- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-24
- Bylos Nr.
- 1A-502-303-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-49-00485-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Pavelas Frolovas, Regina Pocienė
- Nuteistasis
- V. D.
- Nukentėjusysis
- O. J., A. G.
- Kategorijos
Pranešėja Audronė Kartanienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-502/2012
Teisėjas Valdas Ciesiūnas Teisminio proceso Nr. 1-49-00485-2012-5
2012 m. gegužės 24 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 146 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Iš V. D. priteista nukentėjusiosioms O. J. ir A. G. po 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai atėmė žmonėms laisvę, t.y. 2010-12-02, nuo 15.00 val. iki 17.00 val., Visagino mieste, (duomenys neskelbtini), esančiame I. D. nuosavybės teisėmis priklausančiame bute Nr. (duomenys neskelbtini), iš vidaus užrakino buto duris, taip neteisėtai atimdamas laisvę A. G., O. J., N. C. ir F. C., dėl ko nukentėjusieji negalėjo laisvai išeiti iš buto, kur buvo laikomi prieš jų valią, t.y. V. D. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį ir, išnagrinėjus bylą iš esmės, jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, jo veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 1 dalyje, sudėties, arba Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti kaip šališką ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Mano, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, neobjektyvus ir nepagrįstas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi ne baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis nuostatomis ir byloje esančiais akivaizdžiais jo nekaltumo įrodymais, o melagingais ir prieštaringais O. J., A. G., F. C., N. C. ir M. V. parodymais, be to, nesivadovaudamas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, neįsigilinęs į bylos esmę, paskubomis formaliai ją išnagrinėjo. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai į teismo posėdį neiškvietė ir neapklausė liudytojų R. Š., A. P., J. Ž., J. S., M. R. ir S. V., taip pat Klaipėdos miesto įmonės „B." darbuotojų, automobilio vairuotojo, kuris pakeitė buto, esančio Taikos pr. (duomenys neskelbtini), Visagino mieste, įėjimo durų spynos šerdį, kroviko ir automobilio vairuotojo, kurie 2010-12-02 išnešinėjo turtą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Visagino m., 3-ojo policijos patrulio, kuris buvo atvykęs į minėtą butą, nepagrįstai pakartotinai neapklausė ir M. V. bei teismo medicinos eksperto S. F.
Apeliantas mano, kad bylą nagrinėjęs teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso nuostatas, nepagrįstai ne visada darydavo teismo posėdžio įrašą, teismo posėdžio metu ne visada leisdavo jam užduoti klausimus liudytojams ir nukentėjusiesiems, išsakyti savo argumentus, pateikti savo įrodymus bei paaiškinimus, paskutiniame teismo posėdyje nutraukė jo paskutinę kalbą, didžiąją posėdžio laiko dalį skirdamas bylos medžiagos peržiūrai ir liudytojų bei prokuroro kalboms, be to, neiškvietė į teismo posėdį jo pasirinkto gynėjo advokato R. B., ignoravo visus jo prašymus ir pareiškimus dėl to, kad vietoj paskirto advokato, kuris nesuteikė jam teisinės pagalbos, būtų iškviestas jo pasirinktas gynėjas.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas pertraukas bylos nagrinėjime, neužtikrino, kad nukentėjusieji nebendrautų su bylos baigtimi suinteresuotais liudytojais, taip pat nepagrįstai bylą nagrinėjo, nedalyvaujant į teismo posėdį iškviestiems liudytojams bei nukentėjusiesiems ir apelianto prašymu kviestiniems asmenims. Pažymima, jog teismas ignoravo aplinkybę, jog apeliantas apie 2 valandas prašė be leidimo į butą įsibrovusių žmonių išeiti iš jo, siekdamas juos išprašyti iš buto, buvo iškvietęs policijos darbuotojus, kad išeiti iš buto asmenis prašė ir tame bute gyvenantis R. Š., kuris, paskambinęs apeliantui, ir paprašė, kad pastarasis padėtų atlaisvinti butą nuo asmenų, kurie įsibrovė į jį, panaudodami apgaulę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtent apeliantas, o ne M. V., pasiūlė palaukti, kol bute gyvenantys žmonės grįš iš darbo, ir tik tada išsiaiškinti, kam kurie daiktai ir baldai priklauso, tuo tarpu M. V. nekontroliuojamai išnešė bute buvusius baldus ir daiktus.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nesiaiškino tikrųjų patekimo į butą aplinkybių ir priežasčių. Nurodo, kad nei M. V., nei byloje tariamai nukentėję asmenys nuo 2010-11-06 neturėjo teisės įeiti į jo sūnaus butą, esantį (duomenys neskelbtini), Visagine, nei žodinės, nei rašytinės sutarties pagrindu, nurodyti asmenys neturėjo jokio leidimo patekti į butą, kuriame jo leidimu gyveno kiti asmenys, t.y. įmonės „B." darbuotojai, kurie, apelianto teigimu, galėtų patvirtinti, jog nukentėjusiaisiais byloje pripažinti asmenys neteisėtai įsibrovė į butą ir nekontroliuojamai išnešinėjo iš jo jiems nepriklausantį turtą. Aplinkybę, jog apeliantas dėl buto nuomos jame gyvenusiems asmenims jau buvo susitaręs, gali patvirtinti įmonės „B." Klaipėdos filialo atstovai M. R. ir S. V., tačiau jie byloje neapklausti. Taip pat neapklausti ir kiti skunde apelianto nurodomi asmenys, kurių parodymai, pasak apelianto, galėtų patvirtinti, jog įkalinimas bute buvo inscenizuotas pačių nukentėjusiųjų, nuo kurių jis pats slėpėsi, baimindamasis, kad gali būti sumuštas ar net nužudytas. Apelianto nuomone, byloje nepagrįstai neišreikalautos ir telefoninių skambučių išklotinės, kurios padėtų nustatyti tikrąsias nagrinėjamo įvykio aplinkybes, paneigti nukentėjusiųjų byloje duotus melagingus ir prieštaringus parodymus prieš jį, pastariesiems siekiant išvengti atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino apelianto sužalojimo aplinkybių, be pagrindo neskyrė teismo medicinos ekspertizės. Apeliantas mano, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, byloje nesant įrodymų, jog jis tyčia siekė atimti laisvę iš kito žmogaus. Pažymi, kad byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys patys siekė būti uždaryti bute, ir tik po to, kai apeliantas užrakino buto įėjimo duris, inscenizavo jų laisvės atėmimą, o nagrinėjamą įvykį tyrusiems pareigūnams pateikė tik tas vaizdo įrašo vietas, kurios naudingos jiems patiems.
Skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo neobjektyvus, nesigilindamas į bylos esmę, vadovavosi tik apeliantą kaltinančiais duomenimis, tuo pačiu ignoruodamas arba netinkamai įvertindamas aplinkybes, kurios padėtų atskleisti tikrąją nagrinėjamo įvykio eigą. Teismo šališkumą, apelianto nuomone, patvirtina tai, jog buvo ignoruotas jo prašymas į bylos nagrinėjimą pakviesti jo pasirinktą gynėją, o apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį negatyvų nusistatymą jo atžvilgiu liudija ir tai, kad O. J. ir A. G. naudai, buvo priteista po 1200 Lt žalos atlyginimo, nors prokurorė prašė priteisti po 500 Lt. Apibendrindamas, apeliantas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių, bylą išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai, be to, nedalyvaujant jo pasirinktam gynėjui, dėl ko jo atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas ir neteisingas teismo nuosprendis.
Teismo posėdyje nuteistasis V. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl V. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamieji įstatymai pritaikyti tinkamai.
Priešingai nei skunde teigia apeliantas, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadaryta. V. D. kaltė pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis visumoje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Byloje surinktų įrodymų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu BPK numatytomis priemonėmis, įrodymai visumoje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Todėl tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nėra pagrindo teigti, jog dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo buvo priimtas neteisėtas, neobjektyvus ir nepagrįstas teismo sprendimas.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, V. D. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2010-12-02, nuo 15.00 val. iki 17.00 val., Visagino mieste, (duomenys neskelbtini), esančiame I. D. nuosavybės teisėmis priklausančiame bute Nr. (duomenys neskelbtini), iš vidaus užrakino buto duris, dėl ko bute buvę asmenys negalėjo laisvai išeiti ir buvo laikomi prieš jų valią.
BK 146 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė pasirinkti savo buvimo vietą. Vienas iš neteisėto laisvės atėmimo formų yra žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas, laikant jį apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai sulaikant žmogų esamoje vietoje prieš jo valią ir nukentėjusiajam tai suvokus. Tai, kokiu tikslu žmogus yra neteisėtai laikomas nelaisvėje, jeigu nėra žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi.
