Kauno apygardos teismo nutartis

2015-04-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-301-478/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-16
Bylos Nr.
1A-301-478/2015
Teisminio proceso Nr.
1-91-1-00057-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
S. B., L. D.
Advokatai
Rasa Kalkauskienė, Ramutė Budrytė
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-301-478/2015

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00057-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1.; (S) 1.2.16.4.;1.2.18.2.;1.2.18.3.;2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam S. B., jo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, nuteistojo S. B. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nuteistojo L. D. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. B., S. B. ir L. D. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo

S. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 2 (dveji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo.

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies tvarka, dalinio sudėjimo būdu, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir subendrinta bausmė paskirta 3 (treji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo faktinio pradėjimo vykdyti bausmę dienos.

Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeista, nuosprendžiui įsiteisėjus bausmės vykdymo užtikrinimui pakeičiama į suėmimą iki bausmės vykdymo pradėjimo.

S. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies tvarka, dalinio sudėjimo būdu, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir subendrinta bausmė paskirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2014-11-28. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2014-09-30 iki 2014-11-27. Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeista, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama.

L. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 2 (dveji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies tvarka, dalinio sudėjimo būdu, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio1 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta 3 (treji) metai laisvės atėmimo.

BK 64 straipsnio 1 dalies, 3 dalies pagrindu prie šios subendrintos bausmės pridėta dalis Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-05-21 nuosprendžiu paskirtos ir šio nuosprendžio priėmimo dieną (2014-11-28) neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 3 (treji) metai ir 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2014-11-28. Skirta kardomoji priemonė suėmimas ir suimtas teismo salėje iš karto po nuosprendžio paskelbimo.

Solidariai iš kaltinamųjų: S. B., S. B., L. D. nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti priteista civiliniams ieškovams:

J. R. 700 Lt (septyni šimtai litų), kas atitinka 202,73 EUR (du šimtus du eurus ir 73 euro centų);

UAB „VIA SMS LT“ 740 Lt (septyni šimtai keturiasdešimt litų), kas atitinka 214,32 (du šimtus keturiolika eurų ir 32 euro centus);

