- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-26
- Bylos Nr.
- e2S-214-614/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24710-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- E. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (ieškovės) E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, trečiasis asmuo nereiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje N. Š. (N. Š.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (ieškovė) E. Š. (toliau – ir pareiškėja arba ieškovė) kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021, iš dalies panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies:
1.1. Pripažinti iš dalies negaliojančiu 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1301-01 ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1322V dalyje dėl 10702/26703 dalių bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 m²), a-3 (7,96 m²) priklausymo nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei.
1.2. Pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 m²), a-3 (7,96 m²) (bendras plotas 5,43 m²), esančių (duomenys neskelbtini).
1.3. Pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis rūsio patalpos, t. y. 33,47 m², unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini).
1.4. Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso 16001/26703 dalys rūsio patalpos, t. y. 50,03 m², unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini).
1.5. 2015 m. kovo 24 d. rūsio patalpos, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kadastro byloje ir jos pagrindu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke panaikinti įrašą „su bendro naudojimo patalpą a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m“.
1.6. Nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių 1A 1/p name (duomenys neskelbtini), paskirtis yra gyvenamoji, bet pripažinta netinkama gyventi.
1.7. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja procesą prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu.
3. Nurodė, kad jai 2010 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: nustatyti, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų patalpų plotas – 87,05 kv. m (be sunykusių 5-1 ir 5-3 patalpų) ir leisti be savivaldybės sutikimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti negyvenamųjų patalpų kadastrinius matavimus, kuriuos 2020 m. vasario mėn. atliko matininkė M. J.; pripažinti negaliojančia 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 1301-01 ir savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 1322V dalis, pagal kurias 2477/10 000 dalių bendro naudojimo patalpos a-1 (5,60 kv. m), a-3 (7,96 kv. m) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 kv. m), a-3 (7,96 kv. m) pastate (duomenys neskelbtini); pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis, t. y. 33,47 kv. m, rūsio patalpų pastate (duomenys neskelbtini); pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso 16001/26703 dalis rūsio patalpos, t. y. 50,03 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini); 2015 m. kovo 24 d. rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kadastro byloje ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre panaikinti įrašą „su bendro naudojimo patalpa a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m)“; nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), paskirtis yra gyvenamoji, bet pripažinta netinkama gyventi. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021 ieškovės ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Žemesnės instancijos teismas
4. 2022 m. birželio 17 d. pareiškėja VĮ Registrų centre susipažino su visomis namo kadastro duomenų bylomis. Pagrindinėje nekilnojamojo turto byloje Nr. 2425 pareiškėja rado butų 8-3, 5, 6, 7, 8 bylą Nr. 10/339227 tomą 7v (inventorinis Nr. 2425), kuri pradėta pildyti 2000 m. gruodžio 27 d. Jos pirmame priede, 1D formoje „Buto (patalpos) kadastro duomenys“ užfiksuota 1996 m. vasario 26 d., kad butams 3, 5, 6, 7, 8 skirtos 52/100 dalys iš 15,18 kv. m bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3. Taigi pareiškėjai, kaip buto Nr. 3 savininkei, nuo 1996 m. vasario 26 d. yra priskirta dalis bendro naudojimo patalpų a-1, a-2, a-3. Civilinės bylos nagrinėjimo metu VĮ Registrų centras ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nuslėpė šį faktą ir savo raštuose klaidino pareiškėją bei teismą. 2022 m. birželio 17 d. susipažinusi su archyvine medžiaga, pareiškėja taip pat gavo „Pastato inventorizacinės žinios“ formą Nr. 2 iš 1968 m. spalio 23 d. atliktos inventorizacijos, kurioje užfiksuota, kad rūsio plotas yra ne 83,50 kv. m, o 156,91 kv. m (tai užfiksuota antrajame lape priešpaskutinėje eilutėje, kurioje rūsio plotas nurodytas 156,91, aukštis – 2,56, statybinė vertė – 4634). Pareiškėjos teigimu, dėl šių aplinkybių bei rašytinių įrodymų yra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021.
