Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-12-03 · Civilinė byla Nr. e2-1587-178/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-12-03Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-07-13Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-03
Bylos Nr.
e2-1587-178/2015
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00339-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Svega“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1587-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00339-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Svega“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1331-459/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Grundolita“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Svega“ dėl skolos, nuostolių ir permokėto avanso priteisimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Svega“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Grundolita“ dėl skolos už atliktus darbus priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Grundolita“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Svega“, prašydamas priteisti iš atsakovo 8 642,96 Eur nuostolius, 29 023,08 Eur skolą, 13 143,40 Eur permokėtą avansą, iš viso 50 791,43 Eur ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo turtą 50 791,43 Eur sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas elgiasi nesąžiningai, vilkina skolos grąžinimą, nereaguoja į raginimus atsiskaityti su ieškovu, todėl manytina, kad atsakovas gali perleisti turtą ir pinigines lėšas ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba tapti neįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi prašymą tenkino ir ieškovo UAB „Grundolita“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Svega“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 50 791,43 Eur, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškovu UAB „Grundolita“. Teismas sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ieškovas suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką bei pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovo finansinę padėtį, todėl teismas negali spręsti, jog atsakovo finansinė padėtis teismo nutarties priėmimo dieną yra tokia gera, kad jai pareikštų reikalavimų suma, lyginant su turimu turtu, atsakovui nėra didelė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog būsimą ieškovui galbūt palankų teismo sprendimą atsakovas gali nesunkiai įvykdyti. Įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismas sprendė, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias jo sąskaitose ir kitą turtą, neperžengiant pareikšto 50 791,43 Eur dydžio reikalavimo ribų (CPK 144 str. 1 d., CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 p., CPK 145 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas UAB „Svega“ (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto finansinė padėtis yra pakankamai gera, todėl net ir ieškinio patenkinimo atveju nebūtų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių reikšmingomis pripažintinų aplinkybių, iš kurių būtų buvę galima spręsti, kad apeliantas dėl jam pareikšto ieškinio elgsis nesąžiningai ir slėps arba iššvaistys jam nuosavybės teise priklausantį turtą ar lėšas tikslu nevykdyti galimai jam nepalankaus teismo sprendimo. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas ilgą laiką vėluoja atsiskaityti, ignoruoja jo pretenzijas ir kitaip vilkina skolos sumokėjimą, negali būti vertinami kaip apelianto nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės.Įvertinus apelianto finansines galimybes, ieškinio suma nėra didelė. Apeliantas nuo 2011 m. gegužės 20 d. yra Lietuvos Respublikoje registruotas ir veikiantis verslo subjektas, kiekvienais metais teikia VĮ Registrų centrui finansines ataskaitas. Apelianto finansinė padėtis yra pakankamai gera: įstatinis kapitalas 141 000 Lt; 2014 m. veiklos rezultatas 40 798 Lt grynasis pelnas; 2013 m. veiklos rezultatas 27 407 Lt grynasis pelnas. 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis apeliantas turi ilgalaikio turto už 1 625 556 Lt, trumpalaikio turto už 719 814 Lt, įmonėje suformuotas 14 100 Lt rezervas. Vien per 2015 m. gautinos sumos sudaro 444 557 Lt. Apeliantas turi įsipareigojimų, tačiau jų dalis, kuri turi būti mokėtina per vienerius metus, siekia 618 018 Lt. Įvertinus atsakovo per 2015 m. gautinas sumas ir trumpalaikį turtą, šie įsipareigojimai, taip pat ir ieškinio suma, jei ieškinys būtų patenkintas, galėtų būti visiškai padengti iš 2015 m. veiklos pajamų net neliečiant apelianto turimo ilgalaikio turto.Apelianto atžvilgiu nėra nagrinėjamų kitų bylų, nėra apribotos apelianto teisės disponuoti savo lėšomis. Atsakovas yra nepriekaištingos reputacijos rangovas, jau daug metų kokybiškai ir savalaikiai atliekantis rangos darbus. Šių aplinkybių visuma paneigia ieškovo įtarimus ir teismo išvadas apie tariamą grėsmę, kad ginčo suma yra didelė ir dėl to apeliantui nepalankus teismo sprendimo bus neįvykdytas.Ieškovo teiginys apie apelianto „nesąžiningumą“ yra grindžiamas ne konkrečiais faktais apie tai, kad apeliantas ėmėsi kokių nors nesąžiningų veiksmų ar ketina jų imtis, kad nebūtų įvykdytas teismo sprendimas, o subjektyviu paties ieškovo nurodytų ginčo esmę sudarančių aplinkybių vertinimu. Išvadą apie tai, ar apeliantas elgiasi nesąžiningai, teismas galės padaryti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, o ne pradinėje proceso stadijoje. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad apeliantas tyčia blogintų savo turtinę padėtį, turimą turtą perleidinėtų tretiesiems asmenims, tokiu būdu sunkindamas kitiems asmenims, tarp jų ir ieškovui, galimybę patenkinti atsirasiančius finansinius reikalavimus. Laikinosios apsaugos priemonės apelianto atžvilgiu pritaikytos nepagrįstai, nes ieškovas neįrodė, kad nesiėmus jų teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).

