Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi prašydama priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2011 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančioms institucijoms (iš pradžių – Muitinės departamentui, vėliau – VSDFV teritoriniam padaliniui) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo bei Muitinės departamento 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (7.61)3B-6543 ir VSDFV 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5163 panaikinimo. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jei teismas nustatys, kad jis praleistas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies, panaikindamas Muitinės departamento 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (7.61)3B-6543 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. gegužės 28 d. prašymą dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo bei VSDFV 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (6.5)I 5163 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti D. G. 2014 m. gegužės 28 d. prašymą dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo, o kitą skundo dalį atmetė.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Nors apeliacinį skundą pateikusi VSDFV nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5163 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti D. G. 2014 m. gegužės 28 d. prašymą dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai D. G. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1P-121 nuo 2011 m. gruodžio 24 d. neterminuotai paskirta 836,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, pareiškėjai taip pat mokėtas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 50). Bendras paskirtos pensijos dydis – 1 196,32 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo paskyrimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta išmokant 993,18 Lt dydžio pensiją (b. l. 12-13, 25).

Pareiškėja 2014 m. gegužės 28 d. prašymu kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydama išmokėti laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 52). Muitinės departamentas 2014 m. birželio 6 d. sprendime Nr. (7.61)3B-6543 informavo apie pareiškėją apie mokėtos pensijos dydį, taip pat nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės mėnesio valstybinę pensiją pareiškėjai apskaičiuoja ir išmoka VSDFV Vilniaus skyrius, Muitinės departamentas nesprendžia pareigūnų valstybinių pensijų kompensavimo bei grąžinimo klausimų (b. l. 12-13).

Pareiškėja su 2014 m. gegužės 28 d. prašymu išmokėti laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taip pat kreipėsi ir į VSDFV (b. l. 38-39). VSDFV 2014 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5163 (b. l. 40–42) prašymo dalį dėl informacijos suteikimo persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV Vilniaus skyriui. Be to, nurodė, kad apie savo teisių galimą pažeidimą, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2013 m. vasario mėn., t. y. VSDFV Vilniaus skyriui išmokėjus pirmą sumažintą pensiją, todėl konstatavo, kad pareiškėja pateikė prašymą praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, VSDFV pareiškėjos prašymo išmokėti pensiją iš esmės nenagrinėjo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. birželio 26 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario mėnesio sprendimui pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą valstybinę pensiją praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 16 d. raštu Nr. (10.79)3-75078 pateikė pareiškėjai informaciją apie paskirtos ir perskaičiuotos valstybinės pensijos dydį laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 25). 2014 m. liepos 8 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-6005 (b. l. 43), pareiškėjai nepateikus įrodymų dėl pagrindo terminui atnaujinti, VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. gegužės 28 d. prašymą ta apimtimi, kuria buvo prašoma išmokėti 2012 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką.

Atitinkamai nuo 2011 m. gruodžio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai D. G. valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Muitinės departamentas ir VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai sumažino pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir priteisti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2011–2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), todėl nėra priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, t. y. nustačius, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, atmestini ir išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimai – panaikinti skundžiamus Muitinės departamento ir VSDFV sprendimus. Pastebėtina, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2040-502/2016, kurios faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos nustatytoms šioje byloje.

Pasisakant dėl apelianto šiuo aspektu pateiktų argumentų, pažymėtina, jog jis pagrįstai nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), todėl pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynybos, privalo pasinaudoti nustatyta ikiteismine ginčų sprendimo tvarka. Nuostatos dėl Valdybos administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Valdybai dėl Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmos sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-167-143/2015).

Dėl nurodytų priežasčių, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, ta dalimi kuria iš dalies panaikinti Muitinės departamento ir VSDFV sprendimai, naikintinas, šioje dalyje pareiškėjos skundas taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos D. G. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.