Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-3131-561/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-03-22
Bylos Nr.: eI-3131-561/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02359-2015-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Arūnas Kaminskas
Atsakovas: Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
Pareiškėjas: UAB „Maxoil“
Trečiasis asmuo: Klaipėdos teritorinė muitinė

Kategorijos

1.9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-3131-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02359-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.9.3.2., 1.9.3.5., 1.9.3.6., 3.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovei Linai Markevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Maxoil“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Maxoil“ (toliau – pareiškėja, Įmonė) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-04-02 sprendimą Nr. S-48 (7-23/2015), panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-12-19 sprendimą Nr. 1A-653 ir panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2014-10-23 patikrinimo ataskaitą Nr. 4LM320081M dalyje dėl UAB ,,Maxoil“ apskaičiuotų delspinigių ir baudos.

Paaiškino, kad Klaipėdos teritorinė muitinė (toliau – Muitinė), atlikusi Įmonės ūkinės komercinės veiklos, apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, įformino ataskaitą Nr. 4LM320081M (toliau – Ataskaita), kuria papildomai apskaičiuotas 16 151 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), 1 246 Lt PVM delspinigiai ir 1 615 Lt bauda. Nesutikdama su Ataskaitoje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėja padavė skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas), kuris 2014-12-19 sprendimu Nr. 1A-653 pavedė Muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą dalyje dėl Įmonei priskaičiuotų delspinigių, tačiau patvirtino Muitinės sprendimo dalį dėl paskirtos baudos. Bendrovė, nesutikdama su tokiu sprendimu, padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), kuri 2015-04-02 sprendimu Nr. S-48 (7-23/2015) patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

Pareiškėja nurodė, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl Įmonės padaryto pažeidimo nesumažėjo į biudžetą mokėtinas PVM, t. y. nebuvo vienos iš būtinųjų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 139 str. 1 dalyje numatytų baudos skyrimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta tik pirmoji sąlyga – neteisingai apskaičiuotas mokestis. Tačiau būtina įvertinti tai, kad importo PVM ir PVM atskaitos dydis sutampa. Todėl faktiškai mokėtinas į biudžetą PVM nesusidarė. Ši suma nebūtų susidariusi, jeigu bendrovė būtų teisingai apskaičiavusi mokesčius prekių importo mokestiniu laikotarpiu. Tuo tarpu Komisija vadovavosi vien pažeidimo padarymo faktu, neatsižvelgdama į tai, kad mokėtinas mokestis faktiškai nesumažėjo.

Taip pat importo deklaracijoje nurodyto importo PVM sumažinimas neturi būti prilygintas mokėtino į biudžetą PVM sumažinimui, nes, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 89 str. 1 dalį, mokėtina suma apskaičiuojama sudėjus pardavimo PVM ir importo PVM bei atėmus pirkimo PVM ir atskaitomą importo PVM. Vadovaujantis minėta teisės norma, importo PVM suma sutapo su atskaitomu importo PVM, todėl mokėtinas į biudžetą PVM nepakito. Komisija PVM įstatymo nuostatas aiškino, neatsižvelgdama į minėtą PVM įstatymo 89 str. 1 dalyje įtvirtintą PVM mokėjimo į biudžetą tvarką. Teisę atskaityti PVM Įmonė įgijo prekių importo metu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas teisę į atskaitą sieja su aplinkybe, jog apmokestinamas asmuo, sudarydamas sandorius veikia kaip toks. Objektyviais įrodymais patvirtintas asmens ketinimas naudoti importuotą prekę verslo tikslais importo metu leidžia nustatyti, ar asmuo turi teisę į PVM atskaitą. Įmonės teisė atskaityti PVM atsirado prekių importo metu. Vien dėl to, kad importo PVM nebuvo laiku deklaruotas ir įskaitytas, nepadaryta jokia žala valstybės biudžetui.

Pareiškėja nesutiko su Komisijos išvada, kad nagrinėjamu atveju neskyrus baudos būtų pažeidžiami lygybės, teisingumo ir visuotino privalomumo principai. Komisijos sprendime pateikti lakoniški paaiškinimai, nagrinėjamai situacijai neaktualūs pavyzdžiai. Taip pat Įmonei pareiga mokėti PVM neatsirado, todėl nėra pagrindo skirti baudos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, kad delspinigiai yra aksesorinio pobūdžio prievolė – skirta pagrindinės prievolės vykdymui užtikrinti. Todėl delspinigiai gali būti skaičiuojami tik tada, kuomet atitinkama mokesčio suma turi būti sumokėta. Kadangi mokėtina PVM suma nesusidarė, nebuvo pagrindo ir skaičiuoti delspinigius.