UAB „4finance“ 1716,45 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai šešiolika litų ir 45 centus), kas atitinka 497,12 EUR (keturis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 12 euro centų).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B., S. B. ir L. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos bei neteisėtai atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudodami svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis ir apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jie veikdami bendrininkų grupėje ir su kitais įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, atlikdami bausmę Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Sporto g. 7, Marijampolė, iš anksto ketindami apgaule įgyti svetimą turtą, tuo tikslu bendrininkams atliekant atskirus sutartus veiksmus, 2013-02- 11, apie 19.06 val., įrodymų tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus nukentėjusiai J. R., gyv. (duomenys neskelbtini), Išdagų km., Šakių sav., ir telefoninio pokalbio metu, apgaule –prisistačius FNTT pareigūnu, melagingai pranešus, kad per jos sąskaitą AB „DNB Nord“ banke yra vykdomos neteisėtos operacijos, įgijo – išgavo – nukentėjusiosios J. R. banko sąskaitos AB „DNB Nord“ Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės duomenis, tęsiant nusikalstamą veiką, S. B. bei S. B., tikslu apgaule įgyti svetimą turtą, 2013-02-12, telefoninio pokalbio metu, paprašė G. B., kad ši tariamai S. B. žmonos vardu užpildytų paraiškas paskoloms gauti bei atliktų pinigų pervedimus į kito asmens sąskaitą, G. B. sutikus padėti bei jai nežinant, kad vykdoma nusikalstama veika, būnant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, panaudojant kompiuterį, kurio internetinės prieigos IP adresas 5.20.32.224, priklausantį J. R., G. B. vykdant S. B. nurodymus, apgaule – save identifikuojant kaip teisėtą banko sąskaitos savininkę J. R., bei neteisėtai prisijungiant prie banko informacinės sistemos, pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, neteisėtai inicijavo finansines operacijas: 2013-02-12 iš nukentėjusios J. R. banko AB ,,DNB Nord“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 700 Lt pervedė į J. G. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią DNB banke, kurios sąskaitos numerį apgaule išviliojo L. D., tęsiant nusikalstamą veiką, neteisėtai panaudojus J. R. elektroninės bankininkystės duomenis, 2013-02-12, 14:02 val., prisijungus prie UAB „4finanse“ internetinės svetainės www.viasms.lt, apgaule, J. R. vardu, sudarė paskolos sutartį su UAB „4finanse“ 1000 Lt sumai, pagal kurią į J. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) gautus 1000 Lt pervedė į J. G. sąskaitą, tęsiant nusikalstamą veiką, neteisėtai panaudojus J. R. elektroninės bankininkystės duomenis, 2013-02-12, 14:47 val., prisijungus prie UAB „VIA SMS LT“ internetinės svetainės www.vivus.lt, apgaule, J. R. vardu, sudarė paskolos sutartį su UAB „VIA SMS LT“ 500 Lt sumai, pagal kurią į J. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) gautus 500 litų pervedė į J. G. sąskaitą, kuri, L. D. bei įrodymų tyrimo metu nenustatytam asmeniui nurodžius, visus gautus pinigus išgrynino ir perdavė nenustatytiems asmenims, tokiu būdu savo ir kitų asmenų naudai įgijo UAB „4finanse“ priklausančius 1000 Lt, UAB „VIA SMS LT“ priklausančius 500 Lt, J. R. priklausančius 700 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo surinkti visus reikiamus įrodymus ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad jis pripažintas kaltu vadovaujantis tik vieno žmogaus prielaidomis ir nesurinkus jokių konkrečių įrodymų. Visi jo prašymai, galėję įrodyti jo nekaltumą, buvo atmesti, nes teismas vertino, kad S. B. sako tiesą, jog apeliantas dalyvavo šiame nusikaltime, nors jis neteisingai teigė, kad tarp jų buvo draugiški santykiai. Apeliantas nurodo, kad kaltu neprisipažino, paaiškindamas, kad jokių nusikalstamų veiksmų neatliko.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas. Jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose, S. B. paklausė, ar jo žmona turi kompiuterį, nurodydamas, kad pastarojo žmona nori pasiimti paskolą, bet nemoka to padaryti kompiuteriu. S. B. apeliantui davė mobilųjį telefoną, kad šis, paskambinęs žmonai, sužinotų, ar ji moka paimti paskolą. Paskambinus žmonai, ji nurodė, kad namuose kompiuterio neturi, po to jis perdavė telefono ragelį S. B.. Ką jo žmona kalbėjo su S. B., jis negirdėjo. S. B. teisminio nagrinėjimo metu net neprisiminė, kad būtų prašęs paskambinti S. B. žmonai, tai patvirtino ir G. B.. Tai yra visi įrodymai, kurie surinkti S. B. atžvilgiu. Apeliantas tvirtina neapkalbąs S. B., nes iki ikiteisminio tyrimo negalėjo žinoti ir nežinojo, kokius veiksmus atliko S. B. ir ar jis pasiėmė paskolą. Apeliantas neturėjo jokios tyčios atlikti nusikalstamus veiksmus.

Nors teismas nurodo besiremiantis byloje surinktais įrodymais ir įvardija, kad jais nėra pagrindo abejoti, tačiau kokie tai įrodymai, ir kokia baudžiamojoje surinktų įrodymų visuma sudarė pagrindą pripažinti S. B. kaltu, konkrečiai neišdėsto. Kam priklausė ir kas naudojosi telefonu, nenustatyta. Apeliantas tvirtina, kad su kitais nuteistaisiais arba jų tarpe, jokio nusikalstamo vaidmens neatliko, nesitarė ir bendrininkų grupėje neužėmė jokio vaidmens. Neteisėtai apgaulės būdu jokių duomenų, kuriais galėtų prisijungti prie elektroninės bankininkystės sistemos, neįgijo, apgaule jokių svetimų pinigų neužvaldė.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, jog jo elgesyje būtų nusikaltimo sudėtis.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes kaltinamųjų S. B. ir S. B. parodymai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neparodo, kad jis padarė nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas. S. B. parodė, kad apelianto nebuvo, kai jis kalbėjosi su S. B..

Paties apelianto parodymai, kurie patvirtina, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nėra paneigti pagrįstais ir objektyviais duomenimis, kuriuos teismas laiko įrodymais.