5. Teigė, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-340-905/2021, tačiau jos buvo nuslėptos, kadangi civilinės bylos medžiagoje buvo užfiksuota, jog tiek VĮ Registrų centras, tiek atsakovė neturi duomenų, kaip bendro naudojimo patalpų a-1, a-2, a-3 52/100 dalys buvo priskirtos atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. Būtent minėtais rašytiniais įrodymais Vilniaus miesto apylinkės teismas vadovavosi priimdamas sprendimą atmesti ieškinį. Į bylą buvo pateikti VĮ Registrų centras ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakymai į ieškovės prašymus, kuriuo buvo nurodyta, kad: archyvinėje nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byloje duomenų apie kitiems gyvenamojo namo patalpų gyventojoms paskaičiuotas bendro naudojimo patalpų a-1, a-3 dalis, nėra; inventorizacijos metu 1984 m. bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos a-1, a-2, a-3, butams, kaip priklausiniai, nebuvo priskirtos; atsakovė informacijos apie patalpų a-1, a-2 ir a-3 padalijimą laikotarpiu nuo 1984 m. gegužės 15 d. iki 1998 m. gruodžio 29 d. neturi.
6. Naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl bendro naudojimo patalpų a-1, a-2, a-3 dalies (52/100 dalies) priskyrimo pareiškėjos butui nuo 1996 m. vasario 26 d. iš esmės patvirtina jos ieškinio pagrįstumą, reikalaujant jų dalį pripažinti jos nuosavybe ir patvirtinant faktą, kad 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1301-01 ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 1322V dalyje dėl 10702/26703 dalių bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 m2), a-3 (7,96 m2) priklausymo nuosavybės teise atsakovei yra neteisėtas. Be to, naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Kelprojektas“ atliktos inventorizacijos metu neteisingai užfiksuoti rūsio ploto duomenys, patvirtina, jog minėta kadastro duomenų byla buvo suformuota neteisingai. Tokiu būdu buvo neužfiksuotas rūsys, esantis po Vilniaus miesto savivaldybės patalpomis, kuriame yra viso pastato vandens ir elektros mazgas, neparodyta dar viena rūsio patalpa, esanti už durų, durys irgi neparodytos. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog esant netiksliems kadastro duomenims, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nebuvo nustatytas rūsio funkcinis ryšys su kitomis pastato patalpomis (tame tarpe ir butu), o tai lėmė nepagrįstą teismo sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus, susijusius su rūsio patalpų plotu ir nuosavybe.
Atsiliepimas
7. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Nurodė, kad pareiškėja nepaaiškina, kodėl su VĮ Registrų centre esančia archyvine medžiaga negalėjo susipažinti dar bylos nagrinėjimo metu – kokios objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios kliūtys, pareiškėjai tai sutrukdė padaryti savalaikiai ir pateikti šiuos, pareiškėjos nuomone, reikšmingus įrodymus į bylą dar jos nagrinėjimo metu. Naujai paaiškėjusios aplinkybės pareiškėjai galėjo būti žinomos anksčiau. Surinkti reikšmingus įrodymus ir pateikti juos teismui bylos nagrinėjimo metu buvo pačios ieškovės, o ne VĮ Registrų centro ar Vilniaus miesto savivaldybės pareiga. Nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės (naujai rasti įrodymai) pareiškėjai galėjo būti žinomi dar bylos nagrinėjimo metu.
8. Atsakovės teigimu, naujai pareiškėjos rasti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, t. y. net jeigu jie būtų pateikti bylos nagrinėjimo metu, kitoks sprendimas nebūtų galėjęs būti priimtas, nes nei bylos nagrinėjimo, nei šiuo metu nėra nuginčyti oficialūs ir galiojantys VĮ Registrų centro duomenys, kurie patvirtinta būtent Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybę į ginčo patalpas (rūsį ir bendrojo naudojimo patalpas).
9. Atkreipė dėmesį, kad kadastrinių duomenų byla ar atskiri jos duomenys byloje nebuvo ginčijami, tai apskritai nebuvo nagrinėtos bylos objektas, tad šių pusės šimto metų senumo inventorizacijos bylos duomenų pateikimas į bylą, net ir atnaujinus jos procesą, būtų absoliučiai nereikšmingi ir su šia byla nesusiję. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į rūsio patalpas buvo pripažinta (grąžinta) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartimi. Šiuo pagrindu rūsys Nekilnojamojo turto registro duomenimis iki šiol yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė – tai buvo pakartota ir abiejų instancijų teismų civilinėje byloje, atmetant ieškovės reikalavimus pripažinti dalį rūsio nuosavybės ir jai. Tiek minėtoje kasacinio teismo nutartyje, tiek teismų procesiniuose sprendimuose civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021 buvo vadovaujamasi aktualiais, o ne pusės šimto metų senumo duomenimis apie rūsį ir jo plotą (83,50 kv. m). Pažymėjo, kad ieškovė, remdamasi pusšimčio metų senumo duomenimis apie tariamai esamą paslėptą rūsio dalį, ir pati nežino, kurgi ši paslėptoji dalis fiziškai galėtų būti, kas ja juo šiuo metu naudojasi.
10. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašė pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Nurodė, kad surinkti reikšmingus įrodymus ir pateikti juos teismui bylos nagrinėjimo metu buvo pačios ieškovės, o ne kitų proceso šalių pareiga, tačiau pareiškėja prašyme nurodė, kad 2022 m. birželio 17 d., t. y. jau po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo įsiteisėjimo, VĮ Registrų centre ji susipažino su visomis namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylomis ir, jos nuomone, nustatė naujas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėja prašyme nenurodo, kodėl su šia VĮ Registrų centre esančia archyvine medžiaga nesusipažino dar bylos nagrinėjimo metu, kokios kliūtys sutrukdė padaryti tai laiku ir pateikti šiuos, pareiškėjos nuomone, reikšmingus įrodymus į bylą dar jos nagrinėjimo metu. Atsakovės teigimu, pareiškėjos prašyme nurodyti duomenys neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021.
12. Teismas nustatė, kad naikinamasis penkerių metų terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nėra praleistas. Taip pat nustatė, kad nebuvo praleistas CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pateikti.
13. Nurodė, kad pareiškėja naujai paaiškėjusias aplinkybes sieja su VĮ Registrų centro archyvinėje medžiagoje rastais dokumentais. Teismo vertinimu, tai, kad po civilinės bylos išnagrinėjimo ir procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėja rado naujų dokumentų, savaime neteikia pagrindo spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas procesui atnaujinti. Vien tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja neturėjo pakankamai įrodymų savo ieškinio reikalavimams pagrįsti, nereiškia, jog pareiškėja tokių įrodymų negalėjo gauti. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu būtų egzistavusios objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjai surinkti įrodymus, kuriais ji byloje įrodinėjo ieškinio pagrįstumą. Pažymėjo, kad pareiškėja teisminio proceso metu nedėjo pakankamai pastangų įrodinėjimo pareigai tinkamai atlikti. Siekdama įrodyti ieškinio pagrįstumą, pareiškėja aktyvių veiksmų iš esmės ėmėsi, t. y. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl archyvinių duomenų, jau praėjus kuriam laikui po civilinės bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo vertinimu, įrodymai aplinkybėms, kuriomis pareiškėja rėmėsi nagrinėjant bylą teisme, pagrįsti galėjo ir turėjo būti surinkti dar teisminio proceso metu, juo labiau, kad dokumentai, kurių pagrindu pareiškėja prašo atnaujinti procesą, buvo VĮ Registrų centro archyvinėje medžiagoje, kuri yra vieša ir buvo prieinama ir bylos nagrinėjimo metu.
14. Teismas konstatavo, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl prašymą atnaujinti procesą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Atskiruoju skundu pareiškėja E. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo.
