- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-212-464/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Dalia Kačinskienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- A. U.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai „Centro poliklinika“
- Trečiasis asmuo
- N. B., AAS „Gjensidige Baltic“, BTA Insurance Company SE
- Kategorijos
- 44.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. U., kurio procesinių teisių perėmėjas V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-43-340/2014 pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Centro poliklinika“, tretieji asmenys – N. B., AAS „Gjensidige Baltic“, BTA Insurance Company SE, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant paciento teises, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-13), prašydamas priteisti jam iš atsakovo VšĮ „Centro poliklinika“ 87 940 Lt turtinės ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl urologinių nusiskundimų nuo 2003 m. pradžios iki 2012 m. vidurio lankėsi pas įvairiose įstaigose dirbusį urologą N. B.. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus poliklinikos gydytojo V. Z. 2009-01-15 siuntimu ieškovui buvo atliktas PSA (prostatos specifinio antigeno) tyrimas, kuriuo rezultatas buvo 26,9 ng/ml. Vilniaus universiteto Onkologijos institute gydytojas S. Ž. 2009-02-10 atliko ieškovui prostatos biopsiją ir TRUS (transrektalinės ultragarsonografijos) tyrimą, kurio metu buvo nustatyta gerybinės hiperplazijos diagnozė. Onkologas rekomendavo biopsijos kartojimą didėjant PSA. 2009-02-23 S. Ž., patvirtindamas diagnozę, pažymėjo, kad rekomenduojama gydymo taktika – prostatos biopsijos kartojimas, ligos istorijoje detalizavo, kad po 3 mėnesių reikalinga kontrolė. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus poliklinikos 2009-07-11 siuntimo pagrindu ieškovas dėl urologijos konsultacijos 2009-07-22 vėl kreipėsi į N. B., tuo metu dirbusį VšĮ „Centro poliklinika“. Gydytojas gavo visą informaciją apie Vilniaus universiteto Onkologijos institute ieškovui atliktus tyrimus bei tyrimų rezultatus, tačiau į specialistų – onkologų rekomendacijas (kartoti biopsijos tyrimą) neatsižvelgė, nepaisydamas nuolatinių ieškovo nusiskundimų ir būklės pablogėjimo, tęsė gydymą medikamentais, per 11 apsilankymų laikotarpiu nuo 2009-07-22 iki 2012-09-04 nei karto PSA ir biopsijos tyrimų neskyrė. Tokie VšĮ „Centro poliklinika“ urologo N. B. neteisėti veiksmai (neveikimas), kuriais buvo pažeistos ir paciento teises reglamentuojančios teisės normos, lėmė, kad buvo uždelstas ieškovui nustatyto prostatos vėžio diagnozavimas ir liga progresavo, kol pasiekė ieškovo sveikatai ir gyvybei itin pavojingą ribą – III stadiją. Dėl šios priežasties ieškovui padaryta 87 940 Lt dydžio turtinė žala, kurią sudaro 86 940 Lt dydžio negautos pajamos (ieškovo prarasto darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, ir kiekvieną mėnesį gaunamos mokslininkų valstybinės pensijos 1 449 Lt skirtumas už penkerius metus) ir 1 000 Lt dydžio išlaidos advokatui už skundų Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai (toliau – ir Komisija) ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai (toliau – ir Tarnyba) bei pareiškimo prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo parengimą, taip pat didelė neturtinė žala, kurią ieškovas vertina 200 000 Lt suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014-07-15 sprendimu (t. 1, b. l. 278-285) ieškovo reikalavimus atmetė. Teismas, įvertinęs ieškovo argumentus, byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad ieškinyje nurodyti N. B. veiksmai buvo Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos tyrimo dalyku. Taigi ieškovo atvejį tyrė kompetentingos autoritetingų medikų bei teisininkų institucijos ir visos jos nenustatė, kad gydytojo N. B. veiksmai, gydant A. U., būtų buvę neteisėti. Tuo tarpu ieškovas, teismo vertinimu, ieškinyje savo nesutikimo su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos bei specialistų, atlikusių ieškovo atvejo tyrimą, išvadomis nepagrindė, nepasinaudojo teise prašyti teismo skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje ir nepateikė įrodymų, paneigiančių oficialiais įrodymais pripažintinas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos bei Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvadas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė trečiojo asmens N. B. veiksmų neteisėtumo ir tai sudaro pagrindą atmesti ieškovo ieškinį, pareikštą VšĮ „Centro poliklinika“, kurioje dirbo trečiasis asmuo, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant paciento teises, atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. U. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 1-8, 17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-07-15 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Gydytojas urologas N. B. pažeidė Sveikatos apsaugos ministro 2002-08-14 įsakymo Nr. 422 „Dėl ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodikų patvirtinimo“ nuostatą, jog sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose reikalingas tarnybas ir specialistus, užtikrinamas pilnas paciento ištyrimas, be to, neatliko šio įsakymo 4 priede „Diagnostikos metodika“ nurodyto priešinės liaukos vėžio diagnostikai būtino tyrimo (PSA nustatymas, priešinės liaukos palpacija per tiesiąją žarną), nors ieškovo vizito pas gydytoją metu PSA buvo 32,2 cm, o vėliau tik didėjo ir ieškovo būklė vis blogėjo. Tokiu gydytojo N. B. elgesiu buvo pažeistas jo prievolių ieškovui fiduciarumas bei Lietuvos gydytojų sąjungos Profesinės etikos kodekso, priimto 2004-11-12, skyriaus „Gydytojų santykiai su pacientais“ 13 punkte įtvirtintą reikalavimas, numatantis, jog gydytojo asmeniniai įsitikinimai neturi pakenkti paciento priežiūrai. Gydytojas, nesiimdamas jokių veiksmų, padedančių įvertinti taikomo gydymo efektyvumą, pažeidė Sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2004-04-28 Nr. V-288 patvirtintos Priešinės liaukos (prostatos) hiperplazijos diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodikos 14 punkte nustatytas pareigas. Be to, buvo pažeistos Sveikatos apsaugos ministro 2007-10-16 įsakymu Nr. V-876 patvirtintų Lietuvos medicinos normų MN 140:2007 „Gydytojas urologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.2, 11.8, 14.5, 16.16 punktų nuostatos. Tokiu būdu gydytojas N. B. suteikė ieškovui nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas (Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 3 str. 1 d.), pažeisdamas savo prievolę dėti maksimalias pastangas, teikiant medicinos pagalbą, taip pat CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, įpareigojantį įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, taip pat Lietuvos gydytojų sąjungos Profesinės etikos kodekso skyriaus „Kvalifikuoto elgesio (profesionalumo) standartai“ 1 ir 7 punktuose nustatytus reikalavimus. Neteisėtu neveikimu gydytojas pažeidė ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo 5 straipsnio 3 dalies bei VšĮ Centro poliklinikos Vidaus tvarkos taisyklių 11.3.2. punkte įtvirtintą pareigą tinkamai informuoti pacientą apie visas su gydymu susijusias apeliantui svarbias aplinkybes, tuo pačiu – Medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nustatytas gydytojo profesines pareigas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pirmiau išvardintas teisės normas ir jų netaikė. Aplinkybę, kad gydytojas N. B. savo pareigų nevykdė ir / ar jas vykdė netinkamai, padarė profesines ir etikos klaidas, jo, kaip gydytojo, veiklą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus, patvirtina Tarnybos 2013-06-14 kontrolės ataskaitoje, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto komisijos „Dėl informacijos pateikimo“ rašte Nr. R3-846 padarytos išvados, kituose rašytiniuose įrodymuose užfiksuoti duomenys. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pats gydytojas pripažino, kad jam buvo žinomos III lygio gydymo įstaigos gydytojų onkologų rekomendacijos. Nepaisant to, gydytojas, remdamasis asmeniniais įsitikinimais, nevertino siuntimo ir kitų medicininių dokumentų, neatliko ieškovo sveikatos ištyrimo ir kitų VšĮ „Centro poliklinikos“ registracijos pas antrinio lygio specialistus tvarkos apraše, patvirtintame direktoriaus 2012-06-25 įsakymu Nr. V- 94, bei gydytojo urologo kabineto darbo organizavimo procedūras, patvirtintas direktoriaus 2007-11-16 įsakymu Nr. V-110, nurodytų veiksmų, dėl ko ieškovui išsivystė itin sunki liga (III stadijos vėžys), kuri buvo konstatuota tik kitų gydytojų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą į šias faktines bylos aplinkybes, liudijančias daugybę teisės pažeidimų ir dėl trečiojo asmens veiksmų (neveikimo) sukeltų padarinių sunkumo laipsnį, neatsižvelgė ir, priimdamas sprendimą, jomis nesivadovavo, pažeidė pareigą motyvuoti sprendimą. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nevisapusiškai įvertino daugelį byloje surinktų įrodymų, t. y. nevertino visų įrodymų (ir juose esančių faktinių duomenų) tarpusavio ryšio aspektu, bei pažeidė proceso teisės normos, kuriose nustatyti reikalavimai teismo sprendimui.