Sprendžiant iš byloje užfiksuotų apelianto parodymų, paties buto durų užrakinimo fakto nagrinėjamo įvykio metu V. D. neginčija, tačiau tikina, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Visagine, likusiems žmonėms prieš tai pasiūlė išeiti. Šiems atsisakius tai padaryti, užrakino buto duris, kad nebūtų išnešami daiktai. Bute buvę asmenys pradėjo jį stumdyti bei mušti, todėl jis užsidarė kambaryje ir užrėmė kambario duris lova. Pats pagalbos nekvietė, nes suprato, kad policija jau iškviesta. Atvykus policijai buto duris atrakino.
Tačiau byloje surinktų neginčijamų įrodymų visuma objektyviai patvirtina, jog V. D., pasinaudodamas tuo, kad jis vienas turėjo raktą nuo išorinių buto durų, kurį laiką neteisėtai laikė nukentėjusiuosius A. G., O. J., N. C. ir F. C. bute prieš jų valią, tokiu būdu apribodamas pastarųjų laisvę pasirinkti savo buvimo vietą.
Analizuojant nukentėjusiosios O. J. parodymus matyti, kad jai su liudytoja M. V. ir kitais nukentėjusiaisiais nagrinėjamo įvykio dieną atvykus į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Visagine, siekiant padėti M. V. išnešti iš buto pastarajai priklausančius daiktus, tuo metu, kai M. V. išėjo atnešti pažymos, patvirtinančios, jog skolos už komunalines paslaugas nėra, V. D. užrakino įėjimo į butą duris. Tokiu būdu ji kartu su kitais nukentėjusiaisiais liko užrakinta bute. Ir nors ji prašė V. D., kad šis atrakintų duris ir visus išleistų, kadangi jie norėjo išeiti, pastarasis to nepadarė. Durys ne iš karto buvo atrakintos ir tada, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Duris V. D. atrakino tik tuomet, kai pamatė, kad į įvykio vietą atvyko priešgaisrinės tarnybos automobilis su kopėčiomis. Šiuos, O. J. parodymus, vienu ar kitu aspektu patvirtina bei papildo ir kitų nukentėjusiųjų – A. G., N. C. ir F. C. parodymai.
Netikėti nukentėjusiųjų parodymais bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo jokio pagrindo, juolab, kad nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes dėl V. D. veiksmų, kurie suteikia pagrindą jo veiką kvalifikuoti kaip neteisėtą laisvės atėmimą, vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos duomenys.
Iš nukentėjusiosios O. J. pateiktų pastarosios mobiliuoju telefonu užfiksuotų vaizdo įrašų akivaizdžiai matyti, kad kartu su V. D. bute užrakinti asmenys prašo, reikalauja, jog pastarasis atrakintų išorines buto duris ir juos išleistų, tačiau pastarasis tokius jų prašymus ignoruoja. Iš tų pačių vaizdo įrašų nematyti, kad nukentėjusieji V. D. atžvilgiu, priešingai nei teigiama skunde, būtų ėmęsi kokių nors smurtinių veiksmų. Atvirkščiai, ramiai nuėjęs į vieną iš buto kambarių, apeliantas pats jame užsidaro, iš už durų pareikšdamas, kad tai nukentėjusieji siekia su juo susidoroti, dėl ko jis ir parėmė baldais duris. Taip pat ramiai, užtikrintai, t.y. be jokių ženklų, jog baimintųsi nukentėjusiųjų dėl jų tariamo agresyvumo, sugrįžęs į patalpas, kuriose buvo ir nukentėjusieji, V. D. išeina į balkoną ir netrukus galiausiai atrakina buto duris. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo elgesys, įvertinus ir bute buvusių nukentėjusiųjų veiksmus, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuotas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, pažymint ir tai, kad nagrinėjamu atveju neteisėtam laisvės atėmimui konstatuoti teisinės reikšmės neturi tai, dėl kokių priežasčių buto durys buvo užrakintos. Kita vertus, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes nuosekliai papildo kiti byloje surinkti įrodymai, kurių visuma ir leido pirmosios instancijos teismui pripažinti V. D. kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai vadovavosi aukščiau aptartais vaizdo įrašais, atmestinas, pažymint, kad tai, jog apeliantas savaip interpretuoja įvykio aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs teismas byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir apelianto parodymus, įvertino neobjektyviai ar šališkai.