Tai, kad Įmonei neatsirado pareigos mokėti PVM, nustatyta ir Ataskaitos 4.1.5 punkte bei Muitinės 2014-10-24 pranešime Nr. (LM34)-20/14-18537, kuriuose Įmonei nustatyta sumokėti tik delspinigius ir baudą. Taip pat delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti apskaičiuotas. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, PVM neturėjo būti sumokėtas į biudžetą, nes Įmonei įtraukus didesnę PVM sumą, tokia pačia suma būtų padidėjusi ir PVM atskaita. Net jei Bendrovė ir būtų teisingai apskaičiavusi mokesčius, tą pačią sumą būtų įtraukusi į PVM atskaitą.

Įmonė pabrėžė, kad Komisijos sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Sprendime nebuvo pasisakyta dėl delspinigių skaičiavimo pagrįstumo, mokėtinai sumai nesusidarius, dėl pakartotinio patikrinimo metu tiriamų aplinkybių įtakos delspinigių mokėjimui. Taigi, Komisija neįvykdė savo pareigos detaliai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjos skundo.

Komisija neįvertino ir aplinkybės, kad nuo 2013-03-01 importo PVM sumokėjimo kontrolė perduota Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) kompetencijai. Muitinės kompetencija šiuo atveju apsiriboja importo PVM dydžio teisingumo patikrinimu ir informacijos apie šį dydį pateikimu VMI, kuri, įvertinusi minėtą informaciją, gali skirti delspinigius ir baudas. Šalutinės mokestinės prievolės turėtų būti siejamos su pagrindine prievole, todėl būtent VMI laikytina institucija, atsakinga už PVM delspinigių ir baudų papildomą apskaičiavimą.

Komisija nepagrįstai konstatavo, kad Įmonė negali būti atleidžiama nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto pagrindu. Bendrovė prašymą atleisti ją nuo baudos grindė aplinkybe, kad ji įgijo teisę atskaityti importo PVM tuo pačiu metu, kada kilo prievolė mokėti šį mokestį, o ne tuo, kad turėjo mokesčio permokų. Nei Komisijos, nei Muitinės departamento sprendimuose nėra pasisakoma dėl Įmonės teisės atskaityti importo PVM įtakos realios žalos biudžetui atsiradimui. Taip pat konkrečiai nedetalizuojama, kada atsirado žala valstybės biudžetui. Jeigu būtų nustatyta, kad bauda paskirta teisėtai, egzistuotų pagrindas atleisti Įmonę nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai tapatina importo PVM ir mokėtino PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo momentus. Pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju mokėtina importo PVM suma turėjo būti deklaruota bendrojo administracinio dokumento importo rinkinių muitinio įforminimo metu ir pareiškėjai nusprendus pasinaudoti teise į atskaitą, ši mokėtina importo PVM suma privalėjo būti įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Iš pareiškėjos pateiktos PVM deklaracijos matyti, kad mokėtina importo PVM suma (7 675 Lt) į PVM atskaitą įtraukta praleidus šiuos terminus Taigi, laikotarpiu nuo muitinio įforminimo iki Ataskaitos priėmimo mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į atskaitą), o tai, vadovaujantis MAĮ 96 ir 139 straipsnių nuostatomis, yra pagrindas skaičiuoti delspinigius bei skirti baudą.

