Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL dydžio (5000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, M. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) draudimas naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 3 d.; 2) turto konfiskavimas, išieškant iš M. Š. konfiskuotinos transporto priemonės „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 5000 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

M. Š. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis 2024 m. rugpjūčio 25 d. apie 3.15 val. Vilniuje, Pylimo g., prie pastato, pažymėto numeriu 58, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Peugeot“, valst. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai 2024 m. rugpjūčio 25 d. 3.37 val. antrosios patikros metu alkoholio matuokliu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,71 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą BPK 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais; 2) netenkinus šio prašymo, pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl baudos ir baudžiamojo poveikio priemonių, t. y. paskirtą baudą sumažinti iki 60 MGL (3000 Eur) dydžio, išieškotino turto vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – iki 3000 Eur, o draudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą – iki 2 (dvejų) metų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Dėl nepakankamų ir prieštaringų įrodymų. Policijos pareigūnai atvyko praėjus apie 40 min po įvykio pradžios. Apeliantas buvo šalia automobilio, kuris buvo su išjungtu varikliu. Policijos pareigūnas pasiūlė patikrinti blaivumą, jis tam neprieštaravo. Byloje nėra gatvės ar automobilio salono vaizdo kamerų įrašų, patvirtinančių, kas vairavo automobilį. Policijos pareigūnai nematė nuteistojo, vairuojančio automobilį, be to, neturėjo pagrindo tikėti liudytojo V. K. žodžiais, nes tarp jo ir nuteistojo, prieš atvykstant policijos pareigūnams, įvyko konfliktas, kurio metu jie vartojo įžeidžiančius žodžius ir apsistumdė. Be to, liudytojas įvykio vietoje atsisakė pateikti rašytinį paaiškinimą ar pareiškimą. Policijos pareigūnai įformino įvykį tik iš žodinių paaiškinimų, neužfiksavo įrodymų, kad automobilį galėjo vairuoti būtent apeliantas. Nebuvo paimti pirštų antspaudai, DNR, mikrodalelės nuo vairo, durelių rankenos, sėdynių ar kitų vietų, neatlikti jų kriminalistiniai tyrimai. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais vien dėl to, kad jo pirminiai parodymai dėl automobilio vairavimo skyrėsi nuo po keliolikos minučių vėliau jo pateiktų parodymų, kurie užfiksuoti policijos pareigūnų kūno (body) kamerų įraše. Iš pradžių policijos pareigūnams nuteistasis prisipažino, kad vairavo automobilį, tačiau po kelių minučių paneigė savo prisipažinimą ir nurodė, jog nevairavo. Šie prieštaringi paaiškinimai yra tiesiogiai susiję su nuteistojo tuometine būkle – jis buvo neblaivus, neadekvačiai vertino situaciją, elgėsi ir kalbėjo.

1.2. Dėl neblaivumo poveikio parodymams ir procesinių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad neblaivaus asmens duoti nerišlūs parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai. Nuteistojo gyvenimiškos patirties stoka ir sveikatos būklės ypatumai įvykio vietoje dėl suvartoto alkoholio kiekio nulėmė tai, kad jis negalėjo visiškai objektyviai atkurti ir papasakoti įvykio aplinkybes. Esant tokioje būklėje, nuteistasis apskritai negalėjo būti apklausiamas. Jam turėjo būti išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save, tačiau iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašo matyti ir girdėti, kad ši teisė nebuvo išaiškinta. Tai reiškia, kad asmens, faktiškai įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa, nesuteikus jam BPK nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių, yra esminis BPK pažeidimas. Tokiu būdu gauti asmens pripažinimai yra niekiniai ir negali būti pripažįstami įrodymais. Be to, teismas neįvertino, kad įvykio vietoje tarp nuteistojo ir liudytojo V. K. kilo konfliktas dėl liudytojo iš „Bolt“ automobilio pagrobto nuteistojo telefono. Liudytojas galėjo jaustis nesaugiai, tačiau, atvažiavus policijos pareigūnams, jis įgavo drąsos ir noro atkeršyti nuteistajam dėl patirto pažeminimo, todėl buvo suinteresuotas duoti neteisingus parodymus apie asmenį, vairavusį „Bolt“ automobilį. Nors nuteistasis į policijos pareigūnų klausimą, ar ji yra vairuotojas, atsakė teigiamai, būtina atkreipti dėmesį, kad jis tuo metu buvo neblaivus, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis.