Nukentėjusiosios J. R. parodymai nepatvirtina, kad jis žinojo apie nukentėjusiosios atžvilgiu daroma nusikalstamą veiką. Tuo labiau, kad teismas nustatė, jog jis skambino liudytojai J. G. 2013-02-12, o bylos duomenys rodo, jog nukentėjusiosios atžvilgiu nusikalstama veika pradėta 2013-02-11, todėl tai rodo, kad jo elgesyje nėra nusikalstamų veiksmų.

Šalies argumentai

J. G. parodymai, kad jis prašė jos elektorinės bankininkystės sąskaitos, į ją buvo pervesti pinigai, kuriuos ji vėliau nuėmė ir perdavė kitiems asmenims, taip pat nepagrindžia jo kaltės, kadangi jis nežinojo pinigų kilmės, kad jie gauti nusikalstamu būdu, ir tai matyti iš liudytojos parodymų.

Liudytoja G. B. nurodė atlikusi tik tuos veiksmus, kuriuos jai nurodė S. B., tačiau, kad jai kokius nurodymus būtų davęs apeliantas, nenurodė. Liudytojos J. R. parodymai neparodo jokio ryšio tarp apelianto ir jos, kurie rodytų, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Liudytojo V. B. parodymai, kad jo lovoje buvo rastas telefonas, tik patvirtina, kad apeliantas juo bendravo su J. G., tačiau bendravimo turinys jokių nusikalstamų veiksmų nerodo.

Apelianto nuomone, jo kaltės padarius kokį nors nusikaltimą nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepagrindžia ir kiti nuosprendyje išvardinti įrodymai: dokumentų pateikimo protokolas bei dokumentai, kuriuos pateikė J. R., UAB VIA SMS LT ir UAB „4finanse“, AB DNB banko ir UAB „Cgate“ pateikti duomenys, apžiūros protokolai ir priedai, Marijampolės pataisos namų duomenys.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismo išvada, jog tuo pačiu telefonu kalbėjo jis ir jo pokalbis tuo pačiu numeriu skyrėsi nedideliu laiko tarpu, neparodo, kad po jo pokalbio iš karto kalbėjo kitas asmuo. Jis negirdėjo, kad kažkas kalbėtų apie kokius nusikaltimus, o intensyvumas taip pat neparodo, kad jis žinojo, jog yra daromos nusikalstamos veikos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas daro tik prielaidas, todėl nuosprendis naikintinas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis S. B. ir jo gynėjas Arnoldas Blaževičius, nuteistojo S. B. gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė ir nuteistojo L. D. gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, sprendžia, kad nuteistųjų S. B., S. B., L. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai S. B., S. B. ir L. D. pripažino kaltais pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį. Jų kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Visi nuteistieji ginčija savo kaltę, tvirtindami, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie pagrįstų jų kaltę, o esantys leidžia daryti tik prielaidas, kad jie padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nuteistasis S. B. tvirtina, kad jo kaltę patvirtina tik S. B. parodymai, kuriais nėra pagrindo tikėti. S. B. nurodo, jog nuosprendyje apskritai nėra išdėstyta, kokiais įrodymais pagrįsta jo kaltė, o L. D. įsitikinęs, kad nuosprendyje išvardinti įrodymai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįrodo, kad jis padarė nusikalstamas veikas arba bent žinojo apie jų darymą, ir nepagrindžia teismo išvadų. Kadangi visi apeliaciniai skundai siejasi su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, dėl visuose apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pasisakys kartu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tvirtina, kad byloje jų nebuvo surinkta pakankamai, kad pagrįstų nuteistųjų kaltę, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, pagal jų pakankamumo, sąsajumo kriterijus, yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, jų papildymo ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, nukentėjusiąją, liudytojus, įvertino surinktą rašytinę medžiagą ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei tvirtina apeliantai, teismas tyrė tiek juos teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nurodė ir motyvus, kodėl nesivadovavo kaltinamųjų duotais parodymais, kuriais jie neigė savo kaltę. Tai, kad apeliantų duoti parodymai, atsižvelgiant į jų suinteresuotumą bylos baigtimi ir objektyvius įrodymus, buvo įvertinti kritiškai, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Nors apeliantai neigia savo kaltę, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apeliantų teikiamą versiją.