Atsiliepimas
Atsakovas VšĮ „Centro poliklinika“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 22-29) prašo šį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
Atsakovo įstaigos gydytojas urologas N. B., gavęs teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitinkančius siuntimus, kaip vienintelį informacijos apie pacientą šaltinį, kuriuose nenurodyta, kad rekomenduojami konkretūs tyrimai, tarp kurių – PSA tyrimas ir privalomai kartojamas priešinės liaukos biopsijos tyrimas, negali atsakyti už šeimos gydytojui priskirtų pareigų nevykdymą. Trečiajam asmeniui buvo žinoma tik ieškovui Vilniaus universiteto onkologinėje ligoninėje nustatyta diagnozė, bet ne rekomenduojamo gydymo sąlygos. Gydytojo urologo konsultavimo laikotarpiu, t. y. nuo 2009-07-22 iki 2012-09-20, nebuvo diagnostinių prostatos vėžio kriterijų, todėl gydytojas, vadovaudamasis ta informacija apie paciento būklę ir atliktus tyrimus, kurią jam pateikė siunčiančioji asmens sveikatos priežiūros įstaiga, pasirinko tinkamą diagnostikos ir gydymo taktiką, įvertinęs paciento objektyvius klinikinius duomenis ir galimas atitinkamų tyrimų atlikimo nepageidaujamų pasekmių grėsmes. Tai patvirtina ir oficialiuose rašytiniuose bylos įrodymuose užfiksuoti duomenys. Priešinės liaukos (prostatos) hiperplazijos diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo ir privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodikoje, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2004-04-28 įsakymu Nr. V-288, nėra nurodyta, koks asmens sveikatos specialistas yra atsakingas už taikomo gydymo efektyvumo vertinimą bei šios metodikos 14.1-14.3 punktuose nurodytų rodiklių nustatymą. Todėl vienareikšmiškai teigti, jog šio teisės akto nuostatose įtvirtinta gydytojo urologo prievolė vykdyti gydymo efektyvumo vertinimą ir šiuo konkrečiu atveju gydytojas N. B. jos neįvykdė, taip pat negalima. Lietuvos gydytojų sąjungos Profesinės etikos kodeksas nėra visuotinio taikymo dokumentas, o jo reguliavimo sričiai priskirtų klausimų bei atitinkamo asmens sveikatos priežiūros specialistų elgesio vertinimas yra Lietuvos bioetikos komiteto kompetencija. Todėl visi apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu neturėtų būti nagrinėjami. Ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad kurie nors gydytojo urologo veiksmai, kuriuos draudžia teisės aktai, arba jo, kaip gydytojo, pareigos neatlikimas arba jos atlikimas neatidžiai ir nerūpestingai, apskritai buvo, ir kad tarp jų bei ieškovo patirtų nuostolių ir neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė. Nesant pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, negali būti keliamas žalos dydžio klausimas, juolab kad į bylą nėra pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių ieškovo nurodytas išlaidas ir jų dydžius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje sprendžiamas turtinės ir neturtinės žalos, padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo klausimas. Apeliacijos dalyką sudaro ginčas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su medicininių paslaugų teikimu ieškovui A. U., ir ar šių duomenų pagrindu padarė teisingą išvadą, kad gydymo įstaigos civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju nekyla. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Ieškovas A. U. apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Viena vertus, šis prašymas motyvuojamoje apeliacinio skundo dalyje nėra pagrindžiamas jokiais argumentais bei motyvais. Kita vertus, proceso dalyvių prašymai dėl žodinio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi, o teisėjų kolegija kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, nenustatė. Aktualu ir tai, kad ieškovas 2014-11-22 mirė (t. 2, b. l. 32, 36), taigi objektyviai jau negalėtų pateikti kitokio (ar išsamesnio) faktinių bei teisinių ginčo aplinkybių vertinimo, nei yra nurodęs savo apeliaciniame skunde. Ir nors byloje dalyvauja reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo dalyje ieškovo procesinių teisių perėmėjas, testamentinis įpėdinis V. J. (t. 2, b. l. 42-43), pagal CPK 320 straipsnio nuostatas byla apeliacine tvarka nagrinėjama ne pagal kurių nors neišklausytų pirmosios instancijos teisme asmenų paaiškinimus, o pagal apeliacinio skundo argumentus. Taigi ir ši procesinė aplinkybė nesuponuoja žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme būtinumo.
Dėl procesinių teisių perėmimo apeliacinės instancijos teisme apimties
Civilinis procesas ginčo teisenos tvarka grindžiamas dvišališkumu, kuriam būdinga tai, kad kiekviename procese egzistuoja dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Būtent dviejų šalių egzistavimas procese sudaro tinkamas sąlygas jam vykti, įgyvendinti rungimosi principą. Ginčui persikėlus į apeliacinės instancijos teismą, šalys (ar tik viena jų) įgyja dar ir papildomą - apelianto - procesinį statusą, tačiau šalių rungimosi principo esmė nepakinta. Procese likus tik vienai šaliai, civilinė byla negali būti toliau nagrinėjama. Todėl kai miršta fizinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, o teisių perėmimas, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, yra leidžiamas, teismas privalo pasitraukusią iš bylos šalį pakeisti jo teisių perėmėju. Tačiau kai teisių perėmimas, atsižvelgiant į ginčo teisinį santykį, neleidžiamas (negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas), teismas, mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, bylą nutraukia (CPK 293 str. 7 p.). Procesinio teisių perėmimo klausimas turi būti išsprendžiamas toje proceso stadijoje, kurioje įvyko juridiniai faktai, nulėmę šalies pasitraukimą iš ginčijamo teisinio santykio (CPK 48 str. 1 d.). Vadinasi, kai aplinkybė, kad šalis iš proceso pasitraukė dėl mirties, o materialinių subjektinių teisių perėmimas negalimas dėl visų (ar tik dėl dalies) reikalavimų ir dėl to apeliacinis procesas toliau vykti negali, paaiškėja apeliacinės instancijos teisme (t. y. pirmosios instancijos teisme tokia procesinė aplinkybė neegzistavo), pagal įstatymo analogiją nutraukiama ne pati byla (ar jos dalis), o apeliacinis procesas (jo dalis) (CPK 3 str. 6 d. ir 293 str. 7 p., 302 str., 315 str. 5 d.). Panašios praktikos laikosi ir kasacinis teismas, dėl kasatoriaus mirties, kai nebuvo galimas procesinis teisių perėmimas, nutraukęs ne pačią bylą, o kasacinį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-646/2006). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Todėl, nesant galimybės perimti apelianto procesinių teisių ir nesant kitų asmenų paduotų skundų dėl to paties teismo sprendimo ar dėl tos pačios jo dalies, apeliacinis procesas tampa iš esmės negalimu (CPK 13 str., 320 str. 1 d.), nes šios instancijos teismas negali analizuoti skundo argumentų bylos (ar jos dalies dėl konkrečių reikalavimų) išsprendimo teisingumo aspektu ir atlikti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip procesinio dokumento, kontrolės ieškinio nepatenkinimo atveju, t. y. kai šiuo teismo sprendimu asmenims nesukurta jokių teisių ir nenustatyta jokių pareigų. Ar situacija būtų tokia pati, jeigu ieškinys pirmosios instancijos teisme būtų patenkintas, teisėjų kolegija neanalizuoja, kadangi šios konkrečios bylos aplinkybės yra ne tokios, o teisės aiškinimas yra kasacinio teismo prerogatyva.
Pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalį ir 5.1 straipsnio 2 dalį, palikėjo turtinės reikalavimo teisės gali būti paveldėjimo objektu, nes įpėdiniams pereina palikėjo turtinės teisės bei pareigos tiek pagal sutartines, tiek pagal deliktines prievoles. Kita vertus, CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, nepaveldimos. Nagrinėjamoje byloje V. J. apelianto A. U. procesines teises reikalavimo atlyginti turtinę žalą dalyje perėmė pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-07 nutartį. Kadangi neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo dalyje šis procesinis klausimas nebuvo išspręstas, teisėjų kolegija dėl to pirmiausiai ir pasisako. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjų kolegija nepriima ir nevertina V. J. 2015-05-06 pateiktų rašytinių paaiškinimų ir notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo kopijos, kadangi jie pateikti pavėluotai, jau po bylos nagrinėjimo iš esmės. Teisėjų kolegija 2015-04-07 nutartyje procesinių teisių perėmėjui pasiūlė paaiškinimus raštu pateikti ne iki 2015-05-06, 15 val. (šiuo laiku buvo numatyta paskelbti procesinį sprendimą, t. 2, b. l. 48), kaip nepagrįstai tvirtina apelianto procesinių teisių perėmėjas V. J. savo paaiškinimuose (t. 2, b. l. 49), o iki 2015-04-14, 9 val., t. y. iki teismo posėdžio pradžios (t. 2, b. l. 43).
Kaip buvo nurodyta 2015-04-07 nutartyje ir šioje nutartyje, pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Tokiu atveju perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, pavyzdžiui, kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, tai negalima perimti ir jo procesinių teisių, susijusių su šių teisių gynyba. Todėl sprendžiant klausimą, ar konkrečiame ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimas teisių perėmimas, būtina išsiaiškinti ginčo teisinio santykio pobūdį ir nustatyti byloje pareikštų reikalavimų ryšį su iš bylos dėl mirties pasitraukusios šalies asmeniu.
Byloje A. U. pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidus jo, kaip paciento teisės, atlyginimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste A. U. neturtinę žalą, kurią jis įvertino 200 000 Lt suma, procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose (jų garso įrašai, esantys teismų informacinėje sistemoje LITEKO duomenys; taip pat teismo posėdžių protokolų pažymos, t. 1, b. l. 245-249, 271-272) buvo įvardinęs kaip jo patirtus dvasinius išgyvenimus ne vien dėl įvykusio fakto (nustatyta sunki liga), bet ir išgyvenimus apmąstant įvykusias fizines pasekmes jo sveikatai ateities požiūriu, nuolatiniu susirūpinimu savo ateitimi ir išlikimu, sugriautu privačiu gyvenimu, patiriamais fiziniais skausmais, gydant nustatytą liga. Kaip didinančius neturtinę žalą veiksmus A. U. savo ieškinyje nurodė sunkų jo sveikatos sutrikdymą (lytinės veiklos sutrikimą, atimantį gebėjimą natūraliu būdu apvaisinti, taip pat didelį fizinį skausmą ir ypač didelius dvasinius išgyvenimus) dėl atsakovo poliklinikos darbuotojo, gydytojo urologo N. B. veiksmų, nesuteikus būtinos medicininės pagalbos, pačiam neatliekant ir nepaskiriant būtinųjų tyrimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti psichologiniai išgyvenimai ir fiziniai pojūčiai, svarstymai, kad, nustačius ligą anksčiau, jos gydymo perspektyvos būtų palankesnės, yra glaudžiai susiję su paties A. U. asmeniu, jo jausmais, kančiomis, jo psichine gerove ir patenka į CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatytą asmeninių neturtinių teisių paveldėjimo ribojimo sritį, juolab kad ir pati teisė į teisminę gynybą yra neturtinė teisė ir nepaveldima. Ankstesnėje savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas yra ir tiesiogiai dėl to pasisakęs, kad teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią atimant asmens gyvybę ar sužalojus asmens sveikatą, nepereina teisių perėmėjams, kadangi neturtinė žala tokiu atveju atsiranda pažeidus asmenines neturtines vertybes, kurios yra neatsiejamai susijusios su asmeniu, patyrusiu šią žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-22 nutartis c. b. Nr. 2-127/2007, 2007-05-31 nutartis c. b. Nr. 2-339/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-15 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-1010/2013, taip pat buvo konstatuota, kad mirus asmeniui jo neturtinės žalos reikalavimo teisė, kuri yra neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu, negali būti perimama teisių perėmėjo. Dar vienoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas kitoks klausimas, t. y. ar gali ieškovės paveldėti jų tėvo ir sutuoktino teisę į neturtinės žalos, patirtos dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, kurios šis negalėjo pats įgyvendinti dėl objektyvių priežasčių (mirė tardymo izoliatoriuje-kalėjime prieš dvejus metus iki baudžiamosios bylos jam nutraukimo), teismai, akcentuodami tos bylos konkrečias aplinkybes ir jų išskirtinumą (asmeniui padarytos žalos turinį sudaro būtent tai, kad jam buvo atimta gyvybė) pripažino sutuoktinei ir dukrai teisę paveldėti jų sutuoktinio / tėvo dėl valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-4/2014). Tačiau šioje byloje buvo konstatuotas ne tik tos bylos faktinių aplinkybių išskirtinumas (žala asmeniui neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais padaryta jam esant gyvam, tačiau toks asmuo mirė anksčiau, negu spėjo pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo), esant nustatytai valstybės pareigai tokią žalą atlyginti be kaltės (CK 6.272 str. 1 d.), bet ir išdėstyti kasacinio teismo argumentai leidžia daryti išvadą, kad civilinėje teisėje draudimas paveldėti teisę į neturtinės žalos atlyginimą vis tik egzistuojam nes pasisakyta dėl šio draudimo išimtinumo tos konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Teismų praktikoje analizuotų pavienių atvejų ir civilinėse bylose padarytų išvadų dėl šios teisės į neturtinės žalos atlyginimą paveldėjimo išskirtinumo ar išimtinumo, nepaneigia ir teisės doktrina. Antai prof. V. M. nuomone, K. T. 2006-08-18 nutarimo ir juo remiantis išspręstos jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-4/2014 išaiškinimai, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paveldima – ydingo teisės aiškinimo pavyzdys, išbalansuojantis teisės sistemą, ignoruojant paveldėjimo teisę ir paneigiant prievolių klasifikaciją (V. M.. Interpretacinis žaismas, arba kaip kurti teisę be parlamento. Jurisprudencija, 2009. T.2(116), 79-92 psl.). CK 5.1 straipsnio „Paveldėjimo samprata“ ir jo 3 dalies, kurioje pasisakyta dėl nepaveldimų asmeninių neturtinių teisių, komentare taip pat tiesiogiai nurodoma, kad palikėjo teisė gauti žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimą įpėdiniams nepereina (dr. A. V.. Lietuvos respublikos civilinio kodekso komentaras. Penktoji knyga. Paveldėjimo teisė (1). Justitia, 2003 m. Nr.1-2(42-44),18 psl.). R. V. monografijoje „Neturtinės žalos atlyginimas Lietuvoje“ (VĮ Registrų centras, 2010 m., 86 psl.) yra išanalizuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ankstesnė praktika dėl neturtinių teisių paveldėjimo, kurioje buvo pripažįstama, kad kai miršta ieškinį dėl neturtinės žalos kompensavimo pareiškęs asmuo, jo materialinių ir, tuo pačiu, procesinių teisių perėmimas (paveldėjimas) dėl ypatingo aptariamų teisinių santykių pobūdžio, t. y. jų asmeniškumo, praktiškai nėra leidžiamas (nors nėra įtvirtinamas ir kategoriškas tokio perėjimo draudimas). Pačios autorės nuomone, dabartinio teisinio reguliavimo ir neturtinės žalos instituto praktinio realizavimo Lietuvoje sąlygomis teisės į neturtinės žalos atlyginimą perėjimo (paveldėjimo) tretiesiems asmenims galimybė galėtų būti pripažinta tuomet, kai ji jau yra apibrėžta teismo nustatytos kompensacinės sumos pavidalu, ar kai nėra apibrėžta, bet nukentėjusysis išreiškė valią ją realizuoti ir kreipėsi į teismą (monografijos 98 psl.). Panašios pozicijos laikomasi ir kitos autorės, doc. S. C. monografijoje „Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas“ (Justitia, 2008, p. 105-106), pripažįstant, kad formalių kliūčių paveldėti neturtinės žalos atlyginimą nėra, tačiau ar ji gali būti vertinama išimtinai susijusi su asmeniu, ar būtų teisinga ir protinga ją atlyginti nukentėjusiojo įpėdiniams, turi būti sprendžiama kiekvienu individualiu atveju atskirai, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės tikslus, pažeistos vertybės pobūdį, kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes, siekiant teisingo žalos atlyginimo toje konkrečioje byloje.
Apibendrinant darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju teisė į neturtinę žalą dėl patirtų A. U. asmeninių išgyvenimų, kurie buvo susiję su, jo nuomone, netinkamu medicininių paslaugų suteikimu / nesuteikimu ar netinkamu jų teikimo procesu, pavėluotai nustačius tikrąją ligos diagnozę (toks yra faktinis A. U. ieškinio reikalavimo pagrindas), negali būti paveldima, vadinasi, A. U. mirus ji negali būti toliau ir įgyvendinama, nes negali pereiti procesinė teisė reikalauti šių teisių gynimo. Išskirtinių aplinkybių, paneigiančių šią išvadą, nenustatyta. Kadangi byloje nebuvo keliamas bei analizuojamas priežastinio ryšio, kad A. U. susirgo būtent dėl netinkamo jo gydymo, o ne dėl kitų individualių jo savybių ar anksčiau įgytų ligų, klausimas, dar daugiau, ieškovas buvo atsisakęs ir teismo siūlytos skirti deontologinės ekspertizės (t. 1, b. l. 262-264, 271), vien ieškinio argumentai dėl sveikatos sutrikdymo gydytojo veiksmais ar teiginiai teisme, kad gydytojas 10 metų jo negydė (t. 1, b. l. 246), nėra aktualūs, sprendžiant dėl procesinių teisių šioje ginčo dalyje perėmimo galimybės. Tokiu atveju apeliacinis procesas pagal A. U. apeliacinį skundą dėl nepagrįstai nepriteistos neturtinės žalos nutrauktinas.
Dėl turtinės žalos atlyginimo netenkinto reikalavimo
Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti atsisakė, ieškovui neįrodžius gydymo paslaugas teikusio atsakovo poliklinikos gydytojo, trečiojo asmens N. B. neteisėtų veiksmų (neveikimo). Teisėjų kolegija nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrindo neturi, o apeliacinio skundo argumentai, kad N. B. suteikė ieškovui nekokybiškas gydymo paslaugas, pažeidė įstatymus bei kitus medicininių paslaugų teikimo ir konkrečios specialybės gydytojo pareigas reglamentuojančius teisės aktus, padarė profesinės etikos klaidų, teisinių prielaidų kitokios išvados susiformavimui neteikia. Teismo sprendimas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pakankamai išsamus ir argumentuotas. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą negali būti suprantama kaip atsakymas į kiekvieną be išimties reikalavimo pagrindą sudarantį argumentą. Kitoks aiškinimas paneigtų CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje glausta forma nurodoma tai, kas išvardinta šios dalies 1-4 punktuose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad gydymo veiksmų (diagnostikos ir gydymo metodų parinkimo) vertinimas reikalauja specialių žinių, o teismo siūlytos deontologinės ekspertizės paskyrimo ieškovas atsisakė, motyvuodamas gydytojo akivaizdžiu aplaidumu, gydytojo atliktus / neatliktus veiksmus išanalizavo atsižvelgdamas į tai, kad šie veiksmai jau buvo vertinami pacientų bei gydymo įstaigų ginčus nagrinėjančių tarnybų - Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau- ir Tarnyba), šios ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau- ir Komisija) bei jų pasitelktų tos medicinos srities specialistų ir jų sudarytų komisijų. Visos jos nenustatė gydytojo N. B. veiksmų, gydant A. U., neteisėtumo ar netinkamų, nekokybiškų gydymo paslaugų teikimo. Teismas tinkamai akcentavo ir tokią aplinkybę, kad ieškinyje išvardinti kaip neteisėti ir kalti gydytojo veiksmai jau buvo minėtų Tarnybos bei Komisijos tyrimų objektu, o pirmosios jų - Tarnybos - išvadų, užfiksuotų 2013-06-17 įsakymu Nr. T1-775(1.1.), kuriame konstatuota, kad nuo 2009-07-22 iki 2012-09-04 VŠĮ Centro poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, todėl teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo pažeista, nepagrįstumo nenustatė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs iš esmės tapatų šiam ieškiniui A. U. skundą bei įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsisakęs jį patenkinti (administracinė byla Nr. I-1562-484/2014; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Kaip matyti iš šioje administracinėje byloje priimto teismo sprendimo, Tarnybos atlikto tyrimo objektu buvo tokie patys A. U. nurodyti neteisėti gydytojo veiksmai, kaip ir nurodomi ieškinyje: gydytojas urologas N. B. savalaikiai neskyrė pakankamai dėmesio jo nusiskundimams (dažnas šlapinimasis, šlapimo nelaikymas, varginantis skausmas pilvo apačioje), laiku neskyrė atlikti (neatliko) būtinų diagnostinių tyrimų – rektalinio ištyrimo, prostatos biopsijos, nepaskyrė nustatyti PSA, nepakankamai dėmesingas buvo vertindamas prostatos tyrimo rezultatus – didėjant prostatos tūriui, PSA rodikliui, šio tyrimo nekartojo, paskyrė netinkamą, neefektyvų gydymą, pavėluotai paskyrė papildomus tyrimus, gydytojų specialistų konsultacijos diagnozei patikslinti, papildomų tyrimų pagrindu nustatė neteisingą diagnozę – paraproktitą, dėl ko, A. U. manymu, būtent dėl gydytojo N. B. kaltės buvo uždelstas prostatos naviko diagnozavimas ankstyvoje jo stadijoje, prarasta galimybė sustabdyti jo vystymosi procesą, todėl jam vėliau išsivystė III stadijos vidutiniškai diferencijuota prostatos karcinoma. Tarnyba, atlikdama tyrimą pagal jo 2013-01-15 skundą, vadovavosi VšĮ Centro poliklinikos surinktais medicininiais, vidaus tvarkos dokumentais bei sveikatos priežiūros įstaigos administracijos vadovo paaiškinimais, taip pat papildomai dėl A. U. teiktų paslaugų kokybės įvertinimo kreipėsi į specialistą konsultantą – Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkochirurgijos centro Onkourologijos poskyrio vyr. ordinatorių A. U.. Teismas pripažino, kad Tarnybos išvadose išsamiai išdėstyti su jam VšĮ Centro poliklinikoje laikotarpiu nuo 2009-07-22 iki 2012-09-04 teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis susiję faktai, o pačios išvados grindžiamos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Šių 2014-01-27 įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintų Tarnybos išvadų dėl suteiktų medicinos paslaugų tinkamos kokybės įrodomoji galia (teismo sprendimu nustatytų tam tikrų nagrinėjamam ginčui spręsti reikšmingų faktų prejudicialumas; CPK 182 str. 2 d.) galėjo ir turėjo būti paneigiami rašytiniais įrodymais (pavyzdžiui, teismo skirtos ekspertizės išvadomis). Tokioje situacijoje, atsižvelgiant į teiktų paslaugų specifiškumą ir specialių žinių poreikį, vien paties ieškovo teiginių ar jo išsakyto nesutikimo su minėtomis išvadomis, vadovavimosi vien atskirų medicinos specialistų pasisakymais ar nuomonėmis, neatsižvelgiant į bylos įrodymų visumą bei jų pagrindu suformuotas kompetentingų institucijų išvadas, aiškiai nepakako (CPK 177 str. 3 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ne dėl jo absoliutaus nepagrįstumo (t. y. nekonstatavo, kad ieškovo, kaip paciento, teisės nebuvo pažeistos), o dėl jo neįrodytumo, pripažinęs, kad pateiktų ieškovo į bylą įrodymų nepakanka nuginčyti medicinos žiniomis grindžiamų duomenų ir atitinkamos srities specialistų vertinimų. Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas šalių procesinių teisių lygybės ir rungimosi principais (CPK 12 str., 17 str.), kurie reiškia, kad šalys turi pareigą įrodinėti jiems reikšmingas aplinkybes, tačiau dispozityvumo principas (CPK 13 str.) suteikia laisvo disponavimo procesinėmis teisėmis galimybę. Bet tada rungimosi pareigos tinkamo neįgyvendinimo neigiami padariniai (pavyzdžiui, asmuo neįrodo savo procesinės pozicijos – reikalavimų arba atsikirtimų į juos- pagrįstumo) atitenka pasyviajai ginčo šaliai. Nagrinėjamu atveju tokie nepalankūs ieškovui padariniai ir atsirado. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2013-06-20 sprendimo turinys patvirtina, kad ir ši Komisija, siekdama visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti paciento ginčą su gydymo įstaigą, kreipėsi dėl specialistų konsultantų komisijos sudarymo į LSMU ligoninės VšĮ Kauno klinikas,o komisijai teikė klausimus du kartus (t. 1, b. l. 15-23). Šių medicinos specialistų vertinimu, esminių diagnostikos ir gydymo klaidų, teikiant gydymo paslaugas atsakovo poliklinikoje, nebuvo padaryta: gydymo metodai buvo tinkami ir adekvatūs pagal tuo metu nustatytą pacientui sveikatos būklę; prostatos vėžys nustatytas kartotine biopsija ir ji, priešingai nei tvirtino pacientas, atlikta buvo; tik morfologinė vertifikacija (biopsija) yra onkologinę ligą patvirtinantis tyrimas, lemiantis ir tolesnį paciento gydymą, tačiau net ir neigiamas biopsijos rezultatas negali užtikrinti, kad vėžio prostatoje nėra; nesant morfologinio patvirtinimo (biopsijos), negali būti skiriamas specifinis vėžio gydymas; kiti du paciento nurodomi neatlikti poliklinikoje tyrimo metodai (apeliaciniame skunde jie taip pat įvardijami kaip neteisėtas gydytojo N. B. neveikimas, padaręs žalos – PSA nustatymas bei priešinės liaukos palpacija per tiesiąją žarną) nėra prostatos vėžį patvirtinantys tyrimai; PSA rodiklių tyrimas (jį kas 3 mėnesius skyrė atlikti šeimos gydytojas), jo padidėjimas nėra specifinis vėžio žymuo; PSA didėjimas pas šį pacientą buvo nulemtas jo ilgus metus turimų kitų ligų (lėtinio, kas kartą paūmėjančio prostatito bei buvusio paraproktito), didėjimą gali lemti net amžius; savalaikė onkologinių ligų diagnostika yra viena iš pagrindinių problemų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose šalyse, ir nors diagnostika užtruko ilgą laiką (2009 m. biopsijoje vėžio nerasta, jis buvo nustatytas 2012 m. atlikus biopsiją), tačiau onkologinės ligos diagnozė buvo nustatyta teisingai; kada išsivystė prostatos vėžys ir kiek laiko jis progresavo, jokie ekspertai negalėtų atsakyti. Komisija uždavė klausimų ir VU Onkologijos instituto specialistams, kurių atsakymai tokie: gydytojas urologas pagal savo kompetenciją ne pilna apimtimi atliko medicininį stebėjimą, ko pasekoje laiku neįtarė piktybinio naviko; kita vertus, ir pats pacientas galėjo labiau rūpintis savo sveikata, tačiau teise gauti sveikatos priežiūros paslaugas toje gydymo įstaigoje, kurioje yra prisiregistravęs ar kreiptis į kitą šios srities specialistą nepasinaudojo; duomenų, kad pacientui 2009-2012 metų laikotarpiu padaryta žala, nepakanka.