Pažymėtina, kad asmens teisė į PVM atskaitą pati savaime nereiškia, kad žala biudžetui nepadaroma, kadangi asmenys, turintys šią teisę, gali ja nesinaudoti (PVM įstatymo 57 str. 3 dalis), o nusprendę mokėtiną importo PVM įtraukti į PVM atskaitą, tai privalo padaryti laikantis nustatytos tvarkos ir terminų. Nagrinėjamu atveju, mokėtina importo PVM suma nustatyta tvarka ir terminais nebuvo deklaruota ir įtraukta į atskaitą, todėl vertinant, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos, vadovaujantis MAĮ 141 str. 1 d. 3 punktu (kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui), turi būti vertinama, ar aktualiais laikotarpiais pareiškėja turėjo mokesčių permoką. Tik jeigu turima mokesčių permoka yra didesnė ar sutampa su mokėtinu importo PVM, galima konstatuoti, jog žala biudžetui nepadaroma. Tačiau tokių duomenų pareiškėja nepateikė.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais ir prašė skundo netenkinti.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Komisija, patvirtindama Muitinės departamento 2014-12-19 sprendimą Nr. 1A-653, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2015-04-02 sprendimo Nr. S-48 (7-23/2015), Muitinės departamento 2014-12-19 sprendimo Nr. 1A-653 bei Muitinės 2014-10-23 patikrinimo ataskaitos Nr. 4LM320081M dalies dėl UAB ,,Maxoil“ apskaičiuotų delspinigių ir baudos teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Muitinė atliko teminį UAB „Maxoil“ ūkinės komercinės veiklos, apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės taikymu vykdant išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą, laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2014-08-31. Patikrinimo rezultatus įformino Ataskaitoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Maxoil“ iš Rusijos importavo ir deklaravo prekes 4500 muitinės procedūrai (prekių išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą, taikant PVM arba akcizus ir jas įforminant muitiniam sandėliavimui). Prekių muitinę vertę Įmonė apskaičiavo remdamasi 2013-11-16 išankstinio apmokėjimo sąskaita faktūra Nr. 90489516/17489, 2014-02-04 išankstinio apmokėjimo sąskaita faktūra Nr. 90501065/2187 bei 2014-02-27 sąskaita faktūra Nr. 90505055/3528. Vėliau Įmonė iš tiekėjo gavo sąskaitas faktūras, kuriomis buvo patikslinta dyzelinio kuro kaina. Tačiau Įmonė nesikreipė į muitinę dėl duomenų patikslinimo ir importo mokesčių perskaičiavimo. Dėl to Įmonei buvo papildomai apskaičiuota 16 151 Lt importo PVM, 1 246 Lt PVM delspinigių ir paskirta 1 615 Lt (10 proc. nuo papildomai priskaičiuotos PVM sumos) dydžio bauda.

Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog Įmonė dalį importuotų prekių deklaravo pagal 2014-07-30 išankstinio apmokėjimo sąskaitą faktūrą Nr. 90528431/11634. Po prekių importo buvo gauta 2014-09-01 sąskaita faktūra Nr. 90528431/11634, kuria nurodyta žemesnė dyzelinio kuro kaina. Pasikeitus prekės vertei, sumažėjo prekių muitinė vertė ir deklaracijoje apskaičiuotas PVM. Įmonei buvo apskaičiuotas 8 476 Lt grąžintino PVM.

Šalies argumentai

Pareiškėja pateikė Muitinės departamentui 2015-11-06 skundą, kuriame prašė panaikinti Muitinės Ataskaitos dalį, kuria nurodyta Įmonei sumokėti 1 246 Lt PVM delspinigius ir 1 615 Lt baudą. Muitinės departamentas 2014-12-19 sprendimu Nr. 1A-653 nusprendė pavesti Muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą dalyje dėl delspinigių apskaičiavimo. Tačiau Muitinės departamentas patvirtino Ataskaitos dalį dėl paskirtos baudos.

Nesutikdama su Muitinės departamento sprendimu, Įmonė pateikė 2015-01-21 skundą Komisijai, kuriame prašė panaikinti Muitinės departamento 2014-12-19 sprendimą Nr. 1A-653 (nustatytus sumokėti delspinigius ir baudą).

Komisija 2015-04-02 sprendimu Nr. S-48 (7-23/2015) netenkino pareiškėjos skundo ir patvirtino Muitinės departamento 2014-12-19 sprendimą Nr. 1A-653.

Pareiškėja 2014 m. spalio mėnesio PVM deklaracijoje įtraukė į PVM atskaitą 7 675 Lt importo PVM, kuris buvo apskaičiuotas patikrinimo metu.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, nustačius pažeidimus, nesusidarė faktinio papildomai mokėtino į biudžetą PVM, nebuvo padaryta reali žala valstybės biudžetui. Todėl nebuvo teisinio pagrindo skirti baudos už mokėtino mokesčio sumažinimą, vadovaujantis MAĮ 139 str. 1 dalimi. Minėtoje teisės normoje nustatyta, jog mokesčių administratoriui nustačius, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Anot pareiškėjos, nagrinėjamu atveju, reali žala valstybės biudžetui neatsirado, todėl bauda negalėjo būti paskirta.