Tokie įrodymai yra nukentėjusiosios J. R., liudytojų J. G., G. B., J. R. parodymai, banko sąskaitų išrašai, kredito įstaigų pateikti duomenys, duomenys apie telekomunikacinius įvykius, kita bylos medžiaga, iš dalies pačių nuteistųjų parodymai. Priešingai nei nurodo nuteistasis S. B., jis pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų dėl papildomų įrodymų, kurie galėjo paneigti jo kaltę, surinkimo, todėl jo argumentai, kad teismas atmetė tokius jo prašymus, yra nepagrįsti.

S. B., S. B. ir L. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos bei neteisėtai atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudodami svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis ir apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-462-2013, 2K-336/2014). Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-206/2009). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Suklaidinimas gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas nuslepia arba priešingai – praneša neteisingas aplinkybes ir faktus, pateikia klaidingą informaciją ir tai yra reikšminga nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-117/2012).

Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant iš nukentėjusiosios J. R. parodymų, lemiamas veiksnys, kuris padėjo nuteistiesiems įgyti nukentėjusiosioms priklausančius asmens duomenis, kurių pagrindu jie savo bei kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, ir buvo apgaulingas nukentėjusiosios suklaidinimas, pateikiant melagingą informaciją. Tyčios turinį esant sukčiavimui rodo kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir nori tokių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-117/2012).

Byloje nėra nustatyta, kas tiksliai, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios pasitikėjimu ir tuo pasinaudodamas, įtikino ją pateikti informaciją, sudarančią asmens duomenis ir leidžiančią inicijuoti bankines operacijas, o nukentėjusioji taip ir pasielgė, manydama, kad šis neturi nusikalstamų ketinimų, tačiau nustatyta, kad šiuos duomenis, po skambučio nukentėjusiajai, turėjo S. B.. Nors S. B. neigia šį faktą, tvirtindamas, jog prie šios nusikalstamos veikos nėra prisidėjęs, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nuteistojo S. B. nuoseklūs, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duoti parodymai patvirtino S. B. dalyvavimą nusikalstamose veikose. S. B. tvirtino, kad S. B. jo klausė, ar tuometinė draugė moka ir gali naudodamasi internetu sudaryti paskolos sutartis, o S. B. išsiaiškinus, kad G. B. tai padaryti moka, toliau tuo pačiu telefonu bendrauti su G. B. perdavė S. B. ir girdėjo S. B. bei G. B. pokalbį, kurio metu S. B. diktavo asmens duomenis, kodus, nurodė kreiptis į visas kredito įstaigas dėl paskolos, nurodė pakeisti slaptažodį, padiktavo telefono numerį, kurį reikia nurodyti registruojantis, matė, kad jis turi užsirašęs kodus. Pats S. B. patvirtino, kad jis, S. B. ir L. D. kartu atliko bausmę viename būryje, gyveno tame pačiame aukšte, santykiai buvo draugiški. Kad tarpusavio santykiai buvo normalūs, patvirtino ir kiti du nuteistieji. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti S. B. parodymais. Tai, kad S. B. po jam nepalankių S. B. parodymų, ėmė tvirtinti, kad tarp jo ir S. B. buvo konfliktinių situacijų, vertintina tik kaip reakcija į jam nepalankius parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį S. B. parodymų pakeitimą atmetė, nenustačius jokių priežasčių, dėl ko S. B. turėtų tikslą apkalbėti S. B.. Be to, S. B. nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja G. B., kuri nurodė, kad būtent asmuo, su kuriuo ji bendravo telefonu, kaltinamajam S. B. perdavus pokalbiui telefoną, jai nurodė reikalingus identifikavimui J. R. elektroninės bankininkystės duomenis, ir šio asmens nurodymu ji, prisijungusi prie J. R. elektroninės bankininkystės sąskaitos, pateikė paraiškas paskolų sutartims J. R. vardu sudaryti, atliko pinigų pervedimus iš J. R. sąskaitos į jai nurodytas banko sąskaitas.

Liudytoja J. R. patvirtino prisiminusi, kad 2013 m. apie sausio mėn. pabaigoje, jos dukterėčia G. B., būdama pas ją namuose ir naudodamasi jos kompiuteriu sakė, kad kažkoks draugas nori pasiimti paskolą. Matė, kad G. B. buvo įėjusi į kažkokios greitųjų paskolų bendrovės tinklalapį ir jai telefonu kažkas diktavo banko kodus, tačiau ji smulkiau į aplinkybes nesigilino.