16. Nurodo, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021, jai paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, t. y. kad VĮ Registrų centro archyve esančioje (duomenys neskelbtini) butų Nr. 3, 5, 6, 7, 8 byloje Nr. 10/339227 (tomas 7v, inv. Nr. 2425), kuri pradėta 2000 m. gruodžio 27 d., užfiksuota, jog nuo 1996 m. vasario 26 d. butams Nr. 3, 5, 6, 7, 8 skirtos 52/100 dalys iš 15,18 kv. m bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3, be to, Formos Nr. 2 iš 1968 m. spalio 23 d. atliktos inventorizacijos, pagrindu kyla pagrįsta abejonė, kad pastato rūsio plotas yra ne 83,50 kv. m, o 156,91 kv. m, kas leidžia daryti išvadą, jog pastato kadastro duomenys yra neteisingi, be to, galimai egzistuoja rūsio patalpų dalis, kuriomis naudojasi nenustatyti asmenys.
17. Teigia, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-340-905/2021, tačiau jos buvo nuslėptos, kadangi civilinės bylos medžiagoje buvo užfiksuota, jog tiek VĮ Registrų centras, tiek atsakovas neturi duomenų, kaip bendro naudojimo patalpų a-1, a-2, a-3 52/100 dalys buvo priskirtos atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Būtent minėtais rašytiniais įrodymais vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas sprendimą atmesti ieškovės ieškinį.
18. Nurodo, kad atsakydamas į ieškovės 2021 m. kovo 26 d. prašymą dėl informacijos suteikimo Nr. VB-2283, VĮ Registrų centras pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y., kad bendrojo naudojimo patalpų, plane pažymėtų a-1, a-2, a-3 52/100 dalys priklauso negyvenamosioms patalpoms, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), t. y. tik Vilniaus miesto savivaldybei priklausančioms patalpoms. Archyvinėje nekilnojamųjų daiktu, esančiu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byloje duomenų apie kitiems gyvenamojo namo patalpų gyventojams paskaičiuotas bendro naudojimo patalpų a-1, a-3 dalis, nėra. Atsakydamas į ieškovės 2021 m. birželio 16 d. prašymą dėl informacijos suteikimo Nr. VB-2328, VĮ Registrų centras nurodė, kad inventorizacijos metu, 1984 metais bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos a-1, a-2, a-3 butams, kaip priklausiniai nebuvo priskirtos. Be to, civilinėje byloje yra pateiktas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. atsakymas, kuriame nurodoma, jog atsakovas informacijos apie patalpų a-1, a-2 ir a-3 padalijimą laikotarpiu nuo 1984 m. gegužės 15 d. iki 1998 m. gruodžio 29 d. neturi.
19. Teigia, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo išreikalauta archyvinė byla Nr. 10/339227 bei 1968 m. spalio 23 d. inventorizacijos metu suformuota kadastro duomenų byla, kadangi VĮ Registrų centras suklaidino pareiškėją ir pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva neturimą informaciją apie bendro naudojimo patalpų priskyrimą. Esant tokiai informacijai pareiškėja negalėjo numanyti, jog valstybės institucijos nurodoma informacija negalima tikėti ir ją reikia tikrinti pačiai pažindinantis su archyvine medžiaga.
20. Pažymi, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl bendro naudojimo patalpų a-1, a-2, a-3 dalies (52/100 dalies) priskyrimo ieškovės butui nuo 1996 m. vasario 26 d. iš esmės patvirtina ieškovės ieškinio pagrįstumą, reikalaujant jų dalį pripažinti ieškovės nuosavybe ir patvirtinant faktą, kad 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1301-01, ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 1322V, dalyje dėl 10702/26703 dalių bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 m²), a-3 (7,96 m²) priklausymo nuosavybės teise atsakovui yra neteisėtas.
21. Nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Kelprojektas“ atliktos inventorizacijos metu neteisingai užfiksuoti rūsio ploto duomenys, patvirtina, jog minėta kadastro duomenų byla buvo suformuota neteisingai. Tokiu būdu buvo neužfiksuotas rūsys, esantis po Vilniaus miesto savivaldybės patalpomis, kuriame yra viso pastato vandens ir elektros mazgas, neparodyta dar viena rūsio patalpa, esanti už durų, durys irgi neparodytos. Esant netiksliems kadastro duomenims, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nebuvo nustatytas rūsio funkcinis ryšys su kitomis pastato patalpomis (tame tarpe ir butu), kas sąlygojo nepagrįstą teismo sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus, susijusius su rūsio patalpų plotu ir nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
22. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašo atskirąjį skundą atmesti.
