- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-516/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Kazys Kailiūnas, Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės „BLT Technology“, uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos arena“, uždarajai akcinei bendrovei „Bilietai LT“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos reklamos projektai“
- Ieškovas
- Klaipėdos apygardos prokuratūros
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės „BLT Technology“ bei uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos arena“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-539-123/2013 pagal ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Bilietai LT“ (dabar uždaroji akcinė bendrovė „BLT Technology“), uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos reklamos projektai“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos arena“ dėl Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimo, koncesijos sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir Prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas:
Šalies argumentai
1. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. T2-244 „Dėl pritarimo galutiniam Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo Koncesijos sutarties projektui“.
2. Pripažinti negaliojančia 2010 m. spalio 7 d. Koncesijos sutartį Nr. J11-113 „Dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo“ (toliau – ir Koncesijos sutartis).
3. Pripažinti negaliojančiu 2012 m. sausio 13 d. Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso–arenos perdavimo–priėmimo aktą Nr. TU6-2 (toliau – ir Perdavimo–priėmimo aktas), pagal kurį Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Suteikiančioji institucija) perdavė koncesininkui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Klaipėdos arena“ valdyti ir naudoti Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias Dubysos g. 10, Klaipėdoje (toliau – ir Klaipėdos arena), taikyti restituciją ir priteisti iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos UAB „Klaipėdos arena“ 500 000 Lt.
Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-368 buvo patvirtintos Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso sąlygos (toliau – ir Konkurso sąlygos). 2008 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius paskelbė atvirą konkursą dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo (toliau – ir Konkursas). 2009 m. kovo 12 d. UAB „Bilietai LT“ ir UAB „Baltijos projektai“ pateikė įpareigojantį pasiūlymą dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso naudojimo ir valdymo koncesijos, pateiktas pasiūlymas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos įvertintas aukščiausiu balu. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T2-244 pritarta galutiniam Koncesijos sutarties projektui. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir UAB „Bilietai LT“ (dabartinis pavadinimas – UAB „BLT Technology“) 2010 m. spalio 7 d. pasirašė Koncesijos sutartį. Įgyvendinant Koncesijos sutarties 26.2 punktą sutarčiai vykdyti UAB „BLT Technology“ įsteigė UAB „Klaipėdos arena“. 2012 m. sausio 13 d. buvo pasirašytas Klaipėdos arenos perdavimo–priėmimo aktas Nr. TU6-2, pagal kurį Suteikiančioji organizacija perdavė Koncesininkui valdyti ir naudoti Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias Dubysos g. 10, Klaipėdoje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-368 patvirtintų Konkurso sąlygų 11.11 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad Koncesijos sutartis sudaroma tik su tuo Konkurso dalyviu, kuris pateikia Suteikiančiajai institucijai sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją ar laidavimo raštą, pasiūlyme nurodytai 2 500 000 Lt sumai. Koncesijos sutarties projekto, kuri yra sudėtinė Konkurso sąlygų dalis, 17.2 punkte nurodyta, jog įsipareigojimų vykdymui užtikrinti garantija ar laidavimo raštas privalo būti išduotas ne mažesnei kaip 2 500 000 Lt sumai. Tačiau Koncesijos sutarties Nr. J11-113 16 punkte jau yra nurodoma, kad koncesininkas pateikia Suteikiančiajai institucijai garantiją ar laidavimo raštą, užtikrinantį visų koncesininko įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymą ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2010 m. rugsėjo 8 d. Nr. T2-244 pritarus galutiniam Koncesijos sutarties projektui su pakeistomis esminėmis Konkurso sąlygomis bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, sudarius Koncesijos sutartį J11-113 buvo esmingai nukrypta nuo Konkurso sąlygų dėl garantijos dydžio, o tai pažeidžia imperatyvias teisės normas. Konkurso sąlygos yra vienas svarbiausių konkurso dėl koncesijos suteikimo privalomųjų dokumentų. Lietuvos Respublikos koncesijos įstatymo (toliau – ir Koncesijos įstatymas, KĮ) 9 straipsnis reglamentuoja, kad konkurso sąlygose yra nurodomi pagrindiniai reikalavimai, tarp jų ir koncesijos sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimai. Konkurso sąlyga dėl prievolių vykdymo garantijos užtikrinimo sumažinimo iki 100 000 Lt buvo pakeista derybų su koncesininku metu, tuo pažeidžiant KĮ 9 straipsnio reikalavimus. Prokuroras sutiko, kad praleido įstatymo nustatytą terminą ieškiniui pareikšti, tačiau manė, kad šiuo atveju viešojo intereso gynimas yra svarbesnis siekiant apginti visuomenės ekonominį suinteresuotumą ir atkurti teisės pažeidimą, todėl prašė jo netaikyti.
Šalies argumentai
Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senatį ginti administracinio pobūdžio reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis). Atsakovai teigė, kad terminą senačiai taikyti reikia skaičiuoti nuo 2011 m. gegužės 10 d. ir Prokuroras pakankamai vėlai kreipėsi į teismą ginti viešąjį interesą, nors tam turėjo visas galimybes. Atsakovai nurodė, kad Prokuroras, pareikšdamas ieškinį, nebuvo įsitikinęs, jog šiuo atveju reikia ginti viešąjį interesą, nes buvo atsisakęs tenkinti UAB „Seven Entertainment“ prašymą ginti viešąjį interesą.
Atsiliepimas
Atsakovai paaiškino, kad ginčo atveju reikėtų taikyti KĮ, netaikant viešųjų pirkimų reglamentavimo ir analogijos, nes tam nėra įstatymo pagrindų. Pagal Koncesijų įstatymo 16 straipsnį šalys turėjo teisę susitarti dėl visų sąlygų ir veiksmų, kurie nebuvo tiesiogiai numatyti Konkurso sąlygose, nes KĮ 13 ir 16 straipsniai leidžia keisti visas sutarties sąlygas, išskyrus tas, kurios buvo pasiūlymo komercinė, finansinė ir techninė dalis. Prokuroro ginčijama sąlyga nėra nei komercinė, nei finansinė, 2 500 000 Lt paskirtis – užtikrinti, kad bus tinkamai vykdomos prievolės pagal sutartį, todėl ji galėjo būti keičiama, o ieškovas, teikdamas ieškinį, neįvertino garantijos dydžio pakeitimo aplinkybių ir kokias nuolaidas taikė koncesininkas. Atsakovai nurodė, kad patenkinus ieškinį reikėtų įvertinti galimas sutarties nutraukimo pasekmes ir nuostolių dydį nutraukus Koncesijos sutartį ir ar nebus visuomenės interesų pažeidimo, grąžinant pinigus koncesininkui iš biudžeto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu Prokuroro ieškinį tenkino, t. y. pripažino negaliojančiu Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. T2-244 „Dėl pritarimo galutiniam Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos sutarties projektui“; pripažino negaliojančia 2010 m. spalio 7 d. Koncesijos sutartį Nr. J11-113 „Dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo“; pripažino negaliojančiu 2012 m. sausio 13 d. Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso–arenos perdavimo–priėmimo aktą Nr. TU6-2; taikė restituciją ir priteisė iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos UAB „Klaipėdos arena“ 500 000 Lt.