1.3. Dėl liudytojų parodymų prieštaringumo ir teismo šališkumo. Liudytojo V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, yra prieštaringi. Šis liudytojas policijos pareigūnams situaciją paaiškino žodžiu, tačiau atsisakė patvirtinti savo paaiškinimus raštu. Jo atsisakymas ir noras greičiau pasišalinti policijos pareigūnams turėjo sukelti įtarimą dėl liudytojo blaivumo, kuris nebuvo patikrintas. 2024 m. rugsėjo 18 d. apklausos metu liudytojas V. K. nurodė apie įvykio vietoje jam užkirtusį kelią „Bolt“ automobilį „Toyota“, nors tai buvo „Peugeot“ automobilis. Apklausos protokole nebuvo paminėtas ir užfiksuotas „Bolt“ automobilio valstybinis numeris. Jau po apklausos vyriausioji tyrėja surašė tarnybinį pranešimą apie liudytojo V. K. apklausoje dėl techninės klaidos nurodytą neteisingą automobilio markę, tačiau apie neužfiksuotą automobilio „Peugeot“ valstybinį numerį bylos medžiagoje jokių paaiškinimų nėra. Šios aplinkybės akivaizdžiai demonstruoja ikiteisminio tyrimo aplaidumą ir padarytas klaidas. Liudytojo V. K. parodymuose yra daugiau prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. nurodė, kad nuteistasis buvo apsirengęs šviesios spalvos marškinėliais ir tamsios spalvos šortais. Teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad tamsiais drabužiais. Šios aplinkybės kelia abejones dėl liudytojo V. K. parodymų patikimumo, nes tamsiais drabužiais buvo apsirengęs liudytojas O. B., kuris prisipažino vairavęs „Bolt“ automobilį. Pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio, kritiškai neįvertino šiuos prieštaringus liudytojo V. K. parodymus ir nepašalino šių prieštaravimų. Be to, teismo pozicija dėl liudytojo O. B. parodymų atmetimo yra nesuprantama ir galimai šališka. Tiek liudytojas V. K., tiek liudytojas O. B. buvo vieninteliai liudytojai, kurie galėjo matyti ir žinojo, kas iš tikrųjų vairavo „Bolt“ automobilį. Abu pateikė priešingus parodymus ir abu gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Liko neaišku, kodėl teismas sprendė, kad liudytojo O. B. parodymai atmestini kaip nepatikimi, o V. K. parodymai pripažįstami kaip patikimi ir teisingi.

1.4. Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių. Asmeniui, nuteistam už vieną nesunkų nusikaltimą, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teigiamai charakterizuojamam, anksčiau neteistam, mokančiam kelis banko kreditus ir auginančiam mažametį vaiką, paskirta bausmė yra per griežta ir neproporcinga. Šiuo metu nuteistojo šeima išlaikoma iš jo pajamų ir vaikui skirtų pašalpų, todėl, įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui, šeima patirtų reikšmingas neigiamas turtines pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu nuteisti jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, prašo jį išteisinti. Neišteisinus jo, prašo paskirti švelnesnę baudos bausmę ir sušvelninti baudžiamojo poveikio priemones, t. y. sumažinti konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą ir sutrumpinti draudimo naudotis specialia teise terminą. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių

Skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pripažintas nuteistas už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 25 d. apie 3.15 val. prie pastato Vilniuje, Pylimo g. 58, vairavo transporto priemonę „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (antrosios patikros metu jam nustatytas 1,71 promilės neblaivumas). Apeliantas viso baudžiamojo proceso metu neneigė, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku buvo neblaivus, tačiau teigė, jog minėtos transporto priemonės nevairavo. Jis nuosekliai laikėsi versijos, kad transporto priemonę vairavo jo draugas O. B., kuris buvo blaivus. Šiai versijai pagrįsti apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad jo vairavimo faktas nebuvo užfiksuotas nei betarpiškai policijos pareigūnų, nei vaizdo kameromis, nebuvo paimti pirštų antspaudai, DNR, mikrodalelės nuo vairo, durelių rankenos, sėdynių ar kitų vietų, neatlikti jų kriminalistiniai tyrimai, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik liudytojo V. K., su kuriuo jis turėjo konfliktą prieš atvykstant policijos pareigūnams, paaiškinimais. Nepaisant to, kad nuteistojo versiją, jog transporto priemonę vairavo kitas asmuo – O. B., patvirtino ir pats O. B., vis tik, tikėti šia versija nėra pagrindo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims – liudytojų V. K. (taksi vairuotojo), N. G. (policijos pareigūno) parodymams, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašams. Prieš pasisakant dėl M. Š. apeliacinio skundo argumentų, būtina paminėti šiai bylai iš tiesų svarbią aplinkybę, kurios apeliantas neginčija, t. y. kad automobilio „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikia dalijimosi automobiliais paslaugas (prekės ženklas „Bolt Drive“). Šių paslaugų esmė – vairuotojas, ketinantis išsinuomoti automobilį, parsisiunčia „Bolt Drive“ programėlę, joje užsiregistruoja, bet kuriuo paros metu ir vietoje randa „Bolt Drive“ automobilį, per programėlę jį atrakina ir pradeda kelionę (rakteliai būna automobilyje).

Įteikus pranešimą apie įtarimą, M. Š. 2024 m. spalio 3 d. parodė, kad 2024 m. rugpjūčio 25 d. apie 24.00 val. susitiko su draugu O. B., kurio paprašė nuvežti jį pasiimti draugų iš vestuvių. Tą vakarą O. B. nevartojo alkoholio, todėl sutiko padėti. Jis (M. Š.) iš savo „Bolt drive“ paskyros išsinuomojo automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo priešais „Halės“ turgų Vilniuje, Pylimo g. 58. Abu įlipo į išsinuomotą automobilį. Visą vakarą jis (M. Š.) gėrė alkoholį, todėl O. B. sėdo prie vairo, o jis – priekinio keleivio vietoje. Jis buvo apsirengęs mėlynais šortais ir marškinėliais, o draugas – juodais marškinėliais ir tamsiais džinsais. O. B. užvedė automobilio variklį ir pradėjo važiuoti, bet, nuvažiavęs apie vieną metrą, susiginčijo su taksi vairuotoju, vairavusiu „Toyota“ automobilį. Prasidėjus ginčui, jie apsisuko, „Toyota“ automobilio vairuotojas priėjo ir atidarė vairuotojo dureles bei paėmė jam (M. Š.) priklausantį „iPhone“ telefoną, gulėjusį ant prietaisų skydelio. Jo draugas pasakė, kad eis pasikviesti jų draugų iš netoliese esančio baro, o jis liko vienas su „Toyota“ vairuotoju. Jie pradėjo ginčytis ir stumdytis dėl kelio nepasidalinimo. Po 15–30 minučių grįžo O. B., bet be draugų, nes nerado. Jam (M. Š.) pabodo ginčytis su „Toyota“ vairuotoju, todėl nusprendė išeiti. Nuėjo prie stoties, kur toliau gėrė vyną, kurį turėjo su savimi. Sustabdė taksi automobilį ir paprašė nuvežti jį atgal prie „Halės“ turgaus, kur paliko „Toyota“ vairuotoją ir draugą. Negali paaiškinti, kodėl nusprendė grįžti. Grįžęs, paprašė taksi vairuotojo padėti išsiaiškinti situaciją su „Toyota“ vairuotoju. O. B. jau nebuvo. Po 15–20 minučių atvažiavo policijos pareigūnai. Jie paklausė, ar jis vairavo „Peugeot“ automobilį. Jis patvirtino, kad vairavo, taip pat sutiko pasitikrinti blaivumą. Bendraudamas su pareigūnais vis dėlto suprato, kad ne jis vairavo automobilį, o O. B. Turbūt dėl girtumo neteisingai suprato pareigūnų klausimą. Kodėl nepaminėjo pareigūnams apie O. B., nors šis stovėjo netoli jų, paaiškinti negali. Manė, kad „Toyota“ vairuotojas turi pretenzijų ir iškvietė policiją dėl konflikto (1 t., b. l. 68–70). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis davė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Papildomai paaiškino, kad kai taksi vairuotojas išlipo ir pradėjo eiti link jų, jis (M. Š.) sėdėjo keleivio vietoje, atidaręs langą, pradėjo bartis. Taksi vairuotojas pribėgo prie jų automobilio ir pagrobė jo telefoną, gal norėjo trenkti. Nebuvo taip, kad jiems buvo užtvertas kelias. Jis su O. B. išlipo iš automobilio ir pradėjo konfliktuoti su taksi vairuotoju. Nuėjęs link stoties, įlipo į taksi automobilį, kuris stovėjo prie „McDonald‘s“, ir paprašė nuvežti į tą vietą, kur buvo konfliktas. Vairuotojas kaip ir žinojo, kur važiuoti. Nuvažiavus ten, išlipo, vairuotojas pabendravo, o jis atsistojo prie automobilio ir po 5–10 minučių atvažiavo policija. Jų buvo keturi žmonės. Su kitu taksi vairuotoju į vietą grįžo pats. Iš įvykio vietos išėjo, kad nebūtų muštynių. Prisipažino policijos pareigūnams, kad jis vairavo, nes norėjo išsaugoti „Bolt Drive“ paskyrą. Jam galvoje buvo, kad bus 250 Eur bauda ir užblokuotas visam gyvenimui. Pats buvo situacijoje, kada vairavo kitas žmogus pagal jo paskyrą ir jam atsiuntė baudą. Savaitei buvo užblokuota jo paskyra ir pasakyta, kad jeigu dar bus taip pat, užblokuos visam gyvenimui. Iš bendravimo su policijos pareigūnais suprato, kad forminamas vairavimas neblaiviam, o ne konfliktas. O. B. tuo metu nebuvo priėjęs, nes jis jam pasakė nelįsti. Iš pradžių norėjo važiuoti namo, bet po to nusprendė, kad reikia išspręsti konfliktą, todėl nurodė važiuoti į tą vietą, pats ten grįžo (1 t., b. l. 166–167).

