bylą Nr. 2357353, kuri saugoma Nekilnojamojo turto registro posistemės „GeoMatininkas“ elektroniniame archyve. Nesutikdama su Sprendimu, pareiškėja pateikė skundą teismui.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 173 buvo patvirtintas respublikinės reikšmės automobilių kelių sąrašas, kuriame įrašytas kelias (duomenys neskelbtini) (tuo metu kelio numeris nurodytas Nr. (duomenys neskelbtini)), Kelias Nr.(duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 patvirtintą valstybinės reikšmės krašto kelių sąrašą. Nekilnojamojo turto kadastro duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) gatvė patenka į Kelią Nr. (duomenys neskelbtini). Minėti nutarimai, Žemės sklypo planas bei kadastro duomenys patvirtina, kad Žemės sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės krašto keliu Nr. (duomenys neskelbtini) (kelio ruožu nuo 29,179 km iki 45,783 km, daikto-statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1965. Minėtas kelio ruožas yra žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas ir jo kadastro duomenys patvirtinti NŽT Anykščių skyriaus vedėjo 2015-07-13 sprendimu Nr.38SK-730-(14.38.110.).

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 12 straipsnis nustato, jog siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona; kelių apsaugos zonų dydis nustatytas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme. SŽNS įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad krašto kelių apsaugos zona – žemės juosta po 50 metrų į abi puses nuo kelio briaunų.

Iš Žemės sklypo formavimo dokumentų matyti, kad Žemės sklypui specialioji žemės naudojimo sąlyga – kelio apsaugos zona Žemės sklypo suformavimo ir jo įsigijimo privačion nuosavybėn metu nebuvo nustatyta.

Nagrinėjamojoje byloje kyla ginčas, ar atsakovas administraciniu aktu galėjo Žemės sklypui nustatyti specialiąją žemės naudojimo sąlygą- kelio apsaugos zoną be Žemės sklypo savininko (-ų) sutikimo.

Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusi SŽNS įstatymo 7 straipsnio 1 dalies redakcija (redakcija, galiojusi iki 2023-01-01) numatė, kad šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos gavus į šias teritorijas patenkančio Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio, o kai žemės sklypas nesuformuotas, – valstybinės žemės patikėtinio rašytinį sutikimą dėl šiame įstatyme nurodytos teritorijos (teritorijų) nustatymo (toliau – žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas), išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, kai šis sutikimas neprivalomas. Žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimą gauna asmuo (fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ar jų padaliniai, kitos organizacijos ar jų padaliniai) (toliau – asmuo), suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios turi būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu.

Iš teismui atsakovo atsiliepime bei teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų, Rašto turinio spręstina, kad atsakovas priimdamas Sprendimą rėmėsi SŽNS įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi.

SŽNS įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2023-01-01) buvo numatyta, kad tuo atveju, jeigu formuojant žemės sklypą (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai), šiame įstatyme nurodytos teritorijos, į kurias pateko šis žemės sklypas (jo dalis), formuojamoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, šių žemės sklypo kadastro duomenų – šiame įstatyme nurodytų teritorijų – įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose nustatyta tvarka organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio vadovas. Per 20 darbo dienų nuo asmens, suinteresuoto ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios turėjo būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, prašymo pateikimo dienos NŽT teritorinio padalinio vadovas Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą arba motyvuotai atsisako organizuoti šių teritorijų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (kai objekto, dėl kurio žemės sklypo formavimo metu šiam žemės sklypui turėjo būti taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nebėra). Šioje dalyje nurodytu atveju šiame įstatyme nurodytų teritorijų erdviniai duomenys pateikiami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui kartu su prašymu ir kitais Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nurodytais dokumentais. Žemės sklypo, kuris patenka į šioje dalyje nurodytas teritorijas, savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis apie keičiamus žemės sklypo kadastro duomenis informuojamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose nustatyta tvarka.

Sisteminė SŽNS įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2023-01-01) įtvirtintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad žemės sklypo kadastro duomenys gali būti keičiami, SŽNS įstatyme nurodytas teritorijas (žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas) įrašant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, be žemės sklypo savininko (-ų) sutikimo tik tuo atveju, jeigu tam žemės sklypui šios specialiosios sąlygos turėjo būti nustatytos jo formavimo metu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Žemės sklypas buvo suformuotas ir buvusiam savininkui J. K. skirtas Anykščių rajono valdybos 1995-01-19 potvarkiu Nr.5p-v. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis J. K. Žemės sklypą nuosavybėn įsigijo 1995-03-25 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P34/95-0348. Minėta, kad Žemės sklypo suformavimo metu specialioji žemės naudojimo sąlyga – kelių apsaugos zona nebuvo nustatyta.

Žemės sklypo suformavimo metu galiojusio Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (redakcija, galiojusi iki 1996-01-10) 3 punkte buvo įtvirtinta, kad atsižvelgiant į tai, kad būtina plėsti bei rekonstruoti kelių tinklą ir kad autotransportas daro neigiamą poveikį aplinkai, abipus kelio (nuo kelkraščių) nusttaoma kelio sanitarinė apsaugos zona. Ši zona pažymima žemėnaudų planuose. Šio Nutarimo 4 p. numatė, jog kelio sanitarinės apsaugos zonos plotis nustatomas atsižvelgiant į eismo intensyvumą:

daugiau kaip 7000 automobilių per parą- po 150 metrų;

3001-7000 automobilių per parą – po 70 metrų;

701-3000 automobilių per parą – po 50 metrų;

250-700 automobilių per parą – po 20 metrų.