Teismas nurodė, kad KĮ 21 straipsnyje yra reglamentuota, jog sudarydama koncesijos sutartį, suteikiančioji institucija veikia remdamasi KĮ, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir kitais įstatymais. Visos koncesijos sutarties sąlygos yra jos šalių derybų objektas, tačiau turi būti laikomasi koncesijos suteikimo reikalavimų, nustatytų KĮ III skyriuje. Teismas, atsižvelgdamas į KĮ 10, 13 ir 15 straipsnių seką ir juose įtvirtintą normų sisteminį aiškinimą, padarė išvadą, kad norma, draudžianti derantis nukrypti nuo konkurso sąlygose išdėstytų techninių, finansinių ir komercinių sąlygų, yra taikoma toms konkurso sąlygoms, kurioms buvo nustatyti vertinimo kriterijai ir jais remiantis aukščiausiu vertinimu įvertintas dalyvis, ir šis įstatymo leidėjo draudimas skirtas apsaugoti dalyvių lygiateisiškumą. Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškinant Konkurso sąlygų 10.5, 11.4.1, 11.11 punktuose nurodytas Konkurso sąlygų nuostatas, reikalavimas dėl konkrečios įsipareigojimų užtikrinimo sumos negali būti keičiamas, nes priešingu atveju sudaromos nevienodos sąlygos kitiems konkurso dalyviams.
Teismas pripažino, kad pasirašyta Koncesijos sutartis nėra teisėta ir prieštarauja KĮ nuostatoms, ir tai patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai 2010 m. gegužės 24 d. pateikta Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolieriaus išvada Nr. 1 „Dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo Koncesijos sutarties projekto“, kurioje buvo pažymėta, jog sutarties projekte 16.2 punkte įrašyta garantijos suma neatitinka patvirtintų išankstinių sąlygų priede įrašytos sumos, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą Nr. T2-244 pritarti galutiniam Koncesijos sutarties projektui. Teismas nusprendė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas 2010 m. rugsėjo 8 d. Nr. T2-244, Koncesijos sutartis pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis), o kartu pripažintinas negaliojančiu ir 2012 m. sausio 13 d. Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso–arenos perdavimo–priėmimo aktas Nr. TU6-2, nes negaliojantys sandoriai negali sukelti teisinių pasekmių.
Teismas nurodė, kad nors viešieji pirkimai ir paslaugų koncesijos reglamentuojamos atskirų specifinių įstatymų, bet savo esme tai panašūs teisiniai santykiai, turintys panašius teisinio reguliavimo tikslus (ekonominis visuomenės suinteresuotumas tam tikrais gėriais, kurių poreikis patenkinamas šiomis viešojo konkurso rūšimis, dalyvių sąžiningos konkurencijos skatinimas ir užtikrinimas, konkursą rengiančių institucijų atstovų korupcijos prevencija ir pan.), todėl pripažino, kad šie santykiai turi viešojo intereso pobūdį.
Teismas, netaikydamas ieškinio senaties termino, nurodė, kad šiuo atveju reikia įvertinti pusiausvyrą tarp viešojo intereso gynimo būtinumo ir užtikrinimo stabilių teisinių santykių bei įvertinti kylančius nuostolius. Teismo vertinimu, atsižvelgti tik į galimus finansinius nuostolius ir taikyti ieškinio senatį bei neleisti nuginčyti neteisėtų sandorių, reikštų, jog neteisėtai konkursą laimėjusi šalis dėl senaties taikymo išvengtų nuostolių ir teisinės atsakomybės viešojo intereso bylose.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas nepakankamai įsigilino į Koncesijos sutarties bei konkurso dėl koncesijos suteikimo esmę, netinkamai taikė Koncesijos įstatymo nuostatas, neįvertino visų bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai susiaurino Suteikiančiosios institucijos Koncesijų įstatyme įtvirtintą teisę derėtis ir suderinti Koncesijos sutarties nuostatas. Išanalizavus Koncesijų įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad suteikiančioji institucija turi teisę derėtis dėl sutarties sąlygų nenukrypdama nuo techninių, komercinių ir finansinių sąlygų, kurios turi būti įvardytos pasiūlymo A ir B dalyse ir siekti Suteikiančiajai institucijai naudingiausio Koncesijos sutarties varianto.
2. Koncesijos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė (garantija ar laidavimas) nebuvo išsamaus įpareigojančio pasiūlymo sudėtine dalimi ir pagal patvirtintas Konkurso sąlygas nebuvo vertinama kaip techninė, finansinė ar komercinė konkurso sąlyga.
3. Koncesijų įstatymo 16 straipsnyje ir kitose teisės normose yra įtvirtinta teisė konkurso dalyviams teikti komentarus dėl koncesijos suteikimo sąlygų bei derybų metu derėtis ir susitarti dėl visų sąlygų, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi viešųjų pirkimų teisiniams santykiams būdingais principais.
4. Nepagrįstas teismo argumentas, kad įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas nebuvo vertinimo kriterijus, todėl pakeitus užtikrinimo sumą būtų sudaromos nevienodos sąlygos kitiems konkurso dalyviams, nes garantijos dydis šiuo atveju neturėjo jokios įtakos sprendimui, kuris konkurso dalyvis bus kviečiamas į derybas. Įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės dydis nebuvo kriterijus, pagal kurį buvo vertinami pasiūlymai, todėl negalėjo būti pažeistas dalyvių lygiateisiškumas.
5. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Ginčo šalys prašė pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), todėl teismas privalėjo įvertinti ieškinio senaties taikymo sąlygas ir terminus, o pripažinęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir pažeistoji teisė turi būti ginama, praleistą terminą atnaujinti.
6. Teismas turėjo įvertinti viešojo intereso gynimą ne tik koncesijos suteikimo procedūrų aspektu, bet taip pat įvertinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, šalių teisėtus lūkesčius. Teismas privalėjo įvertinti, ar ginant viešąjį interesą nenukentės kitų asmenų interesai, ar pritaikytos priemonės realiai padės ištaisyti pažeidimą.
Šalies argumentai
Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde iš esmės dėstomi tokie patys argumentai, kaip ir atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde.
Atsakovai UAB „Klaipėdos arena“ ir UAB „BLT Technology“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, t. y. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atmesti, arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas pažeidė CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą. Teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, neatitinka CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų, ABTĮ 34 straipsnio, CPK 78 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
2. Teismas netinkamai vadovavosi CK 1.80 straipsnio nuostatomis. Byloje ieškovo ginčijamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas nėra sandoris pagal jo sampratą, pateiktą CK 1.63 straipsnyje. Minėtas sprendimas yra administracinis aktas, kurio negaliojimui negali būti taikomas CK 1.80 straipsnis. Pagrindų, dėl kurių Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas naikintinas, teismas nenurodė. Teismo sprendimo motyvuose nėra nurodytos jokios KĮ bei kito įstatymo normos, kurioms prieštarautų Koncesijos sutartis. Teismas neatsižvelgė, kad nei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas, nei Konkurso sąlygos neturi įstatymo teisinės galios.
3. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo atsižvelgti į CK 1.96 straipsnio nuostatas. Pripažinus neteisėtomis ir dėl to negaliojančiomis Koncesijos sutarties 16.2 punkto sąlygas, manytina, kad tai per se, vadovaujantis CK 1.96 straipsnio nuostatomis, negali lemti Koncesijos sutarties sąlygų, nustatančių pagrindinę prievolę, negaliojimo. Ieškovas nepateikė argumentų, įrodančių Koncesijos sutarties 16.2 punkto visa apimtimi neteisėtumą, todėl byloje nebuvo pakankamo pagrindo teismui spręsti dėl Koncesijos sutarties 16.2 punkto visa apimtimi neteisėtumo, nes nebuvo aiškinamasi ir nustatinėjama, kuo Koncesijos sutarties 16.2 punktas visa apimtimi prieštarauja įstatymui.