Nepaisant to, kad liudytoju apklaustas O. B. patvirtino nuteistojo versiją (1 t., b. l. 52–53, 150–153), teisėjų kolegijos vertinimu, ji yra nelogiška ir neįtikinama. Vien tai, kad nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, savaime neleidžia spręsti, kad jie atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes. Visų pirma, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b. l. 18–22) automobilis „Peugeot“ buvo paliktas beveik vidury gatvės, nors, net ir kilus konfliktui su taksi vairuotoju, galėjo būti patrauktas ir paliktas stovėti laikantis Kelių eismo taisyklių, juk jį, nuteistojo teigimu, vairavo jo blaivus draugas O. B.. Be to, teisiamajame posėdyje M. Š. patvirtino, kad jiems kelias nebuvo užtvertas. Antra, kelia pagrįstų abejonių M. Š. teiginiai, kad, prasidėjus konfliktui dėl kelio nepasidalinimo, reikėjo jį spręsti pasitelkiant draugus, kurių į barą nuėjo ieškoti O. B. ir kuris grįžo tik po 15–30 minučių. Pasak nuteistojo, visą šį laiką jis ginčijosi su taksi vairuotoju dėl kelio nepasidalinimo. Trečia, abejonių kelia ir nuteistojo sprendimas, galutinai neišsprendus konflikto, tiesiog nueiti vienam link stoties ir toliau gerti su savimi turėtą vyną, nors vestuvėse jo laukė kiti draugai, kuriuos jis įsipareigojo pasiimti. Ketvirta, dar daugiau abejonių kelia nuteistojo sprendimas grįžti į įvykio vietą pabaigti spręsti konfliktą ir grįžti ne pėsčiomis, o taksi automobiliu. Iš „Google“ žemėlapių matyti, kad atstumas nuo kavinės „McDonald‘s“, prie kurios, nuteistojo teigimu, jis įlipo į taksi automobilį, iki įvykio vietos yra vos apie 300 metrų, be to, iki šios kavinės nuteistasis buvo nuėjęs pėsčiomis, todėl kritiškai vertinami M. Š. parodymai, jog jis savo noru grįžo į įvykio vietą pabaigti spręsti konfliktą. Nėra aišku, kaip, nuteistojo teigimu, kitas taksi vairuotojas, su kuriuo jis grįžo į įvykio vietą, galėjo padėti išspręsti minėtą konfliktą. Penkta, stokoja logikos ir M. Š. teiginiai, kad jis, būdamas akivaizdžiai neblaivus, prisipažino policijos pareigūnams, jog tai jis vairavo „Bolt Drive“ automobilį, nes bijojo būti užblokuotas visam gyvenimui už tai, kad leido iš savo paskyros išsinuomotu automobiliu naudotis kitam asmeniui – O. B.. Pažymėtina, kad nuteistasis nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jam apskritai grėstų tokios pasekmės. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl, supratęs, kad policijos pareigūnai šį įvykį vertina ne kaip konfliktą dėl kelio nepasidalinimo, o automobilio vairavimą neblaiviam asmeniui, policijos pareigūnams nepaminėjo, jog automobilį iš tikrųjų vairavo jo blaivus draugas, kuris buvo visai netoli jų. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip minėta, nuteistojo versiją patvirtina tik jo draugo O. B. parodymai, kuriais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo tikėti dėl analogiškos priežasties (jų nelogiškumo), be to, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų ir 2024 m. rugsėjo 9 d. kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėti Bendrojo pagalbos centro pateiktų pranešimų garso įrašai, matyti, kad apie galimai neblaivų vairuotoją pranešė V. K., kuris nurodė, kad prie „Halės“ turgaus neblaivus „Bolt“ vairuotojas nori važiuoti už vairo, apsisukinėja, pabėgo, telefonas liko pas jį (pranešėją), automobilis dabar stovi, jis jį sustabdė, o vairuotojas iš automobilio pabėgo Pylimo g. į kalną, į patį viršų, dar yra jo draugas, gali pabėgusį vairuotoją pasekti, tegul „Bolt“ automobilis stovi, jis niekur nenuvažiuos, gal jis tuoj jį pagaus. Po kurio laiko pranešėjas buvo sujungtas su policija ir pranešė, kad jau važiuoja stoties žiedu, o tas žmogus yra kartu, jo automobilyje, nes jis jį paėmė. Vėliau pranešėjas dar karta skambina Bendrajam pagalbos centrui pasiteirauti, kur policijos pareigūnai, nes jis negali žmogaus laikyti pusę valandos, dabar jie yra prie to automobilio (1 t., b. l. 7–12, 30–31). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytoju V. K. parodė, kad jis yra taksi vairuotojas. Jis sėdėjo automobilyje „Skoda Octavia“ prie „Halės“ turgaus ir pastebėjo vaikštantį vaikiną, apsirengusį šviesios spalvos marškiniais ir šortais. Matėsi, kad vaikinas yra neblaivus, nes svirduliavo. Jis pastebėjo, kad vaikinas kažkur nuėjo ir dingo iš jo akiračio. Jis (liudytojas) pajudėjo link Stoties, kai netikėtai jam kelią užkirto „Bolt“ automobilis „Toyota“ ir vos neatsitrenkė į jo automobilį. Pamatė, kad automobilio viduje sėdi tas pats vaikinas, kurį prieš tai matė prie „Halės“ turgaus svirduliuojantį. Jis (liudytojas) pavažiavo į priekį, o tuo metu „Toyota“ automobilio vairuotojas pradėjo apsisukinėti. Išlipo iš automobilio ir priėjo prie „Toyota“ vairuotojo. Automobilio viduje vairuotojas buvo vienas, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Suprato, kad jis neblaivus, todėl užgesino jo automobilio variklį ir paėmė telefoną. Netikėtai prie jų abiejų priėjo jam (liudytojui) nepažįstamas vaikinas, kaip suprato, tai buvo neblaivaus vairuotojo draugas, kuris taip pat buvo neblaivus. Jis svirduliavo, kalbėjo nerišliai, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Jis (liudytojas) juos informavo, kad kvies policiją. Abu vaikinai, išgirdę apie policijos pareigūnus, pabėgo, t. y. „Toyota“ vairuotojas link Stoties, o jo draugas – link „Halės“ turgaus. Jis (V. K.) įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo ieškoti neblaivaus vairuotojo. Jį rado stovintį prie „McDonald‘s“. Vaikinas įsėdo į automobilį, nesuprasdamas, kas jį vairuoja, ir paprašė greičiau jį išvežti iš ten. Jis (liudytojas) nuvežė jį prie palikto „Bolt“ automobilio, sulaukė policijos pareigūnų, nurodė jiems asmenį, atidavė telefoną ir išvažiavo (1 t., b. l. 36–37). Analogiškus parodymus liudytojas V. K. davė ir pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 149–150). Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo V. K. parodymai yra logiški ir neprieštaringi, visiškai atitinka jo pranešimų Bendrajam pagalbos centrui turinį. Be to, iš jų matyti, kad būtent M. Š., o ne jo draugas, vairavo „Bolt“ automobilį, kadangi, pasak liudytojo, automobilyje buvo tik vienas žmogus, o vairuotojo draugas prie automobilio priėjo tik tada, kai jie abu (V. K. ir M. Š.) buvo išlipę iš automobilių ir tarp jų vyko konfliktas. Liudytojo parodymai logiškai paaiškina ir byloje objektyviais įrodymais (įvykio vietos apžiūros protokolu) nustatytą aplinkybę, kad „Bolt Drive“ automobilis buvo paliktas beveik vidury gatvės, nes, liudytojo teigimu, jis atėmė iš vairuotojo automobilio raktelius, kad šis niekur nevažiuotų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas telefoną atėmė būtent iš M. Š.. Šios aplinkybės nuteistasis neginčija. Nebūtų logiška atimti telefoną iš keleivio, kai liudytojo iniciatyva buvo nukreipta į tai, kad galimai neblaivus vairuotojas niekur nevažiuotų. Nekelia abejonių ir liudytojo parodymai, kurie atsispindi ir pranešime Bendrajam pagalbos centrui, kad jis iškart nusekė iš paskos pabėgusiam vairuotojui ir rado jį stotyje, o šis, apsirikęs, įlipo į liudytojo automobilį ir prašė jį greičiau kur nors nuvežti. Pažymėtina, kad liudytojas nusekė iš paskos būtent M. Š., o ne jo draugui, kuris, kaip matyti iš liudytojo nurodytų aplinkybių, tikrai nevairavo „Bolt“ automobilio.

Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde V. K. parodymai ginčijami ir įvardijami kaip nepatikimi dėl kelių priežasčių: pirma, dėl neteisingai jo apklausos metu nurodytos automobilio markės; antra, dėl neteisingai nurodytos nuteistojo aprangos spalvos; trečia, dėl galimo liudytojo pažeminimo, patirto konflikto su nuteistuoju ir jo draugu metu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl to išsamiai pasisakė ir nurodė, kad netikslumas dėl automobilio markės yra pašalintas 2024 m. rugsėjo 18 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad 2024 m. rugsėjo 18 d. liudytojo V. K. apklausoje buvo padaryta techninė klaida, t. y. apklausos protokole nurodyta, kad liudytojas V. K. sustabdė automobilį „Toyota“, tačiau turėtų būti nurodyta, kad jis sustabdė automobilį „Peugeot“ (1 t., b. l. 40). Papildomai teisėjų kolegija nurodo, kad, nepaisant techninių klaidų ir nežymių neatitikimų, šiuo atveju didesnę reikšmę turi ne tai, kokią automobilio markę ar modelį liudytojas V. K. nurodė, bet tai, kad jis, pranešdamas Bendrosios pagalbos centrui apie įvykį, nurodė tikslius automobilio valstybinius numerius. Tai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, geriausiai apibūdino nuteistojo vairuojamą automobilį. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad liudytojas V. K. neteisingai apibūdino nuteistojo aprangos spalvą, pažymėtina, kad iš tikrųjų liudytojo V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, dėl nuteistojo aprangos spalvos iš dalies nesutapo. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad nuteistasis buvo apsirengęs šviesios spalvos marškinėliais ir tamsios spalvos šortais, o teisiamajame posėdyje – tamsiais drabužiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie neatitikimai nelaikytini esminiais ir savaime nesudaro pagrindo abejoti liudytojo parodymų patikimumu. Iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašo „PSS-20240825-032417UTC+0300“ matyti, kad M. Š. atitinka liudytojo V. K. nurodytus „Peugeot“ vairuotojo išvaizdos požymius, nes jame užfiksuota, kad nuteistasis dėvi šviesiai mėlynus marškinėlius ir tamsiai mėlynus šortus. Kita vertus, šiuo atveju aprangos spalva – nėra esminė aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas V. K., nepriklausomai nuo konkrečių nuteistojo aprangos detalių, viso proceso metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie nuteistojo atliekamus veiksmus, jo buvimo vietą, laiką bei kitas reikšmingas aplinkybes, o tai patvirtina, kad nuteistasis kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku vairavo automobilį būdamas neblaivus. Tuo tarpu, nuteistojo argumentai vertintini labiau kaip gynybinė reakcija, kuria siekiama dirbtinai sukelti teismui abejonių dėl įrodymų pakankamumo, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti. Nesudaro pagrindo abejoti minėto liudytojo V. K. parodymais ir apelianto nurodyta aplinkybė dėl liudytojo galimo pažeminimo konflikto dėl kelio nepasidalinimo metu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tiki būtent liudytojo pateikta versija, kad konfliktas su M. Š. kilo ne dėl kelio nepasidalinimo, o dėl šio vairavimo būnant apsvaigusiam, todėl jokio pažeminimo liudytojas nepatyrė ir dėl to nėra suinteresuotas nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį.

