Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-297-312-2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-24
Bylos Nr.: 1A-297-312-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-87-1-00186-2011-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Arūnas Kisielius
Nuteistasis: E. L.
Nukentėjusysis: A. N., E. D.
Civilinis atsakovas: „(duomenys neskelbtini)“
Advokatai: Laima Razvickienė, Arūnas Bertulis

Kategorijos

1.2.25.4.5Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas dėl kurio žuvo žmogus (BK 281 str. 5 d.)
2.1.7Įrodymai ir įrodinėjimo procesas
1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
2.1.15.3Žalos atlyginimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas
2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-297/2014Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00186-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.5; 2.1.7; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 2.1.15.3; 2.4.6; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Arūno Kisieliaus, Daivos Pranytės-Zalieckienės,sekretoriaujant Daliai Kanopienei, Simonai Mališauskaitei, Boženai Kosteckai,dalyvaujant prokurorui Dariui Maleckui,gynėjui advokatui Arūnui Bertuliui,nuteistajam E. L.,nukentėjusiųjų atstovams advokatams Laimai Razvickienei, Vladislavui Latušinskij,nukentėjusiesiems A. N., E. D.,specialistui Valentinui Mitunevičiui,ekspertui Vidui Leipui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant atviroje kolonijoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 str., E. L. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus.

Nuosprendžiu nukentėjusiajam E. D. iš E. L. priteista 4303,69 Lt (keturi tūkstančiai trys šimtai trys litai 69 ct) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti ir 95684,00 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt keturi litai) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje E. D. ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Taip pat nukentėjusiajai A. N. iš E. L. priteista 2523,00 Lt (du tūkstančiai penki šimtai dvidešimt trys litai) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti ir 95684,00 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt keturi litai) neturtinei žalai atlyginti. Taip pat nukentėjusiajai A. N. iš E. L. priteista 5000,00 Lt (penki tūkstančiai litų) už advokato atstovavimą teisme.

Nuosprendžiu iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai A. N. priteista 4316,00 Lt (keturių tūkstančių trijų šimtų šešiolikos litų) neturtinės žalos draudimo išmoka, 12814,24 Lt (dvylikos tūkstančių aštuonių šimtų keturiolikos litų 24 ct) laidojimo bei kapavietės įrengimo draudimo išmoka, 182,71 Lt (vieno šimto aštuoniasdešimt dviejų litų 71 ct) gydymo išlaidų bei 39,95 Lt (trisdešimt devynių litų) negautų pajamų, 7631,00 Lt (septynių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt vieno lito) draudimo išmoka už sunaikintą transporto priemonę bei 600,00 Lt (šešių šimtų litų) techninės pagalbos išlaidos, viso priteista 25583,90 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt trys litai 90 ct) draudimo išmokos.

Taip pat nuosprendžiu nukentėjusiajam E. D. iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ priteista 4316,00 Lt (keturių tūkstančių trijų šimtų šešiolikos litų) neturtinės žalos draudimo išmoka.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvykio eismo įvykis, kurio metu žuvo du žmonės, vienas buvo sužalotas, t. y. jis 2011 m. kovo 26 d., apie 21.41 val., kelio Vilnius-Varėna-Gardinas 37 km 218.70 m, vairuodamas automobilį ,,Audi A4”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas apie 101 km/h greičiu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, viršijo leistiną šioje kelio atkarpoje greitį, nesuvaldė automobilio, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 9 p., 125 p., 133 p., 136.1 p. reikalavimus, kur susidūrė su automobiliu ,,Audi A6”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. N.. Dėl šių veiksmų įvykusio eismo įvykio metu automobilio ,,Audi A6”, vairuotojas J. N. ir keleivė O. D. žuvo įvykio vietoje, o automobilio ,,Audi A6” keleivei A. N., padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, jame nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, neargumentuota, kodėl tikėjo išskirtinai tik kaltinimui palankiais argumentais ir visiškai atmetė apeliantą teisinančius argumentus. Teismas savo išvadas pagrindė remdamasis tik spėlionėmis ir prielaidomis bei prieštaringais įrodymais, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, netyrė sąmoningai nesurinktų ir nepateiktų apeliantą teisinančių įrodymų, ir nepareikalavo surinkti bei pateikti šiuos įrodymus. Nuosprendyje pažeistos įrodymų viseto vertinimo taisyklės. Be to, teismas nukrypo nuo Aukščiausio Teismo suformuotos praktikos ir Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 18 bei 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 suformuluotų išaiškinimų. Nuosprendyje netinkamai išspręsti kiti klausimai, jis surašytas pažeidus Lietuvos Respublikos BPK 301 str., 302 str., 303-305 str. nuostatas, nes byloje nebuvo pakankamai įrodymų, neginčijamai įrodančių apelianto kaltę. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atžvilgiu netaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1 d. ir 2 d., 109 str. 1 d. ir 2 d., šios nuostatos liko deklaratyvios. Apeliantas mano, kad teismas, kritiškai įvertinęs jo gynybinę versiją, kad J. N. vairuojamas automobilis išvažiavo į jo eismo juostą, kur ir įvyko susidūrimas, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6. p. reikalavimus, nes iš to seka, kad tai jis privalėjo įrodyti savo nekaltumą, kad tai jis nesurinko pakankamai savo nekaltumo įrodymų ir, kad nepateikė jų teismui. Tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

Lietuvos teismo ekspertizių centro 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), Valentino Mitunevičiaus įmonės „I.“ 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos teismo ekspertizių centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra prieštaringi, tačiau nuosprendyje nenurodyti motyvai, dėl ko vieni bylos įrodymai buvo įvertinti išimtinai eismo įvykyje dalyvavusio ir žuvusiojo J. N. naudai, ir tuo pačiu apelianto nenaudai. E. L. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius faktinius duomenis apie eismo įvykį bei jo kilimo priežastis, dalies bylos duomenų visai nevertino, atsisakė priimti ir tirti bylai reikšmingus įrodymus, todėl nepagristai jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatyta Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d.

Susipažinus su minėtame nuosprendyje nurodytais teismo motyvais ir argumentais ir kituose bylos dokumentuose esančiais duomenimis, apelianto įsitikinimu, matyti, kad spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas vadovavosi ne byloje esančių įrodymų visuma, o išskirtinai tik prieštaringais - Lietuvos teismo ekspertizių centro 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismo ekspertizių centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei nukentėjusiosios A. N. ir liudytojų M. S., Č. S. parodymais. Ir tai akivaizdžiai atsispindi aprašomoje nuosprendžio dalyje, kur teismas daugiau nei aštuoniuose lapuose perrašė nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų bei ekspertų išvadas, specialistų ir vieno eksperto teisme duotus parodymus, tačiau faktiškai neatliko šių byloje fiksuotų duomenų, kaip bylos įrodymų, analizės. Be to, vertindamas aukščiau nurodytus bylos duomenis, teismas juos vertino akivaizdžiai neobjektyviai ir tendencingai, ir tokiu būdu buvo šališkas.

Šalies argumentai

Apelianto įsitikinimu, teismo nurodyti motyvai, kurias jis atmetė specialisto Valentino Mitunevičiaus išvadą yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl negali būti pripažinti teisėtais. Atliekant byloje įrodymų tyrimą, 2012 m. liepos 12 d. teismo posėdyje buvo apklaustas specialistas Vitalij Matusevič, kuris ir pateikė Lietuvos teismo ekspertizių centro 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertas parodė, kad „...Įvykio vietoje užfiksuotos slydimo žymės, nors slydimo žymės nebuvo identifikuotos, t. y. nebuvo nurodyta, kuris iš automobilių, dalyvavusių eismo įvykyje, paliko žymes, tačiau dešinė žymė buvo pavaizduota ties automobiliu „Audi A4 Avant“, taigi, buvo padaryta išvada, kad tas žymes paliko būtent tas automobilis. Žymių pradžia buvo pavaizduota kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje žiūrint pagal automobilio Audi A4 Avant važiavimo kryptį. Toliau šių duomenų pagrindu kompiuterio pagalba buvo atliktas susidūrimo modeliavimas ir buvo duota išvada ...“, arba „.... eismo įvykio vietos schemoje pavaizduotas tiesus kelio ruožas, ir iš liudytojų paaiškinimų, kuriuos išgirdau šiandien, jei tas kelio vingis ir buvo, tai labai dideliu spinduliu, tuomet prie tokio didelio spindulio jis neturėtų žymesnės įtakos, tame tarpe ir atlikto modeliavimo rezultatams...“, taip pat į prokuroro klausimą, ar nustatėte, kurioje vietoje įvyko automobilių susidūrimas, Vitalij Matusevič atsakė: „taip, remiantis užfiksuotų slydimo žymių pradžios padėtimi, 2,6 metrų atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, žiūrint automobilio „Audi A4 Avant“ važiavimo kryptimi...“. Po pertraukos, 2012 m. spalio 8 d. papildomai apklausiamas minėtas ekspertas parodė, kad: „....eismo įvykio vietos apžiūra buvo atlikta tragiškai, nes matome, kad papildomos eismo įvykio vietos apžiūros protokole pėdsakų daugiau ir jie buvo kitokie nei buvo užfiksuoti atliekant pirminę vietos apžiūrą. Tyrėja M. 2011 m. kovo 29 d. papildomai apžiūrėjo eismo įvykio vietą, ji buvo užfiksavusi vieną lanko formos slydimo žymę ir ši žymė buvo fiksuota prie kitokio objekto, prie šalutinio kelio. Pirminės apžiūros protokole ji buvo fiksuota prie kilometrinio stulpo, kelio ženklas Nr. 624 ,,37“. Abiejų schemų visiškai negalima sutapatinti, naudoti kaip tyrimui...“. Nepaisant to, ekspertas vis tiek laikėsi savo nuomonės, išdėstytos 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakydamas į kitų proceso dalyvių klausimus, dėl įvykio vietoje fiksuotų pėdsakų, ekspertas parodė, kad: „...Akivaizdu, kad pirminėje apžiūroje pavaizduoti lanko formos lygiagretūs pėdsakai susiformuoti negalėjo, automobilis „Audi A4“, prie kurio tie pėdsakai buvo priskirti, buvo pasisukęs apie vertikalią ašį prieš laikrodžio rodyklę. Kai yra toks judėjimas, pėdsakai susikryžiuoja, bet jokiu būdu negali būti lygiagretūs...“ Į klausimą, kokie duomenys nurodo, kur įvyko automobilių susidūrimas ir ar automobilių susidūrimo vieta nustatyta modeliuojant kompiuterio pagalba, Vitalij Matusevič parodė, kad „.... kitokių duomenų neturėjau, buvo pavaizduoti du pėdsakai ir laikoma, kad kairį pėdsaką, žiūrint iš Vilniaus pusės, paliko automobilio „Audi A4 Avant“ priekinis kairės pusės ratas...“ Į klausimą, ar buvo tirta schemoje 4 pozicijoje kairėje pusėje kairio pėdsako nuo Varėnos link Vilniaus susidarymo kryptis, ar buvo duomenys, kurių pagrindu galėjo tirti, ekspertas parodė, kad „...nebuvo duomenų, kurių pagrindu galėjo tirti...“

Žemesnės instancijos teismas

2013 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas Irmantas Granskas, kuris remiantis gauta teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi, kartu su ekspertu Vidu Leipumi atliko 2011 m. kovo 26 d. eismo įvykio tyrimą ir pateikė Lietuvos teismo ekspertizių centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertas Irmantas Granskas parodė, kad: „...tyrimui buvo pateikta bylos medžiaga, joje esančio fotografijos buvo pateiktos, buvo apžiūrėti automobiliai. Pėdsakas automobilio „Passat“ nebuvo tirtas. Neturėjom duomenų, kad tas pėdsakas buvo išlikęs. Negalime nustatyti ar tame pėdsake yra individualizuojančių požymių, kad būtent tos mašinos paliktas pėdsakas. Tikėti buvo paminėta, nes pačio pėdsako kaip ir nėra jau. Jeigu yra individualizuojantis požymis, tai tada galima sakyti, kad būtent ta padanga paliko pėdsaką. Protokole, plane pėdsakai buvo užfiksuoti....“ Kaip matyti iš eksperto duotų parodymų, jis nurodė, kad automobilio „Passat“ pėdsakas nebuvo tirtas, tačiau ekspertas nepaaiškino, kokį ryšį su 2011 m. kovo 26 d. autoįvykio aplinkybių tyrimu turi nurodytas automobilis „Passat“, kuris apskritai nedalyvavo šiame eismo įvykyje. Į klausimą, kuo remiantis autoavarijos vietoje 4 pozicijoje pažymėtas pėdsakas, kad slydimo žymė priskirta automobiliui „Audi A4“, ekspertas Irmantas Granskas parodė: „...aš konstatavau faktą, kas yra parašyta. Schemoje pavaizduota buvo. Aš neneigiu, kad remiuosi autoįvykio schema...“ Į klausimą, ar šita schema yra mastelinė, Irmantas Granskas parodė: „...mastelis nėra nurodytas, tai schema nėra laikytina masteline“. Į klausimą, ar esant nemastelinei schemai galima grįsti kam priklauso pėdsakas, teisėja ekspertui neleido atsakyti, nuėmė šį advokato klausimą, motyvuodama tuo, jog ekspertas jau atsakė, nors faktiškai į šį klausimą ekspertas nebuvo atsakęs. Į kitą klausimą, kodėl ekspertizės akto 12 pavyzdyje automobilio „Audi A4“ priekinio kairio rato trajektorija gauta modeliavimo būdu visiškai nesutampa su schemoje pažymėtu 6.4 pėdsaku, ekspertas Irmantas Granskas parodė, kad „...modeliavimas buvo atliktas pagal pateiktą medžiagą ir tai nebuvo kategoriškai nustatyta, kad būtent tas automobilis paliko tą pėdsaką. Nėra individualizuojančių požymių. Kodėl nesutampa? Tai ar jie privalo sutapti, kai nėra nustatyta kategoriškai, kad tai tie pėdsakai. Kokios fotografijos buvo pateiktos, tokiomis buvo ir naudojamasi. Šitai vienareikšmiškai nebuvo nustatyta. Kad visiškai sutapo, ar visiškai nesutapo tai aš nenoriu kalbėti...“ Taip pat ekspertas patvirtino, kad nebuvo nustatinėjama pėdsakų susidarymo kryptis, nors ekspertizės akto 7 punkte pasisakoma, kad pėdsakas, buvęs kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje susidarė kelio kryptimi nuo Gardino link Vilniaus. Į klausimą, kodėl apžiūrint automobilį „Audi A4 Avant“ nebuvo nufotografuota padanga iš šono, tikslu patvirtinti, ar ekspertizės akte (6-14, 6-15) lape nurodyti duomenys, kur nurodoma, kad ant horizontaliojo ženklinimo siauros ištisinės linijos esantis pėdsakas buvo suformuotas iš aštuonių tamsiai pilkos spalvos vizualiai vienodo pločio išilginių dryžių, kuris išvadoje yra priskirtas „Audi A4 Avant“ automobiliui, yra teisingi, ir kodėl nėra nuotraukos, ekspertas parodė, kad pats sprendžia kokios fotografijos reikalingos išvadai pateikti. Tikslu patikrinti šią aplinkybę, buvo prašoma prijungti „Audi A4 Avant“ automobilio padangos, kurioje aiškiai matyti viso esantys 6, o ne 8 gruntkibiai foto nuotrauką arba atlikti šio automobilio apžiūrą vietoje, tačiau teismas šį prašymą atmetė.

2012 m. spalio 8 d. posėdyje apklausiamas ekspertas Valentinas Mitunevičius, atlikęs 2011 m. kovo 26 d. eismo įvykio tyrimą ir pateikęs 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvadą (duomenys neskelbtini), patvirtino savo išvadą ir parodė, kad: „...Esminis dalykas nustatant eismo įvykio mechanizmą, yra objektyvūs duomenys, šiuo atveju, pėdsakas, kuris mano specialisto išvadoje pavaizduotas 5 puslapyje, pažymėtas raudonomis ir geltonomis rodyklėmis ir šis pėdsakas esminis nustatant eismo įvykio mechanizmą. Atliekant matavimus, buvo sudarytas mastelinis brėžinys (3 paveikslas), šiame vaizde atidėti pažymėti atstumai, šio pėdsako ilgis 6,40 m. ir jo išsidėstymo atstumai nuo brūkšninės ašinės kelio ženklinimo linijos, tai galima pasakyti, kad ilgis atitinka tyrėjos M. sudaryto protokolo duomenis, o 180 cm ir 115 cm sukeisti vietomis ir tiek. Toliau buvo atliktas tyrimas būtent šio pėdsako, pvz. iš 10 puslapyje esančios 6 nuotraukos, taipogi iš kitų skaitmeninių nuotraukų vienareikšmiškai galima teigti, kad pėdsakas susidaręs kryptimi link Varėnos, tai vienareikšmiškai pagal šį pėdsaką ir tokio pėdsako nuleistas padangos pėdsakas palikti negalėjo, be oro negalėjo...“ Ekspertas į klausimą, ar liudytojo M. S. parodymai tikėtini techniniu požiūriu, parodė, kad „....tie jo parodymai, kad automobilis „Audi A6“ sukosi pagal laikrodžio rodyklę yra neįtikėtini, dėl susidūrimo priekinėmis kairėmis dalimis abu automobiliai po susidūrimo vienareikšmiškai sukosi prieš laikrodžio rodyklę, taigi būtent tie liudytojo parodymai yra neįtikėtini...“

Apelianto įsitikinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismui nusprendus skirti byloje papildomą eismo įvykio ekspertizę, turėjo būti įvertinta ir atsižvelgta į faktines aplinkybes, kad: dėl eismo įvykio, įvykusio 2011 m. kovo 26 d., apie 21.41 val., kelio Vilnius – Varėna – Gardinas 37 km, Trakų raj., kurio metu susidūrė automobilis „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas E. L., ir automobilis „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo J. N. byloje jau buvo atlikti du atskiri tyrimai ir šiuo klausimu pateiktos dvi specialistų išvados, kurių vieną, t. y. 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas Vitalij Matusevič, o kitą – 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė įmonės „I.“ specialistas - teismo ekspertas Valentinas Mitunevičius. Nepaisant to, jog tiriant minėto autoįvykio aplinkybes, kai kuriose pozicijose abiejų ekspertų nuomonės sutampa, tačiau ekspertų duotos išvados apie tai, kurioje kelio važiuojamosios dalies vietoje įvyko automobilių susidūrimas, ar galima identifikuoti įvykio vietoje, 2011 m. kovo 29 d. apžiūros protokole ir jo priede (fotolentelėje) fiksuotą automobilio rato slydimo pėdsaką bei šio pėdsako kryptį, kurio vairuotojo veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, yra iš esmės skirtingos. Kadangi šioje byloje buvo nustatinėjamos aplinkybės, susijusios ne tik su eismo įvykio transporto priemonių susidūrimo mechanizmu, eismo įvykio kilimo technine priežastimi, automobilių greičiais ir t. t, tačiau ir su autoįvykio metu ant važiuojamosios kelio dangos susidariusiais eismo įvykio pėdsakais, todėl teismas turėjo skirti komisinę eismo įvykio, transporto trasologinę ekspertizę, pavedant ją atlikti kitiems ekspertams, tačiau teismas to nepadarė, nors nutartyje ekspertams pateikti klausimai yra susiję atliekant būtent eismo įvykio transporto trasologinę ekspertizę. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo stadijoje eismo įvykio tyrimą atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Techninių ekspertizių skyriaus ekspertas, todėl tikslu išvengti galimo šališkumo, atlikti ekspertizę turėjo būti pavesta ne Teismo ekspertizių centro, o kitam nepriklausomam ekspertui. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai atmetė gynybos argumentus bei siūlymą ekspertizę atlikti pavesti eismo įvykių, transporto trasologijos ekspertui E. S., arba šį ekspertą įtraukti į paskirtos komisinės ekspertizės sudėtį. Kaip vieną iš alternatyvių variantų, gynyba siūlė tiriamo eismo įvykio, transporto trasologinę ekspertizę atlikti užsienyje, Krokuvos ekspertizių institute, Lenkijoje. Tačiau teismas šį gynybos prašymą taip pat atmetė. Be to, teismo ekspertizių centro ekspertą Irmantą Granską siūlė nukentėjusioji pusė, o jis ir buvo paskirtas ekspertizei atlikti, ir kažkodėl būtent šis vienintelis ekspertas iš sudarytos komisijos teisme buvo apklaustas. Visa tai, apelianto vertinimu, tik patvirtina teismo šališkumą tiriant faktines įvykio aplinkybes ir tuo pačiu priimant byloje sprendimą.

Kaip matyti iš teisme apklaustų ekspertų Vitalij Matusevič ir Irmanto Gransko duotų parodymų, priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, jie ne tik kad nepatvirtino savo išvadų bei jų nepagrindė atsakydami į proceso dalyvių klausimus, tačiau savo parodymais užtvirtino tik tai, kad 2011 m. kovo 26 d. eismo įvykio vietos apžiūra (pirminė ir 2011 m. kovo 29 d. atlikta antra apžiūra), kaip išsireiškė ekspertas Vitalij Matusevič buvo atlikta „tragiškai“, schemose nurodyti iš esmės skirtingi duomenys, todėl, eksperto nuomone, abiejų šių schemų net negalima sutapatinti ir naudoti tyrimui. Kito eksperto Irmanto Gransko parodymai apskritai nuosprendyje nebuvo analizuojami, o tik apsiribota nurodant, kad ekspertas Irmantas Granskas patvirtino 2013 m. balandžio 30 d. ekspertų Irmanto Gransko ir vyr. eksperto Vido Leipaus duotą išvadą, tačiau ekspertą Vidą Leipų teismas atsisakė apklausti. Tokiu būdu yra visiškai nepagrįsta nuosprendyje padaryta išvada ir dėl specialisto Valentino Mitunevičiaus pateiktos išvados nepagrįstumo. Nuosprendyje neteisingai nurodoma, jog 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) išdėstyti teiginiai ir išvados pateiktos remiantis ištirtomis pateiktos tik dalies medžiagos kopijomis, neapžiūrėjus automobilio „Audi A6“ ir, kad šios išvados padarytos kaltinamojo ir jo gynėjo prašymu, pagal išsakytą kaltinamojo versiją. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais argumentais ir taip pat prieštaraujanti baudžiamojo proceso nuostatoms, reglamentuojančioms proceso dalyvių rungtyniškumą tiriant ir nagrinėjant bylą teisme. Teisiniu požiūriu apeliantui nesuprantamas teismo nuosprendžio motyvas, jog eksperto Valentino Mitunevičiaus išvados dėl 2011 m. kovo 26 d. eismo įvykio mechanizmo yra padarytos kaltinamojo ir jo gynėjo prašymu, pagal išsakytą kaltinamojo versiją, todėl teismas jomis nesiremia priimdamas nuosprendį. Tokius aukščiau nurodytus teismo nuosprendžio argumentus nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, vienareikšmiai yra pagrindas vertinti teismo šališkumu, kas laikytina esminiu proceso pažeidimu. Nors teismo nuosprendyje nurodoma, kad apelianto kaltė padarius inkriminuojamą nusikaltimą yra neginčijamai įrodyta, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste vertinant aukščiau nurodytus bylos duomenis, šie įrodymai visiškai nepatvirtina jo kaltumo, o priešingai, griauna kaltinimo formuluotes, patvirtina jo nekaltumą ir tiesioginių įrodymų nebuvimą byloje. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BK 20 str. 2 d., kadangi E. L. kaltinantiems įrodymams suteikė pranašumą prieš teisinančius kitus byloje esančius įrodymus, be to, vadovavosi prieštaringais ir dviprasmiškais įrodymais, nors jų teisingumas abejotinas, be to, nepagrįstai atmesdamas gynybos prašymus, nepatikrino šių įrodymų kitais proceso veiksmais, nepagrįstai atsisakė priimti papildomus teisinančius įrodymus (2013 m. spalio 14 d. Valentino Mitunevičiaus įmonės „I.“ specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nors remiantis įstatymo suteikta teise, to prašė bylą nagrinėjant teisme, kas atsispindi teismo posėdžio protokoluose.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą ir Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimant apeliantą apkaltinantį nuosprendį remiantis aukščiau nurodytais ir prieštaringais rašytiniais įrodymais, bylos baigtimi suinteresuoto asmens - nukentėjusiosios A. N., liudytojų M. S., Č. S., E. B. tik teisme duotais parodymais, yra nepagrįstas. Todėl, yra pakankamas pagrindas vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p. A. N. byloje yra nukentėjusioji, ji suinteresuota bylos baigtimi, todėl remtis jos parodymais objektyviąja prasme, apelianto įsitikinimu, negalima. Be to, jos parodymais, kaip apelianto kaltės įrodymu negalima remtis ir todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog betarpiškai prieš autoįvykį kalbėjo telefonu, vienu metu buvo nuleidusi akis, o jas pakėlus pamatė ryškias automobilio šviesas, ir tada vyras stabdė, suko į dešinę ir staigiai pajuto stiprų smūgį. Šioje situacijoje sunkiai įtikėtina, kad A. N. galėjo spėti suvokti, kuria kelio dalimi važiavo jos vyro vairuojamas automobilis betarpiškai prie susidūrimą. Dėl šioje byloje apklaustų liudytojų M. S. ir Č. S. parodymų objektyvumo ir pagrįstumo mano, kad šių liudytojų parodymų, kaip jo kaltę patvirtinančių įrodymų, byloje apskritai negalima vertinti ir jais vadovautis priimant byloje sprendimą. Šis eismo įvykis įvyko 2011 m. kovo 26 d., ikiteisminis tyrimas byloje pabaigtas 2012 m. vasario 22 d., o 2012 m. vasario 27 d. Trakų rajono apylinkės prokuroro nutarimu atmestas apelianto gynėjo prašymas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Tokiu būdu, liudytojai M. S. ir Č. S. nukentėjusiųjų atstovo prašymu buvo apklausti teisme tik 2012 m. liepos 12 d. posėdyje ir tik po to, kai prieš tai 2012 m. gegužės 29 d. vykusiame teismo posėdyje buvo pateikta eksperto Valentino Mitunevičiaus 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvada (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Bylą tyrusi tyrėja J. M., teisme apklausta liudytoja parodė, kad: „...pirmą kartą girdžiu apie toki liudytoją M. S.. Neprisimenu, ar man rodė medžiagą, kurioje tarnybiniame pranešime paminėtas šis liudytojas. Turbūt, nebuvo reikšminga man, jei neapklausiau liudytojo M. S. arba gal ir buvo susisiekta su juo, neprisimenu...“, arba „...ikiteisminio tyrimo metu maniau, kad nereikšmingi liudytojo M. S. parodymai...“. Minėtų liudytojų parodymų objektyvumas dar labiau sukėlė abejones, kai prieš 2012 m. liepos 12 d. teismo posėdį apeliantas teigia išgirdęs nukentėjusiuosius bendraujant su S., kuriam buvo pasakyta, „jei paliudysit, kaip kalbėjome, gali pakrypti mūsų linkme... (3 t. b. l. 65). Teismas visiškai nevertino ir policijos tyrėjos, teisme apklaustos liudytoja J. S. duotų parodymų, kur ji nurodė, kad: „....Negaliu atsakyti kodėl nefiksavau skysčio dėmių, gal nemoku išsamiai surinkti medžiagos...“ (t. 3, b. l. 82-83). Teismas tendencingai vertino ir liudytojo E. B. parodymus, kur pastarasis teisme tvirtino, kad „...A. N. stovėjo apsikalbinusi sūnų, priėjęs kaltinamasis atsiprašinėjo, kad yra kaltas, aiškino, kad prieš susidūrimą buvo nusisukęs į automobilio gale sėdinčius vaikus, o atsisukus įvyko smūgis. Aš girdėjau, kad jis tai sakė, nes stovėjau šalia...“ Tačiau tokie liudytojo parodymai vertintini kritiškai, nes apeliantas teigia tokių žodžių nesakęs, tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė pati A. N.. Dėl aukščiau nurodytų motyvų ir argumentų, pirmosios instancijos teismas, nesant tam pagrindo, nepagrįstai ir pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatą, padarė nepagrįsta išvadą, jog 2011 m. kovo 26 d. apie 21.41 val., kelio Vilnius-Varėna-Gardinas 37 km. 218.70 m. autoįvykis įvyko bei kilo sunkios pasekmės dėl to, kad apeliantas pažeidė KET reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. atstovė advokatė L. R. prašo pilnai atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendį bei priteisti atstovaujamojo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališko teismo, teisingai išnagrinėjus ir įvertinus visas bylos aplinkybes. Nuosprendyje labai aiškiai, nuosekliai yra aptarti liudytojų parodymai, išanalizuotos visos trys specialistų išvados ir pateiktas šių visų įrodymų bei nuteistojo pozicijos vertinimas, kuris yra teisingas, kvalifikuotas ir objektyvus. Apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Nuteistasis ir jo sutuoktinė savo nepagarbiu elgesiu teisminio nagrinėjimo metu sukėlė nukentėjusiesiems dar didesnį dvasinį skausmą, išgyvenimus, įžeidė morališkai, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam teisingą bausmę.

Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu specialistas Valentinas Mitunevičius parodė, kad yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas, kita jo darbovietė – jo paties įmonė UAB ,,I.,‘‘ kur jis yra direktorius ir ekspertas. Pilnai palaiko savo dvi surašytas išvadas, t. y. 2012 m. gegužės 22 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. spalio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini). Atliekant pirmą tyrimą, jam advokato pateikta bylos medžiaga išvardinta specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 1.1 poskyryje, o atliekant kitą tyrimą, pateikta medžiaga išvardinta kitos išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 1.1 poskyryje. Be to, atliekant tyrimą, surašant pirmą išvadą 2012 m. gegužės 22 d., pats apžiūrėjo eismo įvykio vietą, atliko tam tikrus matavimus. Tiriamo eismo įvykio eigą vienareikšmiškai galima nustatyti pagal pėdsaką, kuris pažymėtas 2011 m. kovo 29 d. autoavarijos vietos schemoje trečia pozicija, toliau jis parodytas pirmos specialisto išvados (duomenys neskelbtini) pirmoje nuotraukoje, pažymėtas raudona ir geltona rodyklėmis. Jis gerai matomas pirmoje nuotraukoje, šeštoje nuotraukoje. Tyrimui pateiktos skaitmeninės nuotraukos, kurias buvo galima lyginti ir jose gerai matosi to pėdsako kryptis, t. y. pėdsakas susidarė kryptimi nuo Vilniaus link Gardino taip, kaip tai pažymėta raudonomis rodyklėmis šeštoje nuotraukoje (2012 m. gegužės 22 d. išvados 10 psl.). Pėdsako kryptį galima pagrįsti tuo, kad dryžiai storėja, intensyvėja kryptimi į dešinę ir į priekį, žiūrint kryptimi link Varėnos. J. N. vairuojamas automobilis judėjo nuo Vilniaus link Varėnos. Minėtas pėdsakas, jo pobūdis parodo, kad jį palikęs automobilio ratas judėjo kryptimi link Varėnos ir į dešinę. Pabrėžtina, kad to pėdsako pradžioje dryžių kryptis sudaro maždaug 8 laipsnių kampą, kaip tai yra pavaizduota 5 paveikslėlyje (2012 m. gegužės 22 d. išvados 11 psl.), o toliau slydimo kryptis didėja, kampas sudaro apie 40 laipsnių, kaip tai pavaizduota 6 paveikslėlyje. Pirmiausia, pagal nurodytus požymius, teigtina, kad pėdsakas susidarė kryptimi link Varėnos, nes, jei priimti prielaidą, kad jis susidarė dėl automobilio „Audi A4“ priekinio kairio rato, tada minėtas automobilis niekaip nepataikys į savo galutinę vietą, kurioje jis buvo užfiksuotas po eismo įvykio (4 paveikslėlis, 9 psl.). Jeigu priimti prielaidą, kad pėdsakas susidarė dėl automobilio „Audi A4“ priekinio kairio rato slydimo, tai matosi kiti pėdsakai, pažymėti 4 paveikslėlyje baltomis rodyklėmis. Raudonomis rodyklėmis pažymėtas pėdsakas niekaip negali būti ten, kur sustojo automobilis „Audi A4“. Yra pagrindas teigti, kad pėdsakas susidarė dėl automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato slydimo. Toliau atliekant automobilių susidūrimo analizę (7 paveikslėlyje) pažymėtos automobilių padėtys jų susidūrimo metu. Mėlynas simbolis – automobilis „Audi A6“, raudonas simbolis - automobilis „Audi A4“. Taigi, susidūrimas įvyko kelio pusėje, skirtoje važiuoti kryptimi į Vilnių. Taipogi, buvo nagrinėti kiti pėdsakai, kurie matosi nuotraukose, pažymėti atitinkamai žaliomis, mėlynomis, juodomis rodyklėmis, kurie nesusieti su šiuo eismo įvykiu. Automobilis „Audi A4“ buvo jo (Valentino Mitunevičiaus) betarpiškai apžiūrėtas. Ištyrus automobilį, įvertinta maždaug kokiose tarpusavio padėtyse susidūrė automobiliai, tai pavaizduota 8 paveikslėlyje (17 psl.). Toliau buvo nustatyta, kad automobiliai, modeliuojant automobilių susidūrimą ir judėjimą po susidūrimo, įvertinant tai, kad minėtas pėdsakas, kuris pažymėtas 2011 m. kovo 29 d. schemoje trečia pozicija susidarė dėl automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato slydimo, buvo nustatyta kokie buvo automobilių greičiai: automobilio „Audi A4“ – 84 km/h ir 91 km/h automobilio „Audi A6“. 2012 m. gegužės 22 d. išvados 10 psl. yra parodyta tarpinė automobilio „Audi A6“ padėtis, kad judėjimo po susidūrimo metu jo priekinis dešinys ratas juda tiksliai pagal minėtą pėdsaką. Tokiu būdu buvo nustatytas šio eismo įvykio mechanizmas. Esminis dalykas yra tas pėdsakas, jo judėjimo kryptis ir šio pėdsako susidarymo kryptis: susidarė link Varėnos, yra įrodyta dar ir skaičiavimais. Surašant antrą 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal anksčiau atliktus modeliavimo rezultatus, atlikus skaičiavimus, nustatyta kokia automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato judėjimo kryptis būtų po susidūrimo (2013 m. spalio 14 d. specialisto išvada, 2.3 p., prasideda nuo 9 psl.). Iš pradžių yra detalizuoti rezultatai, kurie buvo gauti anksčiau, surašant pirmą specialisto išvadą, o toliau yra parodyta skaičiavimo rezultatai (9-10 pav., psl. 11, 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvada). 9 paveikslėlyje, yra automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato centro koordinatės x ir y, jų pokytis automobiliui „Audi A6“ judant po susidūrimo. Paveikslėlyje yra išimtinis ir skersinis šio rato greičiai. Pagal šiuos gautus duomenis, pagrindas yra anksčiau atliktas kompiuterinis modeliavimas, buvo sudaryta pirmoji lentelė, kur yra duomenys iš atlikto modeliavimo, automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato koordinatės, greitis - išilginis ir skersinis. Toliau 12 lentelėje, yra apskaičiuotas rato slydimo kampas alfa ir 11 paveikslėlyje raudonomis rodyklėmis yra pažymėta, kokia kryptimi, remiantis atliktais modeliavimo rezultatais, judėjo automobilio „Audi A6“ priekinis dešinys ratas, raudonos rodyklės. Matyti, kad to rato judėjimo kryptis, kurią atspindi raudonos rodyklės, vektoriai, visiškai sutampa su to pėdsako dryžių kryptimi. Kitaip sakant, tiek trasologijos tyrimo pagrindu sprendžiant pagal pėdsako pobūdį ir lygiai taip pat atliktas modeliavimas įrodo, kad pėdsakas susidarė dėl automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato slydimo. Taipogi, 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvadoje, pirmame priede, 14 psl., pateiktas pavyzdys automobilio slydimo, kuris panašiai kaip ir automobilis „Audi A6“, judėjo pasisukant prieš laikrodžio rodyklę, kada pėdsako kryptis yra analogiška tai krypčiai. Tokiu būdu, šį eismo įvykio mechanizmą vienareikšmiškai nurodo pėdsako kryptis, pobūdis ir išsidėstymas. Pėdsakas susidarė dėl automobilio „Audi A6“ priekinio dešinio rato slydimo. Vadinasi, automobiliai susidūrė tarpusavyje padėtyse taip, kaip tai pavaizduota 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvados 11 paveikslėlyje: mėlynas pavaizduotas automobilis „Audi A6“, raudonas - automobilis „Audi A4“. Dėl išvados dėl byloje nesančių duomenų, kad nukentėjusiojo automobilis „Audi A6“ atliko lenkimo manevrą: vienareikšmiška šio automobilio padėtis, kad jis judėjo didesne korpuso dalimi išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Jis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą už vidurinės linijos daugiau kaip metrą, sprendžiant iš nustatytų padėčių, tai nustatyta modeliuojant automobilių susidūrimą ir judėjimą po susidūrimo kompiuterio pagalba. Automobilio „Audi A6“ priekinis dešinys ratas pataikytų į tą pėdsaką, pažymėtą 2012 m. kovo 29 d. autoįvykio vietos schemoje Nr. 3. Pėdsako kryptis yra pagrindžiama tuo nustatytu susidūrimo mechanizmu, automobilio „Audi A4“ judėjimu po susidūrimo. 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvados 10 paveikslėlyje raudonais siluetais pažymėta automobilio „Audi A4“ padėtis susidūrimo metu, tarpinė padėtis ir galutinė. Minėto automobilio judėjimas ir priekinio automobilio „Audi A4“ kairio rato judėjimo trajektorija irgi atitinka matomus pėdsakus. Šiuo atveju, automobilių padėtys nustatytos pakankamai vienareikšmiškai. Kaip automobilis „Audi A6“ atsidūrė tokioje padėtyje: vienareikšmiškai, jis nevažiavo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto. Vadovaujantis protingumo kriterijais parašyta, kad tikėtina, kad ar tai jis atlikinėjo lenkimo manevrą, nes kaip tada paaiškinti tą padėtį. Tai yra versija, o vienareikšmiškai pasitvirtina automobilių padėtis susidūrimo metu. Automobilis „Audi A4“ važiavo kryptimi link Vilniaus apie 84 km/h, o automobilis „Audi A6“ važiavo link Varėnos apie 91 km/h. Šitie greičiai buvo nustatyti modeliuojant automobilių susidūrimą ir judėjimą po susidūrimo, esant tokiam greičiui, atsižvelgiant į tą nustatytą susidūrimo vietą, automobiliai tiksliausiai pataiko į tuos pėdsakus, kurie yra užfiksuoti. Kad automobilis „Audi A6“ po smūgio, nors važiavo didesniu greičiu, buvo stumiamas atgal ir sukosi prieš laikrodžio rodyklę. Pasakytina, kad jei nebūtų to pėdsako, pažymėto dešine pozicija, ir būtų tiktai galutinės automobilių padėtys, į tas galutines padėtis automobilius galima įvaryti. Būtų parbloškiamas tas automobilis, kurio judesio kiekis - greičio ir masės sandauga - yra mažesnė. Jeigu priimti prielaidą, kad automobilis „Audi A6“ važiavo ženkliai mažesniu greičiu, tai taip: jis bus atbloškiamas, bet modeliavimas atliekamas pagal objektyvius duomenis, o tie objektyvūs duomenys yra pėdsakai. Atsižvelgiant į pėdsakus, šis mechanizmas neturi pagrindo. Jeigu būtų tik automobilių galutinės padėtys, į tas padėtis automobilius kuo puikiausiai galima būtų įvaryti iš daugumos padėčių tiek vienoje, tiek kitoje susidūrimo vietoje. Kompiuterio programoje užduodama užduotis, ekspertas nurodo: čia automobiliai susidūrė, čia galutinės padėtys, parink parametrus, tai programa parinks tokius duomenis. Jeigu yra tokio pobūdžio automobilių priešpriešinis susidūrimas, kur vyko slystantis automobilių kontaktas ir automobiliai sustojo tam tikrose padėtyse, o nėra pėdsakų, tai nustatyti automobilių susidūrimo vietą remiantis vien modeliavimu yra neįmanoma ir nekorektiška: tokių padėčių galima nustatyti daug tiek vienoje, tiek kitoje eismo juostoje. Kada jau yra pėdsakai, šiuo atveju, ratų, tai modeliavimas turi būti atliekamas taip, kad tas konkretus pėdsakas susidarytų būtent nurodyta kryptimi. Skysčiai ir duženos yra pėdsakai, kurie neturi tokio absoliučiai kieto prisirišimo, jie iš dalies nurodo tą visą mechanizmą ir automobilių judėjimo kryptis, bet vienareikšmiški pėdsakai yra ratų pėdsakai, jei tokie išliko, galbūt, kažkokie įbrėžimai ant važiuojamosios dalies, bet reikia nustatyti kokia ir kuri automobilio dalis paliko tą įbrėžimą. Ratų pėdsakas buvo užfiksuotas, buvo ir kitų pėdsakų, tačiau kiti pėdsakai, jo (Valentino Mitunevičiaus) pažymėti juodomis, mėlynomis ir žaliomis rodyklėmis, nesusiję su minėtu eismo įvykiu. Skysčių pėdsakas pažymėtas 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvados (10 psl.) oranžinėmis rodyklėmis 6 nuotraukoje. Skysčio pėdsako kryptis viena yra suderinama su automobilio „Audi A6“ judėjimo po susidūrimo kryptimi, tačiau tie skysčių pėdsakai ir duženos yra papildomi įrodymai. Pagrindiniai, prioritetiniai įrodymai yra ratų pėdsakai, ir pirmiausia, jais turi būti vadovaujamasi. Kadangi tas skystis automobilyje yra po spaudimu, išsihermetizavus aušinimo sistemai, skystis gali būti purškiamas ar į vieną, ar į kitą pusę, tuo tarpu, kai ratas, jei jis yra neišlaužtas, tuo metu palieka pėdsaką, prie kurio jau galima rišti visas trajektorijas. Dėl 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvados (8 psl.) 1 nuotraukoje pažymėto pėdsako, kad teismo ekspertai konstatavo, jog šį pėdsaką paliko „Audi A4“ automobilis, gali paaiškinti: pėdsakas, kur visi dryžiai yra vienodo pobūdžio, visi nukreipti viena kryptimi, būdingas išilginiam automobilio ratų slydimui, pavyzdžiui, efektyviai stabdant, - todėl jis nepriklauso nė vienam iš nurodytų automobilių. Jis negalėjo susidaryti šoninio slydimo metu, jis susidarė išilginio slydimo metu: antrame priede yra analogiško pėdsako nuotrauka. Kaip automobilis „Audi A6“, kuris sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir jo pėdsakas baigiasi 1,8 m atstumu nuo kelio kelkraščio, po to dar sustoja 4 m jau už kelio ribų, paaiškina taip: greitis prieš laikrodžio rodyklę iš karto po susidūrimo, aišku, buvo didesnis, toliau automobiliui pasisukant, „Audi A6“ greitis mažėjo, ir 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvados 10 paveikslėlyje (18 psl.) pavaizduota tarpinė automobilio padėtis, toliau šis automobilis dar sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir kai jo priekinis dešinys ratas atsirado tarp minėto trečia pozicija pažymėto pėdsako pabaiga, čia jo sukimasis sustojo ir toliau jis nuriedėjo tiesiai. Nereikia suprasti, kad jis visą laiką sukosi: jis iš pradžių sukosi greičiau, o po to lėtėjo, kažkuriuo tai momentu sustojo ir po to judėjo atgal. Su kompiuterio programa galima pamatyti tą modeliavimą: jis sukasi, lėtėja, ir ties to pėdsako pabaiga automobilis „Audi A6“ patenka į padėtį, kuri yra daugmaž statmena važiuojamosios dalies kraštui ir toliau jis jau nurieda į tą galutinę padėtį. Pėdsakas yra lanko formos, užsuktas ne link kelkraščio, o link vidurio, centro todėl, kad automobilis sukosi, o toliau jo kampinis greitis sumažėjo iki nulio, po to jis atgal nuriedėjo į tą galutinę padėtį. Pagal šitą pėdsaką (2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvados 10 pav.), kad ties žyma 1,80 m, pėdsakas yra užsisukęs link kelio centro, ir pagal viską turėtų ir tęstis tolyn, tačiau pėdsakas kažkaip nutrūksta ir toliau automobilis atsisuka visiškai į kitą pusę, paaiškinama tuo, kad pėdsakas ir automobilio centro bei rato judėjimo kryptis yra ne tas pats. Ilgesnis pėdsakas padarytas priekiniu dešiniu ratu. Automobilis toliau sukosi prieš laikrodžio rodyklę, todėl žiūrint kelio skersinių matmenų atžvilgiu, atstumas tarp to rato ir svorio centro didėjo. Dėl to automobilio svorio centras juda į dešinę šalikelę, o ratas brėžia nurodytą pėdsaką. Eismo įvykio vieta buvo apžiūrėta: pareigūnai apžiūrėjo iš karto po eismo įvykio ir buvo sudaryta 2011 m. kovo 26 d. autoavarijos vietos schema, o po to už trijų dienų - 2011 m. kovo 29 d. schema, o kadangi pagal sudarytas schemas nebuvo galima atkurti tų pėdsakų, kurie buvo matomi tyrimui pateiktose skaitmeninėse nuotraukose, tai tas nuotraukas jis (Valentinas Mitunevičius) turėjo transformuoti į vaizdą iš viršaus. Tam reikėjo atvykti į eismo įvykio vietą. Į eismo įvykio vietą atvyko 2012 m. gegužės 11 d., daugiau kaip po metų. Pėdsako, savaime aišku, jau nebuvo. Rėmėsi tiktai pėdsaku, kuris užfiksuotas policijos 2011 m. kovo 29 d. schemoje ir kuris matosi nuotraukose. Rėmėsi ir pėdsakais, kurie yra užfiksuoti 2011 m. kovo 26 d. schemoje, tyrimui E. L. pateiktomis skaitmeninėmis nuotraukomis, kuriose matosi situacija po eismo įvykio. Jam buvo pateiktos nuotraukos, toliau surašytos, pavyzdžiui, 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvados 5 psl., pirma nuotrauka Nr. (duomenys neskelbtini), toliau, antra nuotrauka Nr. (duomenys neskelbtini) (6 psl.). Įvedant į kompiuterį duomenis 3 cm paklaida, nagrinėjamu atveju, 3 cm skirtumas pagal aukštį, lemiamos įtakos specialisto išvadai neturi, o kad pasakyti, kokia tai galėtų būti įtaka, jam reikia matyti visus Matusevičiaus įvestus duomenis, kadangi jis pateikė tik dalį, o jis (Valentinas Mitunevičius) pateikė kur kas daugiau. Jo pateikti duomenys pateikti iš kompiuterio programos ,,PC Crash 91“. Panaudojo naujesnę versiją pagal automobilių techninius duomenis, kuri po to duoda kur kas daugiau duomenų, kurių nėra registracijos pažymėjime. Savo 2012 m. gegužės 22 d. išvadoje remiasi 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvada, kurioje nurodytas aukštis. Remiantis atliktu modeliavimu, kur buvo gautas optimalus sprendimas, to varianto visi duomenys ir yra atspausdinti, t. y. tai, ką sugeneruoja kompiuterio programa. Kas liečia padangas, 2012 m. gegužės 22 d. išvadoje visiškai nėjo kalba apie automobilių padangas, o apie tai kalbama tik antroje jo specialisto išvadoje, konkrečiai, padangų individualių požymių nereikėjo tam, kad nustatyti tokio pėdsako kryptį. 2011 m. kovo 29 schemoje trečia pozicija pažymėtas pėdsakas, jo susidarymo kryptis, nuo padangų nepriklauso. Pėdsaką palieka padanga, bet kryptis nuo to, ar padanga vasarinė, ar žieminė, automobiliui judant pagal tą trajektoriją, nepriklauso. Jei tą pėdsaką būtų galima tirti betarpiškai vietoje ir būtų ta padanga, kai galima sutapatinti vietoje, tada tos padangos charakteristikos, rašto pobūdis yra svarbūs. Tačiau pėdsako nėra, jis yra nuotraukose, ir tai jis užfiksuotas ne iš viršaus, o pakankamai smailiu kampu, todėl šiuo atveju, ar tai vasarinė padanga, ar žieminė, ir koks protektorius, nėra taip svarbu, svarbu yra pėdsako susidarymo kryptis. 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvadoje tik parodytas pavyzdys, kad tiesiai važiuojančio automobilio ratas užblokuotas ir kokį pėdsaką palieka. Ar tai lengvasis, ar tai krovininis automobilis, nėra svarbu. Pavyzdyje naudojo krovininio, o ne lengvojo automobilio nuotrauką, nes šiuo atveju rado geriausią tokią nuotrauką, paaiškinančią, kaip susidaro automobilio pėdsakas, kai yra slydimas tiktai išilgine kryptimi: ar tai krovininė padanga, ar tai lengvojo automobilio padanga, skirtumo nėra – slydimas yra tiesiai, ir tiek. Svarbi ne automobilio masė, o pėdsakų susidarymo kryptis. Ar galima rinktis kitus pėdsakus slydimams nuspręsti, o ne spręsti pagal vieną pėdsaką, tai nuotraukose užfiksuota kur kas daugiau pėdsakų, tačiau atlikus analizę jis (Valentinas Mitunevičius) pateikė išvadas, kurie pėdsakai nėra susiję su šiuo eismo įvykiu. Jei jie nesusiję, nėra ko jais ir vadovautis. Rėmėsi ta visuma, kiek iš jos galima paimti pėdsakų, kurie priskirtini vienam ar kitam iš šių automobilių. Nors „Audi A6“ priekinis kairysis ratas užstrigęs, viskas priklauso nuo daugumos atsitiktinių faktorių. Pirmiausia, kai automobiliai susiduria priešpriešiais, galinės automobilio dalys, paprastai, kažkaip tai pasikelia. Kurio rato koks pėdsakas galėjo susidaryti, ar negalėjo, su jokia kompiuterio programa negalima atkurti tiksliai, kadangi tas susidūrimas yra visuma atsitiktinių faktorių. Tas, kas vyko eismo įvykio vietoje, tuo turi ir vadovautis. Kodėl gi liko vienas ar kitas pėdsakas, automobilio pakrovimas galėjo tai įtakoti. Automobilio „Audi A6“ jis neapžiūrėjo, jam buvo pateiktos nuotraukos, iš kurių galėjo matyti tų automobilių sugadinimo pobūdį. Jei atlikus kompiuterinį modeliavimą neatitinka trajektorijos, tai jau sakė, kad teisingas, korektiškas tas modeliavimas, kuris atitinka objektyvius duomenis. Modeliuojant turi padaryti taip, kad jei yra duotas pėdsakas, tai jo kryptis, konkretus ratas modeliavimo metu važiuotų, judėtų pagal tą kryptį. Jeigu tai neįvykdoma, tai, vadinasi, tuo modeliavimu negalima remtis, kadangi jis neatitinka objektyvių duomenų.

Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas Vidas Leipus parodė, kad asmeniškai dalyvavo 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto surašyme, kurį palaiko ir patvirtina. Mechanizmas yra trumpai aprašytas minėtame akte. Dėl specialisto Valentino Mitunevičiaus nurodyto mechanizmo, tai jis skiriasi nuo 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akte nustatyto mechanizmo savo parametrais ir pėdsakų, susidariusių įvykio vietoje, aiškinimu, jų traktavimu, dėl to ir susidarė išvadų skirtumai ir automobilis „Audi A6“ persikėlė į priešingos krypties kelio pusę. Dėl 2011 m. kovo 29 d. įvykio schemoje trečia pozicija pažymėto pėdsako ir susidariusio mechanizmo: 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto išvadoje (6 punkte) nustatyta visai kita pėdsako kryptis ir visai kito automobilio, kadangi pagal pėdsako pradžią, jeigu žiūrint nuo Gardino krypties, nurodytos schemoje, pradžią laikyti jo smailumą, kuris paskui išplatėja. Pagal tai, kaip išsidėsčiusi protektoriaus gruntkibių kryptis, nurodyta priešinga judėjimo kryptis, nei nurodė Valentinas Mitunevičius, kadangi po susidūrimo automobilis „Audi A4“, kai pradėjo suktis prieš laikrodžio rodyklės kryptį, tai atitinkamai pagal visą priekinio kairiojo rato pėdsako morfologiją, kuris tuo pačiu buvo išlaužtas, kol minėtas ratas keitė savo padėtį automobilio geometrijos atžvilgiu, gavosi taip, kad protektorinės dalies ne šoninis paviršius, bet briauna, kraštas, būtent gruntkibiais kontaktavo, kadangi ratas iš pradžių iš tiesios padėties pradėjo suktis irgi prieš laikrodžio rodyklę, tiktai greičiau, negu automobilis, kadangi buvo išlaužtas į beveik statmeną padėtį, tai ratas, sukdamasis kartu su automobiliu, tačiau šiek tiek didesniu greičiu, ėmė formuoti iš pradžių siaurą pėdsaką, kadangi buvo nedidelis kontaktas, toliau, kai padanga pasisuko beveik statmenai judėjimo krypčiai, tada atsirado platesnis pėdsakas. Tuo pačiu metu sukantis tie gruntkibiai vėlgi keitė padėtį plokštumoje ir formavo įstrižinius kintamo kampo brūkšnius, o pabaigoje, kada automobilis „Audi A4“ apsisuko prieš buvusią savo judėjimo kryptį didesniu nei stačiu kampu ir slydo link dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, žiūrint Vilniaus kryptimi, tada automobilio priekinio kairiojo rato pėdsakas staiga susiaurėja, vėl užsibaigia smailia viršūne, kadangi minėtas automobilis tuo momentu pagal visą pobūdį turėjo atsiskirti arba bent jau nusikrovė nuo aparato automobilio svoris, persiskirstė į kitą pusę ir toliau tas pėdsakas pranyko, o automobilis toliau judėjo remdamasis kitais trimis ratais. Buvo momentas, verčiantis labiau link dešinio šono ir todėl tas pėdsakas taip gražiai išnyksta. Kalbant apie tai, kad šį pėdsaką galėjo palikti automobilis „Audi A6“ savo dešiniuoju ratu, tai lieka nepaaiškinama, kodėl tas priekinis dešinysis ratas neformuoja šio pėdsako nuo pat paties susidūrimo momento, o tik atsidūręs priešpriešinėje eismo juostoje ir kodėl tas pėdsakas prasidėtų staigia tokia smailia viršūnėle, paskui staiga išplatėtų. Pagal Valentino Mitunevičiaus nustatytą mechanizmą matosi, kad tuo metu automobilis „Audi A6“ neturi didelio pasisukimo kampo toje vietoje, būdamas jau savo krypties eismo juostoje, neturi tokio didelio sukimosi kampo vienoje vietoje, kad tas pėdsakas kistų, jo plotis kinta labai staiga, ir tuo labiau judėjimo kryptis, visiškai neatitinka to automobilio judėjimo pobūdžio. Be to, ekspertai tyrė ne tik šitą pėdsaką, bet ir pėdsakų visumą, kas buvo užfiksuota. Aišku, eismo įvykio vietos apžiūros kokybė, ko gero, ir lemia tai, kodėl dabar diskutuojama dėl pėdsakų, kadangi pėdsakai nebuvo pakankamai išsamiai užfiksuoti įvykio vietoje ir buvo tam tikrų trūkumų. Vis dėlto, žiūrint 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto 7 paveikslėlį (6 psl.), kur yra pėdsakas ant horizontaliojo ženklinimo siauros ištisinės linijos, tai šį pėdsaką buvo galimybė ištirti tiktai nuotraukoje, tačiau pagal mastelį matyti, kad tas pėdsakas yra apie 19-20 cm pločio, ir kai buvo tirtas automobilis „Audi A4“, atkreiptas dėmesys į pačių padangos protektoriaus gruntkibių matmenis ir nustatyta, kad jei automobilio „Audi A4“ ratas iš tikrųjų būtų stabdomas, duota sąlyga, kad jis formuotų pėdsaką, tada akivaizdu, kad išilginio slydimo metu ratas negalėtų suformuoti šito pėdsako stabdant, kadangi neatitinka gruntkibių juostelių skaičius padangoje, žiūrint skersine kryptimi. Jeigu, tarkim, tik viena gruntkibių eilė formuotų savo pėdsaką, tai, pirmiausia, tų juostelių plotis būtų atitinkamai pagal gruntkibių plotį skirtingas, o skaičius jų būtų tiktai šešios. Šiuo atveju, ant pėdsako matome, kad yra septynios ir aštunta dar iš pradžių platesnė, paskui susiaurėjanti ir beveik nutrūkstanti. Žiūrint į šituos požymius ant rato, galima teigti, kad tai iš tikrųjų nėra automobilio „Audi A4“ stabdymo pėdsako kokia tai dalis, o manant, kad tai galėjo būti šoninio slydimo kryptis, išmatuota, kiek gi gruntkibių telpa į tą 19 ar 20 cm pločio, jei žiūrint į prisispaudusį ratą prie važiuojamosios dalies dangos, kad remtųsi ratas aštuoniais gruntkibiais, tai būtent tada, jei žiūrint pagal padangos perimetrą, matuojant, kiek protektoriaus elementų telpa į tą juostelę, tada ir gaunasi 20 cm plotis, ir tada, kadangi tie gruntkibiai pagal padangos kraštą yra vienodų gabaritinių matmenų, lygiai kaip ir pėdsako, kuris matomas ant baltos ištisinės linijos, tai yra vienas iš požymių, rodantis, kad tai - rato šoninio slydimo pėdsakas. 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto 9 paveikslėlyje, jei žiūrint kaip stabdymo pėdsaką, kiekviena eilutė gruntkibių formuotų savo pėdsaką, jei būtų stabdomas, su sąlyga, kad ratas užblokuotas, tai būtų šešios eilės skirtingo pločio juostelių. Akivaizdu, kad taip nėra ant pėdsako ir atliekant ekspertizę pagal šitą pėdsaką išmatuota, kiek yra gruntkibių skersai rato, jei ratas prisispaudęs prie važiuojamosios dalies ir pagal plotį tai atitinka būtent tą pėdsaką, tuo labiau, kad jų plotis yra absolučiai vienodas. Tai yra tik vienas iš požymių, o kitas labai svarbus požymis, tai būtent, žiūrint 7 paveikslėlyje, - pats viršutinis to pėdsako kraštas, kur dalis pėdsako yra: pradžioje, jei žiūrint iš lapo dešinės pusės, tas pėdsakas yra visiškai įprastinio pločio, kaip ir visi kiti, o toliau, link kairės pusės žiūrint, jis siaurėja ir, praktiškai, ties linijos kraštu jis beveik išnyksta. Šitas pėdsakas stabdymo atveju jokiu būdu negalėtų išnykti, jei ratas liečiasi visu paviršiumi, visą laiką, tai tas pėdsakas negali kisti, kažkokie elementai staiga kažkur dingti, jei nėra kažkokių kliuvinių, dangos nelygumų. Nagrinėjamu atveju, tas paaiškinama, kad gruntkibių šoninio slydimo metu, kai automobilis keitė savo pasisukimo kampą, taip ir ratas kažkiek sukosi ir vienas gruntkibis, kuris iš pradžių formavo pėdsaką, ratams pasisukus, tiesiog prarado sukibimą su kelio danga ir toje vietoje jau kontakto nebeliko, todėl tas pėdsako plotis iš tikrųjų, yra skirtingas. Minėti požymiai iš tikrųjų rodo, kad tai yra šoninio slydimo pėdsakas, ir jokiu būdu ne kitaip. Tuo labiau, kad pėdsake matomi nelygumai, šviesesni ir tamsesni, žiūrint pėdsako išilgine kryptimi, pats pėdsakas yra šiek tiek dryžuotas, nėra visiškai vienodas ir tolygus, tai taip pat rodo gruntkibių slydimo metu buvusį virpėjimą. Prispausta padanga, slysdama taip pat visą laiką vibruoja, kadangi trintis ir padangos tamprumas sudaro tokias sąlygas, kad kontaktas nebūna visą laiką pastovus ir atsiranda tam tikros vibracijos, pėdsako šviesumai ir tamsumai, jie rodo, kad tai nėra stabdymo pėdsakai. Toliau bandant atkurti mechanizmą pagal visus likusius pėdsakus, visi pėdsakai, esantys užfiksuoti nuotraukose pagal automobilių judėjimo trajektorijas, labai gražiai susidėliojo. Automobilis „Audi A4“ palieka tą pėdsaką, toliau sukantis yra dar įvykio vietoje neužfiksuotų, tačiau likusių pėdsakų, kurie irgi telpa į automobilių judėjimo trajektorijas po eismo įvykio. Ekspertai 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akte neprisirišo tiktai prie vieno pėdsako, kuris iš pradžių buvo pakankamai ginčytinas ir ne iš karto išmatuotas tiksliai ir, tuo labiau, jis nebuvo užfiksuotas, nes netgi ir antros apžiūros metu jo konfigūracija tiksliai išmatuota tiktai trijuose taškuose, kadangi pėdsakas yra kintamo pločio ir nurodyta tiktai atstumai iki kažkurios tai pėdsako dalies, tačiau neaišku, iki kurios: ar iki artimiausio krašto pėdsako, ar iki tolimiausio, tai yra tam tikras pagrindas interpretacijai. Abejonių dėl to, kuriam automobiliui priklauso tas pėdsakas ekspertams nekilo, kadangi pagal pėdsako susidarymo mechanizmą tai tikrai negalėjo būti automobilio „Audi A6“ pėdsakas ir, vėlgi žvelgiant į likusius pėdsakus, kad yra tikėtinas automobilio „Audi A4“ pėdsakas, paliktas ant ištisinės linijos, toliau atsižvelgiant į eksploatacinius skysčius, ko gero, variklio alyvos, o gal greičių dėžės, nes iš tikrųjų nebuvo nustatyta, kokia tai alyva, bet pagal tos alyvos šleifą ir ilgį, akivaizdu, kad automobilis „Audi A4“ susidūrimo metu buvo priešingos krypties važiuojamosios dalies pusėje. Nuomonę apie paliktą alyvos šleifą susidarė iš nuotraukų: 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto 6 lape, nuotraukoje Nr. 6, yra užfiksuota bendras eismo įvykio vaizdas, vienareikšmiai tai priskirtina automobilio eksploataciniams skysčiams. Pagal spalvą, juoda spalva dažniausiai būna variklinė alyva, dar gali būti greičių dėžės, bet jau mažesnė tikimybė, dažniausiai tai yra variklinė alyva. Nežino, kokie pėdsakai buvo užfiksuoti schemoje, tačiau pėdsakas yra nuotraukoje, o nuotrauką gavo iš bylos medžiagos. Negali pasakyti, kur prasideda skysčio dėmė, nes pėdsakas neužfiksuotas matmenimis: jei žiūrint Vilniaus krypties link, tada jis prasideda kairėje važiuojamosios dalies pusėje. O kokiais matmenimis, tai galbūt galėtų atsakyti vaizdų tyrimas, kuris galėtų išmatuoti pėdsako parametrus. Dėl 7 ekspertizės akto paveikslėlio: padanga slysdama šonu, rėmėsi į kelio dangą padangos protektoriaus išoriniu kraštu. Padanga nebūtinai buvo pasvirusi, tiesiog padanga turi tam tikrą ašį ir jeigu automobilio susidūrimo metu automobilis daugiau svyra, daugiau apkraunama dešinė padangos pusė. Ratas ėjo skersai, todėl išilginės gruntkibės, nekontaktavo su asfalto danga, arba jei kontaktavo, tai nepaliko ryškaus pėdsako, kuris uždengtų prieš tai buvusius gruntkibių pėdsakus. Kontaktavo išorinė dalis. Pagal nuotrauką mato, kad nėra kliuvinių, kad būtų akivaizdūs nelygumai, po ko ratas galėtų prarasti kontaktą šioje vietoje su kelio danga. Pagal faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kai buvo apžiūrėtas automobilis „Audi A4“ ir prie jo pridėtą nuotrauką 20 cm yra 7 gruntkibiai ir 8-o kraštas, kadangi matuojama pagal padangą, jei ji būtų prisiplojusi prie važiuojamosios dalies, vaizdas būtų šiek tiek kitoks. Yra maždaug aštuoni gruntkibiai, be to, įvertintina, kad yra pagrindas deformacijai dėl prispaudimo. Vizualiai apžiūrėjus ratą, gruntkibiai yra vienodi. Dėl ištisinio pėdsako (7 paveiksle): jei visa įvykio vietos apžiūra būtų padaryta tiksliai, tai pėdsakai būtų sumontuoti pačiu apžiūros pradiniu momentu visiškai tiksliai pagal automobilių esamas padėtis, ir būtų pavykę idealiai atkurti modeliavimo metu ir ratų trajektorijos judėjimą. Kadangi to nebuvo padaryta, pėdsakai su užfiksuotomis automobilių padėtimis bei kelio ilgio ir pločio atžvilgiu pirminės apžiūros metu nebuvo užfiksuoti visiškai tiksliai, tai atliktas modeliavimas irgi negali būti tų pėdsakų atžvilgiu visiškai tikslus. Modeliuojant situacija optimizuojama, programoje yra optimizavimo funkcija, ir optimizuojama iki tiksliausių po eismo įvykio užfiksuotų padėčių. Kadangi pėdsakas nebuvo tiksliai užfiksuotas galutinių automobilių padėčių atžvilgiu, tai atsiranda tam tikra erdvė interpretacijai kelio išilginių matmenų atžvilgiu, kadangi tas pėdsakas gali skirtis nuo automobilių galutinių padėčių atžvilgiu. Dėl šio netikslumo pėdsakas įvertintas, tačiau atkurti trajektoriją galima tiktai visiškai idealiai žinant to pėdsako išsidėstymą buvusios eismo įvykio vietos situacijos atžvilgiu. Kadangi nebuvo tų pradinių duomenų, tai modeliavimas atspindi bendras tendencijas, tačiau visiškai tiksliai pėdsako trajektorija neatsikūrė dėl išvardintų priežasčių. Susidūrimo vietą sumodeliavo tiek pagal automobilių padėtis po susidūrimo, tiek pagal pėdsakų išsidėstymą įvykio vietoje, tačiau kelio ilgio atžvilgiu susidūrimo vieta gali šiek tiek skirtis. Kelio pločio atžvilgiu ta vieta pakankamai aiški, kadangi pėdsakas buvo pamatuotas nuo ašinės ištisinės linijos išsidėstymo, o kelio ilgio atžvilgiu atitinkamai automobilių persislinkimas gali skirtis. Kad automobilis „Audi A4“ susidūrimo metu buvo priešpriešinėje kryptyje, ekspertams abejonių tikrai nekilo. Kai Valentinas Mitunevičius darė modeliavimą, tai jo sumodeliuotų automobilių padėtys tiek pėdsakų ilgio atžvilgiu, tiek ir išsiliejusių skysčių dėmių atžvilgiu yra kiek kitokios, o kodėl jis taip traktavo, nežino. Ekspertų nuomone, visi pėdsakai, kurie yra matomi nuotraukose, yra būtent iš šio eismo įvykio. Kelio pločio atžvilgiu pėdsakai atitinka trajektoriją iš pradžių, bet po to jų kryptis nukrypsta dėl galimo kelio ilgio atžvilgiu skirtumo. Originalios nuotraukos, kad ji būtų padaryta iš viršaus su reikiamu masteliu, nebuvo. Ji buvo konvertuojama programinės įrangos pagalba, visas konvertavimo tikslumas priklauso būtent nuo to, kaip yra atliekama pirminė eismo įvykio vietos apžiūra, kokie taškai būna sudėliojami. Šiuo atveju, tas konvertavimas vėlgi nėra realiai tikslus. 6,4 išsikraipiusi slydimo žymė buvo fotografuota su masteliu, ji yra kaip atskiras pėdsakas ir yra atskira jo detalioji nuotrauka. Pėdsako detalioji nuotrauka buvo padaryta su masteliu, tai jo iškraipymai yra minimalūs, tai neturėtų įtakos specialisto išvadai. 2011 m. kovo 26 d. schemoje pavaizduoti du pėdsakai, kurių apskritai nesimato tokio pobūdžio. Pėdsakai, iš esmės, niekur labai nepririšti, pradžia šiek tiek, vienas matmuo, o kiti pėdsakai, nei jų pabaiga, nei jų konfigūracija, iš tikrųjų, neužfiksuota. 2011 m. kovo 29 d. schemoje lygiai tas pats, jei įtariama, kad ketvirtu numeriu yra pažymėtas tas pats pėdsakas, matmenų nei kelio pločio, nei kelio ilgio atžvilgiu, nėra. Dėl panaudotų pėdsakų (12 pav.): ekspertai pasakė, kurių ratų, kurie pėdsakai gali būti ir paaiškino, kodėl tos trajektorijos modeliavimo metu galėjo skirtis. Dėl 6,4 pėdsako susidarymo mechanizmo ekspertų nuomonė yra bendra, nes surašoma bendra išvada. Automobilių „Audi A4“ ir „Audi A6“ techniniai duomenys imami tokie, kokie yra įvesti kompiuterinio modeliavimo programos kataloguose. Jei tie skirtumai ir yra, kartais tą patį modelį žiūrint, galbūt skiriasi kažkokia komplektacija, tarkim, variklio parametrai, galingumas, kartais skiriasi aukštis, plotis, skirtumai būna minimalūs. Jei žiūrima transporto priemonė, kitą kartą, transporto priemonių vėl gi atitinkamai gabaritiniai parametrai skiriasi. Kartais taip nutinka, kad vienos ar kitos transporto priemonės duomenų tiesiog nebūna. Tada jie randami per gamintojų tinklapius ir juos galima suvesti rankiniu būdu, patikslinti. Esminės įtakos modeliavimui jie neturi. Modeliavimas daromas pakankamai tiksliai, jei pakankamai tikslūs išeities duomenys. Kuo mažiau išeities duomenų, tada ir tikslumas krinta, o pradžia visada yra eismo įvykio vietos apžiūra. Masės skirtumai turi didesnę įtaką susidūrimo, slydimo taškams, iš tikrųjų, jei imant tą atvejį, kai ekspertai modeliavo apie 1,7 automobilio svorį, ten buvo modeliuojama 1,5 ir tos masės proporcingai skyrėsi, reiškia, modeliavimas, iš esmės, buvo proporcingas, tačiau greičių reikšmės šiek tiek gali skirtis. Pateikiant savo išvadą dėl lengvųjų automobilių eismo įvykių mechanizmų ta dalimi, ką kalbėjo specialistas apie pėdsako susidarymo aplinkybės, galima remtis, nes mechanizmas iš esmės yra vienodas, jei stabdytų krovininis automobilis ir lengvasis, jau paskui prasideda ypatumai, kurie daugiau priklauso nuo pačios padangos konstrukcijos, o ne nuo automobilio tipo, nes slydimo pėdsakai formuojasi absoliučiai taip pat, jei ratai blokuojasi. Šoninio slydimo metu ir krovininio automobilio pėdsakas turėtų būti analogiškas, reiškia, susidarymo mechanizmas, pats pėdsakas jokiu būdu nebūtų vienodas, kadangi jau yra padangų geometrijos skirtumai, tai pėdsakas būtų visai kitoks. 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės paskutiniame lape nurodyta išvada yra tikėtina, būtent, dėl tikėtino greičio reikšmių, kadangi greičiai gali šiek tiek varijuoti. Negali pasakyti, su kokia paklaida, kadangi negali pasakyti, kaip tiksliai buvo išmatuota įvykio vieta, su kokiomis paklaidomis: šituos dalykus įvertinti galima tiktai priklausomai nuo išeities duomenų, žinant paklaidas ir tikslias automobilių mases, visus kitus geometrinius individualius kiekvieno parametrus, netgi ir kelio dangos sukibimo koeficientą, kuris turi būti pamatuotas iš karto po avarijos. Visa tai žinant, galima vertinti, kiek tikslus yra greitis, tačiau 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akte sakoma ,,apie“, tai nenutolsta nuo nurodytų reikšmių, žymiais dešimtimis kilometrų skirtumo tikrai nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė papildomus dokumentus. 2014 m. kovo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad 2014 m. kovo 13 d., 11.00 val., antstolė V. M., kartu su E. L., nuvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir užfiksavo, kad transporto priemonės, kurią nurodė (E. L.) padangos gruntkibių skaičius 20 cm iš padangos šono – 7 gruntkibės (t. 4, b. l. 12-13).