4. Teismas ginčo materialiajam teisiniam santykiui netinkamai taikė KĮ normas. Nepaisant to, kad Konkurso sąlygų 11.11 punkte esanti nuostata dėl garantijos (ar laidavimo) ir jos dydžio savo esme yra finansinio pobūdžio ir todėl bendrąja prasme gali būti priskiriama būtent prie finansinių Konkurso sąlygų, tačiau šiai sąlygai Konkurso sąlygose nebuvo nustatytas joks vertinimo kriterijus / vertinimo reikalavimas. Teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios KĮ 16 straipsnio 1 ir 5 dalių, 21 straipsnio nuostatų prasme ribojo atsakovo UAB „BLT Technology“ ir atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teisę Koncesijos sutartyje susitarti dėl ieškovo ginčijamos Koncesijos sutarties 16.2 punkto sąlygos, todėl toks šių asmenų susitarimas ne pažeidžia, o priešingai, atitinka CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą, kuris taikomas ir sudarant koncesijų sutartis (KĮ 16, 21 straipsniai). KĮ 22 straipsnio 1 dalies 13 punkto, 2 dalies prasme koncesijos sutartyje, be kitų įstatyme apibrėžtų sąlygų, turi būti nustatytas reikalavimas, kad koncesininkas pateiktų savo prievolių įvykdymo užtikrinimą, tačiau šio reikalavimo turinys KĮ 22 straipsnyje nėra atskleistas.
5. Teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nesiaiškino ir nenustatinėjo, kuri iš Koncesijos sutarties šalių yra kalta dėl restitucijos taikymo, kokios yra restitucijos išlaidos ir kas jas turėtų atlyginti taikant restituciją, t. y. nesprendė klausimų, kuriuos privalu išspręsti pagal CK 6.152 straipsnį. Todėl teismo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalių, 6.145–6.153 straipsnių reikalavimus.
6. Teismas tenkino ieškinį, nenustatęs viešojo intereso gynimui teisiškai reikšmingų aplinkybių. Atsakovai neginčija, kad koncesijos teisiniai santykiai, atsiradę Koncesijos sutarties pagrindu, turi viešojo intereso pobūdį, tačiau ieškovo ginčijama Koncesijos sutarties 16.2 punkto sąlyga viešojo intereso nepažeidžia.
Atsiliepimas
Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepime į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Prokuroras nurodo, kad apeliantai neteisingai traktuoja ieškinio senaties terminą. Apeliantų minimas Koncesijų įstatymo 20 straipsnis reglamentuoja ginčus, kylančius dar iki Koncesijos sutarties sudarymo, o ne pačios sutarties ginčijimą, todėl jis negali būti aiškinamas plečiamai. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro reikalavimui panaikinti administracinį aktą taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, kurio pradžia skaičiuotina nuo tada, kai prokuroras turėjo ir galėjo surinkti pakankamai duomenų prieiti prie išvados apie viešojo intereso pažeidimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad šis terminas yra praleistas. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Ieškovas nesutinka su apeliantų argumentais, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai vadovavosi CK 1.80 straipsnio nuostatomis, nes ginčijamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas nėra sandoris. Ieškovo nuomone, ginčijamas sprendimas tiesiogiai yra susijęs su niekinės sutarties sudarymu ir pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas kaip ir pati Koncesijos sutartis, todėl yra niekinis nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovas nesutinka su apeliantų argumentu, kad byloje Prokuroro apibrėžtas ir įrodinėtinas ieškinio pagrindas (Koncesijų įstatymo 9 straipsnio pažeidimas) nesudarė jokio pagrindo teismui ginčijamus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimą ir Koncesijos sutartį pripažinti negaliojančiais. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju konkurso sąlyga dėl prievolių vykdymo garantijos užtikrinimo dydžio sumažinimo buvo pakeista derybų su Koncesininku metu, tuo pažeidžiant Koncesijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus. Ieškovas nurodo, kad pagal ginčijamo sandorio pobūdį ir nurodytus pažeidimus apeliantų nurodytas CK 1.96 straipsnis netaikytinas, nes šiame straipsnyje nurodoma, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Prokuroras nesutinka su apeliantų pozicija, kad ieškovo byloje pareikštu ieškiniu pasirinktas viešojo intereso gynimo būdas nėra tinkamas, todėl teismo sprendimu viešasis interesas realiai yra ne apginamas, o pažeidžiamas. Koncesijos įstatyme koncesiniams santykiams nustatyti yra specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas, kurio pažeidimas esamu atveju pasireiškė imperatyvių teisės normų ir principų pažeidimu Klaipėdos miesto savivaldybei sudarant Koncesijos sutartį.
Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovų UAB „Klaipėdos arena“ ir UAB „BLT Technology“ apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas, tačiau nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais dėl restitucijos dydžio nustatymo. Atsakovai nurodo, kad ginčijama Koncesijos sutartis buvo sudaryta laikantis KĮ nustatytų reikalavimų, jokios imperatyvios teisės normos nebuvo pažeistos, teismui apskritai nebuvo pagrindo taikyti restituciją. Tačiau vertindamas restitucijos dydžio pagrįstumą, atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija mano, kad restitucijos institutas neturėtų vykdyti nuostolių atlyginimo funkcijos ir šiuo atveju į restituciją neturėtų būti įskaičiuojami visi galbūt patirti Koncesininko nuostoliai.
Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovų UAB „Klaipėdos arena“ ir UAB „BLT Technology“ apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovų apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas (išskyrus išdėstytus argumentus dėl restitucijos dydžio), todėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsakovai UAB „Klaipėdos arena“ ir UAB „BLT Technology“ atsiliepime į atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinius nurodo, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai yra teisingi, motyvuoti ir pagrįsti, todėl su jais sutinka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T2-244 nusprendė pritarti galutiniam Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos sutarties projektui (I t., b. l. 161), o 2010 m. spalio 7 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija sudarė Koncesijos sutartį Nr. J11-113 su UAB „Bilietai LT“ (dabar UAB „BLT Technology“) ir UAB „Baltijos reklamos projektai“, atstovaujama UAB „Bilietai LT“ (dabar UAB „BLT Technology“) (I t., b. l. 118-145). Koncesijos sutarties preambulėje nurodyta, kad 2008 m. lapkričio 7 d. Suteikiančioji institucija paskelbė atvirą konkursą dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo, o 2009 m. kovo 12 d. UAB „Bilietai LT“ (dabar UAB „BLT Technology“) pateikė įpareigojantį pasiūlymą dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso naudojimo ir valdymo koncesijos. Įvertinus Konkurso dalyvio ir kitų Konkurso dalyvių pasiūlymus, Konkurso dalyvio pateiktas pasiūlymas gavo aukščiausią įvertinimą ir Konkurso dalyvis buvo pakviestas dalyvauti derybose dėl Koncesijos sutarties sudarymo, kurios buvo sėkmingai baigtos.
Pagal Koncesijos sutarties 2.1 straipsnį Koncesijos sutarties dalykas – sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais bei tvarka Suteikiančioji institucija suteikia koncesininkui leidimą vykdyti ūkinę veiklą valdant ir naudojant Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso sportinės–komercinės ir kultūrinės–komercinės paskirties patalpas, kuriose numatoma vykdyti tam tikrą sportinę–komercinę ir (ar) kultūrinę–komercinę veiklą bei teikiant viešąsias paslaugas švietimo, kultūros, sporto, turizmo, laisvalaikio leidimo ir kitose srityse, ir gauti iš tokios ūkinės veiklos pajamas. Koncesininkas įsipareigojo savo rizika ir lėšomis pagal Koncesijos sutarties ir teisės aktų nustatytus reikalavimus vykdyti ūkinę veiklą, atlikti visas ūkinei veiklai vykdyti būtinas investicijas, įskaitant Investicijas I (lėšos, kurias koncesininkas perves į Suteikiančiosios institucijos nurodytą banko sąskaitą per Investicijų I grafike nustatytus terminus, o šios investicijos yra išskirtinai skirtos tik arenos pagrindinei salei įrengti, įskaitant atitinkamų įrengimų įrengimą, kad arena būtų pripažinta tinkama naudoti pagal teisės aktus ir atitiktų FIBA reikalavimus krepšinio varžyboms), bei sutarties laikotarpiu užtikrinti arenos bei joje vykdomos ūkinės veiklos atitikimą teisės aktų reikalavimams, taip pat vykdyti visus kitus sutartyje numatytus koncesininko įsipareigojimus. Koncesija suteikta 25 metams nuo Koncesijos sutarties sudarymo dienos, jeigu sutartis nėra nutraukiama anksčiau termino joje numatyta tvarka (Koncesijos sutarties 2.5 straipsnis).