Tuo tarpu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neigiamai įtakoja apelianto verslą bei kenkia reputacijai.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Grundolita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas nepateikė svarių įrodymų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra gera, o pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Priešingai, byloje esantys įrodymai verčia abejoti apelianto galimybėmis ateityje įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Ieškinys pareikštas dėl 50 791,43 Eur (175 372,66 Lt) sumos iš apelianto priteisimo, todėl apelianto 2013 ir 2014 m. nurodomo grynojo pelno nepakaktų galimai ieškovo palankaus teismo sprendimo įvykdymui. 2014 m. balanso duomenimis iš viso apelianto mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 1 335 974 Lt, o per vienerius metus numatytos apelianto gauti sumos (pirkėjų įsiskolinimai) sudaro 46 225 Lt. Todėl nėra aišku, iš kokių lėšų apeliantas ketina dengti einamųjų metų įsiskolinimus, taip pat ir įsiskolinimą ieškovui tuo atveju, jei būtų ieškovui priimtas palankus teismo sprendimas. Nors apeliantas ir nurodo, kad turi ilgalaikio turto 1 625 334 Lt sumai, tačiau jis iš esmės visas yra įkeistas, užtikrinant prievolių kredito įstaigoms vykdymą. Taip pat apeliantas yra įkeitęs ir dalį trumpalaikio turto (ekskavatorius, priekabos, techniką ir kt.). Pagal hipotekos registro išrašą apelianto prievolės kreditorių atžvilgiu mažiausiai yra 300 000 Eur pagal AB „Citadele“ bankas sudarytą kredito sutartį Nr. KS/14/1628 ir 65 000 Eur pagal kredito sutartį Nr. KS/14/1838. Apelianto pateikiami įrodymai neįrodo geros skolininko finansinės padėties bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas tikėtinai nepagrindė savo mokumo, dėl ko kyla grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymui. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti, kad tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Apeliantas vėluoja atsiskaityti su ieškovu ilgą laiko tarpą, nereaguoja į pateikiamas pretenzijas/raginimus. Patenkinus atskirąjį skundą ieškovo reikalavimas liktų neužtikrintas, o apeliantas atsidurtų geresnėje padėtyje dėl išlikusios galimybės laisvai disponuoti turtu ir taip vėliau galimai išvengti išieškojimo pagal priimtą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o, kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį apeliantui dėl 50 791,43 Eur (175 372,66 Lt) skolos, nuostolių bei permokėto avanso priteisimo. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad jo finansinė padėtis yra pakankamai gera, ieškinio suma nėra jam didelė, todėl net ir ieškinio patenkinimo atveju nebūtų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Juo labiau, kad šioje proceso stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas, o teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tiesa, ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Šiuo atveju iš apelianto pateikto balanso už 2014 metus matyti, kad įmonės turtas sudarė 2 345 370 Lt (ilgalaikis turtas 1 625 556 Lt, trumpalaikis turtas 719 814 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 335 974 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 618 018 Lt. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad apeliantas 2014 m. dirbo pelningai – grynasis pelnas sudarė 40 798 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors šie apelianto finansiniai rodikliai ir patvirtina, jog jis turi nemažos vertės turto bei 2014 metais vykdė pelningą ūkinę – komercinę veiklą, savaime šie duomenys dar nesuponuoja neabejotinos išvados, jog apeliantui ieškovo pareikšti reikalavimai nėra dideli ir galės būti patenkinti visa apimtimi laikinųjų apsaugos priemonių netaikius.

Kaip minėta, 2014 m. balanso duomenimis apeliantui priklausantis turtas sudaro 679 266 Eur (2 345 370 Lt), tačiau apelianto įsipareigojimai sudaro 386 925 Eur (1 335 974 Lt). Be to, Centrinės hipotekos įstaigos duomenimis iš esmės visas nurodytas ilgalaikis įmonės turtas bei dalis trumpalaikio turto yra įkeistas užtikrinant įsipareigojimus kreditoriui AB „Citadele“ bankas pagal 2012 m. lapkričio 2 d. Kredito sutartį Nr. KS/14/1628 300 000 Eur sumai bei pagal 2015 m. balandžio 30 d. Kredito sutartį Nr. KS/14/1838 65 000 Eur sumai. Todėl sutiktina su ieškovo argumentu, kad tikimybė realiai nukreipti išieškojimą į ilgalaikį jam priklausantį turtą, jeigu būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, yra maža. Apelianto trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos sudaro 128 753 Eur (444 557 Lt), tačiau praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra bent jau pakankamai komplikuotas. Pažymėtina ir tai, kad trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas, todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, dėl ko toks turtas negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad byloje nepagrįstas realios grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui egzistavimas. Asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ne visais atvejais gali pagrįsti tokią grėsmę, nes ji gali būti išoriškai dar ir nepasireiškusi, tačiau faktiškai kitos šalies brandinama priklausomai nuo situacijos. Todėl apeliantas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teikdamas savo argumentus, taip pat turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančius teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip minėta, apelianto pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuojant grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymo nebuvimui turtinės padėties aspektu (CPK 185 str.). Nors byloje nėra faktinių duomenų apie apelianto ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, bet būtinybę areštuoti jo turtą pagrindžia tai, kad yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantui nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Aukščiau išdėstyti argumentai neleidžia daryti išvados, kad apelianto finansinė padėtis nekelia jokios rizikos, jog galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo vykdymas nebus apsunkintas ir įmanomas.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o tuo atveju, jei areštuotas turtas neproporcingai suvaržo apelianto ūkinę - komercinę veiklą, apeliantas turi teisę prašyti jį pakeisti kitu turtu (CPK 148 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos ar turtinės teisės) atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į apelianto pinigines lėšas nukreiptas tik nesant kitokio turto, o tai leidžia apeliantui patirti mažiau suvaržymų ūkinėje - komercinėje veikloje.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus