Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl 2 400 Lt skolos išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str.1d.1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Taigi bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo (arba atsakovo, pareiškusio priešieškinį) procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Nagrinėjamojoje byloje liko šalių ginčas, ar tarp apeliantės ir ieškovo ieškinyje nurodytu laikotarpiu – 2007 m. - buvo susiklostęs žodinis paskolinis teisinis santykis dėl 1 900 Lt ir ar egzistuoja prievolė apeliantei grąžinti šią paskolą ieškovui, nes paskolos suteikimo faktą apeliantė neigia. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, (CPK 185 str.).

Civilinių bylų nagrinėjimas teismuose yra grindžiamas šalių rungimosi procese, šalių procesinio lygiateisiškumo principais (CPK 12 str., 18 str.). Tai reiškia, kad kiekviena ginčo šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų arba savo atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Be to, 2004-12-30 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarimo Nr. 51 "Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 3 p. nurodoma, kad vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įro­dymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teis­mas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Apeliantės skundo argumentai yra susiję su netinkamu bylos įrodymu vertinimu. Kolegija šių skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo, jų tikėtinumo taisykle, sprendė, jog paskolos sandorio sudarymo žodžiu faktą ieškovas įrodė. Paskola yra realinis sandoris, kuris laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento. Įsigaliojusios teisės normos leidžia ir žodinę tokio sandorio formą (CK 1.72 str.1 d.), tačiau šio sandorio sudarymą ieškovas turi įrodyti. Byloje nėra tiesioginių paskolos sumos perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų ir, kaip nurodė pati apeliantė, paskolos sudarymo fakto nepatvirtino matęs joks liudytojas, tačiau ieškovo paaiškinimų dėl 1 900 Lt perdavimo atsakovė nepaneigė. Ieškovas teigė, kad pinigai buvo paskolinti automobilio Audi 80 pirkimui. Atsakovė šio automobilio įsigijimo 2007 m neneigė. Šį faktą patvirtina ir VĮ „Regitra“ pažyma, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis (b.l.17, 34). Tačiau atsakovė pažymėjo, kad automobilio Audi 80 įsigijimui skolinti pinigų nereikėjo, jį už 1 500 Lt įsigijo iš tokios pačios pinigų sumos, gautos už parduotą automobilį Mazda. Teiginio dėl automobilio Mazda kainos atsakovė rašytiniais įrodymais nepagrindė. Automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta jo kaina – 200 Lt (b.l. 34). Pati atsakovė teigė, kad už šį automobilį mokėjo 1 500 Lt. Kainos iš sutarties ir atsakovės paaiškinimų neatitikimas rodo, kad ji tikrąją automobilio kainą siekė nuslėpti. Be to, nors nurodo, kad išvados dėl kainos, mokėtos už Audi 80 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), negalima daryti iš 2006-09-11, 2009-09-18 laikraščio Alio skelbimų (b.l.37-44), tačiau savo teiginių apie mažesnę, nei rinkos kainą, dėl nupirkto automobilio techninės būklės, laidos metų nepagrindė. Duomenų, kad Audi 80 techninė būklė būtų tokia, kad jos vertė būtų mažesnė už vidutinę rinkos vertę, kuri pagal Alio skelbimus yra apie 3 200-3 800 Lt, atsakovė nepateikė, todėl yra pagrindas išvadai, kad labiau tikėtina, jog atsakovė Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo už didesnę kainą, nei ji nurodo, ir šio automobilio pirkimo pardavimo sandoriui sudaryti atsakovei buvo reikalingi 1 900 Lt, kuriuos jai paskolino ieškovas.

Atsakovė nurodė, kad įrodinėjimo dalyku byloje turėjo būti ne automobilio Audi 80 rinkos kaina, o pinigų perdavimo atsakovei faktas, tačiau nesant tiesioginių 1 900 Lt perdavimo įrodymų, teismas remiasi kitais įrodymais, iš kurių būtų galima padaryti išvadą apie paskolos pinigų perdavimo ar neperdavimo faktą. Atsižvelgiant į tai, automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo kaina šioje byloje tapo itin svariu įrodymu, pagrindžiančiu pinigų skolinimo tikslo (ne)buvimą. Padarius išvadą, kad labiau tikėtina, jog Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyta už 3 500 Lt, ir atsakovei nepateikus duomenų, kad ji tiek pinigų šiam automobiliui turėjo, labiau tikėtina, jog jai reikėjo skolintis 1 900 Lt iš atsakovo, kad galėtų nusipirkti automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai išanalizavęs byloje esančius duomenis ir pasisakęs dėl jų įrodomosios reikšmės, pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta, todėl teisinių prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nusprendė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.