Apeliantas siūlo vadovautis liudytojo O. B. parodymais, kurie patvirtina nuteistojo versiją. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais vadovautis, kadangi jie akivaizdžiai priderinti prie M. Š. parodymų, duotų po įvykio praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu O. B. parodė, kad pradėjus jiems važiuoti (jis buvo už vairo, o M. Š. – keleivio pusėje), juos sustabdė šalia pravažiuojantis automobilis; vairuotojas priėjo prie jų, atidarė vairuotojo pusės duris ir rėkdamas ant jų griebė ant prietaisų skydelio gulėjusį M. Š. telefoną; jis kartu su M. Š. išlipo iš automobilio ir pradėjo konfliktuoti su kito automobilio vairuotoju; pamatęs, kad bręsta rimtas konfliktas, pasakė M. Š., kad eina į barą pakviesti draugų; grįžo po 5–10 minučių ir pasakė, kad draugų bare nebėra, užtenka konfliktuoti ir pasiūlė skirstytis; jis nuėjo į barą dar kartą patikrinti savo draugų, M. Š. nuėjo link Stoties, o vairuotojas liko prie stovinčių automobilių; po 20–30 min paskambino M. Š., tačiau atsiliepė nepažįstamas vyras ir paprašė sugrįžti prie automobilių; grįžęs prie automobilių, pamatė, kad M. Š. buvo vietoje, o šalia stovėjo pareigūnai ir prieš tai buvęs automobilio vairuotojas; M. Š. jam paaiškino, kad vairuotojas rašo pareiškimą dėl įvykusio konflikto; prie pareigūnų nebuvo priėjęs ir nepasakė, kad jis vairavo išnuomotą automobilį, nes jie jo to neklausė (1 t., b. l. 52–23). Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas O. B., atsakinėdamas į jam užduodamus klausimus, nuolat painiojosi ir negalėjo nurodyti nei jų su M. Š. susitikimo vietos, nei tikslo, nežinojo kur ir kada jis M. Š. turėjo nuvežti, žinojo, kad tik turi nuvežti į vestuves; nurodė, kad lyg atsitiktinai susitiko miesto centre, bet tuo pačiu nurodė, kad buvo su M. Š. ir draugais bare; negalėjo nurodyti, kada buvo išsinuomotas „Bolt“ automobilis; negalėjo paaiškinti, kodėl įvykio metu paliko draugą konfliktinėje situacijoje, nors paties teigimu, bijojo, kad bręsta galimai fizinis konfliktas; nuėjo ieškoti draugų į barą, tačiau nežinojo tų draugų ir negalėjo jų įvardinti, galiausiai jų neatsivedė; teigė, kad jis grįžo prie automobilių, nes jam paskambino nepažįstamas asmuo iš M. Š. telefono ir pasakė sugrįžti, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad pats skambino M. Š.; sugrįžęs į įvykio vietą, jis teigė, kad prie pareigūnų nebuvo priėjęs ir jiems nesakė, kad vairavo jis, nes M. Š. jam nurodė, kad taksi vairuotojas rašo pareiškimą dėl konflikto; teigė, kad nežino ką kalbėjo nuteistasis su policijos pareigūnais, nors tuo metu buvo šalia (1 t., b. l. 150–153). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, liudytojo O. B. parodymai stokoja nuoseklumo ir logiškumo, todėl nėra pagrindo jais pasitikėti, kadangi, akivaizdu, kad jis siekė duoti kuo labiau palankesnius parodymus M. Š. naudai ir padėti jam, kaip draugui, išvengti neigiamų teisinių pasekmių dėl automobilio vairavimo būnant neblaiviam. Akivaizdu ir tai, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojas O. B. galėjo susitarti dėl įvykio aplinkybių, kadangi ikiteisminio tyrimo metu M. Š. buvo apklaustas 2024 m. spalio 3 d., o O. B. – 2024 m. spalio 8 d. Pats O. B. patvirtino teisme, kad kitą dieną po įvykio jie susiskambino su M. Š. ir bendravo. Tai tik patvirtina manymą, kad nuteistasis ir liudytojas suderino savo pozicijas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad O. B., apklaustas teisme, galimai davė žinomai melagingus parodymus ir dėl to yra pagrindas manyti, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnyje, sudėties požymiai.