23. Nurodo, kad pareiškėjos nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės (naujai rasti įrodymai) pareiškėjai galėjo būti žinomi dar bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjos naujai pateikti įrodymai pačios pareiškėjos galėjo būti pateikti anksčiau – jokių kliūčių, sutrukdžiusių ieškovei tai padaryti ne dėl jos kaltės, pareiškėja teismui nenurodė.
Atsiliepimas
24. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.
25. Nurodo, kad ieškovė teismui pateikė atskirajame skunde minimą VĮ Registrų centro atsakymą į ieškovės 2021 m. kovo 26 d. teiktą prašymą dėl informacijos suteikimo. Tačiau 2021 m. kovo 26 d. VĮ Registrų centrui teikto prašymo ieškovė teismui nepateikė. Dėl šios priežasties nėra galima nustatyti, kokios būtent informacijos ieškovės VĮ Registrų centro savo 2021 m. kovo 26 d. prašymu prašė, ir kodėl pateiktą atsakymą į savo prašymą vertina kaip klaidinantį. Iš pateikto VĮ Registrų centro 2021 m. balandžio 8 d. atsakymo matyti, kad jame buvo pateikta itin išsami informacija apie archyvinius, nuo pat 1948 metų žinomus, pastato (duomenys neskelbtini) (įskaitant ir pastate esantį rūsį) kadastrinius duomenis. Kad būtų nepatenkinta šiuo VĮ Registrų centro atsakymu, ieškovė neužsiminė, priešingai – teikė šį atsakymą į bylą kaip papildomą įrodymą, pagrindžiantį jos reikalavimus. Kurią būtent informaciją iš šio VĮ Registrų centro atsakymo pareiškėja šiuo metu jau vertina kaip klaidinančią, pareiškėja savo atskirajame skunde nepatikslina.
26. Nurodo, kad atskirajame skunde minimas VĮ Registrų centro atsakymas į ieškovės 2021 m. birželio 16 d. teiktą prašymą teismui apskritai buvo pateiktas jau tik nagrinėjant civilinę bylą apeliacinėje instancijoje. VĮ Registrų centro atsakymu, kaip naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, ieškovė apeliaciniame skunde grindė savo reikalavimus ir prašė grąžinti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmajai instancijai, mat laikė šį atsakymą reikšmingai pagrindžiančiu jos ieškinio reikalavimus. Apie šio atsakymo klaidingumą ieškovė tuo metu vėlgi net neužsiminė ir nemanė, kad jis yra nepakankamas ar galimai klaidinantis. Pats prašymas teismui nepateiktas, todėl nėra galima nustatyti, kokios informacijos ieškovė VĮ Registrų centro konkrečiai prašė ir kokia gauta informacija ją neva suklaidino. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs ieškovės naujai pateiktus rašytinius įrodymus, 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje padarė išvadą, kad nauji įrodymai galėjo būti pateikti civilinę bylą nagrinėjant dar pirmosios instancijos teisme iki teismo nustatyto termino atnaujinus bylos nagrinėjimą, t. y. iki 2021 m. gegužės 7 d., taip pat išvadą, jog nauji ieškovės pateikti įrodymai apskritai neturės įtakos sprendžiant šalių ginčą, todėl atsisakė juos priimti į bylą apeliacinėje instancijoje.
27. Pažymi, kad 2019 m. lapkričio 14 d. atsakyme savivaldybė, teigdama, kad pareiškėjos pageidaujamos archyvinės informacijos neturi, jokių faktų neslėpė, o kaip tik nurodė esamą faktinę situaciją, t. y. kad pareiškėjos pageidaujamų archyvinių duomenų (informacijos) neturi.