Iš AB DNB bankas pateiktų duomenų matyti, kad prie J. R. sąskaitos, atliekant operacijas 2013-02-12, buvo prisijungta iš IP adreso 5.20.32.224 (1 t., b. l. 107), o UAB „Cgate“ patvirtino, kad šis IP adresas, priklauso J. R., gyv. (duomenys neskelbtini), Marijampolė. (1 t., b. l.114).

Nukentėjusioji J. R. nurodė, kad FNTT pareigūnu prisistatęs asmuo skambino iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 10, 11-12). Tai patvirtina ir telefono pokalbių išklotinės (1 t. b. l. 66, 67-80). Toks telefono numeris buvo nurodytas „VIA SMS LT“ Vartojimo paskolos sutartyje (1 t., b. l. 24-40) ir registracijos metu UAB „4finance“ internetinėje svetainėje (1 t., b. l. 51), o liudytoja G. B. nurodė, kad asmuo, su kuriuo ji kalbėjo S. B. pavedimu dėl paskolos internetu sudarymo, nurodė ir telefono numerį, kurį būtina įrašyti registruojantis kredito bendrovėse. Iš to seka, kad S. B., nurodydamas G. B. tą patį telefono numerį, iš kurio ir buvo skambinta nukentėjusiajai, siekiant ją apgauti ir išvilioti elektroninės bankininkystės duomenis, žinojo ir apie nukentėjusiosios atžvilgiu vykdomą neteisėtą veiklą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudota judriojo ryšio telefonuose, kurių IMEI (duomenys neskelbtini) ir IMEI (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 62-63), kurie buvo rasti ir paimti Marijampolės pataisos namuose (1 t., b. l. 101-102). Pirmojo telefono savininkas nenustatytas, o antrasis telefonas 2013-02-25 buvo rastas ir paimtas Marijampolės pataisos namuose iš V. B..

Liudytoju apklaustas V. B. kategoriškai paneigė naudojąsis pas jį rastu telefonu ir paaiškino, kad jam telefoną Nokia kažkas į lovą numetė ir liepė paslėpti, o pats pabėgo prieš pat 2013 metais pareigūnams darant kratą. Kas jam numetė telefoną – nežino, tačiau negalėjo patvirtinti, kad tai buvo kuris nors iš kaltinamųjų. Be to, liudytojas patikino, kad kaltinamieji turėjo galimybę laisvai ateiti iki jo lovos, tačiau ar jie tuo metu buvo šioje patalpoje, ar ne – neįsitikinęs. Taigi, nors liudytojas nepatvirtino, kad telefonas jam pametėtas kurio nors nuteistojo, tačiau bylos duomenys patvirtino, kad skambinta nukentėjusiajai buvo iš Marijampolės PN, o liudytojas patvirtino, kad nuteistieji galėjo laisvai bet kuriuo metu susitikti ir bendrauti bei aptarti nusikalstamo sumanymo detales ir jį realizuoti.

Aptartų įrodymų visuma ne tik kad neprieštarauja S. B. parodymams, jog S. B. prisidėjo prie nusikalstamų veikų padarymo, tačiau juos dar papildo, todėl leidžia neabejotinai daryti išvadą, kad S. B. pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas atlikęs nusikalstamų veikų objektyviosios pusės veiksmus.

Nors S. B. ir L. D. taip pat neigia savo kaltę, tvirtindami nesupratę, jog prisideda prie nusikalstamų veikų darymo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius jų parodymus vertino kritiškai ir atmetė.

Patys apeliantai patvirtino, kad atliko kai kuriuos nusikalstamų veikų objektyviąją pusę sudarančius veiksmus. S. B. nurodė, kad būtent jis suvedė savo žmoną G. B. su S. B., kad šis galėtų jai perduoti nukentėjusiosios elektroninės bankininkystės duomenis, kurių pagalba neteisėtai buvo sudarytos paskolų sutartys bei iš nukentėjusios sąskaitos gauti paskolų ir jos asmeniniai pinigai būtų pervesti į trečio asmens sąskaitą. Jis patvirtino, kad girdėjo, kaip S. B. kalbėjo su jo žmona, suprato, kad kalbama apie paskolų sutarčių sudarymą, kad jis diktavo ne savo, o svetimo asmens duomenis, žinojo, kad buvo sudarytos dvi paskolų sutartys, todėl aiškiai suvokė, kad S. B., be banko sąskaitos naudotojos žinios ir sutikimo, panaudojo jos elektroninių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, ir tokiu būdu atliko neteisėtą finansinę operaciją – kreditų paėmimą ir prie tokių veiksmų prisidėjo, surasdamas asmenį – G. B., kuri šį nusikalstamą sumanymą, nesuvokdama, kad daro neteisėtą veiką, realizavo.