Taip pat pateikta UAB „I.“ specialisto Valentino Mitunevičiaus 2013 m. spalio 14 d. išvada MV 2013-65 (t. 4, b. l. 14-28), kurioje, atlikus tyrimą, pateikiamos išvados, kad: 1) Objektyvūs duomenys, kurie nurodo, kuria kryptimi susidarė pėdsakas, 2011 m. kovo 29 d. Autoavarijos vietos schemoje (priede prie 2011 m. kovo 29 d. Apžiūros protokolo) pažymėtas 3 pozicija yra: šio pėdsako pobūdis (žiūr. detalizavimą šios Specialisto išvados tiriamosios dalies 2.2.1 p.); atlikto su kompiuterio programa „PC Crash“ tiriamo eismo įvykio mechanizmo modeliavimo rezultatai, pagal kuriuos nustatyta, kad automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinio dešinio rato judėjimo po susidūrimo trajektorija atitinka 2011 m. kovo 29 d. Autoavarijos vietos schemoje (priede prie 2011 m. kovo 29 d. Apžiūros protokolo) pažymėto 3 pozicija pėdsako lokalizavimą, o šio rato judėjimo kryptys atitinkamuose taškuose - atitinka minėto pėdsako slydimo juostų (dryžių) kryptis (žiūr. Detalizavimą šios Specialisto išvados tiriamosios dalies 2.3 p.); 2) Pėdsakas, 2011 m. kovo 29 d. Autoavarijos vietos schemoje (priede prie 2011 m. kovo 29 d. Apžiūros protokolo) pažymėtas 4 pozicija, susidarė dėl lengvojo automobilio užblokuoto rato slydimo daugiau išilgine kryptimi. Šis pėdsakas negali būti priskirtas nei automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ratui, nei automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ratui; 3) Eismo įvykio, užregistruoto 2011 m. kovo 26 d., apie 21.41 val., kelio Vilnius - Varėna - Gardinas 37 km, Trakų raj., kurio metu susidūrė automobilis „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas E. L., ir automobilis „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo J. N., mechanizmas detalizuotas Specialisto išvados MY 2012-35 tiriamosios dalies 2.4 p.

Taip pat pateiktas 2014 m. birželio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 41-47), kuriame nurodyta, kad 2014 m. gegužės 22 d., 15. 30 val., atvykus į automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo apžiūrimas automobilis „Audi A4 Avant“ (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Faktinių aplinkybių konstatavimo metu nustatyta: 1) Automobilio padangos yra „Dunlop Graspic DS-2“, kurių išmatavimai yra 195/6S/R15; 2) Matuojant tiesiai (galinę dešinės pusės automobilio padangą), į 19 centimetrų atstumą patenka septyni gruntkibiai (Fotonuotrauka Nr. 3). Matuojant pagal padangos lanką, į 20 centimetrų atstumą patenka septyni gruntkibiai (Fotonuotrauka Nr. 4); 3) Matuojant taip pat galinę dešinės pusės automobilio padangą, su kelio danga liečiasi šeši gruntkibiai (arba apie 17 centimetrų) (Fotonuotraukos Nr. 5 ir 6); 4) Matuojant atstumus tarp visų automobilio ratų ašių, gauti tokie rezultatai: a) Automobilio dešinės pusės atstumas tarp priekinės ir galinės ratų ašių yra apie 270 cm (Fotonuotraukos Nr. 7, 8 ir 9); b) Automobilio kairės pusės atstumas tarp priekinės ir galinės ratų ašių yra apie 245 cm (Fotonuotraukos Nr. 10, 11 ir 12); c) Automobilio priekinės dalies atstumas tarp kairės ir dešinės pusės ratų ašių yra apie 170 cm (Fotonuotraukos Nr. 13, 14 ir 15); d) Automobilio galinės dalies atstumas tarp kairės ir dešinės pusės ratų ašių yra apie 167 cm (Fotonuotraukos Nr. 16, 17 ir 18).