Aplinkybę, kad „Bolt“ transporto priemonę vairavo būtent M. Š., o ne jo draugas, patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas N. G.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jam dirbant kartu su vyriausiuoju patruliu M. K., jie gavo pranešimą, kad pranešėjas pagavo neblaivų vairuotoją, kuris vairuoja automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jiems atvykus į įvykio vietą, juos pasitiko pranešėjas, kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo V. K.. Jis paaiškino, kad sulaikė vyrą, vairavusį „Bolt Drive“ automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, jo nuomone, galimai buvo neblaivus. Šalia pranešėjo ir jo sulaikyto asmens stovėjo dar vienas vaikinas, tačiau jiems pradėjus aiškintis aplinkybes, jis pasišalino. M. Š. patvirtino, kad jis prieš 6 valandas vartojo alkoholį – vyną, po to sėdo prie automobilio vairo. Jiems bendraujant su M. Š., nuo jo sklido alkoholio kvapas, koordinacija buvo sutrikusi, jis kalbėjo neaiškiai, akivaizdžiai matėsi, kad jis yra neblaivus. Iš pradžių M. Š. sutiko pasitikrinti jo blaivumą, tačiau jam priėjus prie tarnybinio automobilio, prie jų priėjo tas pats vaikinas, kuris buvo prieš tai pasišalinęs. M. Š. elgesys iškart pasikeitė, jis pradėjo policijos pareigūnams siūlyti pinigus ir susitarti. Vėliau M. Š. alkotesteriu patikrinus blaivumą, pirmuoju pūtimu jam užfiksuotas 1,93 promilių neblaivumas, o atlikus antrą pūtimą –1,71 promilių neblaivumas. Tai patvirtina ir byloje esantis 2024 m. rugpjūčio 25 d. neblaivumo nustatymo aktas (1 t., b. l. 14–17). Policijos pareigūnai, nustatę, kad M. Š. vairavo transporto priemonę neblaivus, įteikė jam šaukimą atvykti į policijos komisariatą. Vėliau M. Š. kelis kartus pakeitė savo parodymus ir įvykio versiją, teigdamas, kad automobilį vairavo ne jis, o kažkoks jo pažįstamas, kurio duomenų negalėjo pateikti. M. Š. taip pat teigė, kad jį sulaikęs asmuo klysta ir nematė vairavimo fakto, o vykstant įvykio įforminimui bandė paveikti policijos pareigūnus, kad įvykio jie neįformintų (1 t., b. l. 43–44). Šiuos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas N. G. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Tokiais savo parodymais šis liudytojas ne tik patvirtino liudytojo V. K. nuoseklius parodymus, bet ir paneigė nuteistojo bei liudytojo O. B. nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek V. K., tiek N. G. duotais parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi jie yra nuoseklūs, išsamūs ir papildo vieni kitus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jie būtų šališki ir suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį nebūto nusikaltimo padarymu ar jam kokiu nors kitu būdu pakenkti. Juolab, šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai (1 t., b. l. 32–33). Iš šių vaizdo įrašų matyti, kad atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis iš pat pradžių pripažino, kad vairavo jis, sutiko pasitikrinti blaivumą, priėmė šaukimą atvykti apklausai, tačiau po kurio laiko grįžo prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio ir pradėjo bandyti siūlyti pinigus ar kitaip susitarti. Tai parodo, kad nuteistasis visais įmanomais būdais siekė išvengti įvykio įforminimo, tačiau policijos pareigūnai su tuo nesutiko ir nurodė, kad viskas yra filmuojama. Vėliau M. Š., supratęs, kad vis dėlto išvengti įvykio suforminimo nepavyks ir jam gresia atsakomybė už savo atliktus veiksmus, kardinaliai pakeitė savo paaiškinimus ir iškėlė versiją, kad automobilį iš tikrųjų vairavo ne jis, o kitas žmogus. Policijos pareigūnams paklausus, kuris asmuo vairavo automobilį, M. Š. šio asmens duomenų negalėjo nurodyti, tik neužtikrintai pasakė vardą – O. Tuo tarpu jo draugas, kuris buvo šalia nuteistojo ir policijos pareigūnų įvykio metu bei kuris, pasak nuteistojo, būdamas blaivus ir galėdamas iškart patvirtinti, kad automobilį vairavo jis, dėl neaiškių priežasčių to nepadarė.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, matyti, kad aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina, kad nuteistasis M. Š., būdamas neblaivus, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, vairavo automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Aptarti M. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neabejotinai įrodyta ir abejonių nekelia, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nėra pagrindo.

Dėl procesinių pažeidimų

Pasak apelianto, pirmosios instancijos neįvertino tinkamai tos aplinkybės, kad neblaivaus asmens duoti nerišlūs parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, kadangi, esant tokioje būklėje, asmuo negali būti apklausiamas. Jam taip pat nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save, kas reiškia, kad asmens, įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa, nesuteikus jam BPK nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių, yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir „atviri prisipažinimai“ arba tokio asmens „neformalių pokalbių“ su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, faktiniu sulaikymu ir apklausa, šių veiksmų tinkamai procese neįforminant, taip pažeidžiant BPK 140, 187 ir 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-976/2024). Nepaisant to, teisės tylėti pažeidimas paprastai nenustatomas tais atvejais, kai asmuo tam tikrą vėliau baudžiamajame procese prieš panaudojamą informaciją pareigūnams pateikia savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės ir netaikant spaudimo, pareigūnams ne siekiant neformaliuoju būdu išgauti iš asmens jį potencialiai kaltinančios informacijos, o tiesiog atliekant įprastus pirminius veiksmus įvykio vietoje. Taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirminių klausimų uždavimas situacijoje, kai asmuo sulaikomas nusikaltimo vietoje, pats savaime paprastai nėra pripažįstamas neleistina neformalia faktine įtariamo asmens apklausa. Vertinant, ar toks pareigūnų bendravimas su asmeniu nepažeidė draudimo versti duoti parodymus prieš save, kiekvienu konkrečiu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę bei apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-976/2023, 2K-8-976/2024, 2K-237-976/2024).

