- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-16
- Bylos Nr.
- 1A-312-1121/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03880-2021-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Nukentėjusysis
- J. Č.
- Advokatai
- Dainius Dargevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio (pirmininkas ir pranešėjas),
asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, E. V. ir jo gynėjui advokatui Dainiui Dargevičiui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. V. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus (toliau – gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties, kuria –
pripažinta, kad E. V. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, padarė būdamas nepakaltinamas, bei jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“) bendro stebėjimo sąlygomis. Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.
Civilinių ieškovų (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiojo J. Č. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. E. V., būdamas nepakaltinamas, pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis, 2021 m. vasario 5 d., apie 20.20 val., viešoje vietoje – prie picerijos „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. būdamas neblaivus (nustatytas 1,44 promilių neblaivumas), be jokios priežasties nukentėjusiajam J. Č. rankomis ne mažiau nei tris kartus sudavė į veido sritį, tokiu būdu padarydamas pastarajam poodines kraujosruvas kaktos kairėje pusėje ir abipus vokuose, odos nubrozdinimus kairės ausies kaušelio srityje, taip padarydamas nukentėjusiajam J. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį ir taikyti E. V. kitą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą.
3. Pasak gynėjo, skundžiamos nutarties dalis dėl stacionaraus stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskyrimo yra neteisėta, nepagrįsta, nemotyvuota, pažeidžia E. V. teises ir teisėtus lūkesčius. Sprendimas priimtas formaliai, neįvertinus visų bylos duomenų, todėl nutartis šioje dalyje naikintina, nes E. V. nėra pavojingas visuomenei asmuo ir jam nereikia stacionarios priežiūros, jog nepadarytų žalos kitiems arba sau.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nagrinėjamas įvykis kilo dėl to, jog jį išprovokavo nukentėjusysis, kuris primygtinai kvietė E. V. išeiti į lauką ir išsiaiškinti dėl kilusio konflikto picerijoje. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kad E. V. į lauką išeiti pakvietė nukentėjusysis, kuris rankos mostu pakartotinai rodė išeiti į lauką. Vaizdo medžiagoje aiškiai matyti, kad nukentėjusysis pirmas išeina į lauką ir, tikėtina, ketina „pamokyti“ E. V. dėl elgesio picerijoje, tačiau E. V. sudavė keletą smūgių greičiau nei nukentėjusysis ir pats nenukentėjo, bet tapo įtariamuoju. Pirminiuose paaiškinimuose E. V. nurodė, kad jam į lauką pasiūlė išeiti nukentėjusysis, kuris ruošėsi pulti, pradėjo kelti ranką, tačiau E. V. sudavė vieną smūgį greičiau. Liudytojas R. L. paaiškino, kad du jam nepažįstami vyrai stumdėsi, buvo vienas į kitą įsikibę, matė, jog jie vienas kitam smūgiuoja kumščiais.
5. Objektyvi byloje esanti vaizdo medžiaga, liudytojų ir E. V. paaiškinimai patvirtina, kad paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys ir veiksmai nulėmė E. V. suduotus smūgius. E. V. sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip pavojingi visuomenei arba jam pačiam, dėl ko būtų privaloma taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o ne ambulatorinį stebėjimą. E. V. turi darbą ir gauna darbo užmokestį, palaiko artimus ryšius su mama, nuolat bendrauja su draugais, domisi šios bylos eiga. Ikiteisminio tyrimo metu (per vienerius metus) jis nepadarė jokių įstatymais uždraustų veikų – neužpuolė žmonių, nesmurtavo. Be to, E. V. bendradarbiams, tėvams ar draugams niekada nebuvo kilęs realus pavojus dėl jo veiksmų.
6. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje esančiame ekspertizės akte nurodyta, jog E. V. konstatuojamas (duomenys neskelbtini), todėl tikslinga asmeniui taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, tačiau ekspertizės aktas surašytas prieš 9 mėnesius (past. – skundo surašymo dieną). Apklaustas ekspertas teismo posėdyje paaiškino, kad kaip gydytojas-ekspertas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų suteikti E. V. skubią medicininę pagalbą, taip pat paaiškino, jog nors E. V. psichinė būklė sutrikusi, apie tai ekspertas niekam nepranešė ir jokio gydymo asmeniui neskyrė. Iš eksperto paaiškinimų akivaizdu, kad E. V. būklė nebuvo tokia rimta, jog jis nedelsiant būtų priverstinai izoliuojamas arba priverstinai gydomas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis keistina.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdyje E. V. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas apeliacine tvarka, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
10. Apeliaciniame skunde neginčijama, kad E. V. veiksmai atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nesutinkama tik su E. V. paskirtu stacionariu stebėjimu specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Gynėjas akcentuoja, kad E. V. nėra pavojingas visuomenei, byloje nagrinėjamas konfliktas įvyko dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, asmuo nuo 2021 m. vasario 5 d. nepadarė naujų teisės pažeidimų, todėl proporcinga ir teisinga E. V. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Gynėjo teigimu, būtent ši priverčiamoji medicinos priemonė užtikrins, kad asmuo ateityje nepadarys žalos kitiems ir (ar) sau.
11. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį, įvertinusi byloje esančią duomenų visumą, Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. V. ir gynėjo paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog E. V. tikslinga skirti stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą nutartį.
12. BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais arba ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo arba bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų arba jų valdyti. Teismas gali taikyti vieną iš baudžiamajame įstatyme (BK 98 straipsnio 1 dalies 1-4 punktai) nustatytų priemonių: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
13. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas – išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint arba izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, tokiu būdu siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo asmens galimų pavojingų veikų, tiek uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti jų taikymo sąlygas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) asmuo veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichikos būseną yra pavojingas visuomenei (BPK 395 straipsnis). BK ir BPK nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Kita vertus, BK 98 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo arba kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
14. Pirmasis kriterijus, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020). Kita vertus, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
15. Byloje nustatyta, kad E. V., būdamas neblaivus (nustatytas 1,44 promilės neblaivumas), viešoje vietoje be jokios pateisinamos priežasties sudavė rankomis ne mažiau nei tris kartus J. Č. į veido sritį, dėl to nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir padarė poodines kraujosruvas kaktos kairėje pusėje bei abipus vokuose, odos nubrozdinimus kairės ausies kaušelio srityje. Pagal savo pobūdį baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (BK 284 straipsnis), kurios objektyviosios sudėties požymius padarė E. V., priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nors gynėjo nurodytos aplinkybės, kad asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, šiuo metu dirba bei gauna darbo užmokestį, taip pat nuo 2021 m. vasario 5 d. nepadarė naujų veikų, kurios atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų veikų objektyviuosius požymius, ir yra svarbios, tačiau jos nėra pagrindas E. V. taikyti prašomą ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nagrinėjamu atveju.
16. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 104-109) padaryta išvada, kad įtariamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu E. V. konstatuojamas (duomenys neskelbtini). Pagal savo psichikos būklę E. V. įtariamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. veiką padarė būdamas nepakaltinamas. Ekspertizės akte padaryta išvada, kad E. V. tikslinga taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
17. Atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę E. V. nurodė, kad mokykliniame amžiuje turėjo elgesio problemų – mušdavosi, vagiliaudavo, išgėrinėdavo, policija jam buvo paskyrusi elgesio programą, grėsė nepilnamečių kolonija, tačiau vėliau, persikrausčius gyventi į kitą mikrorajoną, viskas susitvarkė. Po mokyklos baigė (duomenys neskelbtini) ir dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įstojęs studijuoti, tačiau studijų nebaigė. 2014 m., kai neblaivus vairavo automobilį, buvo išmestas iš darbo (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini). Šiuo metu jaučiasi nesuprastas, „žlugdomas“, „smukdomas potencialas“, visi aplinkiniai meluoja, „kažkas pokštauja“, „yra žmonės, kurie grasina“. Tyrimo metu savo būklės atžvilgiu buvo visiškai nekritiškas, manė, kad ekspertas gali būti arba papirktas, arba prigrasintas, jog nustatytų tai, „ko kažkam reikia“.
18. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad asmuo buvo gydytas stacionare (duomenys neskelbtini). Šio gydymo metu E. V. nurodė, kad susierzinęs gali būti labai piktas, pakenkti kitiems žmonėms, t. y. turi daug galių, kuriomis gali pakenkti žmonėms, kai jis supyksta, gali susargdinti vėžiu arba kitomis ligomis, bet mintimis gali ir padėti. Gydymo stacionare metu nustatyta, jog E. V. įsitempęs, neramus, įtarus, piktas, psichomotoriškai pajaudintas, greitų, staigių judesių, neprognozuojamo elgesio. Po gydymo nustatyta, kad asmens būklė pagerėjusi – bendrauja mandagiai, noriai, normaliu tempu, mąstymas įgavo kryptingumo, adekvatumo, o didybės, išradingumo, reformatorystės kliedėjimo idėjų aktualumas sumenko, be to, pagerėjo realybės vertinimas.
19. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. V. teistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 286 straipsnyje, padarymą (1 t., b. l. 142), t. y. nagrinėjamas įvykis negali būti laikomas atsitiktinio pobūdžio, kadangi praeityje asmuo jau yra smurtavęs kitų asmenų atžvilgiu. E. V. ne kartą trauktas ir administracinėn atsakomybėn už įvairaus pobūdžio pažeidimų padarymą, taip pat ir už kabinėjimąsi prie žmonių, garsų keikimąsi necenzūriniais žodžiais, rėkavimą, šūkavimą viešojoje vietoje, minėti administraciniai nusižengimai padaryti būnant neblaiviam (1 t., b. l. 144-155). Be to, byloje nagrinėjamą veiką E. V. padarė būdamas neblaivus, kai nustatytas girtumo laipsnis artimas vidutiniam.
20. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, būtent E. V. neadekvatūs veiksmai išprovokavo byloje nagrinėjamą įvykį, t. y. jis, atėjęs į piceriją, nesilaikė tuo metu nustatytos Lietuvos Respublikoje tvarkos – nedėvėjo burną ir nosį dengiančios apsisaugojimo priemonės, nereagavo į picerijos darbuotojos duodamas pastabas, pradėjo šūkauti, reiškė nepasitenkinimą dėl ilgai gaminamo maisto bei kitas pretenzijas. Nukentėjusiajam nuėjus sudrausminti E. V. ir sutikus išeiti į lauką ramiai pasikalbėti, kad nekiltų konfliktas picerijos viduje, asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, tik išėjus į lauką prie picerijos įėjimo, be jokios pateisinamos priežasties trenkė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius į veidą. Liudytoja apklausta picerijos darbuotoja M. R. nurodė, kad E. V., o ne nukentėjusysis pasiūlė „išeiti į lauką išsiaiškinti“. Be to, iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad pirmasis išsiaiškinti santykius lauke pasiūlė būtent E. V. ir, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tik galiausiai nebeištvėręs bei nebenorėdamas tęsti konflikto picerijos viduje, nukentėjusysis rankos mostu pasiūlė asmeniui kartu išeiti, t. y. byloje nenustatyta J. Č. provokuojamų veiksmų E. V. atžvilgiu.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nagrinėjamas įvykis įvyko praėjus vos nepilniems trims mėnesiams po to, kai E. V. buvo išleistas iš psichiatrinio profilio stacionaro, atsisakęs, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, paskirto gydymo medikamentais. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto 2022 m. balandžio 14 d. medicinos dokumentų išrašo matyti, kad jame nurodyta, jog E. V. nėra kritiškas savo būsenai, jam pasiūlytas gydymas medikamentais, tačiau asmuo jo atsisakė (2 t., b. l. 53). Apeliacinės instancijos teisme įvykusio teismo posėdžio metu E. V. patvirtino, kad šiuo metu vaistų nevartoja. Šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad E. V. nėra kritiškas savo turimoms sveikatos problemoms, o ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nebus veiksmingas, kadangi asmuo po paleidimo iš stacionaro iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme sistemingai nevartojo jam skiriamų medikamentų.
22. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu E. V. nurodė, kad jeigu jam būtų paskirtas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, jis paskirtus medikamentus vartotų, tačiau išreikšta atitinkama pozicija prieštarauja jo veiksmams. Byloje nustatyta, jog E. V. nėra kritiškas jam nustatytos diagnozės ir psichinės būklės atžvilgiu, be to, pats pripažįsta, kad paskirtų vaistų nevartoja. Išlieka didelė tikimybė, jog lengvesnėmis sąlygomis ir profesionalių specialistų nuolatos neprižiūrimas E. V. gali toliau vengti vartoti medikamentus, o apeliaciniame skunde prašoma paskirti priverčiamoji medicinos priemonė nepasieks savo tikslų ir nesumažins šio asmens realaus pavojingumo visuomenei. Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, E. V. psichinė būklė buvo akivaizdžiai pagerėjusi, kai jis buvo gydomas apie mėnesį laiko stacionare, t. y. prižiūrimas specialistų gydymo įstaigoje ir vartojant paskirtus medikamentus. Išleistas iš gydymo ir neprižiūrimas, asmuo piktybiškai nevartojo medikamentų bei buvo neprižiūrimas specialistų, dėl ko liga paūmėjo ir buvo padarytas byloje nagrinėjamas įvykis, kurio metu sužalotas nukentėjusysis J. Č..
23. Atsižvelgiant į visas svarbias byloje nustatytas aplinkybes (E. V. linkęs sistemingai daryti teisės pažeidimus; yra smurtavęs prieš kitus asmenis; byloje nagrinėjamą įvykį išprovokavo savo neadekvačiu elgesiu būdamas neblaivus; turi priklausomybę narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms; galimai turi polinkį nesaikingai vartoti alkoholį), taip pat į tai, jog asmuo nėra kritiškas savo psichinei būklei ir reguliariai nevartoja gydytojų skiriamų medikamentų, šią aplinkybę įvertinus su tuo, kad E. V. neneigia, jog susierzinęs gali būti labai piktas ir pakenkti kitiems žmonėms, darytina išvada, kad jis yra socialiai pavojingas, todėl pagrįstai skirtas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. E. V. tiek pagal veikos pobūdį (padaryta pakartotinė smurtinio pobūdžio baudžiamojo įstatymo uždrausta veika), tiek pagal savo psichikos būseną ir požiūrį į ją bei vaistų vartojimo ignoravimą, yra pavojingas kitiems asmenims ir aplinkai, kadangi būdamas neblaivus ar pavartojęs narkotinių arba psichotropinių medžiagų, tampa neadekvatus, impulsyvus ir agresyvus, o pyktis yra dažniausiai nukreiptas į kitus asmenis, todėl jo priverstinis izoliavimas nuo aplinkos, siekiant jį gydyti, yra teisiškai pateisinamas.
24. Pirmosios instancijos teismas paskyrė tokią priverčiamąją medicinos priemonę, kuri atitinka E. V. diagnozuotą psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą, kadangi, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, liga yra pažengusi, E. V. reikalingas ilgalaikis gydymas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas įvertino visas BPK 395 straipsnyje nurodytas būtinas priverčiamųjų medicinos priemonių procese įrodinėtinas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su ją padariusiu asmeniu, teisingai parinko jos rūšį, tokiu būdu nepažeisdamas BPK 401 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. teisės taikymo klaidų ar proceso teisės pažeidimų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, E. V. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį.
Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.