Su šiuo pareiškėjos argumentu teismas nesutinka. Vadovaujantis PVM įstatymo 14 str. 12 dalimi, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekės ne iš Europos Sąjungos teritorijos įvežamos į šalies teritoriją. Kai įvežtoms į Europos Sąjungos teritoriją prekėms pradedami taikyti šio Įstatymo 12³ str. 1 ar 3 dalyse nurodyti veiksmai, procedūros ar režimas, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekėms šie veiksmai, procedūros ar režimas nustojami taikyti šalies teritorijoje. Taip pat PVM įstatymo 94 str. 1 dalyje įtvirtinta, jog importo PVM už prekes mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie joms būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Muitinės kodekse. Be to, vadovaujantis Komisijos Reglamento Nr. 2454/93 1993-07-02 išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2313/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 199 str. 1 dalimi, nepažeidžiant galimo baudžiamojo pobūdžio nuostatų taikymo, pateikus muitinės įstaigai deklaranto ar jo atstovo pasirašytą deklaraciją arba tranzito deklaraciją, pateiktą naudojantis elektroninio duomenų apdorojimo priemonėmis, deklarantas ar jo atstovas pagal galiojančias nuostatas tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Panaši nuostata įtvirtinta ir Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004-04-13 įsakymu Nr. 1B-329, 34.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją, asmuo, kuriuo vardu deklaruojamos prekės, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Iš šių teisės normų matyti, kad importo deklaracijoje įmonė turi pateikti teisingus duomenis, taip pat ir teisingai apskaičiuotą importo PVM. Būtent už šio reikalavimo nesilaikymą pareiškėjai buvo paskirta MAĮ 139 str. 1 dalyje numatyta bauda.

Sprendžiant dėl baudos už neteisingą mokesčių apskaičiavimą taikymo, būtina atsižvelgti į suformuotą LVAT praktiką. LVAT laikosi pozicijos, kad bauda pagal MAĮ yra skiriama už atitinkamą teisės pažeidimą. Šios baudos pagrindinė paskirtis iš esmės negali būti kitokia nei bausti, taip pat atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A143‑2619/2011). Taigi, aptariama bauda yra laikoma represine priemone, kurioje yra išreikštas nubaudimo elementas bei siekiama prevencinių tikslų. Vadinasi, bauda yra skiriama kaip sankcija už teisei priešingą veiką ir ji gali būti netaikoma tik esant teisės aktuose įtvirtintoms aplinkybėms (LVAT 2009-12-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑1543/2009, 2005-02-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A15‑141/2005). Iš šių LVAT išaiškinimų matyti, kad baudos paskyrimas yra siejamas su mokesčių įstatymų pažeidimu – neteisėtu mokėtinų mokesčių sumažinimu, nereikalaujant realios žalos biudžetui. Teismo vertinimu, priešingas šios teisės normos aiškinimas prieštaraus MAĮ 140 str. 1 d. 3 punktui, kuriame įtvirtinta atleidimo nuo paskirtos baudos sąlyga – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Iš šių teisės nuostatų matyti, kad reali žala valstybės biudžetui yra svarbi vertinant, ar yra galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo paskirtos baudos, o ne šią baudą skiriant. Todėl pareiškėjos argumentas, kad nebuvo teisinio pagrindo skirti baudos, atmestinas.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodė, kad žala biudžetui dėl ne laiku deklaruoto ar laiku neįskaityto importo PVM nebuvo padaryta, nes vien importuodama prekes, ji įgijusi teisę į PVM atskaitą, numatytą PVM įstatymo 57 str. 2 dalyje ir 58 str. 1 dalyje.

Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad vadovaujantis teisės aktais, ji įgijo teisę į PVM atskaitą už importuotą dyzelinį kurą. Tačiau, teismo vertinimu, teisės į importo PVM atskaitą turėjimo negalima prilyginti importo PVM nebuvimui. Vadovaujantis PVM įstatymo 57 str. 3 dalimi, asmenys, turintys teisę į PVM atskaitą, gali šia teise nesinaudoti. Tai reiškia, kad importo PVM atskaitymas priklauso nuo importuotojo valios, aktyvių veiksmų ir nėra laikytinas savaime suprantama, be abejonės įvyksiančia, aplinkybe. Taip pat PVM įstatymo 90 str. 1 dalyje nustatyta, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 ar 115(3) straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, o 85 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Taigi, pareiškėja savo teisę į importo PVM atskaitą už vieno mėnesio mokestinį laikotarpį galėjo įgyvendinti iki kito mėnesio 25 dienos. Šios teisės neįgyvendinus, importo PVM skaičiuojamas bendra tvarka. Todėl negalima teigti, kad vien teisės į importo PVM atskaitymą faktas besąlygiškai lemia, kad ši suma bus atskaityta ir neturės reikšmės valstybės biudžetui.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, gavusi iš tiekėjo tikslią prekių kainą nusakančias sąskaitas faktūras, nesikreipė į Muitinę dėl duomenų patikslinimo ir mokesčių perskaičiavimo. Muitinė, atlikusi patikrinimą, nustatė neatitikimus ir perskaičiavo importo PVM, vadovaudamasi pareiškėjos pateiktais naujais duomenimis. Iš minėtų teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju, Muitinė, perskaičiuodama importo PVM ir delspinigius bei skirdama baudą, neprivalėjo atsižvelgti į PVM įstatymu pareiškėjai suteiktą teisę atskaityti importo PVM ir savavališkai traktuoti, kad šis importo PVM bus atskaitytas, žala valstybės biudžetui nebus padaryta.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėja nurodė, kad nesutinka su Muitinės departamento sprendimu pavesti Muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą dalyje dėl delspinigių apskaičiavimo, ir prašė panaikinti Įmonei priskaičiuotus delspinigius. Anot pareiškėjos, nagrinėjamu atveju, perskaičiavus mokesčius padidėja tiek importo PVM, tiek importo PVM atskaita, todėl nesusidaro reali mokėtina į biudžetą suma.

Šiam klausimui svarbus yra MAĮ 154 str. 4 d. 5 punkte (nuo 2014-04-04 iki 2014-12-31 galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas vienas iš galimų centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo variantų – išnagrinėjus mokesčių mokėtojo skundą, pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. LVAT, aiškindamas minėtą teisės normą, yra pažymėjęs, kad, paprastai, pagrindas priimti sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (LVAT 2010-10-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010; 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3528/2011).

Nagrinėjamu atveju, Muitinės departamentas konstatavo, kad Ataskaitoje nebuvo tinkamai pagrįstos mokėtinų delspinigių sumos, nebuvo nurodytas konkretus delspinigių skaičiavimo pradžios momentas, taip pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas viešojo administravimo subjekto objektyvumo principas. Taip pat Muitinės departamentas konstatavo, kad siekiant tinkamai išspręsti delspinigių taikymo klausimą, būtina nustatyti ir pagrįsti jų apskaičiavimą, nurodant tikslų skaičiavimo pradžios momentą ir įvertinant reikšmingas faktines aplinkybes (deklaruotas mokėjimo būdas (G) ir 2014-11-04 Įmonės PVM deklaracija). Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai konstatavo, kad Muitinės departamentas tinkamai motyvavo tokį savo sprendimą ir veikdamas teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose pavedė Muitinei atlikti pakartotinį UAB „Maxoil“ patikrinimą.

Konstatavus, kad Muitinės departamento sprendimo dalis, kuria pavesta Muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą dalyje dėl delspinigių, ir tokį sprendimą patvirtinantis Komisijos sprendimas, yra pagrįsti, darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju, delspinigiai pareiškėjai nėra apskaičiuoti. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti pareiškėjos argumentų dėl delspinigių teisėtumo ir spręsti dėl jų panaikinimo.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėja taip pat nurodė, kad vadovaujantis nuo 2013-03-01 pakeista importo PVM mokėjimo į valstybės biudžetą tvarka, teritorinei muitinei nebėra suteikiama kompetencija administruoti įskaitomo PVM sumokėjimo. Todėl, anot pareiškėjos, nagrinėjamu atveju Muitinė neturėjo kompetencijos skirti baudos bei skaičiuoti delspinigių.

Pareiškėja šioje dalyje vadovavosi Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 5 str. 4 dalies taikymo sąlygų ir apribojimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-12 nutarimu Nr. 861, 2.5 papunkčiu (nuo 2013-03-01 galiojanti redakcija), kuriame nustatyta, kad vietos mokesčio administratorius pagal importo pridėtinės vertės mokesčio įskaitymo taisykles <...>, įskaito importo PVM, apskaičiuotą už išleidžiamas į laisvą apyvartą prekes, kurias Lietuvos Respublikoje importuoja asmuo, prievolės mokėti importo PVM atsiradimo metu esantis Lietuvos Respublikos PVM mokėtoju išskyrus 1992-10-12 Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 2 skyrius, 4 tomas, p. 307), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006-11-20 Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (OL 2006 L 363, p. 1), nustatyta tvarka netiesiogiai atstovaujamus asmenis. Taip pat Importo pridėtinės vertės mokesčio įskaitymo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012-10-15 įsakymu Nr. VA-94/1B-785 (toliau – Importo PVM įskaitymo taisyklės), 10 punktu, kuriame įtvirtinta, kad muitinė, patikrinusi muitinės deklaraciją, išleidus prekes į laisvą apyvartą, ir nustačiusi, kad muitinės deklaracijoje nurodyta neteisinga importo PVM suma, priima sprendimą dėl muitinės deklaracijoje nurodytos importo PVM sumos perskaičiavimo ir apie priimtą sprendimą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka informuoja prekių importuotoją ir VMI.