Koncesijos sutarties 13 straipsnyje įtvirtinti koncesininko įsipareigojimai, o 16 straipsnyje numatytas įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas, t. y. šiame straipsnyje šalys patvirtino, kad per 30 dienų nuo šios sutarties sudarymo koncesininkas pateikia Suteikiančiajai institucijai jai priimtino turinio bei formos Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos narėje registruoto banko ar draudimo bendrovės garantiją ar laidavimo raštą, užtikrinantį visų koncesininko įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymą – t. y. dokumentą, kuriuo bankas ar atitinkamai draudimo bendrovė įsipareigotų atsakyti Suteikiančiajai institucijai bei atlyginti jos patirtus nuostolius, jei koncesininkas neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų savo įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. pažeistų esmines šios sutarties sąlygas ir šių pažeidimų neištaisytų Koncesijos sutarties 22.3 straipsnyje nustatyta tvarka (16.1 straipsnis). Garantija ar laidavimo raštas privalo būti išduota ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai (16.2 straipsnis). Pažymėtina, kad Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos sutarties projekte, kuriam pritarė Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T2-244, taip pat nurodyta garantija ar laidavimo raštas ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai (I t., b. l. 97). Koncesijos sutarties 26.2 straipsnyje buvo susitarta, kad Konkurso dalyvis turi teisę visas iš šios sutarties kylančias teises ir pareigas perleisti Konkurso dalyvio kontroliuojamam asmeniui. Nagrinėjamu atveju iš Koncesijos sutarties kylančios teisės ir pareigos buvo perduotos UAB „Klaipėdos arena“ (I t., b. l. 163-167) ir 2012 m. sausio 13 Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso arenos perdavimo–priėmimo aktu Nr. TU6-2 Suteikiančioji institucija perdavė koncesininkui UAB „Klaipėdos arena“ Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias Dubysos g. 10, Klaipėdoje, valdyti ir naudoti (I t., b. l. 168).
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2012 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. T2-244, 2010 m. spalio 7 d. Koncesijos sutartį Nr. J11-113, 2012 m. sausio 13 d. Klaipėdos arenos perdavimo–priėmimo aktą Nr. TU6-2 bei taikyti restituciją, t. y. priteisti iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsakovui UAB „Klaipėdos arena“ 500 000 Lt. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. T2-244, 2010 m. spalio 7 d. Koncesijos sutartis Nr. J11-113 yra niekiniai, nes yra neteisėti iš esmės, savo turiniu prieštaraujantys Koncesijos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintoms imperatyvioms teisės normoms, Konkurso dalyvių lygiateisiškumo ir nediskriminavimo, skaidrumo, proporcingumo, abipusio pripažinimo principams. Ieškovas tokią išvadą darė, remdamasis vien tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-368 patvirtintų Konkurso dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo sąlygų 11.11 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog Koncesijos sutartis sudaroma tik su tuo Konkurso dalyviu, kuris pateikia Suteikiančiajai institucijai sutarties įvykdymo užtikrinimo garantiją, kuria gali būti Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos narėje registruoto banko ar draudimo bendrovės garantija ar laidavimo raštas, išduotas pasiūlyme nurodytai 2 500 000 Lt sumai; Koncesijos sutarties projekto, kuris buvo sudėtinė Konkurso sąlygų dalis, 17.2 straipsnyje buvo nurodyta, jog įsipareigojimų vykdymui užtikrinti garantija ar laidavimo raštas privalo būti išduotas ne mažesnei kaip 2 500 000 Lt sumai. Ieškovas akcentavo, kad konkurso sąlygos yra vienas iš svarbiausių konkurso dėl koncesijos suteikimo privalomųjų dokumentų, Koncesijos įstatymo 9 straipsnyje reglamentuota, jog konkurso sąlygose yra nurodomi reikalavimai, tarp kurių ir koncesijos sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimai, apie konkurso sąlygų pakeitimą skelbiama vadovaujantis Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytais reikalavimais ir tokiu pat būdu, kokiu buvo paskelbtos konkurso sąlygos, o šiuo nagrinėjamu atveju – Konkurso sąlyga dėl prievolių vykdymo garantijos užtikrinimo dydžio sumažinimo buvo pakeista derybų su koncesininku metu. Ieškovas teigė, kad garantijos dydžio sumažinimas vienareikšmiškai vertintinas kaip viešųjų pirkimų principų, taikomų Koncesijos sutarčiai sudaryti, pažeidimas, todėl Koncesijos sutartis buvo sudaryta su koncesininku, neatitinkančiu vienos iš pagrindinių ir imperatyvių Konkurso sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, sutikdamas su ieškovo ieškinyje išdėstyta pozicija, bei nurodė, kad garantija yra priskirtina prie finansinių Konkurso sąlygų, o iš Koncesijos įstatymo 10, 13, 15 straipsnių nuostatų darytina išvada, jog norma, draudžianti derantis nukrypti nuo konkurso sąlygose išdėstytų techninių, finansinių ir komercinių sąlygų, yra taikoma toms konkurso sąlygoms, kurioms buvo nustatyti vertinimo kriterijai, ir jais remiantis aukščiausiu vertinimu įvertintas dalyvis, ir šis įstatymo leidėjo draudimas skirtas apsaugoti dalyvių lygiateisiškumą.
Atsakovai Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, UAB „Klaipėdos arena“ ir UAB „BLT Technology“ apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į Koncesijos sutarties bei Konkurso dėl koncesijos suteikimo esmę, netinkamai taikė Koncesijos įstatymo nuostatas ir susiaurino Suteikiančiosios institucijos teisę derėtis ir suderinti Koncesijos sutarties nuostatas, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės dydis nebuvo kriterijus, pagal kurį vertinami pasiūlymai, todėl negalėjo būti pažeistas Konkurso dalyvių lygiateisiškumas, o garantija (jos dydis) nebuvo Konkurso finansinė sąlyga, dėl kuriuos negalėjo būti deramasi. Atsakovai teigia, kad tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi viešųjų pirkimų teisiniams santykiams būdingais principais, nes koncesijos suteikimo ir viešųjų pirkimų teisiniai santykiai yra reglamentuoti skirtingai, koncesijų suteikimo atveju suteikiama žymiai daugiau teisių suteikiančiajai institucijai siekti sėkmingo derybų rezultato ir vadovaujantis CK įtvirtintu sutarčių laisvės principu ir Koncesijų įstatymo nuostatomis susitarti dėl sutarties sąlygų, todėl bendri lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principai koncesijai suteikti taikomi tik atsižvelgiant į reglamentavimo ypatumus. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą ginčyti viešojo administravimo subjekto aktą (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. T2-244), o atsakovai prašė taikyti senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo netaikė ieškinio senaties.
