Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų atstovui Mindaugui Kabeliui

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Pataisos įstaigoje) netinkamomis sąlygomis.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Pataisos namų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kamerose buvo pažeista ploto norma.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kamerose, jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kurie atspindi pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d., iš minėtų duomenų matyti, kad šiais laikotarpiais pareiškėjui būnant baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir Nr. 20 pareiškėjo teisė į minimalią ploto norma buvo užtikrinta. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kiek asmenų su pareiškėju buvo laikoma baudos izoliatoriaus kamerose laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., tačiau tiek pareiškėjas, tiek atsakovas vieningai nurodė, jog pareiškėjas atliko bausmę baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir Nr. 20, pareiškėjas skunde nenurodė ir žalos nekildino iš to, jog kamerose butų buvę daugiau asmenų nei yra lovų, todėl iš byloje esančių duomenų, pareiškėjo ir atsakovo pateiktų paaiškinimų posėdžių metu, teismas daro išvadą, jog pareiškėjui, ginčo laikotarpiu, būnant baudos izoliatoriaus kamerose, teisė į minimalią ploto normą buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentai, dėl per mažo baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 1 ir Nr. 20 ploto, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namų kamerų netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-369, kuriame nurodyta, kad visose baudos izoliatoriaus kamerose yra įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-369, patikrinimo išvadoje, kurioje nurodyti visuomenės sveikatos centro specialisto išvados, įvertintos pagal galiojančius higienos normos standartus, pažeidimų nenustatyta. Teismas neabejoja Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. akte Nr. PA-369 pataisos namų vertinimu, jų išvada, jog pataisos namai atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010“ Laisvės atėmimo vietos: bendruosius sveikatos saugos reikalavimus“. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinamos, baudos izoliatoriaus kamerose buvusios, temperatūros, didelės drėgmės ir nepakankamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo neteisėto baudimo jį uždarant į baudos izoliatoriaus kameras.

Iš byloje esančios pažymos apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus matyti, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. spalio 16 d.) pareiškėjas buvo baustas 13 kartų, dėl administracijos nurodymų nevykdymo, uždarant jį į baudos izoliatoriaus kamerą 15 parų (b.l. 32-33).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog pareiškėjas buvo baudžiamas jį uždarant į baudos izoliatoriaus kameras, kadangi nevykdė Pataisos namų administracijos nurodymų, tai patvirtina į bylą pateikti Alytaus pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų pranešimai (b.l. 41, 45, 47, 60, 65, 70A, 71, 75, 77, 85, 92, 93, 97, 98, 102) ir Pataisos namų direktoriaus nutarimai skirti nuobaudas (b.l. 39-40, 49-50, 58, 63, 69, 81, 89, 101).

Byloje taip pat yra pareiškėjo Pataisos namams pateikti paaiškinimai kuriuose pareiškėjas nenurodo konkrečių priežasčių dėl ko atsisakė eiti į jam paskirtą būrį, pasiaiškinimuose nedetalizavo, nenurodė konkrečių asmenų kurie jam būtų pavojingi, situacijų dėl kurių jam gali kilti grėsmė atlikti bausmę paskirtame būryje (b.l. 42, 46, 48, 55A, 66, 72, 76, 78, 80, 94, 99), be to, daugelyje pranešimų pareiškėjas nurodo, jog jis sutinka eiti į baudos izoliatorių (b.l. 42, 46, 48, 55A, 76, 78, 89, 99), trijose savo paaiškinimuose nurodė, jog nesutinka eiti į baudos izoliatorių (b.l. 66, 72, 94), tačiau nė vienu atveju pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, dėl kokių konkrečių priežasčių jis atsisako vykdyti Pataisos administracijos nurodymus. Todėl teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog Pataisos namų pareigūnai, tinkamai ir objektyviai vertino pareiškėjo padarytus pažeidimus, pelnytai ir pagrįstai skyrė nuobaudas pareiškėjui. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas jam skirtų nuobaudų, įstatymo nustatyta tvarka neskundė, priešingai nurodė, jog tai yra laiko švaistymas, beprasmiška. Taigi, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl jam nepagrįstai skiriamų nuobaudų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriuje negalėjo susitikti su artimaisiais, su jais susisiekti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jam būnant baudos izoliatoriaus kameroje nebuvo leista rašyti laiškų, jų gauti, negalėjo susitikti su artimaisiais. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą dėl pareiškėjui paskirtų nuobaudų, teismas atsižvelgia į tai, kad pagal BVK 73 straipsnį paprastajai nuteistųjų grupei priskirtas nuteistasis turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, kartą per savaitę skambinti telefonu, į vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, atitinkamai per 3 mėnesius. Nuteistieji gali naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 96 straipsnio 1 dalis), kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 straipsnis) ir kt. Tačiau baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal BVK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pasivaikščiojimas gryname ore ribojamas iki 1 valandos (BVK 146 straipsnio 2 dalis). Nuteistųjų teisė į pasimatymus privalo būti įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1–8 dalys. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintos teisės normos nustato bendrojo pobūdžio taisykles, skirtas reglamentuoti pasimatymus tarp skirtingoms nuteistųjų laikymo grupėms priskiriamų nuteistųjų ir laisvėje likusių giminaičių bei kitų asmenų. 1998-06-25 Seimo nutarime „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ IV dalyje nurodoma, kad nuteistiesiems numatoma daugiau pozityvių pareigų, kurios leis jiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys – daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys – mažiau lengvatų. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais darė įtaką savo teisių padėčiai, todėl patekus į baudos izoliatorių, susiaurėjo jam suteiktų teisių apimtis, t. y. pareiškėjas neteko teisės pasimatyti ar kitais būdais susiekti su artimaisiais.

Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis gali būti taikoma ir kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų paskatinimo priemonė už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą, aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Patekimas į baudos izoliatorių priklausė tik nuo pareiškėjo valios, pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriaus sąlygomis atsirado padarius nusižengimus. Pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad Pataisos namų administracija sąmoningai siekė kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taipogi nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę skundžiamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie gyvenimo sąlygų ir nesuteiktos teisės į pasimatymus su artimaisiais, jam esant baudos izoliatoriaus sąlygomis, įtaką sveikatos būklei. Taigi, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant Pataisos namų administracijos veiksmų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas jam skirtų nuobaudų, įstatymo nustatyta tvarka neskundė, priešingai nurodė, jog tai yra laiko švaistymas, beprasmiška. Taigi, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, skunde nurodyti argumentai, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl jo laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV infekuotais nuteistaisiais.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Dėl pareiškėjo sveikatos būklės.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl blogų gyvenimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose, bei nepagrįsto jo baudimo jis susirgo depresija, išsiskyrė su sutuoktine. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 17 d. bendru sutikimu išsiskyrė su sutuoktine, taigi, sutuoktinė jo nepaliko dėl pareiškėjo kaltės, skyrybos įvyko dėl abiejų sutuoktinių laisvos valios apsisprendimo, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl jo izoliavimo jį paliko sutuoktinė, atmestini, kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančio medicininio dokumentų išrašo matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi miego sutrikimais, padidintu nervingumu, bloga nuotaika ir savijauta. Pareiškėjui yra nustatytas emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas, tačiau minėtame išraše nurodyta, jog pareiškėjas atsisakė vykti į ligoninę psichiatro konsultacijai. 2015 m. kovo 17 d. medicinos pažymėjime (b.l. 34) nurodyta, jog pareiškėjas yra vartojęs narkotikus ir skundžiasi miego sutrikimais. Teismo nuomone, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Todėl pareiškėjo argumentai, jog prastos kalinimo sąlygos bei nepagrįstas jo baudimas turėjo neigiamą poveikį jo sveikatos būklei yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas dar kartą akcentuoja, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. D. , a.k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.