- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-09
- Bylos Nr.
- P-52-1062/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00828-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-574-662/2017 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Druskininkų skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. raštą Nr. 50SD-(14.50.92.)-554 ir Tarnybos 2015 m. gegužės 15 d. raštą Nr. 1SS-1163-(7.5).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos D. P. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. P. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-574-662/2017 D. P. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu D. P. skundą atmetė pripažinęs, jog pareiškėja 2015 m. kovo 12 d. prašymą pateikė praleidusi naikinamąjį 2015 m. kovo 1 d. terminą, kuris praleidus negali būti atnaujinamas, todėl vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas vertintinas kaip nesukeliantis teisinių padarinių pareiškėjai ir šis prašymas nesukūrė teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises pareiškėjos D. P. nurodytu būdu.
Šalies argumentai
Pareiškėja su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti. Paaiškina, kad teismas nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, sudarančių įrodinėjimo dalyką, nesąžiningai vertino įrodymus ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija), kurioje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Aiškindamas šią nuostatą, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būtent Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė, o institucijos pareiga yra tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teisę.
Šalies argumentai
Byloje nustatyta, jog D. P. 1992 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko N. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kuriame išreiškė valią nuosavybės teises atkurti grąžinant žemę natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu. Pareiškėja Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai 1995 m. kovo 5 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti kompensaciją mišku. D. P. 2003 m. kovo 3 d. prašymu išreiškė valią susigrąžinti žemę natūra.
Įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92)-1999 informavo pareiškėją, kad ji turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą minėtam skyriui dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises, pakeitimo, pasirenkant atkūrimo būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. D. P. 2015 m. kovo 12 d. (gautas 2015 m. kovo 13 d.) Tarnybos Druskininkų skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė išsprendus teisminius ginčus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, už likusią išperkamą žemę atlyginti mišku vietovėje, kurią nurodys pasibaigus teisminiams ginčams. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92)-554 paaiškino pareiškėjai, jog ji praleido Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl jos prašymas negali būti tenkinamas.
Pasisakydama dėl galimybės pareiškėjai pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo po 2015 m. kovo 1 d., teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nurodyti specialūs naikinamieji terminai, kuriems pasibaigus išnyksta galimybė įgyvendinti teisės akte nustatytą subjektinę teisę. Pažymėjo, jog šie terminai negali būti atnaujinami. Tai reiškia, jog tik iki 2015 m. kovo 1 d. D. P. galėjo prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Taigi pareiškėja teise pakeisti už valstybės išperkamą žemę atlyginimo būdą iki įstatymo leidėjo nurodytos datos (2015 m. kovo 1 d.) nepasinaudojo.
D. P. skundo ir apeliacinio skundo argumentus, kad ji valią atkurti nuosavybės teises kompensuojant mišku buvo išreiškusi 1995 m. kovo 5 d. prašyme, teisėjų kolegija atmetė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 3 punktą, jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
III.
Pareiškėja D. P. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-574-662/2017 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).
Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios ir galutinės instancijos teismai negalėjo jai taikyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 3 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes ji nepatenka į piliečių, kuriems šios nuostatos adresuotos, ratą. Nurodytasis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, pareiškėjos nuomone, yra akivaizdus ir esminis. Akivaizdus – kadangi piliečių, kuriems taikytina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 3 straipsnio 2 dalies nuostata, ratą įstatymo leidėjas yra detaliai apibrėžę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10,16 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto 2 punkte ir pareiškėja į jų tarpą nepatenka. Esminis – kadangi pritaikius ginčui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 3 straipsnio 2 dalies nuostatas D. P. skundas buvo atmestas, o jų netaikant skundas būtų patenkintas. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo D. P. procese pritaikius Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, buvo neleistinai iškraipyta įstatymo leidėjo valia bei pažeista pretendentės teisė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą.
D. P. pabrėžia, jog laikosi pozicijos, kad pasibaigus nuosavybės teisių į valstybės išperkamai nepriskirtą jos senelio žemę atkūrimui grąžinant natūra, bus įvykdytas jos 2003 m. kovo 3 d. prašymas ir Tvarkos 3 punkto prasme „paskutiniu“ taps pareiškėjos 1995 m. kovo 5 d. prašymas už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Ir tik tada nuosavybės teises atkuriančios institucijos spręs, ar pagal Atkūrimo įstatymą yra galimybė įvykdyti tokią pretendentės valią.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Druskininkų skyrius atsiliepime nesutinka su pareiškėjo prašymu atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesą.
Paaiškina, kad proceso dalyvio nepasitenkinimas savo procesine padėtimi, nepateikiant akivaizdžių įrodymų, nelaikytinas tinkamu pagrindu atnaujinti procesą. Pareiškėjos pateiktas vertinimas, kad ji nepatenka į piliečių, kuriems taikytina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 3 straipsnio 2 dalies nuostata, ratą, kurį grindžia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto 2 punktu, negali būti vertinamas kaip tinkamas pagrindas atnaujinti procesą. Aiškinamasis įstatymo projekto raštas nelaikytinas lygiaverčiu ar viršesniu už įstatymą. Be to, savo prašymą pareiškėja grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 įsigaliojimo, t. y. iki naikinamojo termino, sukėlusio pasekmes jos teisinei padėčiai, nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl šalių nurodytų aplinkybių, kurias jos įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris prašyme nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-42-502/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).
Pareiškėja D. P. tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) aspektu spręsdami dėl pretendento teisės pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, neleistinai iškreipė įstatymų leidėjo valią ir tai lėmė jos teisės pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą pažeidimą. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1150 ir šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto tekstuose nėra nurodyta, kad piliečiai, kurių žemės priskyrimo valstybės išperkamai / laisvai (neužstatytai) procesas tebevyksta ir nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje jiems neužbaigtas, norėdami už ateityje valstybės išperkamai priskiriamą žemę atlyginimo lygiaverčiu miško sklypu, iki 2015 m. kovo 1 d. turi pakeisti valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi nurodytus pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Subjektyvus teisės normos, o taip pat įstatymo leidėjo tikslų kuriant tą normą, t. y. įstatymo projekto aiškinamojo rašto, interpretavimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Pareiškėja šiuo atveju nenurodė akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, o tiesiog išdėstė savo samprotavimus dėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) turinio. Taigi iš esmės D. P. siekia, kad ši byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau konkrečių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, kas galėjo lemti aiškiai neteisėto procesinio sprendimo priėmimą, nepateikia. Kita vertus, pareiškėjai nepageidaujant, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) jos neįpareigojo iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, o tik suteikė tokią galimybę.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-574-662/2017 atmetamas ir atnaujinti procesą atsisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Pareiškėjos D. P. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui dėl administracinių aktų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.