Nagrinėjant šioje byloje dalyvaujančių asmenų nurodomus argumentus, susijusius su viešiesiems pirkimams taikomais principais, kurių pažeidimu grindžiamas Prokuroro ieškinys ir atsiliepimas į apeliacinius skundus, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į sisteminį konkurso dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo sąlygų aiškinimą, konstatavo, jog Konkursas skelbtas dėl paslaugų, bet ne dėl darbų koncesijos, todėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos Konkursui taikytinos tiek, kiek Koncesijų įstatyme nustatyta paslaugų koncesijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2010). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad koncesijų teisinių santykių reguliavimui yra būdingi tie patys tikslai kaip ir viešiesiems pirkimams, t. y. siekiama kokybiškų prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Nors viešieji (paslaugų) pirkimai ir paslaugų koncesijos reglamentuojamos atskirų specifinių įstatymų, bet savo esme tai panašūs teisiniai santykiai, turintys panašius teisinio reguliavimo tikslus (ekonominis visuomenės suinteresuotumas tam tikrais gėriais, kurių poreikis patenkinamas šiomis viešojo konkurso rūšimis, dalyvių sąžiningos konkurencijos skatinimas ir užtikrinimas, konkursą rengiančių institucijų atstovų korupcijos prevencija ir pan.), paprastai tą patį konkursą inicijuojantį subjektą. Šie santykiai neišvengiamai abu turi viešojo intereso pobūdį. Viešųjų pirkimų ir koncesijų santykiai skiriasi sutarties sudarymo ir vykdymo procesais. Esant koncesijai, paslaugos teikėjas kaip atlygį iš suteikiančiosios institucijos gauna teisę naudotis savo paties paslauga. Koncesininkas prisiima su paslauga susijusią riziką, o atlygį paprastai sudaro paslaugos naudotojo mokėjimai. Taigi paslaugos gavėjas koncesijos sutarties šalių atžvilgiu yra trečiasis asmuo. Koncesija – trišalis santykis tarp suteikiančiosios institucijos, paslaugos teikėjo ir naudotojo. Viešasis pirkimas – dvišalis – tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos, kuri sumoka atlygį ir prisiima įsigijimo ekonominę riziką. 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 17 straipsnyje aiškiai įtvirtintas jos taikymo apribojimas paslaugų koncesijoms, bet jos 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešoji paslaugų koncesija – tai tos pačios rūšies sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė naudotis paslauga arba tokia teisė kartu su mokėjimu. Kasacinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Komisijos aiškinamuoju komunikatu dėl koncesijų Europos Bendrijos teisėje, nurodė, kad pagal koncesiją suteikusiai valdžios institucijai tenkantį skaidrumo įpareigojimą kiekvieno galimo konkurso dalyvio labui būtina užtikrinti pakankamą viešumo laipsnį, leidžiantį atverti paslaugų koncesijas konkurencijai ir kontroliuoti viešųjų pirkimų tvarkos nešališkumą; tik tuo atveju, jei viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis sudaroma skaidriai, galima nustatyti, ar konkrečiu atveju laikomasi nediskriminavimo principo, ar buvo priimtas savavališkas sprendimas atitinkamo kandidato naudai ar nenaudai; nagrinėjant ginčus, susijusius su paslaugų koncesijos konkursu, suteikiančiosios institucijos veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į dalyvių lygiateisiškumo ir nediskriminavimo, skaidrumo, proporcingumo, abipusio pripažinimo, kurių turinys dėl teisinių santykių reikšmės visuomenei ir panašaus pobūdžio (bet nepaneigiant ir šių santykių skirtumų) neturėtų skirtis nuo viešųjų pirkimų principų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad viešųjų pirkimų principų taikymas pagal analogiją, bendrieji viešumo, objektyvumo bei nešališkumo reikalavimai neturi lemti konkrečios Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatose nustatytos tvarkos taikymo paslaugų koncesijoms, nes tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinis įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti skirtingas šių dviejų rūšių konkursų vykdymo tvarkas.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra priimta civilinėje byloje, kurioje Konkurso dalyvis UAB „SEVEN Entertainment“ ginčijo Konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą, kuriuo sudarytas Konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumą ir sąraše pirmuoju numeriu nurodyta UAB „Bilietai LT“, o įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimu Konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas nepripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.
Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. T2-244 ir 2010 m. spalio 7 d. Koncesijos sutarties Nr. J11-113 pripažinimo negaliojančiais
Nagrinėjamu atveju Suteikiančioji institucija Konkurso sąlygų 3.7 punkte nustatė, kad Konkursas vykdomas laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, abipusio pripažinimo ir proporcingumo principų, konfidencialumo ir nešališkumo reikalavimų, o 2009 m. sausio 22 d. Konkurso sąlygų paaiškinime nurodė, kad vertindama verslo plano kokybę ir realumą inter alia vadovausis viešųjų pirkimų principais. Ieškovas byloje teigė, kad Suteikiančioji institucija, sudarydama Koncesijos sutartį, nesilaikė šių paminėtų nuostatų, todėl viešojo administravimo subjekto aktas ir Koncesijos sutartis turi būti pripažinti niekiniais. Su tokia ieškovo pozicija nesutiktina, nes ieškovas byloje neginčijo Konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo, kuriuo sudarytas Konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumą, kur pirmuoju numeriu buvo nurodyta UAB „Bilietai LT“. Vertinimo kriterijai buvo įtvirtinti Konkurso sąlygų 10.5 punkte, o Konkurso sąlygų 10.4 punkte buvo nurodyta, kad Konkurso dalyvių pasiūlymai atmetami, jei jie neatitinka Konkurso sąlygų reikalavimų, Konkurso sąlygų reikalavimų neatitinkančiais pasiūlymais yra laikomas ir toks atvejis, kai konkurso dalyvis nepateikė pasiūlymo užtikrinimo garantijos arba pateikta pasiūlymo užtikrinimo garantija neatitinka šiose Konkurso sąlygose numatytų sąlygų (10.4.6 punktas). Pažymėtina, kad Konkurso sąlygų 7.1 punkte yra nurodyta, kad privaloma pateikti pasiūlymo galiojimui užtikrinti neatšaukiamą Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje registruoto banko arba draudimo bendrovės garantiją, išduotą 100 000 Lt sumai. Konkurso sąlygose nėra jokių nuorodų apie tai, kad priimant Konkurso dalyvių pasiūlymus, vertinant pasiūlymus, bus tikrinama ir vertinama sąlyga dėl Koncesijos sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimo dydžio. Kadangi UAB „Bilietai LT“ pasiūlymas nebuvo atmestas, pasiūlymas buvo įvertintas aukščiausiai, todėl darytina išvada, kad UAB „Bilietai LT“ pasiūlymas atitiko Konkurso sąlygas ir pagrįstai buvo įvertintas aukščiausiai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Konkurso sąlygose nurodytą Koncesijos sutarties dalyką ir koncesijos projekto apibūdinimą (4.1–4.11 punktai), reikalavimus išsamiems įpareigojantiems pasiūlymams (6.1–6.17 punktai), daro išvadą, kad Koncesijos sutarties įvykdymo galiojimo užtikrinimas banko garantija ar laidavimu ne mažesnei kaip 2 500 000 Lt sumai nebuvo finansinė Konkurso sąlyga, kuri buvo vertinama, atrenkant Konkurso dalyvį, su kuriuo bus deramasi dėl Koncesijos sutarties sąlygų. Pagal Koncesijų įstatymo 15 straipsnį suteikiančioji institucija įvertina išsamius įpareigojančius konkurso dalyvių pasiūlymus ir sudaro konkurso dalyvių sąrašą pagal suteiktų vertinimų eiliškumą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Konkurso sąlygas nebuvo nurodyta, jog bus vertinamas konkurso dalyvių finansinis pasiūlymas – Koncesijos sutarties galiojimo užtikrinimo garantija, kuri privalo būti ne mažesnė kaip 2 500 000 Lt. Koncesijų įstatymo 14 straipsnyje tokios nuostatos taip pat nėra nurodyta. Dėl įsipareigojimų užtikrinimo ne mažesnei kaip 2 500 000 Lt buvo nurodyta Koncesijos sutarties projekto 17 straipsnyje, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, tai nebuvo vertinama, sudarant Konkurso dalyvių sąrašą.