Komisija, apibendrinusi minėtus duomenis, padarė išvadą, kad žala ieškovui nepadaryta, o tokioms jos išvadoms paneigti byloje duomenų nepakanka. Maksimalių pastangų principas, vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas visais atvejais turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, todėl turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-59/2011). Nagrinėjamos bylos atveju nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai nesutikti su Komisijos išvadoje užfiksuota aplinkybe, kad nėra galimybės nustatyti prostatos vėžio atsiradimo momentą ir jo progresavimo trukmę, o PSA tyrimai, kurių neatlikimu ieškovas kaltino gydytoją N. B., nėra patvirtinantys prostatos vėžį tyrimai. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad gydytojas N., B., pažeisdamas teisės aktais nustatytas gydytojo urologo pareigas, neatliko jo sveikatos tinkamo ištyrimo ir dėl to ieškovui išsivystė itin sunki liga (III stadijos vėžys), atmestini kaip nepagrįsti. Be to, PAS tyrimus periodiškai skyrė šeimos gydytojas, o jų rodiklius (didėjimą) galėjo lemti jau ne vienerius metus kitos ieškovą kamuojančios prostatos ligos. Gydytojo profesinė atsakomybė turi objektyvias ribas, kurias nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Gydytojas taip pat objektyviai negali numatyti visų galimų jo pasirinkto diagnozavimo ar gydymo metodo, medicininių tyrimų duomenų objektyvumo, patikimumo, rizikų ir pan. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ne visos ligos gali būti laiku diagnozuotos ir išgydytos.
Nėra pagrįsti ir tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pats gydytojas pripažino, kad jam buvo žinomos III lygio gydymo įstaigos gydytojų onkologų rekomendacijos kartoti biopsiją, kintant PSA rodikliams, ir tai būtų padėję anksčiau nustatyti ligą (ar jos pradžią). Tokio jo pripažinimo byloje nėra užfiksuota. Gydytojas teigė žinojęs tik apie PSA tyrimo kartojimo rekomendacijas, bet jį skiria, o faktiškai ieškovui ir skirdavo šeimos gydytojas (jų rezultatai nurodomi siuntimuose urologo konsultacijai), gydytojų siuntimuose urologo konsultacijai tokių rekomendacijų kartoti biopsiją taip pat neesama (t. 1, b. l. 191-204). Taigi maksimalių pastangų principo pažeidimas, kaip sąlyga vertinti trečiojo asmens veiksmus neteisėtais, nenustatytas ir pirmosios instancijos teismas šį aspektą, kaip labiausiai tikėtiną, įvertino tinkamai. Duomenų, paneigiančių gydytojo N. B. pakankamą atidumą, rūpestingumą ir atsargumą ar leidžiančių jo veiksmus vertinti kaip neatitinkančius nurodytų standartų, byloje nėra. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti, neišskirdamas vieno kurio nors įrodymo ir nesuteikdamas jam prioritetinės reikšmės, kaip to siekiama apeliaciniu skundu. Didesnę įrodomąją reikšmę turi tik CPK 197 straipsnio 2 dalyje išvardinti valstybės įgaliotų asmenų išduoti dokumentai, iki juose nustatytos aplinkybės bus paneigtos kitais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-11-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-489/2012), oficialaus rašytinio įrodymo statusą suteikė Komisijos sprendimui, kurio išvada, kad gydytojo veiksmai (neveikimas) nelėmė pacientui žalos padarymo, nenuginčytos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia teismo pozicija nesutikti.
Teisėjų kolegija, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, neturi pagrindo abejoti, kad medicinos paslaugas teikusi gydymo įstaiga neužtikrino maksimalaus rūpestingumo, atidumo laipsnio. Medicinos įstaiga privalo dėti maksimalias pastangas, tačiau negali garantuoti rezultato (CK 6.725 str., 6.732 str.). Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, visas reikšmingas turtinės žalos atlyginimo institutui taikyti aplinkybes identifikavo ir jas aptarė, o kitokia ieškovo nuomonė teisinio pagrindo teismo sprendimui panaikinti ir ginčą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nesudaro.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalimi ir 293 straipsnio 7 punktu, 315 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimo dalies, kuria atmestas A. U. ieškinio reikalavimas VšĮ “Centro poliklinika“ dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.