Žemės sklypo suformavimo metu taip pat galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 patvirtinti Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatai (toliau- ir Nuostatai), kurių 9 punkte buvo numatyta, kad abipus kelio nuo sankasos kraštų nustatoma kelio sanitarinė apsaugos zona. Šios zonos plotis nustatomas atsižvelgiant į autotransporto eismo intensyvumą:

daugiau kaip 7000 automobilių per parą- po 150 metrų;

3001-7000 automobilių per parą – po 70 metrų;

701-3000 automobilių per parą – po 50 metrų;

250-700 automobilių per parą – po 20 metrų.

Tiek Nutarime, tiek Nuostatuose nebuvo nuostatos, kad kelio sanitarinė apsaugos zona gali būti nustatoma (kokio pločio), jeigu autotransporto eismo intensyvumas yra mažesnis negu 250 automobilių per parą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal 1995 m. sausio – kovo mėnesiais galiojusį teisinį reglamentavimą, keliui, kuriuo autotransporto eismo intensyvumas buvo mažesnis nei 250 automobilių per parą, kelio sanitarinė apsaugos zona neturėjo būti nustatyta.

Nagrinėjamojoje byloje atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad priimdamas Sprendimą, jis būtų analizavęs autotransporto eismo intensyvumą Kelyje Nr. (duomenys neskelbtini) Žemės sklypo suformavimo metu. Teismo posėdyje duotais paaiškinimais atsakovo atstovė patvirtino, kad tokių duomenų atsakovas nerinko ir jų neanalizavo, Sprendimą priėmė, besąlygiškai pasitikėdamas akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštu, kad reikalinga Žemės sklypui nustatyti specialiąją sąlygą- kelio apsaugos zoną. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nesurinko faktinių duomenų, neginčijamai patvirtinančių aplinkybę, jog Žemės sklypo suformavimo metu šiam žemės sklypui turėjo būti nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlygą- kelio apsaugos zona.

Atsakovas NŽT Anykščių skyrius šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022 ir kt.). Nemotyvuotas sprendimas esminiai pažeidžia asmens teisę žinoti jo teises ir pareigas įtakojančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumo įgyvendinimą (žr., pvz., 2006 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-786/2006).

Skundžiamame Sprendime nei jo sudedamojoje dalyje- Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo byloje nėra įvardintas joks teisinis pagrindas, kuriuo remiantis specialioji žemės naudojimo sąlyga Žemės sklypui nustatoma be žemės sklypo savininkų sutikimo, nenurodytos jokios sąlygos bei aplinkybės, lėmusios Sprendimo priėmimą. Atsakovas tik atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu iš dalies nurodė Sprendimo priėmimo motyvus, tačiau šiuo aspektu teismas pažymi, kad motyvai privalėjo būti išdėstyti priimtame Sprendime (ar jo sudedamojoje dalyje), nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perduota teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.). Vien tik iš Rašte, kuris parengtas atsakant į pareiškėjos teiktas pastabas, nurodomo paaiškinimo, kad yra taisoma klaida („Žemės sklypui specialioji žemės naudojimo sąlyga- kelių apsaugos zona turėjo būti nustatyta žemės sklypo suformavimo metu, tačiau dėl klaidos tai nebuvo padaryta, ir ši klaida dabar ištaisoma“), atsakovo atsiliepimo bei atsakovo atstovės paaiškinimų teisme galima spręsti, kad Sprendimas grindžiamas SŽNS įstatymo 9 staipsnio 3 dalimi. Tačiau, kaip minėta aukščiau, atsakovas nesurinko faktinių duomenų, neginčijamai patvirtinančių aplinkybę, jog Žemės sklypo suformavimo metu šiam žemės sklypui turėjo būti nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlygą- kelio apsaugos zona. Tik nustačius šią aplinkybę, buvo galima spręsti, ar nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti SŽNS įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai 9 staipsnio 3 dalį.

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pagrindas teisėjų kolegijai konstatuoti, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jis nepagrįstas nei teisiniais, nei faktiniais argumentais, šie pažeidimai yra esminiai, ir tai sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą.

Pareiškėja yra pareiškusi prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl SŽNS įstatymo (redakcija nuo 2022-07-08 iki 2022-12-31) 7 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams įvertinimo ta apimtimi, kuri numato, kad žemės sklypo savininko sutikimas neprivalomas tuomet, kai yra taisomos valstybės institucijų padarytos klaidos (įstatymo 9 straipsnio 3 dalis) bei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų atitikties Konstitucijos 23 straipsniui įvertinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.).

Teismui anksčiau nurodytais motyvais konstatavus, jog atsakovui nesurinkus pakankami duomenų, sudarančių pagrindą taikyti SŽNS įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai 9 staipsnio 3 dalį, t. y. kilus abejonėms dėl šių teisės normų taikymo galimybės, teismas neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šių teisės normų konstitucingumo ištyrimo.

Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų atitikties Konstitucijos 23 straipsniui įvertinimo, pareiškėja grindžia tik abstraktaus pobūdžio teiginiais, kad pagal Konstituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima tik įstatymu, kai tuo tarpu specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos buvo nustatytos Vyriausybės nutarimu. Įvertinusi prašymo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas teisiniais argumentais. Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, o ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų abejonės, jog nagrinėjamojoje byloje taikytinas Nutarimas galėtų prieštarauti Konstitucijai. Todėl teismas neturi pagrindo dėl Nutarimo konstitucingumo ištyrimo kreiptis į Konstitucinį Teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Pareiškėja prašo priteisti jos byloje turėtas išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėja, paduodama skundą teismui, sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma pareiškėjai prietsitina iš atsakovo. Kitų dokumentų, pagrindžiančių byloje turėtas išlaidas, pareiškėja nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos D. G. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriaus vedėjo 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 38SK-3664-(14.38.110E.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“.

Priteisti D. G. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriaus 23 eurus (dvidešimt tris eurus) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.