Atsižvelgdama į tai, kad aukščiausiai buvo įvertintas UAB „Bilietai LT“ pateiktas įpareigojantis pasiūlymas pagal Konkurso sąlygas, sprendimas dėl šios įmonės atitikimo Konkurso sąlygoms ir įvertinimo nenuginčytas ir nebuvo ginčijamas šioje byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog UAB „Bilietai LT“ nepagrįstai buvo įvertinta aukščiausiu įvertinimu ir pakviesta derėtis, ir teigti, kad Suteikiančioji institucija, aukščiausiai įvertindama UAB „Bilietai LT“ ir jį pakviesdama derėtis, nesilaikė Konkurso dalyvių lygiateisiškumo ir nediskriminavimo, skaidrumo, proporcingumo, abipusio pripažinimo principų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog kitiems Konkurso dalyviams buvo nurodoma pateikti Koncesijos sutarties projekto 17 straipsnyje nurodyto dydžio užtikrinimą.
Vertinant Prokuroro ir pirmosios instancijos teismo nurodytą aplinkybę, kad sudarant Koncesijos sutartį buvo pažeistos Koncesijų įstatymo 9 straipsnio imperatyvios nuostatos ir todėl Koncesijos sutartis yra niekinė, pažymėtina, kad 2008 m. spalio 30 d., kai buvo patvirtintos Konkurso sąlygos, Koncesijų įstatymo 9 straipsnis 1 dalies 1 punktas nustatė, jog kiekvieno konkurso dėl koncesijos suteikimo atveju suteikiančioji institucija, vadovaudamasi CK 6.647 straipsnio 2 dalimi, parengia ir tvirtina konkurso sąlygas, kuriose nurodoma pasiūlytos koncesijos sutarties dalykas ir koncesijos projekto apibūdinimas, įskaitant koncesijos projekto techninių sąlygų ir reikalavimų jo įgyvendinimui, saugumo ir aplinkos apsaugos reikalavimų, pagrindinių sutarties sąlygų, įskaitant koncesininko pagal koncesijos sutartį prisiimamą su tokia veikla susijusią riziką, atitinkamas teises ir pareigas, koncesijos sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimus, koncesijos sutarties nutraukimo pagrindus, apibūdinimą. Koncesijų įstatymo 9 straipsnis 4 dalis nustatė, kad jei suteikiančioji institucija nusprendžia pakeisti konkurso sąlygas arba atšaukti konkursą, ji turi teisę tai padaryti laikotarpio nuo konkurso sąlygų paskelbimo pagal šio straipsnio 2 dalį iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo datos pirmoje pusėje. Suteikiančioji institucija turi teisę pratęsti dokumentų dalyvauti konkurso dalyvių išankstinėje atrankoje, preliminarių neįpareigojančių ir (ar) išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo terminą bet kuriuo metu iki nustatyto termino pabaigos ir po nustatyto termino, gavusi kontroliuojančiosios institucijos leidimą, jeigu negauta nė vieno konkurso dalyvio pasiūlymo. Apie konkurso sąlygų pakeitimą ir (ar) nustatytų terminų pratęsimą skelbiama vadovaujantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytais reikalavimais ir tokiu pat būdu, kokiu buvo skelbtos konkurso sąlygos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nutartyje nurodytus viešųjų pirkimų ir koncesijų suteikimo skirtumus, į tai, kad nagrinėjamu atveju nuostata dėl užtikrinimo dydžio buvo pakoreguota vykdant derybas su Konkurso dalyviu, kuris gavo aukščiausią įvertinimą, konstatuoja, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog buvo pažeistos nurodytos Koncesijų įstatymo 9 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje ieškovas neteikė įrodymų bei nenurodė aplinkybių, jog pakeičiant derybų metu garantijos užtikrinimo dydį, buvo pažeistos asmenų, kurie dalyvavo ar siekė dalyvauti Konkurse, teisės, kad jų pasiūlymai šiuo atveju buvo žymiai aukštesnio lygio ir pagal šiuos pasiūlymus sudarius Koncesijos sutartį būtų teikiamos akivaizdžiai geresnės viešosios paslaugos, teikiamos investicijos į viešąją infrastruktūrą ir pan., tačiau būtent Koncesijos sutarties projekto 17 straipsnyje, Konkurso sąlygų 11.11 punkte nurodytos užtikrinimo priemonės dydis užkirto kelią jiems dalyvauti Konkurse ir jį laimėti. Pažymėtina, kad koncesijos yra sutartinis įsipareigojimas tarp valdžios institucijos ir ūkio subjekto (koncesininko), kurio pagrindu pastarasis teikia paslaugas ar vykdo darbus, o jo atlyginimą faktiškai sudaro teisė eksploatuoti darbų ar paslaugų rezultatus. Koncesijos sutartys pasižymi ilga sutarties trukme, aiškiai paskirstyta atsakomybe sutarties šalims, aiškiai atskirtomis ir paskirstytomis rizikomis, didžiąją dalį rizikos perkeliant privačiam subjektui, finansavimo įsipareigojimais, paremtais funkcijų paskirstymu ir projekto trukme. Ieškovas byloje nėra nurodęs ir pateikęs konkrečių įrodymų, kad sudarant Koncesijos sutartį buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos, reglamentuojančios koncesijos dalyko nustatymą. Be to, kaip jau buvo minėta, Konkurso sąlygose nebuvo nurodyta, kad bus vertinamas Konkurso dalyvių finansinis pasiūlymas – Koncesijos sutarties galiojimo užtikrinimo garantijos dydis. Koncesijų įstatymo 14 straipsnyje tokios nuostatos taip pat nėra nurodyta.
Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad konkursas dėl koncesijos suteikimo vykdomas etapais, t. y. kai yra įvertinami išsamūs įpareigojantys pasiūlymai, vyksta derybos ir koncesijos sutarties sudarymas (Koncesijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal bylos duomenis Suteikiančioji institucija pakvietė UAB „Bilietai LT“ derėtis. Konkurso sąlygų 11.4.1 punkte nurodyta, kad derantis negali būti nukrypstama nuo reikalavimo, jog koncesininkas įgyvendintų Konkurso sąlygose ir jo pasiūlyme išdėstytas technines, finansines ir komercines sąlygas. Byloje nenustatyta, kad buvo nukrypta nuo koncesininko pasiūlyme nurodytų finansinių sąlygų. Koncesijų įstatyme įtvirtinta, kad derantis negali būti nukrypstama nuo reikalavimo, jog koncesininkas įgyvendintų konkurso sąlygose išdėstytas technines, finansines ir komercines sąlygas (Koncesijų įstatymo 16 straipsnis). Suteikiančioji institucija, sudarydama koncesijos sutartį, veikia remdamasi Koncesijų įstatymu, CK ir kitais įstatymais. Visos koncesijos sutarties sąlygos yra šalių derybų objektas, tačiau turi būti laikomasi koncesijų suteikimo reikalavimų, nustatytų Koncesijų įstatymo III skyriuje (Koncesijų įstatymo 21 straipsnis). Koncesijų sutarties turinys yra nurodytas Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje. Koncesijos sutartyje turi būti reikalavimas, kad koncesininkas pateiktų savo prievolių įvykdymo užtikrinimą (Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taigi vienas iš koncesijos sutarčių ypatumų yra tas, kad su Konkurso dalyviu, kuris gavo aukščiausią įvertinimą, nesudaroma iškart sutartis, o vykdomos derybos ir derybų objektas yra visos koncesijos sutarties sąlygos. Kaip jau minėta, koncesijos sutartyje turi būti nustatyta, kad koncesininkas pateiktų savo prievolių įvykdymo užtikrinimą. Įstatyme neįtvirtinta, kokio dydžio užtikrinimas turi nustatytas, o tai yra siejama su prievolėmis. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kuris prisiėmė sutartinę prievolę atsakyti už pagrindinį skolininką, kad jis įvykdytų tai, ką privalo įvykdyti skolininkas pagal įstatymą ar sutartį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, tai reiškia, kad sutarties šalims palikta teisė susitarti dėl nurodytų ir kitų užtikrinimo būdų, tarp jų ir susitarti dėl ne vieno, o kelių prievolės užtikrinimo būdų ir juos taikyti užtikrinant prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012).