28. Teigia, kad surinkti ieškovės manymu reikšmingus įrodymus ir pateikti juos teismui bylos nagrinėjimo metu buvo pačios ieškovės, o ne VĮ Registrų centro ar Vilniaus miesto savivaldybės pareiga. Teise susipažinti su VĮ Registrų centre esančia ieškovei aktualia archyvine medžiaga bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepasinaudojo, ir savo pareiškime dėl proceso atnaujinimo nenurodė, kokios objektyvios, nuo ieškovės valios nepriklausiusios priežastys jai sutrukdė tai padaryti. Pareiškėjos nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės (naujai rasti įrodymai) ieškovei galėjo būti žinomos dar civilinės bylos nagrinėjimo metu. Jokių kliūčių, sutrukdžiusių ieškovei pateikti naujus įrodymus ne dėl jos kaltės, pareiškėja teismui nenurodė.
29. Nurodo, kad kadastrinių duomenų byla ar atskiri jos duomenys civilinėje byloje nebuvo ginčijami, tai apskritai nebuvo nagrinėtos civilinės bylos objektas, todėl pusės šimto metų senumo inventorizacijos bylos duomenų pateikimas į civilinę bylą, net ir atnaujinus jos procesą, būtų absoliučiai nereikšmingi ir su civiline byla nesusiję. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į rūsio patalpas buvo pripažinta (grąžinta) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartimi. Pastebi, kad nagrinėdami civilinę bylą teismai jokio funkcinio ryšio tarp ieškovės buto ir rūsio nenustatė - net ir faktiškai egzistuojančios rūsio dalies atžvilgiu (teismai vertino, kad ieškovės savavališkai savo buto grindyse išsikirsta anga, per kurią ji kopėčiomis patenka į savivaldybei priklausantį rūsį, negali būti laikomas teisėtu naudojimusi, tuo labiau – funkciniu ryšiu).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
31. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino apeliantės prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.
32. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Proceso atnaujinimo institutas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje vertinamas, kaip ekstraordinarus būdas, peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008). Dėl to procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija, kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą.
33. Nurodyti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2004).
34. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai. Vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Būtent šiuo pagrindu apeliantė grindžia savo prašymą dėl proceso atnaujinimo.
35. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015).
37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl proceso atnaujinimo byloje, neatlieka išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).
38. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja prašymą iš esmės grindžia VĮ Registrų centro archyvinėje medžiagoje rastais dokumentais, t. y. 1) pagrindinėje nekilnojamojo turto byloje Nr. 2425 (duomenys neskelbtini) rasta butų 8-3, 5, 6, 7, 8 byla Nr. 10/339227 tomas 7v (inventorinis Nr. 2425), kuri pradėta pildyti 2000 m. gruodžio 27 d.; bylos pirmame priede, 1D formoje „Buto (patalpos) kadastro duomenys“ užfiksuota 1996 m. vasario 26 d., kad butams 3, 5, 6, 7, 8 skirtos 52/100 dalys iš 15,18 kv. m bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3; bylos pirmame priede, 1D formoje „Buto (patalpos) kadastro duomenys“ užfiksuota 1984 m. gegužės 6 d., kad butams 3, 5, 6, 7, 8 skirtos 52/100 dalys iš 15,18 kv. m bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3 (toliau – įrodymas1) bei 2) „Pastato inventorizacinės žinios“ forma Nr. 2 iš 1968 m. spalio 23 d. atliktos inventorizacijos, kurioje užfiksuota, kad rūsio plotas yra ne 83,50 kv. m, o 156,91 kv. m (toliau – įrodymas2).
39. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą dėl apeliantės nurodytos, naujai paaiškėjusios aplinkybės, nes tokia nenustatyta.
40. Iš bylos duomenų matyti, kad civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021 pareiškėja buvo pateikusi teismui 2019 m. spalio 2 d. patikslintą ieškinį bei 2019 m. gruodžio 2 d. patikslintą ieškinį (dokumentas teisme gautas 2019 m. gruodžio 3 d.). Pažymėtina, kad teikiant išvardintus ieškinius, pareiškėja prie priedų pateikė įrodymą1 (1 t., b. l. 132; 2t., b. l. 13-14). Taigi pareiškėjos nurodytos aplinkybės (įrodymas1), kurios pareiškėja teikia kaip naujai paaiškėjusias, pareiškėjai buvo žinomos nagrinėjant bylą ir teismui priimant sprendimą, o ne tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui, išreikalavus duomenis iš VĮ Registrų centro. Atsižvelgiant į nurodytą, viena iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių (įrodymas1) negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi.
41. Pareiškėja nurodė, kad po civilinės bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl susipažinimo su ginčo pastato inventorizacijos informacija (įrodymas2), kur tapo aišku, jog UAB „Kelprojektas“ atliktos inventorizacijos metu buvo neteisingai užfiksuoti ginčo pastato rūsio ploto duomenys, t. y. tapo aišku, jog ginčo pastato rūsio plotas yra ne 83,50 kv. m, o 156,91 kv. m.
42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėja, siekdama įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, teisminio proceso metu nedėjo pakankamai pastangų įrodinėjimo pareigai tinkamai atlikti. Vien tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja neturėjo pakankamai įrodymų savo ieškinio reikalavimams pagrįsti, nereiškia, jog pareiškėja tokių įrodymų negalėjo gauti. Pareiškėja nepateikė pagrįstų įrodymų, jog apie įrodymą2 pareiškėjai negalėjo būti žinoma dar bylos nagrinėjimo metu, kad dėl įrodymo2 pareiškėja buvo suklaidinta. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu būtų egzistavusios objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjai gauti įrodymą2, jokių kliūčių, sutrukdžiusių ieškovei tai padaryti, pareiškėja teismui nenurodė. Pažymėtina, kad įrodymas2 buvo VĮ Registro centre archyvinėje medžiagoje, kuri yra vieša ir pareiškėjai buvo prieinama bylos nagrinėjamu metu, į tai pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas.
43. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja iš esmės neįrodinėjo, kokią reikšmė bylos išsprendimui turi duomenys apie galimai neteisingai užregistruotą ginčo pastato rūsio plotą. Pareiškėja grįsdama įrodymo reikšmę, iš esmės tik nurodė, jog esant netiksliems kadastro duomenims, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nebuvo nustatytas rūsio funkcinis ryšys su kitomis pastato patalpomis (tame tarpe ir butu), kas sąlygojo nepagrįstą teismo sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus, susijusius su rūsio patalpų plotu ir nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentais, jog kadastrinių duomenų byla ir atskiri juos duomenys civilinėje byloje nebuvo ginčijami, tai nebuvo nagrinėtos civilinės bylos ginčo objektų. Pažymėtina, kad net nustačius, kad kadastrinių matavimų byla sudaryta neteisingai - kad rūsio plotas yra didesnis, nėra aišku (pareiškėja nepaaiškino), kaip nurodyti duomenys pagrindžia ginčo pastato rūsio funkcinį ryšį su ieškovei priklausančiu butu.
44. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad veiksmų surinkti įrodymus pareiškėja ėmėsi tik teismams išnagrinėjus bylą, teisminio proceso metu pareiškėja nedėjo pakankamai pastangų įrodymo pareigai tinkamai atlikti. Taigi negalima daryti išvados, kad pareiškėjos nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės jai negalėjo būti žinomos priimant sprendimą, todėl apeliantės nurodomų aplinkybių negalima laikyti naujai paaiškėjusiomis. Proceso atnaujinimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu galimas tik tuo atveju, kai nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės prašomos atnaujinti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui iš tikrųjų nebuvo ir negalėjo būti žinomos.
45. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog jos prašyme nurodomos aplinkybės gali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios, t. y. egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą, apeliantei nebuvo ir negalėjo būti žinomos, apeliantei tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui bei turi esminę reikšmę bylos išsprendimui.
46. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nėra ir negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl pagrįstai atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
47. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
48. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.