Taip pat pateikti 2014 m. birželio 17 d. E. L. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose keliama versija, jog žuvusioji O. D. eismo įvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržo, o nenustačius šios aplinkybės, lieka neaišku, ar keleivės žūtis įvyko dėl „Audi A6“ deformacijos, ar dėl minėtos priežasties. Taip pat apeliantas dėsto savo nuomonę apie eismo įvykio mechanizmą, remdamasis savo paties atliktu medžiagos bei informacijos apie Europos saugumo vertinimo agentūros „Euro NCAP“ atliktus bandymus, tyrimu, kadangi pats turi Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto inžinerinių mokslų magistro laipsnį, magistrantūrą studijavo „Tiltų ir specialiųjų statinių“ katedroje (t. 4, b. l. 58-66).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusieji ir jų atstovai advokatai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Konstitucinis Teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos ir teismo galimybės ginant viešąjį interesą peržengti skundo ribas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus inter alia tuo požiūriu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas, t. y. principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja to, kad apeliacinės instancijos teismą apeliacinio skundo ribos taip varžytų, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės. Juo labiau, kad ir pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas kiekvienoje byloje, neatsižvelgdamas į tai, ar dėl jų gautas skundas, turi spręsti esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų klausimą. Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 332 str. 3 d. numato, jog nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o vadovaujantis šio straipsnio 5 d. atmetant apeliacinį skundą yra nurodomi motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gauti įrodymai yra vertinami kartu su byloje esančiais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytam eismo įvykio mechanizmui, nurodo prieštaravimus tarp specialistų ir ekspertų, tyrusių eismo įvykio priežastis, išvadų ir kelia tik savo kaltės klausimą. Vis dėlto bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apeliantas iškėlė papildomus klausimus, t. y. aplinkybę, neva O. D. eismo įvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržo, civilinių ieškinių dydžio, o taip pat ir nuosprendžiu paskirtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. padarymo, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl laikytina, kad kolegijai pasisakius dėl minėtų papildomų klausimų, nebus peržengtos apeliacinio skundo ribos.

Akcentuotina, jog apeliaciniame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo klausimas. Todėl pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, taisyklių nepažeidė, nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. d. numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, juos palyginus tarpusavyje, o ne vadovaujantis išimtinai vienu kuriuo nors įrodymu. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, ėmėsi priemonių pašalinti atsiradusius prieštaravimus, priimdamas nuosprendį, detaliai juos aptarė ir argumentuotai nurodė, kodėl ir kurius įrodymus vertina kritiškai, taip pat kodėl ir kuriais įrodymais remiasi priimdamas nuosprendį. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė kai kuriuos nuteistojo ir jo gynėjo prašymus teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuosprendyje kritiškai įvertino jo gynybinę poziciją, nėra pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas, ar kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Skundžiamame nuosprendyje nėra frazių, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas dėl to, kad E. L. neįrodė savo nekaltumo. Tuo pačiu pažymėtina, kad jeigu apelianto netenkina teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, tai dar nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 281 str. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, be minėtų objektyviųjų požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. reikia nustatyti, kas – ar nuteistasis E. L., ar žuvusysis automobilio „Audi A6“ vairuotojas J. N. – padarė kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus ir, jei padarė, kuris iš padarytų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimų buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą šios kategorijos bylose, itin svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kaip juos suvokė eismo dalyviai, t. y. nustatyti, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams, kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė.

Akcentuotina, kad KET paskirtis – užtikrinti tokį transporto priemonių eismo reguliavimą, kad būtų užkirstas kelias žalai padaryti, kad asmuo, vairuojantis didesnio pavojaus šaltinį, nekeltų grėsmės kitiems eismo dalyviams, aplinkai. Taigi, sprendžiant kokie veiksmai (ar neveikimas) sudaro eismo saugumo taisyklių pažeidimą, visų pirma tenka vadovautis atitinkamu teisės aktu, konkrečia jo norma. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad E. L. pažeidė autoįvykio metu (nuo 2011 m. kovo 6 d. iki 2011 m. spalio 6 d.) galiojusių KET 9 p., 125 p., 133 p., 136.1 p. Eismo įvykio metu galiojusių KET 9 p. nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 125 p. numatė, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. KET 133 p., numatė, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 136.1 p. buvo įtvirtintas įpareigojimas ne gyvenvietėse lengvaisiais automobiliais keliuose su asfalto ar betono danga važiuoti ne didesniu kaip 90 km/h greičiu.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, esminis jo teiginys, nuo kurio išsprendimo priklauso baudžiamosios bylos baigtis, kad tai nukentėjusiojo J. N. vairuojamas automobilis „Audi A6“ eismo įvykio metu, išvažiavo į priešpriešinė eismo juostą ir susidūrė su nuteistojo vairuojamu automobiliu „Audi A4“, o priešinga skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada yra neparemta jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Baudžiamosios bylos medžiagos, teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gautos 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismo ekspertizės specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. gegužės 22 d. Dr. Valentino Mitunevičiaus „I.“ specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurių rezultatai prieštaravo vieni kitiems. 2011 m. rugsėjo 19 d. gautoje Teismo ekspertizės specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo E. L. veiksmai, nevažiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, kuo arčiau dešinio krašto, o įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. N., - techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Tai, kad automobilio „Audi A4 Avant“ vairuotojas prieš eismo įvykį važiavo, tikėtina, 109 km/h greičiu, viršydamas šiame kelio ruože didžiausią leistiną 90 km/h važiavimo greitį, techniniu požiūriu buvo nepriimtini. 2012 m. gegužės 22 d. Dr. Valentino Mitunevičiaus „I.“ specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad automobilių „Audi A4 Avant“ ir „Audi A6“ susidūrimas įvyko kelio pusėje, skirtoje važiuoti link Vilniaus, automobiliams esant tarpusavio padėtyse, kaip tai pavaizduota 7 pav., tai yra susidūrimo vieta - apie 0,80-0,90 m atstumu nuo brūkšninės kelio ženklinimo linijos (kelio skersinių metmenų atžvilgiu) ir apie 6 m nuo sustojusio po eismo įvykio automobilio „Audi A4 Avant“ užpakalinio dešinio rato, matuojant išilgai kelio važiuojamosios dalies link Varėnos. Dėl susidūrimo automobilis „Audi A4 Avant“ buvo nublokštas į dešinę (pagal jo judėjimo kryptį) ir link Vilniaus apie 6 m ir pasisuko apie 135° kampu prieš laikrodžio rodyklę. Automobilis „Audi A6“ po susidūrimo buvo nublokštas dešinę (pagal jo judėjimo kryptį) šalikelę ir į priekį apie 15 m bei pasisuko apie 150° kampu prieš laikrodžio rodyklę. Kadangi automobilio „Audi A4 Avant“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmuose nenustatyta prieštaravimo KET reikalavimams ir priežastinio ryšio su eismo įvykio kilimu, tai techniniu požiūriu vertintina, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo J. N. veiksmai, kuris betarpiškai prieš eismo įvykį važiavo priešpriešine eismo juosta (galimai - lenkdamas kitą transporto priemonę) ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Audi A4 Avant“.

Teisiamajame posėdyje apklausti specialistai kiekvienas palaikė savo duotas išvadas. Siekiant pašalinti kilusius prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi (t. 3, b. l. 40-43) byloje skyrė papildomą komisinę teismo autotechninę ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių skyriui. Minėtoje nutartyje buvo pasisakyta ir dėl nuteistojo gynėjo prašymo ekspertizę skirti ne Lietuvos ekspertizių centrui, o kitam, nepriklausomam ekspertui, arba ekspertizę atlikti užsienyje (Lenkijoje). Minėtas prašymas motyvuotai atmestas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ekspertizę atliko ir vienas iš nukentėjusiosios šalies siūlytų ekspertų, t. y. Irmantas Granskas, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad teismas, ar minėtas ekspertas buvo šališki. Visų pirma, teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartyje nenurodė, kuriems Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams yra pavedama atlikti tyrimą, ekspertus parinko pats Lietuvos teismo ekspertizių centras. Antra, Irmantas Granskas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jo objektyvumu ir nešališkumu. Trečia, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) surašė ir tyrimą atliko du Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai: jau minėtasis Irmantas Granskas ir Vidas Leipus.

Pažymėtina, kad gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada iš esmės patvirtino 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismo ekspertizės specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą įvykio eigos mechanizmą. Išvadoje nurodyta, kad šio eismo įvykio eiga buvo tokia. Automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. L., važiuodamas, tikėtina, 101 km/h greičiu, keliu Vilnius - Varėna - Gardinas, kryptimi link Vilniaus, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur automobilio priekinės dalies kairiąja puse (nuo pat kairio krašto iki kairio žibinto vidinio krašto) susidūrė su priešpriešiais mažesniu greičiu (tikėtina, 83 km/h) važiavusio automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamo J. N., priekinės dalies kairiąja puse. Susidūrimo metu tarp automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairiojo šono menamos plokštumos ir automobilio „Audi A4 Avant", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės dalies menamos plokštumos buvo didelis smailas (artimas stačiam) kampas, atviras į dešinę (žr. automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) judėjimo kryptimi). Po susidūrimo automobiliai „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukdamiesi kryptimi priešinga laikrodžio rodyklių judėjimo krypčiai, slydo į priekį ir į dešinę (jų pirminės judėjimo krypties atžvilgiu), kol sustojo vietose ir padėtyse, užfiksuotose 2011 m. kovo 26 d. autoavarijos vietos schemoje (susidūrimo eigos grafinis vaizdas pateikiamas 12 paveikslėlyje). Automobilių „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrimas įvyko kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje, žiūrint kryptimi link Vilniaus (automobilių „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) padėtys susidūrimo metu grafiškai pavaizduotos tiriamojoje dalyje esančiame 12 paveikslėlyje). Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo E. L. veiksmai, - priešpriešinio prasilenkimo metu nevažiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, kuo arčiau jos dešinio krašto, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. N., - techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Automobilis „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prieš pat susidūrimą važiavo, tikėtina, 101 km/h greičiu, o automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo, tikėtina, 83 km/h greičiu. Automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo E. L. važiavimas prieš eismo įvykį, tikėtina, 101 km/h greičiu, viršijant šiame kelio ruože didžiausią leistiną 90 km/h važiavimo greitį, techniniu požiūriu buvo nepriimtinas. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas J. N. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešinga kryptimi jo eismo juosta važiavusiu automobiliu „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu E. L.. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. L., važiuodamas kelio važiuojamosios dalies dešine puse, kuo arčiau jos dešinio krašto, ir neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. N.. Tikėtina, kad 6,4 m ilgio pėdsaką, buvusį kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje (žiūrint automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavimo kryptimi link Vilniaus), paliko automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinis kairysis ratas, o pėdsaką, buvusį ant horizontaliojo ženklinimo siauros ištisinės linijos (1.1), paliko automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) užpakalinis dešinysis ratas, automobiliui „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po susidūrimo sukantis kryptimi priešinga laikrodžio rodyklių judėjimo krypčiai ir judant į priekį ir iš kairės į dešinę (žr. kryptimi link Vilniaus). Toliau išvardinti pėdsako požymiai, o būtent: pėdsako kraštai buvo išreikšti neaiškiai, pėdsakas buvo vingiuotos kintančio pločio juostos formos (t. y. pradžioje tęsėsi iš dešinės į kairę, po to sąlyginai nežymiai krypo į dešinę, o po tojau didesniu kampu tesėsi iš kairės į dešinę), pėdsakas pradžioje siauresnis negu pabaigoje, pėdsakas yra tamsiai pilkos spalvos, tačiau pėdsako pradžioje atspalvis yra šviesesnis negu pabaigoje, per visą šio pėdsako ilgį esantys šviesesni (asfalto spalvos) dryžiai, kurie su pėdsako kraštais sudaro smailą kampą, o šis kampas per visą pėdsako ilgį yra nevienodas (kinta), leidžia daryti išvadą, kad pėdsakas, buvęs kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje susidarė kelio kryptimi nuo Gardino link Vilniaus. Anksčiau aprašytas pėdsako pobūdis ir tai, kad šis pėdsakas nėra sudarytas iš tamsiai pilkos spalvos išilginių dryžių, tarp kurių būtų siauresnės šviesesnės (asfalto spalvos) juostelės, leidžia daryti išvadą, kad pėdsakas, buvęs kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje (žr. kelio kryptimi nuo Gardino link Vilniaus) susiformavo po susidūrimo automobiliui „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukantis ir slystant šonu ir, tikėtina, kad šį pėdsaką paliko šio automobilio, susidūrimo metu dehermetizuoto, priekinio kairiojo rato padanga, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad padangos protektoriaus rašto išilginiai dryžiai slydimo pėdsake, slystant padangai be oro slėgio, dėl padangos karkaso deformacijos, negali pasireikšti. Tikėtina, kad 6,4 m ilgio pėdsaką, buvusį kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje (žiūrint automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavimo kryptimi link Vilniaus), paliko automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinis kairysis ratas, automobiliui „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po susidūrimo sukantis kryptimi priešinga laikrodžio rodyklių judėjimo krypčiai ir judant į priekį ir iš kairės į dešinę (žr. kryptimi link Vilniaus). Sprendžiant iš automobilių padėčių po eismo įvykio, eksploatacinių skysčių pėdsako padėties kelio važiuojamojoje dalyje, išsibarsčiusių šukių eismo įvykio vietoje, automobilio „Audi A4 Avant“ ratų šoninio slydimo pėdsakų padėties ir atsižvelgiant į transporto priemonių susidūrimo eigos modeliavimo rezultatus, darytina išvada, kad automobilių „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) susidūrimas įvyko kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje, žiūrint kryptimi link Vilniaus.

Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gauta dar viena UAB „I.“ specialisto Valentino Mitunevičiaus 2013 m. spalio 14 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ir toliau laikomasi pozicijos, kad eismo įvykį sąlygojo J. N. veiksmai, bei pateikiama išvada, kad 2011 m. kovo 29 d. autoįvykio vietos schemoje 3 pozicija pažymėtą pėdsaką paliko automobilio „Audi A6“ priekinis dešinysis ratas, o pėdsakas, pažymėtas 4 pozicija, susidarė dėl lengvojo automobilio užblokuoto rato slydimo daugiau išilgine kryptimi, ir kad jis negali būti priskirtas nei automobiliui „Audi A6“, nei automobiliui „Audi A4“, kolegija neturi pagrindo netikėti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto ir ekspertų nustatytu autoįvykio mechanizmu.

Visų pirma, akivaizdu, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtinta anksčiau duotos 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismo ekspertizės specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo E. L. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas Vidas Leipus šią išvadą patvirtino.