Nagrinėjamam ginčui taip pat svarbus PVM įstatymo 120 str. 2 punktas, kuriame nustatyta, kad PVM už importuojamas prekes (įskaitant Europos Sąjungos prekes, į Europos Sąjungos teritoriją įvežamas iš trečiųjų teritorijų), nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, kontroliuoja teritorinės muitinės. To paties straipsnio 1 dalyje nustatytas atvejis, kuomet PVM mokėjimą už importuotas prekes kontroliuoja VMI – jeigu jų importo PVM įskaitomas šio įstatymo 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Minėto 94 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad importo PVM už prekes, kurias importuoja PVM mokėtojai, gali būti įskaitomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato ir kriterijus, kuriuos turi atitikti PVM mokėtojai, pageidaujantys įskaityti importo PVM. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad VMI yra paskirta kontroliuoti importo PVM, jeigu jį siekiama įskaityti. Minėtų Importo PVM įskaitymo taisyklių 1 punkte nustatyta, kad šios taisyklės nustato importo PVM įskaitymo už Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje išleidžiamas į laisvą apyvartą prekes tvarką. Minėtame Importo PVM įskaitymo taisyklių 10 punkte įtvirtintas reikalavimas muitinei informuoti VMI apie priimtą sprendimą dėl muitinės deklaracijoje nurodytos sumos perskaičiavimo, taikytinas, kuomet yra siekiama įskaityti importo PVM, kas yra pavesta VMI kompetencijai. Nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad pareiškėja būtų turėjusi mokesčių permoką ir dėl to, patikros atlikimo metu, būtų sprendžiamas klausimas dėl importo PVM įskaitymo. Taip pat minėtame teisės akte nėra įtvirtinta, kad muitinė, atlikusi patikrinimą ir nustačiusi pažeidimus, susijusius su mokesčių skaičiavimu, negali taikyti sankcijų. Todėl, teismo vertinimu, negalima sutikti, kad, nagrinėjamu atveju, Muitinė buvo nekompetentinga paskirti pareiškėjai baudos.

Pareiškėja argumentavo, kad tuo pačiu laikotarpiu, kada jai kilo prievolė sumokėti importo PVM, ji įgijo teisę į importo PVM atskaitą, todėl žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta, kas yra pagrindas atleisti ją nuo baudos, vadovaujantis MAĮ 141 str. 1 d. 3 punktu.

Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudos, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Aiškindamas šią teisės normą, LVAT laikosi pozicijos, kad taikant šį atleidimo nuo baudos pagrindą, svarbu nustatyti, ar žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta laikotarpiu, kuriuo turėjo būti sumokėtas mokestis (LVAT 2014-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-971/2014, 2008-07-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2008). Tai, pvz., gali būti atvejis, kuomet, minėtu laikotarpiu, mokesčių mokėtojas turi mokesčių permoką (LVAT 2010-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2010).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja turėjo teisę į PVM atskaitą, tačiau, kaip jau buvo minėta, vien teisė į importo PVM atskaitą nereiškia, kad ja bus pasinaudota (PVM įstatymo 57 str. 3 dalis). Todėl MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto taikymo prasme, teisės į PVM atskaitą turėjimo negalima prilyginti mokestinės permokos buvimui. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja laiku nesumokėjo importo PVM, apskaičiuoto pagal patikslintas sąskaitas faktūras ir laiku nepasinaudojo teise šias sumas atskaityti. Vadovaujantis LVAT suformuluota praktika, kiekvienu konkrečiu PVM grandinės etapu apmokestinamajam asmeniui nesumokėjus PVM į valstybės biudžetą, valstybė netenka savo pajamų, nepriklausomai nuo to, ar vėliau šios pajamos bus atskaitytos (LVAT 2012-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1930-12). Todėl negalima sutikti, kad, nagrinėjamu atveju, žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta ir buvo pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Maxoil“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas