Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-1590-12889 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Ginčijamas sprendimas) bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Ginčų komisija) 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 21R2-239 (AG2-187/15-2020).

Nesutikdamas su Ginčijamu sprendimu, pareiškėjas 2020 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Ginčų komisiją, be kita ko, prašė, kad jo skundą nagrinėtų Ginčų komisijos nariai, nenagrinėję analogiško skundo. Pareiškėjas nesutinka su Ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 21R2-239 (AG2-187/15-2020), mano, jog jo skundas buvo išnagrinėtas formaliai, pažeidžiant jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Ginčų komisijos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai, neįvertinti Europos Sąjungos teisės aktai. Tvirtina, jog neaiški Ginčų komisijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 21R2-239 (AG2-187/15-2020) pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (b. l. 4-6).

Nors nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo administracinio nusižengimo byloje, teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.

2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“.

Taigi pagal VGTPĮ 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), asmuo gali kreiptis su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Įvertinusi asmens individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, jo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius), išimtiniais atvejais Tarnyba turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą nepaisydama to, kad asmeniui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.

VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 7 dalies 11 punktas netaikomas antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose bylose.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 nėra įvykdytas.

Kadangi pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo taikytos VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos.

Minėta, jog pagal VGTPĮ 11 straipsnio 11 dalį, asmuo tokį motyvuotą prašymą gali pateikti po to, kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Taigi Ginčijamas sprendimas neužkerta pareiškėjui galimybės realizuoti teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-662/2021).

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas papildomai kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių su motyvuotu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo konstitucinė teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą yra pažeista.

Kadangi vertintina, jog Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (8.3)TP-20-NT-1590-12889 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, Ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatytos sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarkos, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje numatytus administraciniam sprendimui keliamus bendruosius reikalavimus, jo panaikinimui pagrindo nėra.

Kadangi laikytina, jog, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Ginčijamo sprendimo panaikinimo, Ginčų komisija teisingai įvertino kilusiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir aplinkybes, Ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. 21R2-239 (AG2-187/15-2020) paliktinas nepakeistu.

Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, kurio 14 straipsnio 8 dalis reglamentuoja, jog administracinių ginčų komisijos posėdis pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie ginčo dalyką, bylos šalis, administracinių ginčų komisijos sudėtį posėdyje, administracinių ginčų komisijos posėdžio sekretorių. Administracinių ginčų komisijos posėdžio pirmininkas supažindina bylos šalis su posėdžio tvarka, eiga ir bylos šalių procesinėmis teisėmis. Bylos šalims suteikiama galimybė pateikti papildomus prašymus, dokumentus, pareikšti nušalinimus administracinių ginčų komisijos nariams. Bylos šalių prašymai sprendžiami nedelsiant. Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkas, komisijos pirmininko pavaduotojas, komisijos pirmininko pavaduotojas teritoriniame padalinyje ar kitas komisijos arba jos teritorinio padalinio narys negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu jis yra bylos šalies giminaitis; jeigu jis arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; jeigu jis toje byloje vykdė neteisminę mediaciją; yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininko, komisijos pirmininko pavaduotojo, komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje ar kito (kitų) komisijos arba jos teritorinio padalinio nario (narių) nušalinimo klausimas išsprendžiamas administracinių ginčų komisijos posėdyje, bylos šalims nedalyvaujant. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą akivaizdu, jog bylos šalys turi teisę pareikšti nušalinimą Ginčų komisijos nariui, o esant, Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatytiems pagrindams, Ginčų komisijos narys turi nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.

LVAT yra nurodęs, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi, turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo šališkumas negali būti grindžiamas teismo procesine veikla, nes teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

Teismo vertinimu, analogiškos nuostatos cituojamojoje LVAT praktikoje taikytinos ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant Ginčų komisijos šališkumo klausimą.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo skundą nagrinėjant Ginčų komisijoje, pareiškėjas naudojosi nušalinimo teise. Kaip matyti iš skundo turinio, teiginius dėl Ginčų komisijos galimo šališkumo pareiškėjas iš esmės grindžia abejonėmis dėl anksčiau priimtų sprendimų, jokių kitų pagrindų, kurie objektyviai patvirtintų Ginčų komisijos narių šališkumą, nenurodyta. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog asmuo nesutinka su tam tikrais priimtais sprendimais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad juos priėmę subjektai buvo šališki. Kadangi pareiškėjas Ginčų komisijos narių šališkumą iš esmės grindė aplinkybe, jog praeityje analogiškos sudėties Ginčų komisija yra priėmusi jo atžvilgiu sprendimus, nesant kitų aplinkybių ar įrodymų, leidžiančių abejoti Ginčų komisijos narių nešališkumu (Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 14 straipsnio 9 dalis), nėra pagrindo išvadai, kad Ginčų komisijos nariai buvo suinteresuoti bylos baigtimi ar turėjo išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl pareiškėjo argumentai dėl galimai šališko Ginčų komisijos sprendimo atmestini kaip nepagrįsti.

VGTPĮ nereglamentuoja nušalinimo instituto. Bendros nuostatos, susijusios su valstybės tarnautojų nušalinimu, numatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ). Pagal VAĮ (Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi aktuali teisės akto redakcija) 24 straipsnio 1 dalį, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo ar darbuotojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu: 1) pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo ar darbuotojas yra asmens, dėl kurio galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų pradėta administracinė procedūra arba dėl kurio veiksmų galimai yra pažeistos šio asmens teisės, arba asmens, kuris su skundu kreipėsi dėl kito asmens galimo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, artimasis giminaitis (kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse), svainis ar sugyventinis, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs partnerystę; 2) tarp pareigūno, valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens ar darbuotojo ir asmens, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų pradėta administracinė procedūra arba dėl kurio veiksmų galimai pažeistos tokio asmens teisės, yra tiesioginio pavaldumo santykiai; 3) pareigūno, valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Pagal VAĮ 24 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nusišalinimo ar nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialaus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis interesų konfliktą apibrėžia kaip situaciją, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisinis reguliavimas nedetalizuoja, kaip turi būti įforminamas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, atsisakymas nusišalinti. Kaip jau ne kartą yra pažymėta LVAT praktikoje, viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14 -1052/2007, LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4660-556/2017). Taigi, galima daryti išvadą, jog nesant reikalavimo nusišalinimo atsisakymą įforminti atskiru sprendimu, tai gali būti padaroma ir konkliudentiniais veiksmais (pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 1314/2009).

Ginčijamas sprendimas patvirtina, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo nenusišalino.

Kadangi pareiškėjas neįvardino aplinkybių, kurioms esant, jo prašymo nagrinėjimas Tarnybos Klaipėdos skyriuje galėjo sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, Tarnybos Klaipėdos skyriaus nenusišalinimas nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikytinas pagrįstu.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2018 m. spalio 11 d. nutarimo išaiškinimo. Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

Kadangi teismui nekyla abejonės byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą tenkinimui pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.