Antra, kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2012 m. gegužės 22 d. Dr. Valentino Mitunevičiaus „I.“ specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. spalio 14 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyti teiginiai ir išvados pateiktos, remiantis ištirtomis tik pateiktos dalies baudžiamosios bylos medžiagos kopijomis, neapžiūrėjus automobilio „Audi A6“. Tai matyti iš minėtų išvadų 1.1. punkto, 2012 m. gegužės 22 d. 2.3. punkto. Iš minėtos išvados 2.6. punkto turinio spręstina, kad pateikdamas išvadą dėl eismo tyrimo veiksmų, specialistas vertino tik E. L. parodymus, visiškai neatsižvelgdamas į A. N. parodymus, kurie jam buvo pateikti tyrimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog išvada pateikta pagal išsakytą kaltinamojo versiją. 2012 m. gegužės 22 d. specialisto išvadoje automobilių, dalyvavusių eismo įvykyje padangų parametrai netirti, versija, kad 2011 m. kovo 29 d. schemoje pažymėta 4 pozicija pėdsaką galėjo palikti vienas iš įvykyje dalyvavusių automobilių atmesta remiantis tuo, kad specialistas jau nustatė minėtų automobilių judėjimo kryptis po susidūrimo ir todėl minėtas pėdsakas nepriskirtinas nė vienam iš jų (2012 m. gegužės 22 d. išvados 2.2.3., 2.2.4. punktas). Tokiu pačiu principu, kaip nesusijęs su eismo įvykiu įvardintas ir minėtoje specialisto išvadoje juodomis rodyklėmis 4 pav. ir 6-7 nuotraukose pažymėtas pėdsakas, kuris, specialisto teigimu, sprendžiant pagal jo lokalizavimą galėjo susidaryti dėl automobilio „Audi A6“ kairių ratų slydimo, tačiau kadangi 8-oje nuotraukoje matosi, kad šie pėdsakai besitęsia link kairiojo kelkraščio, todėl jie galimai nesusiję su tiriamu eismo įvykiu. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme specialistas pats pripažino, kad atlikdamas tyrimą, kai kurių pėdsakų iš viso nevertino, prioritetiniais laikė būtent automobilių ratų pėdsakus. Be to, Valentino Mitunevičiaus pateiktose specialisto išvadose nepaaiškinta, kodėl priekinis dešinysis automobilio „Audi A6“ ratas neformuoja 2011 m. kovo 29 d. autoįvykio schemoje 3 pozicija pažymėto pėdsako nuo pat paties susidūrimo momento, o tik atsidūręs priešpriešinėje eismo juostoje, kodėl jis prasideda staigia, smailia viršūnėle, paskui staiga išplatėja, kodėl ištisinės eksploatacinių automobilių skysčių dėmės, matomos byloje esančiose nuotraukose, tame tarpe ir paties nuteistojo po eismo įvykio darytose nuotraukose, prasideda būtent kelio Vilnius-Gardinas krypties pusėje. 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) į aptartus klausimus pilnai atsakyta. Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog specialisto Valentino Mitunevičiaus pateiktos išvados, atliktos vienpusiškai, selektyviai vertinant autoįvykio pėdsakus ir leidžia jas vertinti kritiškai, juo labiau, kad minėtas išvadas visiškai paneigia tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, tiek eksperto Vido Leipaus apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai. Ekspertas, duodamas parodymus teisme nuosekliai paaiškino, kad ekspertai tyrė ne vieną kurį pėdsaką, o užfiksuotų pėdsakų visumą. Dėl pėdsako, 2011 m. kovo 29 d. įvykio apžiūros protokole pažymėto 3 pozicija paaiškino, kad pagal tai, kaip išsidėsčiusi protektoriaus gruntkibių kryptis, nurodyta priešinga automobilių judėjimo kryptis, nei nurodė Valentinas Mitunevičius. Po susidūrimo automobiliui „Audi A4“ pradėjus suktis prieš laikrodžio rodyklės kryptį, atitinkamai pagal visą priekinio kairiojo rato pėdsako morfologiją, kuris tuo pačiu buvo išlaužtas, jam keičiant padėtį automobilio geometrijos atžvilgiu, protektorinės dalies ne šoninis paviršius, bet briauna, kraštas, gruntkibiais kontaktavo su kelio danga. Kadangi automobilio „Audi A4“ kairysis priekinis ratas iš pradžių iš tiesios padėties pradėjo suktis irgi prieš laikrodžio rodyklę, tiktai greičiau, negu automobilis, kadangi buvo išlaužtas į beveik statmeną padėtį, tai ratas, sukdamasis kartu su automobiliu, tačiau šiek tiek didesniu greičiu, ėmė formuoti iš pradžių siaurą pėdsaką, kadangi buvo nedidelis kontaktas, toliau, kai padanga pasisuko beveik statmenai judėjimo krypčiai, tada atsirado platesnis pėdsakas. Tuo pačiu metu sukantis gruntkibiai keitė padėtį plokštumoje ir formavo įstrižinius kintamo kampo brūkšnius, o pabaigoje, kada automobilis „Audi A4“ apsisuko prieš buvusią savo judėjimo kryptį didesniu nei stačiu kampu ir slydo link dešiniojo važiuojamosios dalies krašto žiūrint Vilniaus kryptimi, tada automobilio priekinio kairiojo rato pėdsakas staiga susiaurėja, vėl užsibaigia smailia viršūne, kadangi minėtas automobilis tuo mementu pagal visą pobūdį turėjo atsiskirti arba bent jau nusikrovė nuo aparato automobilio svoris, persiskirstė į kitą pusę ir toliau tas pėdsakas pranyko, o automobilis toliau judėjo remdamasis kitais trimis ratais. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad padangos protektoriaus rašto išilginiai dryžiai slydimo pėdsake, slystant padangai be oro slėgio, dėl padangos karkaso deformacijos, negali pasireikšti.

Eksperto Vido Leipaus duoti parodymai savo esme neprieštarauja ir eksperto Irmanto Gransko duotiems parodymams pirmosios instancijos teisme. Abu ekspertai pilnai palaikė savo išvadas, paaiškino jų pateikimo priežastis. Nuteistajam ir jo gynėjui buvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus ekspertams, į visus juos buvo motyvuotai atsakyta.

Apeliantas, ginčydamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą, pateikė 2014 m. kovo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2014 m. birželio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodyta, jog į 20 cm atkarpą patenka 7 automobilio „Audi A4“ galinės dešinės padangos gruntkibiai. 2014 m. birželio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) papildomai nurodyta, jog matuojant taip pat galinę dešinės pusės minėto automobilio padangą, su kelio danga liečiasi šeši gruntkibiai, automobilio dešinės pusės atstumas tarp priekinės ir galinės ratų ašių yra apie 270 cm, tarp priekinės ir galinės ratų ašių yra apie 245 cm, tarp kairės ir dešinės pusės ratų ašių yra apie 170 cm, tarp kairės ir dešinės pusės ratų ašių yra apie 167 cm. Kolegijos vertinimu, minėtuose protokoluose pateikta informacija nepaneigia 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados rezultatų. Kaip matyti iš 2011 m. kovo 29 d. įvykio vietos apžiūros protokole esančios pėdsako ant skiriamosios eismo juostos fotonuotraukos Nr. 5, viršuje esanti aštuntoji gruntkibio žymė yra silpniau išreikšta, pėdsako plotis matuotas imant atstumą nuo vieno jo krašto iki kito ir neįtraukiant kraštinių tarpelių ploto, jis formavosi jį palikusiam automobiliui judant, be to, ekspertizės akte yra aiškia nurodyta, kad 8 gruntkibiai patenka į apie 20 cm atkarpą, (t. 3, b. l. 109). Kaip matyti iš antstolių faktinių aplinkybių protokolų, į 20 cm atkarpą patenkantis gruntkibių skaičius išmatuotas įtraukiant ir tarpelių, esančių tarp kraštinių gruntkibių plotį, padangai esant ramybės būsenoje, neįvertinus deformacijos dėl rato prispaudimo automobilio judėjimo metu. Dėl to, faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytos aplinkybės nepaneigia ekspertizės akto išvados, kad pėdsaką, buvusį ant horizontaliojo ženklinimo siauros ištisinės linijos tikėtina paliko automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) užpakalinis dešinysis ratas, automobiliui „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po susidūrimo sukantis kryptimi priešinga laikrodžio rodyklių judėjimo krypčiai ir judant į priekį ir iš kairės į dešinę. Pažymėtina ir tai, jog ekspertai pateikė tikėtiną išvadą ir dėl to, kad 6,4 m ilgio pėdsaką (pažymėtą 3 pozicija), buvusį kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje (žiūrint automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavimo kryptimi link Vilniaus), paliko automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinis kairysis ratas. Duodamas parodymus teisme, ekspertas Vidas Leipus paaiškino, kad visa įvykio vietos apžiūra nebuvo padaryta tiksliai, dėl ko modeliavimo metu nepavyko idealiai atkurti ratų trajektorijos judėjimo, dėl ko buvo duota tikėtina išvada. Taigi, nors 2014 m. birželio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole išmatuoti atstumai tarp automobilio „Audi A4“ ratų ašių, nurodytų matavimų rezultatai nepaneigia ekspertų išvadų. Juo labiau, kad atsižvelgiant į jas, 6,4 m ir pėdsaką pažymėtą 4 pozicija ant skiriamosios ištisinės juostos formavo ne tiesiai važiuojančio automobilio „Audi A4“ išlaužtas kairysis ir galinis dešinysis ratai, o minėto automobilio, po susidūrimo besisukančio prieš laikrodžio rodyklę ir slystančio šonu ratai. Vis dėlto, nors įvykio vietos apžiūra nebuvo padaryta tiksliai, nebuvo tiksliai išmatuotas 6,4 m pėdsakas, nurodytos aplinkybės nereiškia, kad eismo įvykio vietoje neliko jokių jo pėdsakų. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, savo išvadas pateikė, spręsdami iš automobilių padėčių po eismo įvykio, eksploatacinių skysčių pėdsako padėties kelio važiuojamojoje dalyje, išsibarsčiusių šukių eismo įvykio vietoje, automobilio „Audi A4 Avant“ ratų šoninio slydimo pėdsakų padėties ir atsižvelgiant į transporto priemonių susidūrimo eigos modeliavimo rezultatus, t. y. atsižvelgę į nustatytų pėdsakų visumą.

Akcentuotina, kad ekspertų ir specialistų išvados tėra tik vieni iš baudžiamosios bylos įrodymų, kurių jokiu būdu negalima vertinti atsietai nuo kitų įrodymų bei liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymų, taip pat jie neturi didesnės įrodomosios galios. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant asmens kalės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo klausimą, yra vertinama surinktų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju, 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje nustatytą eismo įvykio mechanizmą patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duoti nuoseklūs nukentėjusiosios A. N. parodymai, taip pat teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai.

Nuteistasis E. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2011 m. kovo 26 d. vakare jis savo automobiliu „Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavo kartu su žmona ir vaikais keliu Varėna-Vilnius link Vilniaus, kelias buvo tiesus, šiek tiek kelio lankas suko į dešinę, matomumas buvo geras. Priekyje automobilių nebuvo, o priešpriešiais važiavo keturi automobiliai, jie stebėjo kelią, beveik pravažiavęs kelio lanką, prieš 50 metrų pamatė, kad vienas priešpriešiais važiuojantis automobilis, įjungęs ilgąsias šviesas, išvažiavo į jo eismo juostą, ir jį apakino, tada jis pradėjo stabdyti ir pajuto smūgį, nuo kurio jo automobilį nubloškė ir jis sustojo. Priešpriešiais važiavo keturi automobiliai ir vienas automobilis lenkė kitą, o paskutinis išvažiavo į jo eismo juostą, tiesiog nespėjo užbaigti lenkimo manevro ir susidūrė su jo vairuojamu automobiliu. Akcentuotina, kad baudžiamosios bylos medžiagoje ši nuteistojo versija pirmą kartą išsakyta 2012 m. sausio 11 d. įtariamojo apklausos protokole. Savo pirminiame paaiškinime dėl eismo įvykio aplinkybių, rašytame 2011 m. kovo 26 d. (t. 2, b. l. 8), t. y. iš karto po įvykio, nuteistasis nurodė, kad važiavo keliu Vilnius-Varėna-Gardinas, Vilniaus kryptimi, tamsiu paros metu, kelio danga buvo sausa. Važiavo dviejų juostų keliu, dešiniąja kelio juosta link Vilniaus, apytikriai 90 km/h greičiu. Ties 37 kelio kilometru, jį apakino priešpriešiais važiuojantis automobilių šviesos. Jis pradėjo stabdyti ir pajuto smūgį. Taigi, kaip matyti iš minėto dokumento turinio, iš karto po įvykio nuteistasis neteigė, jog priešpriešiais važiuojantis automobilis išvažiavo į jo eismo juostą. Minėtą versiją nuteistasis iškėlė tik 2012 m. sausio 11 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis, t. y. beveik po metų nuo eismo įvykio.

Nors apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiosios A. N. parodymų vertę, motyvuojant ta aplinkybe, kad ji gali turėti procesinį suinteresuotumą kaip nukentėjusioji ir civilinė ieškovė, šie apeliacinio skundo motyvai laikytini nepagrįstais. Nukentėjusioji parodė, kad ji sėdėjo šalia vyro priekyje ir kalbėjo telefonu su broliu, o teta sėdėjo gale už vyro. Vyras važiavo apie 80 km/val. greičiu, nes niekad greitai nevažinėjo, kelyje mašinų buvo nedaug, pravažiuojant ties Madžiūnų kaimu, prieš jų automobilį ir už jų važiavo automobiliai, kelias ties ta vieta suko nedideliu ilgu lanku. Staiga ji pamatė, kad tiesiai į juos važiuoja priešais važiavęs automobilis, vyras dar spėjo paspausti signalą ir pasuko dešiniau, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko ir ji pajuto smūgį, nuo kurio jai atrodė, kad jų automobilis verčiasi per stogą, automobilį nuo smūgio lyg nubloškė atgal, o paskui jų kelio pusėje į kelkraštį, automobilio bagažinė buvo įsmigusi į griovį. Sėdėdama šalia vyro, matė, kad priešpriešiais važiuojančio automobilio greitis buvo žymiai didesnis nei jų, tai sprendė pagal artėjančias šviesas link jų bei įvykusį smūgį. Akcentuotina, kad nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios parodymai nebuvo tokie išsamūs, tačiau esmines įvykio aplinkybes ji nurodė mačiusi. Parodė, kad jų automobilio greitis buvo apie 80-90 km/h, jiems priekyje ir iš paskos važiavo automobiliai. Važiuojant kalbėjo telefonu ir vienu momentu, nuleidus akis, ji išgirdo iš savo vyro, kad jis nusikeikė. Pakėlus akis pamatė priekyje automobilio, jų eismo juostoje, ryškias automobilio šviesas. Pajuto, kad vyras stabdo automobilį ir automobilis pajudėjo arčiau kelkraščio, žiūrint iš Vilniaus pusės, ir staiga pajuto stiprų smūgį į automobilio priekį. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad A. N. parodymai yra prieštaringi, kad ji visą laiką važiavo nuleidusi galvą ir nieko nematė, o savo parodymus, duotus teisme išsigalvoja. A. N. betarpiškai buvo autoįvykio dalyvė, jį matė ir išgyveno, todėl jos parodymai, atsižvelgiant į tai, kad jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, pirmosios instancijos teismo kartu su kita baudžiamosios bylos medžiaga vertinti pagrįstai. Be to, nukentėjusiosios parodymai ne tik neprieštarauja 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadai, bet ir jas iš dalies patvirtina, o specialisto Valentino Mitunevičiaus pateiktas išvadas ir nuteistojo gynybinę poziciją paneigia.

Specialisto Valentino Mitunevičiaus išvadas bei nuteistojo gynybinę poziciją paneigia ir liudytojų M. S. bei Č. S. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu jie nebuvo apklausti, kolegija su tokiu teiginiu nesutinka. Pažymėtina, kad dar ikiteisminio tyrimo metu M. S. buvo nustatytas kaip eismo įvykio liudytojas, tai užfiksuota Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos 2011 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 5). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 28 str. 2 d., nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji pusė pateikė bylą nagrinėjusiam teismui prašymą apklausti liudytojais M. S. bei Č. S., E. B.. Pirmosios instancijos teismas tenkino pateiktą prašymą, pats savo iniciatyva nurodytų liudytojų į teisiamąjį posėdį nekvietė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju, liudytojai M. S. bei Č. S., o taip pat ir liudytojas E. B., nors ir nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau apklausti bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tai, kad minėti liudytojai parodymus davė iškviesti nukentėjusiųjų prašymu, neįrodo, jog minėti liudytojai yra šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi. Visi jie parodymus davė prisiekę, liudytojai M. S. bei Č. S. su nukentėjusiąja puse giminystės ryšiais nesusiję, Č. S. kategoriškai paneigė nuteistojo išsakytus teiginius, kad jie su vyru yra susitarę duoti jam nepalankius parodymus paprašyti nukentėjusiųjų. Taigi, netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo. Akcentuotina, kad liudytojas E. B. į eismo įvykio vietą atvyko jau po paties įvykio, jo aplinkybių nematė, todėl jo parodymai laikytini netiesioginiais, jis tik perpasakojo ką galimai girdėjo iš nukentėjusiosios A. N. bei nuteistojo, kaip atrodė eismo įvykio vieta. Akcentuotina, kad vien šio liudytojo parodymai, neva nuteistasis sakė, jog yra kaltas, aiškino, kad prieš susidūrimą buvo nusisukęs į automobilio gale sėdinčius vaikus, o atsisukus įvyko smūgis, E. L. kaltės klausimo išsprendimui lemiamos įtakos neturėjo, nes nuosprendyje vertinta surinktų įrodymų visuma. Tai, kad eismo įvykį tyrusiems pareigūnams liudytojo M. S. parodymai neatrodė reikšmingi ir jie jo neapklausė ikiteisminio tyrimo metu, nesudaro pagrindo nesivadovauti šiais parodymais. Pažymėtina, kad apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, liudytojas M. S. betarpiškai patvirtino, jog matė patį eismo įvykį, kuris vyko priešais jo, anūko ir žmonos Č. S. akis. 2011 metų pavasarį jis važiavo automobiliu „Nissan Almera“ kartu su žmona, kuri sėdėjo galinėje sėdynėje ir anūku, kuris sėdėjo priekinėje sėdynėje, iš Vilniaus paskui žuvusiojo automobilį. Važiavo dar keli automobiliai, todėl aplenkti tą automobilį nebuvo galimybės nes iš priekio matėsi automobilio žibintai. Jis važiavo apie 80-90 km/h greičiu J. N. iš paskos, apie 50 metru atstumu nuo jo automobilio. Kelio matomumas buvo geras, važiuojant ties Madžiūnų kaimu, priekyje buvo nedidelis posūkis į kairę, pamatė, kad priešpriešiais važiuojantis automobilis išvažiavęs iš to posūkio, nesuka dešiniau, o važiuoja tiesiai į priešais važiuojantį automobilį, tada jis stabdė savo automobilį, išsuko vairą į dešinę, kažkaip pravažiavo ir sustojo kelkraštyje, o tie automobiliai pradėjo suktis, priekyje važiavęs automobilis „Audi“ sustojo kelkraštyje, galu įvažiavęs į griovį. Nurodė, kad priešais jį važiuojantis automobilis važiavo kuo arčiau dešinio krašto, prieš susidūrimą veikė jo stabdymo žibintai, greitis buvo mažesnis. Susidūrimo vietoje buvo nestaigus posūkis, pagal jo važiavimo kryptį tas posūkis šiek tiek kairiau, o priešpriešiais važiavęs automobilis turėjo sukti dešiniau, bet jis nedarė jokio posūkio, važiavo tiesiai, dėl to ir įvyko automobilių susidūrimas. E. L. automobilis stovėjo galu įvažiavęs į šalikelę, bet kitoje kelio pusėje jo (liudytojo) važiavimo kryptimi, jis buvo nuvažiavęs nuo važiuojamosios kelio dalies. Akcentuotina, kad liudytoja Č. S. davė iš esmės tapačius savo vyro duotiems parodymus, patvirtino, jog automobilis „Audi A6“ važiavo savo kelio puse, lygiai, tvarkingai, ne arčiau baltos juostos, neišvažiavo į kitą kelio pusę. Kolegijos vertinimu, liudytojų M. S. ir Č. S. parodymai yra neprieštaringi, jie ne tik neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, bet ir juos patvirtina, taip pat jie neprieštarauja 2011 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadai, o specialisto Valentino Mitunevičiaus pateiktas išvadas ir nuteistojo gynybinę poziciją paneigia. Akcentuotina ir tai, jog nė vienas teisme apklaustas liudytojas nepatvirtino nuteistojo iškeltos gynybinės versijos. Be to, liudytojai apie eismo įvykį buvo apklausiami nuo jo praėjus ilgam laiko tarpui, todėl dėl kai kurių eismo įvykio aplinkybių (pvz. kuria kryptimi sukosi susidūrę automobiliai) galėjo sąžiningai klysti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nukentėjusiosios, liudytojų, specialistų ir ekspertų, apklaustų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, parodymus, 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismo ekspertizės specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. gegužės 22 d. Valentino Mitunevičiaus „I.“ specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), jo 2013 m. spalio 14 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus bei ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktinių duomenų visumą, konstatuotina, kad susidariusioje eismo situacijoje E. L. turėjo elgtis itin atsargiai ir laikytis KET 9 p., 125 p., 133 p., 136.1 p. reikalavimų – važiuoti ne tik neviršydamas leistino 90 km/h greičio, bet ir neišvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. E. L. pasirinktas važiavimo greitis – tikėtina didesnis nei 90 km/h – eismo įvykio metu buvo techniškai nepriimtinas ir nesaugus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikslus automobilio „Audi A4 Avant“ greitis šiuo atveju nenustatytas, tačiau atsižvelgiant į byloje esančias specialistų išvadas bei ekspertizės akto rezultatus, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, darytina išvada, kad įvykio metu automobilio „Audi A4 Avant“ greitis buvo didesnis nei 90 km/h. Vis dėlto, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis techniniu požiūriu buvo ne automobilio „Audi A4 Avant“ greitis, o E. L. veiksmai, - priešpriešinio prasilenkimo metu nevažiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, kuo arčiau jos dešinio krašto, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusius automobiliu „Audi A6“, vairuojamu J. N.. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad automobilio „Audi A4“ vairuotojas E. L. įvykio metu pažeidė KET 9 p., 125 p., 133 p., 136.1 p. reikalavimus, ką nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, kolegija konstatuoja, kad J. N. laikėsi KET reikalavimų, važiavo įvykio vietoje techniškai priimtinu greičiu, savo eismo juostoje ir bandė atlikti reikalingus veiksmus, siekdamas išvengti susidūrimo. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, jog žuvusiojo J. N. veiksmai techniniu požiūriu būtų turėję priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ar, kad jis turėjo technines galimybes išvengti susidūrimo su priešinga kryptimi jo eismo juosta važiavusiu automobiliu „Audi A4 Avant“, vairuojamu E. L..

Teismų praktikoje konstatuota, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinė nutartis Nr. 2K-151/2011). Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. E. L. padaryti KET 172 9 p., 125 p., 133 p., 136.1 p. pažeidimai būtų būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje jam laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Iš pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad tuo atveju, jei E. L. būtų neišvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą bei pasukęs automobilį „Audi A4 Avant“ arčiau dešiniojo kelkraščio, būtų išvengęs „Audi A4 Avant“ susidūrimo su „Audi A6“, juo labiau, kad kaip konstatavo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, automobilio „Audi A6“ vairuotojas J. N. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo dėl automobilio „Audi A4 Avant“ staigaus išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą. Vadinasi, būtent E. L. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kitų asmenų žūties ir sužalojimo – būtinoji sąlyga ir priežastis. Abejoti tokiomis teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Dėl to konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp E. L. padarytų KET 9 p., 125 p., 133 p., 136.1 p. pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. Jis pagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teisme iškelta nuteistojo versija, kad O. D. nebuvo prisisegusi saugos diržo ir tai nulėmė jos mirtį eismo įvykio metu, vertintina kritiškai. Visų pirma, jos nepatvirtina jokia baudžiamosios bylos medžiaga. Versija paremta tik A. N. išsakyta prielaida, kad gal teta kelionės metu ir galėjo atsilaisvinti saugos diržą, tačiau be visa ko, nukentėjusioji patvirtino mačiusi, kad sėsdama į automobilį, teta saugos diržą prisisegė. Daugiau jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad O. D. nebuvo prisisegusi saugos diržo, byloje nėra. Antra, ši aplinkybė, net ir jai pasitvirtinus, neturi esminės reikšmės nuteistojo E. L. veikos kvalifikavimui, nes ja negalima paneigti priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o nuosprendyje aptarė įrodymų vertinimą. Teismas vertino abiejų eismo dalyvių veiksmų atitiktį KET reikalavimams bei jų reikšmę eismo įvykiui kilti ir teisingai išsprendė priežastinio ryšio klausimą dėl E. L. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Teismas ėmėsi priemonių byloje kilusiems prieštaravimams pašalinti, į teismo posėdį kvietė specialistų išvadas davusius asmenis bei ekspertą ir juos apklausė Lietuvos Respublikos BPK 284 str. nustatyta tvarka. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė eksperto Vido Leipaus, nepriėmė papildomų apelianto teiktų dokumentų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas. Juo labiau, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme minėtas ekspertas visiškai palaikė ir patvirtino surašyto ekspertizės akto rezultatus, ką iš esmės padarė ir ekspertas Irmantas Granskas, o kolegija konstatavo, kad nuteistojo pateikti nauji įrodymai nepaneigia jo kaltės. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo išankstinę nuomonę apie E. L. kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjos elgesio proceso metu. Ta aplinkybė, kad kai kurie teisiamojo ir jo gynėjo prašymai buvo motyvuotai atmesti, nėra teisinis pagrindas daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas (BPK 270 str.).

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Buvo pagrįstai atsižvelgta į tai, kad E. L. turi pastovią gyvenamąją vietą, neregistruotas psichikos sveikatos centre (t. 2, b. l. 20), yra neteistas (t 2, b. l. 15), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 16), nusikaltimo padarymo metu dirbo, tačiau jo padaryta veika sukėlė sunkias pasekmes. Be to, nuteistasis autoįvykio metu šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus – išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu J. N. automobiliu, viršijo leistiną greitį. Akivaizdu, kad jo padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkius padarinius – žuvo du žmonės, vienam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, sugadintos dvi transporto priemonės. Tik laimingo atsitiktinumo dėka eismo įvykis nepareikalavo daugiau aukų, nes liudytojui M. S. pavyko išvengti kontakto su prieš jo vairuojamą automobilį susidūrusiais automobiliais. Pažymėtina, kad nukentėjusioji dėl E. L. veiksmų neteko savo vyro, savo akimis matė jo mirtį, pati traukė iš mašinos mirusią tetą, jai pačiai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusysis neteko motinos. Dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ne tik gyvybės neteko du žmonės, kas iš esmės didina jo padarytos veikos pavojingumą, bet buvo neatitaisomai paveikti ir nukentėjusiųjų artimųjų likimai. Pažymėtina, kad nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat neleidžia daryti išvados, kad jis suprato padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertino savo elgesį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų neatsiprašė, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, nė kiek žalos nė vienam iš nukentėjusiųjų neatlygino, nukentėjusiąją įvardijo kaip asmenį, siekiantį materialinės naudos, nėra nustatyta nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji buvo kaltinami neteisėto poveikio liudytojams darymu, gynybinių versijų teikimo maniera buvo pakankamai arogantiška, neatsižvelgiant į kitos pusės patirtus išgyvenimus. Toks nuteistojo elgesys nerodo nei jo noro taisytis, nei įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, nei, kad jis suvokia savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Akcentuotina, kad minėtos aplinkybės turėjo lemiamą reikšmę sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio bei rūšies. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi būti atsižvelgta į visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką, sąlygotą itin šiurkštaus KET pažeidimo, kurios metu žuvo du žmonės, padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, kad būtų įgyvendinti teisingumo ir protingumo principų reikalavimai. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, bei Lietuvos Respublikos BK 41 str. turinį, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai E. L. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o atsižvelgiant į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei neatitaisomas veikos pasekmes, jam pagrįstai skirta didesnė nei nusikalstamos veikos sankcijos vidurkis bausmė. Akcentuotina ir tai, jog Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymas nuteistojo atžvilgiu yra ne bylą nagrinėjančio teismo pareiga, bet teisė, todėl nepasinaudojimas šia teise tinkamai įvertinus nuteistojo asmenybę, nėra laikytinas baudžiamojo įstatymo pažeidimu.

Apeliantas nesutinka ir su iš jo nukentėjusiųjų naudai priteistos neturtinės bei turtinės žalos dydžiu. Pažymėtina, kad neturtinės žalos sąvoka ir jos dydžio nustatymo kriterijai išdėstyti CK 6.250 str. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, priteisdamas nukentėjusiosios A. N. naudai 95 684,00 Lt nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajam E. D. -95 684,00 Lt neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatomis. Pažymėtina, kad A. N. dėl eismo įvykio neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, ji ne tik pati buvo nežymiai sužalota, bet taip pat jos akyse žuvo jai artimi žmonės, ji išgyveno avarijos sukeltą šoką. Nukentėjusioji neteko savo vyro, su kuriuo buvo labai artimi, taip pat prarado savo tetą. E. D. dėl eismo įvykio neteko jam artimiausio žmogaus – motinos, su kuria taip pat bendravo artimai, nes yra vienintelis jos sūnus. Taigi, jis neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą bei šoką, be to, apie motinos mirtį sužinojo būdamas užsienyje, išgyveno nežinios ir bejėgiškumo jausmą. Pažymėtina, kad iš E. L. priteisti turtinės žalos dydžiai – 2523,00 Lt A. N. naudai, 4303,69 Lt – E. D. naudai – nėra labai dideli, dėl kurių reikėtų mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Akcentuotina ir tai, kad nuteistiesiems priteistos neturtinės žalos dydis visiškai atitinka formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Nuteistojo E. L. kaltė šiuo atveju pasireiškė nusikalstamu neatsargumu, tačiau tai negali būti pagrindas mažinti nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą, nes būtent jo nusikalstami veiksmai šiuo konkrečiu atveju buvo autoįvykio kilimo sąlyga. Dėl patirto eismo įvykio jis darbingumo neprarado, didelių gydymo išlaidų nepatyrė, yra sveikas, darbingas, turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turto. Nors kartu su žmona augina du mažamečius vaikus, duomenų, kad jo žmona būtų nedarbinga ar reikalinga išlaikymo, byloje nepateikta. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog apelianto turtinė padėtis yra bloga, dėl kurios būtų pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo priteistų civilinių ieškinių dydį. Be to, nuteistasis savanoriškai neatlygino nukentėjusiesiems net nedidelės dalies žalos, nesistengė morališkai jų palaikyti ar bent jau atsiprašyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, nukentėjusiajam E. D. pirmosios instancijos teismas priteisė kur kas mažesnę, nei jo pageidauta, neturtinės žalos sumą. Todėl teigtina, kad bendra iš nuteistojo E. L. priteista neturtinės žalos suma, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus ir priteista nepažeidžiant Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatų.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidas, dėl to šios sumos priteistinos iš E. L..

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas ir paliekamas galioti nepakeistas Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo E. L. nukentėjusiosios A. N. naudai 1200,00 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų), o nukentėjusiojo E. D. naudai – 1500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Arūnas KisieliusDaiva Pranytė-Zalieckienė