Aplinkybę, jog nukentėjusieji A. G., O. J., N. C. ir F. C. bute buvo laikomi prieš jų valią, patvirtina ir liudytojos M. V. parodymai, iš kurių matyti, kad jai išvykus į VĮ „Visagino energija“, nukentėjusieji, kurių ji buvo paprašiusi padėti jai išvežti baldus iš buto, kurį ji nuomojosi iš V. D., liko jos laukti bute. Grįžusi atgal buto duris rado užrakintas. Jos dukra A. G. iš už durų paaiškino, kad duris užrakino V. D., kuris vienintelis turėjo raktą nuo tuo metu duryse buvusios spynos. Siekiant išlaisvinti nukentėjusiuosius, buvo iškviesti policijos pareigūnai, o vėliau pastarieji iškvietė ir priešgaisrinės tarnybos pareigūnus. Tačiau ir tuomet V. D. duris atrakino ne iš karto, tai padarė tik pamatęs, jog priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai ketina panaudoti automobilines kopėčias. Šiuos liudytojos parodymus nuosekliai papildo ir liudytojais byloje apklaustų policijos pareigūnų E. S., E. D., priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno V. G. parodymai bei byloje esantys rašytiniai dokumentai (1 t. b.l. 10, 12-14).
Tuo tarpu nuteistojo V. D. parodymus apie tai, kad patys nukentėjusieji jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, dėl ko jis užsidarė atskirame kambaryje ir todėl negalėjo atrakinti buto durų, patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nenustatyta. Dėl jo atžvilgiu naudojamo smurto ar jo grėsmės pastarasis pagalbos nesikreipė nei į policijos pareigūnus, nei į kitus asmenis (nors su savimi turėjo veikiantį mobiliojo ryšio telefoną), apie tokias aplinkybes neinformavo ir įvykio vietoje jį sulaikiusių pareigūnų. Po įvykio V. D. nuvykus į medicinos įstaigą, pastarajam nustatyta dešinės rankos piršto 1,5 cm negili žaizda, kuri, pagal medicininių dokumentų duomenis, atsirado dėl buityje patirto sužeidimo (2 t. b.l. 161). Tačiau šį sužeidimą, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. D. galėjo patirti pats stumdydamas bute buvusius baldus, kas aiškiai matyti ir iš aukščiau minėtų vaizdo įrašų, be to, pats apeliantas pirminėje apklausoje yra nurodęs, kad pirštas buvo sužalotas galimai tada, kai buvo stumdomi baldai (1 t. b.l. 112).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio skundo argumentas, jog neapklausus įvykio metu bute buvusio nuomininko R. Š., kaip vienintelio objektyvaus įvykio liudytojo, negalima laikyti, jog baudžiamoji byla buvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėta, nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma suteikia pagrindą V. D. veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įstatymo numatytų priemonių, siekdamas užtikrinti liudytojo R. Š. dalyvavimą teisminiame nagrinėjime, tuo tarpu liudytojo, kurio kvietimas į teismą yra nepaprastai sudėtingas, neprieinamumas, negali užkirsti kelio baudžiamajam procesui, juolab, kad, kaip minėta, byloje pakanka ir kitų V. D. kaltę dėl BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pagrindžiančių įrodymų, o iš paties apelianto byloje užfiksuotų pirminių parodymų matyti, kad R. Š. konflikte nedalyvavo ir didžiąją laiko dalį praleido virtuvėje (1 t. b.l. 111).
Apeliaciniame skunde išdėstyti prašymai atlikti kitus baudžiamojo proceso veiksmus (atlikti medicinos ekspertizę, apklausti V. D. nurodomus liudytojus, išreikalauti telefoninių skambučių išklotines), kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio, pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai įvertinti ir pagrįstai atmesti, o tai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo priimti apeliantą netenkinantys sprendimai, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog jo prašymai buvo teismo ignoruojami ar teismas netinkamai taikė baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.