Iš bylos medžiagos matyti, kad derybų metu su koncesininku, sumažinant prievolių įvykdymo užtikrinimo dydį, buvo atsižvelgta į tai, kad Suteikiančioji institucija koncesininkui nemoka koncesijos mokesčio, kurį Suteikiančioji institucija privalėtų mokėti koncesininkui 25 metus bei į pasikeitusias rinkos sąlygas, sutarties kaina sumažėjo iki nemokamo koncesijos mokesčio (nulinės kainos) pagal Koncesijos sutartį, Koncesijos sutartyje buvo numatyta 500 000 Lt bauda, kurią koncesininkas privalėtų mokėti Suteikiančiajai institucijai, bei į tai, kad Koncesijos sutartis buvo sudaroma beveik po 2 metų nuo Konkurso paskelbimo (II t., b. l. 23-26). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konkurso komisija sprendimą, kuriuo sudarytas Konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumą ir sąraše pirmuoju numeriu nurodyta UAB „Bilietai LT“, priimtas 2009 m. balandžio 1 d., tačiau derybos buvo vykdomos 2010 metais, nes teismuose buvo nagrinėjamos bylos dėl šio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Taigi būtent derybų metu galutinai nustatant Koncesijos sutarties sąlygas, buvo pakeista Konkurso sąlygų 11.11 punkte, nurodyta nuostata, kad derybų metu bus sudaroma sutartis tik su tuo dalyviu, kuris pateiks Koncesijos sutarties įvykdymo galiojimo užtikrinimo garantiją 2 500 000 Lt sumai, Koncesijos sutarties projekto 17 straipsnyje nurodyta nuostata apie tokio dydžio garantiją. Atsižvelgiant į minėtą koncesijų suteikimo specifiką, būtina pažymėti, kad Koncesijos sutartis nebūtų sudaryta, jei Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nebūtų priėmusi sprendimo dėl pritarimo galutinėms Koncesijos sutarties sąlygoms. Nagrinėjamu atveju ieškovo ginčijama Koncesijos sutartis buvo sudaryta, kai Konkurso komisijos ir Konkurso dalyvio derybų metu suderintas Koncesijos sutarties projektas buvo patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos, nes būtent Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nusprendė, kokiomis sąlygomis bus sudaryta Koncesijos sutartis. 2010 m. rugsėjo 8 d., kai buvo priimtas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas pritarti galutiniam Koncesijos sutarties projektui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 29 punktas nustatė, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl koncesijų suteikimo tikslingumo priėmimas; gavus savivaldybės kontrolieriaus išvadą iki konkurso paskelbimo, koncesijos konkurso sąlygų ir pagrindinės koncesijos sutarties sąlygų tvirtinimas, konkurso etapų nustatymas ir, gavus savivaldybės kontrolieriaus išvadą, pritarimas galutiniam koncesijos sutarties projektui iki koncesijos sutarties pasirašymo.
Kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas buvo pagrindas sudaryti ieškovo ginčijamą Koncesijos sutartį, todėl konstatuotina, kad šios bylos esminis dalykas yra šio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Nagrinėjamu atveju derybų rezultatai buvo patvirtinti šiuo savivaldybės atstovaujamosios institucijos sprendimu, o būtent derybose buvo sulygta dėl kitokio prievolės užtikrinimo dydžio.
Ieškovas ieškinyje yra nurodęs, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai buvo pateikta 2010 m. gegužės 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolieriaus išvada Nr. 1 „Dėl Klaipėdos daugiafunkcinio sporto ir pramogų komplekso valdymo ir naudojimo koncesijos sutarties projekto“, kurioje pažymėta, jog sutarties projekto 16.2 punkte įrašyta garantijos suma neatitinka patvirtintų išankstinių sąlygų priede įrašytos sumos, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba neatsižvelgė į šią pastabą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytas aplinkybes ir minėtos išvados turinį, neturi pagrindo konstatuoti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas vien dėl to, kad Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolierius išvadoje nurodė minėtą pastabą. Pabrėžtina, kad kontrolierius nedavė išvados, jog Koncesijos sutarties projektas prieštarauja imperatyvioms Koncesijų įstatymo ar kitų įstatymų nuostatoms.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Savivaldos teisę įgyvendina savivaldybės institucijos. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą ginčyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senatį, privalėjo netenkinti ieškovo reikalavimo dėl šio sprendimo pripažinimo negaliojančiu.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas buvo paskelbtas viešai. Viešojo administravimo subjekto priimtas aktas pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį skundžiamas teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Nagrinėjamu atveju yra aktualios Koncesijų įstatymo nuostatos, nustatančios su koncesijų suteikimu susijusių ginčą sprendimą. Koncesijų įstatyme 19 straipsnyje yra įtvirtinta, kad pranešimas apie sprendimą dėl kiekvienos koncesijos sutarties sudarymo būtų paskelbtas „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, o Koncesijų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimai dėl pažeistų teisių turi būti pateikiami per vieno mėnesio ieškinio senaties terminą nuo pranešimo apie sprendimą sudaryti koncesijos sutartį paskelbimo, kaip tai numatyta šio įstatymo 19 straipsnyje dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams. Ieškovas šioje byloje būtent ir ginčija konkurso rezultatus, t. y. sprendimą sudaryti Koncesijos sutartį pagal susiderėtas sąlygas su UAB „Bilietai LT“, todėl šioje byloje taikytinas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas ginčyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką dėl ieškinio senaties termino, kai į teismą (bendrosios kompetencijos ar administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, pažymėjo, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1502/2009). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ir ar pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Jeigu būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tai terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas ir yra, jo manymu, procesinės prielaidos bylai teisme pradėti. Sprendžiant, ar yra pagrindas ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių ilgą laiką nebuvo kreiptasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, taip pat įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjekto veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad delsimas ginti viešąjį interesą gali pažeisti kitas teisės saugomas vertybes, t. y. teisinių santykių stabilumo užtikrinimą, operatyvią pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą, įgytų teisėtų lūkesčių apsaugą ir kt.
Pagal bylos duomenis ieškovas 2011 m. gegužės 10 d. jau turėjo išsamius Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pateiktus duomenis apie vykdytas derybas ir priežastis, dėl kurių buvo sumažintas prievolių užtikrinimo dydis. Pats ieškovas ieškinyje yra nurodęs, kad dar 2011 m. balandžio 14 d. buvo gautas vieno iš pasiūlymus teikusio dalyvio UAB „SEVEN Entertainment“ prašymas, o vėliau 2012 m. sausio 26 d. buvo gautas kito dalyvio UAB „Muzikos ekspresas“ prašymas įvertinti 2010 m. spalio 7 d. Koncesijos sutarties teisėtumą. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškovui pateiktų duomenų apie vykdytas derybas ir priežastis dėl užtikrinimo dydžio nustatymo bei ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro ieškinio pagrindą, akivaizdu, jog ieškovas 2011 m. gegužės 10 d. turėjo pakankamai duomenų, kad galėtų teikti teismui ieškinį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo ir Koncesijos sutarties pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas buvo paskelbtas viešai, ieškovas išsamią informaciją gavo 2011 m. gegužės 10 d. (I t., b. l. 23-26), 2011 m. lapkričio 5 d. gavo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros raštą dėl Konkurso sąlygų bei Koncesijos sutarties nuostatų (I t., b. l. 183-184), į teismą kreipėsi tik 2012 m. kovo 22 d., konstatuotina, kad ieškovas praleido vieno mėnesio terminą ginčyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytas aplinkybes dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu tik 2012 m. kovo 22 d., bylos medžiagą, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti ieškovui ieškinio senaties termino ginčyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas netaikė ieškinio senaties termino, remdamasis tuo, kad ieškovas gina viešąjį interesą. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas dabar, tiek ateityje, kad įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Būtent teisinės valstybės principas reikalauja užtikrinti, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jiems priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2010; kt.).
Įvertinus šioje byloje ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, bylos medžiagą, konstatuotina, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog Konkurso dalyvis UAB „Bilietai LT“, pateikęs visus reikalaujamus dokumentus pagal Konkurso sąlygas ir įvertintas aukščiausiu įvertinimu, pakviestas derėtis ir derybų būdu išsiderėjęs sąlygą dėl prievolės užtikrinimo dydžio sumažinimo, sudaręs Koncesijos sutartį ir ją vykdantis, neturėjo ir neturi pagrindo tikėtis, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas dabar, tiek ateityje, kad įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendinamos, t. y. konstatuoti, kad koncesininkas atliko neteisėtus veiksmus ir byloje neturi būti taikomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
Prokuroras kaip viešojo intereso pažeidimą įvardijo imperatyvių teisės normų ir viešųjų pirkimų principų pažeidimą Klaipėdos miesto savivaldybei sudarant Koncesijos sutartį bei tai, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši Prokuroro pozicija nagrinėjamu atveju vertintina kaip deklaratyvi, nes Prokuroras, teigdamas, kad savivaldos institucija, atstovaudama administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės interesams, ir pritardama galutiniam Koncesijos sutarties projektui, kuriuo buvo įtvirtintos Susitariančios institucijos ir koncesininko susitartos esminės koncesijos sąlygos, pažeidė viešąjį interesą, nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu turėtų būti nustatyta, kad susitarta Koncesijos sutarties sąlyga dėl prievolių užtikrinimo dydžio pažeidžia tam tikros visuomenės interesus. Byloje nepateikti įrodymai, kad derybų metu pasiekti susitarimai, iš jų ir susitarimas dėl prievolių užtikrinimo dydžio, yra nenaudingi Klaipėdos miesto savivaldybei, kad derybų metu pasiekti visi susitarimai (prievolių užtikrinimo dydis buvo nustatomas atsižvelgiant į kitas Koncesijos sutarties sąlygas), pažeidžia Klaipėdos miesto savivaldybės interesus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešai paskelbtoje Valstybės kontrolės 2013 m. rugsėjo 30 d. Valstybinio audito ataskaitoje „Koncesijų sutarčių vykdymas“ yra kritikuojamos savivaldybių derybos dėl koncesijų sutarčių sudarymo ir tuo aspektu, jog koncesijų sutarčių sąlygos tapo mažiau naudingos suteikiančiajai institucijai nei buvo nustatytos konkurso sąlygose ar koncesininko įpareigojančiame pasiūlyme konkursui, ir kaip pavyzdys yra nurodomas šioje byloje nagrinėjamas Koncesijos sutarties vykdymo užtikrinimo sumos sumažinimas. Valstybės kontrolė nurodė, kad derybos buvo nesėkmingos bei parodė, jog suteikiančiosios institucijos ne visada derybų metu geba pagerinti koncesijų sąlygas viešajam sektoriui. Pažymėtina, kad Valstybės kontrolė (pagal Koncesijų įstatymo 28¹ straipsnio 3 dalį valstybės ir savivaldybės kontrolės institucijos tikrina koncesijų sutarčių sudarymą) nenustatė, jog Koncesijos sutartis buvo sudaryta neteisėtai, kad koncesininkas atliko neteisėtus veiksmus derybų metu. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba, patikrinusi Koncesijos sutarties teisėtumą ir atitikimą teisės aktų reikalavimams, 2011 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 1 nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja sutarties įvykdymo užtikrinimo garantijos dydžio nustatymo, todėl Klaipėdos miesto tarybos apsisprendimas sumažinti sutarties įvykdymo užtikrinimo garantijos dydį neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams ir nepažeidžia viešojo intereso. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog iš esmės klausimą dėl Koncesijos sutarties prieštaravimo viešajam interesui kelia UAB „SEVEN Entertainment“, kurios reikalavimai dėl Konkurso komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo, kuriuo šios įmonės pasiūlymas pripažintas neatitinkančiu konkurso sąlygų, bei 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo, kuriuo sudarytas Konkurso dalyvių sąrašas pagal suteiktų vertinimų eiliškumo, panaikinimo buvo nepatenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2010). Pažymėtina, kad šios įmonės teisės ir teisėti interesai tuo, jog derybų stadijoje ir sudarant Koncesijos sutartį buvo nustatytas mažesnis prievolių užtikrinimo dydis, nebuvo pažeisti, todėl ieškovui nebuvo jokio pagrindo kreiptis į teismą, kad būtų apgintos šio asmens teisės. Be to, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad vykdant Konkursą bei sudarant Koncesijos sutartį buvo pažeisti kito Konkurso dalyvio UAB „Muzikos ekspresas“, kuris teikė prašymą ieškovui įvertinti Koncesijos sutartį, teisės ir teisėti interesai.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pripažintinas pagrįstu atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės reikalavimas taikyti ieškinio senatį ir pritaikius ieškinio senatį netenkinti ieškovo reikalavimo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Vien ta aplinkybė, kad Prokuroras ieškinį pareiškė, gindamas jo nurodomą viešąjį interesą, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą ginčyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.
Apibendrinant pirmiau aptartus byloje nagrinėjamo ginčo faktinius ir teisinius aspektus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir kvalifikavo bylos faktus, taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir nepagrįstai nustatė, jog Prokuroro ieškinys, pareikštas ginant viešąjį interesą, yra tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kadangi apeliaciniai skundai patenkinti, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, todėl atsakovai įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo CPK 96¹ straipsnio 1 dalies nuostatos (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija), kuriose nurodoma, kad kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.
Byloje pateiktas įrodymas, kad atsakovas UAB „Klaipėdos arena“ jam atstovavusiai advokatei už teisines paslaugas sumokėjo 3 000 Lt (II t., b. l. 168). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo „Klaipėdos arena“ atstovės darbo laiką ir sąnaudas pirmosios instancijos teisme, atliktus procesinius veiksmus (parengė atsiliepimą į ieškinį, atsakovui atstovavo teismo posėdžiuose), bylos sudėtingumą ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.2, 8.18 punktuose įtvirtintus maksimalius priteistinus dydžius, iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų atsakovui priteisia 3 000 Lt advokatės atstovavimo išlaidų (CPK 96¹ straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas UAB „Klaipėdos arena“ už apeliacinį skundą sumokėjo 9 000 Lt žyminio mokesčio (III t., b. l. 35). Kadangi apeliacinis skundas patenkintas, todėl iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų atsakovui priteistina 9 000 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96¹ straipsnio 1 dalis). Kadangi Klaipėdos apygardos prokuratūra yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūrinis padalinys, todėl priteistos išlaidos atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atmesti.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos arena“ (juridinio asmens kodas 302503804) 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 9 000 Lt (devynis tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.