Pažymėtina, kad iš 2024 m. rugsėjo 9 d. kitų objektų apžiūros protokolo ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 25 d. atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, M. Š. savanoriškai davė paaiškinimus, kad yra neblaivus, alkoholį (vyną) vartojo prieš šešias valandas ir vairavo automobilį būdamas neblaivus. Vėliau buvo patikrintas M. Š. blaivumas, pirmo pūtimo metu M. Š. nustatytas 1,93 promilių girtumas, antru pūtimu – 1,71 promilių girtumas. Nustačius, jog M. Š., būdamas neblaivus, vairavo automobilį, jam buvo surašytas šaukimas atvykti 2024 m. spalio 3 d. pas vyriausiąjį tyrėją apklausai (1 t., b. l. 14–17, 32–33, 60). Atitinkamai šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad buvo daromas neteisėtas poveikis ar kitoks neteisėtas spaudimas, kad nuteistasis buvo vienaip ar kitaip verčiamas duoti prieš save kaltinančius parodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi policijos pareigūno N. G. parodymais apie tas aplinkybes, kurias jis matė ir girdėjo vykdant savo tarnybines funkcijas ir vėliau dalyvavo atliekant procesinius veiksmus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmą kartą M. Š. buvo apklaustas tik 2024 m. spalio 3 d. Prieš apklausiant M. Š. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės, t. y. M. Š. buvo išaiškinta, kad, be kita ko, jis turi teisę duoti parodymus, tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys pranešimas apie įtarimą ir 2024 m. spalio 3 d. teisių įtariamajam išaiškinimo protokolas, kuriuos M. Š. savo fiziniu parašu pasirašė (1 t., b. l. 61, 65–67). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atliekant pirminius veiksmus įvykio vietoje nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos.

Dėl bausmės

Nuteistasis taip pat nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu M. Š. paskirta 100 MGL dydžio bauda, nurodo, kad ji yra per griežta ir neproporcinga. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už vieną padarytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. M. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir M. Š. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. jis vedęs, dirba, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, byloje nėra duomenų apie M. Š. priklausomybės ligų gydymąsi ar psichiatrinį gydymą. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti M. Š. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį nustatant artimą baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam, kuris yra skiriamas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.

Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad paskirta bausmė sukels apeliantui ir jo artimiesiems tam tikrų finansinių suvaržymų (prie apeliacinio skundo papildomai pateikti apelianto finansinę padėtį apibūdinantys įrodymai), tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, nuteistojo patiriami galimi finansiniai sunkumai bei nepatogumai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas ir paprastai jie nėra laikytini pakankamu pagrindu skirti švelnesnę bausmę. Iš Sodros duomenų matyti, kad nuteistasis dirba ir gauna legalias pajamas, o paskirtos baudos sumokėjimui jam yra numatytas dviejų mėnesių terminas, kurį, be kita ko, esant būtinybei, galima prašyti pratęsti. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. Š. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų, t. y. būdamas neblaivus sėdo prie vairo ir tokiais savo veiksmais nuteistasis neabejotinai sukėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitų aplinkinių asmenų saugumui, sveikatai ir gyvybei. Pastebėtina ir tai, kad tik liudytojo V. K. dėka buvo išvengta neatitaisomų pasekmių, kurie galimai galėjo nutikti, jei apie įvykį nebūtų pranešta. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paskirta bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas M. Š. už nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymą parinko tinkamos rūšies bausmę ir tinkamai nustatė jos dydį. Nėra pagrindo manyti, kad sumažinus paskirtos baudos dydį, bus įgyvendinti bausmių tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. Š. taip pat buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bei turto konfiskavimas, t. y. iš nuteistojo išieškota konfiskuotinos transporto priemonės „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkanti pinigų suma – 5000 Eur. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė argumentų dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, tačiau prašo sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą ir sumažinti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, pažeidimų taip pat nenustatė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas uždraudimą naudotis specialia teise ir nustatydamas jo terminą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, atsižvelgė į tai, kad M. Š. pažeidė KET 14 punkto reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, jam nustatytas 1,71 promilių girtumas, kuris viršijo alkoholio koncentracijos ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad M. Š. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, tačiau padaryti administraciniai nusižengimai nėra šiurkštūs, visos paskirtos baudos yra sumokėtos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 (vienerių) iki 5 (penkerių) metų. Taigi, įvertinęs visas pirmiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė pagrįstai M. Š. paskirti uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminui, kuris yra trumpesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis (3 (treji) metai).

Be to, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad jam inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis įvykdė naudodamas automobiliu „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris BK 72 straipsnio prasme laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone ir yra priskirtinas konfiskuotinam turtui. Kadangi ši transporto priemonė priklausė trečiajam asmeniui – UAB „Swedbank lizingas“, o sąlygų konfiskuoti ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausančią transporto priemonę pirmosios instancijos teismas nenustatė, jis pagrįstai nusprendė išieškoti iš M. Š. šio automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Iš byloje pateiktos VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad automobilio „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (2023 m. gamybos) kaina Lietuvoje su PVM yra 23 090 Eur (1 t., b. l. 37). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prieš tai aptartas aplinkybes bei tai, kad nuteistasis augina mažametį vaiką, turi finansinių įpareigojimų ir jam paskirta gan didelė bauda, konstatavo, kad šiuo atveju taikyti visą transporto priemonės vertės konfiskavimą nėra pagrindo, nes tokio dydžio suma trukdytų įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, todėl nusprendė, kad šiuo atveju tikslinga iš nuteistojo išieškoti tik dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 5000 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad būtent šios pinigų sumos išieškojimas atitinka balansą tarp nuteistojo turtinės padėties ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei pasieks aptartos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslus. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš M. Š. išieškotina 5000 Eur suma yra teisinga ir proporcinga, atitinkanti valstybės ir visuomenės interesus užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui, todėl sumažinti konfiskuotino turto vertės išieškojimą dar labiau nėra teisinio pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.