Apeliacinio skundo argumentai dėl O. J. ir A. G. priteistos neturtinės žalos, taipogi yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. D. privalo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią nukentėjusiosioms O. J. ir A. G. dėl kaltų nuteistojo veiksmų, yra pagrįsta. Ir ši aplinkybė niekaip negali būti siejama su teismo šališkumu. Viena vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios byloje yra pareiškusios civilinius ieškinius kiekviena po 5000 Lt sumai (1 t. b.l. 61, 80), tuo tarpu skundžiamu teismo nuosprendžiu pastarosioms priteista po 1200 Lt žalos atlyginimo, atkreipiant apelianto dėmesį į tai, kad baigiamosiose kalbose prokuroro siūloma priteisti žala teismo, priimančio apkaltinamąjį nuosprendį, nesaisto.
Kita vertus, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Taigi, nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog O. J. ir A. G. dėl nuteistojo V. D. tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, O. J. ir A. G. dėl tyčinių V. D. nusikalstamų veiksmų patyrė laisvės suvaržymą, keletą valandų negalėjo savarankiškai veikti, būdamos priklausomos nuo kito, joms asmeniškai iki šiol nepažįstamo asmens valios, ir to pasėkoje, patyrė baimę dėl savo saugumo, emocinį ir dvasinį sukrėtimą. Todėl, įvertinus visa kas aukščiau aptarta, apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, nukentėjusiosioms neturtinė žala priteista pagrįstai ir jos dydis nėra aiškiai per didelis, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką.
Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirties esmei yra būdingi proceso greitumo, proceso lygybės, viešumo, teisingo bylos išnagrinėjimo principai. Greitumo reikalavimas įpareigoja tiek teisėsaugos pareigūnus, tiek teismus visus procesinius veiksmus atlikti ir sprendimus priimti per įmanomai trumpiausią laiką. Greitai tiriant ir nagrinėjant bylas, patenkinamas visuomenės interesas, kad teisingumas būtų įvykdomas ir teisinė santarvė būtų atkuriama praėjus kuo mažiau laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų, įgyvendindamas kaltinamojo teisę į teisingą bylos procesą bei užtikrindamas jo teisę į gynybą (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pirmosios instancijos teismas V. D. paskyrė valstybės teisinę pagalbą teikiantį gynėją. Teisminio proceso metu V. D. pareiškė, jog jis teismo jam paskirto gynėjo atsisako, tačiau nei į teismo posėdį, kurio metu jis išdėstė teismui savo tokį pareiškimą, nei į vėlesnius teismo posėdžius, pastarojo pasirinktas gynėjas neatvyko. V. D. atstovavimą patvirtinančius dokumentus teismui pateikęs advokatas R. B. į teisiamąjį posėdį teismo nustatytu laiku taipogi atvykti negalėjo dėl asmeninių priežasčių (2 t. b.l. 177-179). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, siekdamas išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką ir užkirsti kelią bylos vilkinimui, pagrįstai V. D. gynybą toliau pavedė valstybės teisinę pagalbą teikiančiam gynėjui, konstatavęs, jog objektyvių duomenų, pagrindžiančių gynėjo nušalinimą baudžiamojo proceso įstatyme numatytais atvejais, V. D. taip pat nepateikė, pažymint ir tai, kad kaltinamojo teisė pasirinkti gynėją nėra absoliuti, jei kitomis priemonėmis neįmanoma užtikrinti nekliudomo, operatyvaus ir sąžiningo baudžiamojo proceso ir kaltinamojo teisių bei jo teisėtų interesų gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1N-27/2012).
Baudžiamosios bylos dokumentų analizė leidžia konstatuoti, jog duomenų, kad V. D. atžvilgiu bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjas būtų suinteresuotas bylos baigtimi ar šališkas, byloje nenustatyta. Visi V. D. teismui teikti prašymai išnagrinėti, dalies jų atmetimo motyvai dėl esminių aplinkybių yra teisingi ir pagrįsti, jų argumentacija pakankama. O tai, kad V. D. prašymai, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, buvo įvertinti ir išspręsti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog skundus nagrinėjęs teismas (teisėjas) ar byloje priimti procesiniai sprendimai, tame tarpe ir skundžiamas teismo nuosprendis, neobjektyvūs ir šališki.
Apeliacinio skundo argumentai, susiję su galimai nusikalstamais apelianto nurodytų asmenų veiksmais, nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalykas, todėl paliekami nenagrinėtais, pažymint, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. D. kaltė, padarius jam inkriminuojamą BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra įrodyta, jo veiksmų juridinis vertinimas yra teisingas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.