L. D. taip pat neneigė, kad skambino savo vaiko motinai J. G., prašydamas jos banko sąskaitos numerių ir nurodydamas, kad į jos sąskaitą bus pervesti pinigai, t. y., kad surado asmenį, į kurio sąskaitą bus pervesti nukentėjusiosios pinigai. Tačiau jis taip pat neigia supratęs, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti ir kad byloje yra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.

Visgi, liudytojos J. G. parodymai patvirtino, kad L. D. kelis kartus skambino jai ir primygtinai reikalavo ne tik banko sąskaitos numerio, bet ir internetinės bankininkystės duomenų bei PIN kodų, tačiau ji šiuos duomenis atsisakė suteikti, nurodydama tik banko sąskaitą. Jai į sąskaita buvo pervesta apie 2000 litų, kuriuos paskambinęs L. D. liepė tuoj pat išgryninti. Jai iš karto nepaklusus, L. D. vėl atakavo ją skambučiais, vieno pokalbio metu net perduodamas telefoną kitam asmeniui, kurio nurodymu ji vis dėlto išgrynino pinigus ir atidavė juos nurodytiems asmenims.

Telefono skambučių išklotinės patvirtina, kad į J. G. telefono numerį (duomenys neskelbtini) iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuris buvo panaudotas ir nukentėjusiajai apgauti, buvo skambinama eilę kartų, tiek iš karto po lėšų pervedimo į jos sąskaitą iš J. R. sąskaitos (1 t., b. l. 120-121) 2013-02-12, tiek kitą dieną, iki ji išgrynino pinigus L. D. ir kito asmens nurodymu (1 t., b. l. 67-80).

Taigi, L. D. taip pat naudojosi tuo pačiu telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi ir asmuo, skambinęs nukentėjusiajai ir kurį nurodė S. B. G. B. įrašyti kaip kontaktinį numerį paskolų sutartyse. Be to, į J. G. sąskaitą pinigai buvo pervesti iš J. R. sąskaitos būtent tuo laiku, kaip ir buvo nurodęs jai L. D., ir jie buvo išgryninti L. D. bei kito, nenustatyto asmens, nurodymu. Šie duomenys susieja L. D. su padarytomis nusikalstamomis veikomis, bei su kitais nuteistaisiais ir patvirtina, jog L. D. aiškiai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir taip veikė sąmoningai, siekdamas naudos sau ir kitiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad faktinių aplinkybių visuma, pagrįsta ne tik nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, bet ir bylos duomenimis apie telekomunikacinius įvykius ir bankines J. R. ir J. G. sąskaitų operacijas rodo, kad visi veiksmai – tiek įgyjant iš J. R. elektroninės bankininkystės duomenis, tiek užvaldant apgaule turtą, buvo atliekami bendrai, juos koordinuojant, panaudojant tą pačią priemonę (telefoną) kaltinamųjų buvimo vietoje Marijampolės PN, todėl apeliantų argumentai, kad byloje nėra pakankamai jų kaltę pagrindžiančių įrodymų, atmestini.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nusikalstamos veikos yra padarytos bendrininkų grupės. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkaujant svarbu tai, kad, veikiant bendrininkams, palengvėja nusikaltimo padarymas, t. y. bendrininkai vienas kitam palengvina nusikaltimo darymą. Susitarimas dėl bendrų veiksmų gali kilti bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje, būti spontaniškas ir išreiškiamas ne tik išankstiniu konkrečių veiksmų aptarimu, suderinimu. Pažymėtina, kad ir bendrininkų grupei iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-400/2011, 2K-10/2012). Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Šiuo atveju matyti, kad nuteistieji veikė bendrai, pasiskirstę vaidmenimis, atlikdami atskirus veiksmus, kuriais neteisėtai apgaulės būdu įgijo ir naudojosi nukentėjusiosios duomenimis, neteisėtai, pasinaudoję nieko apie nusikalstamą veiką nežinančios G. B. pagalba, prisijungdami per elektroninės bankininkystės sistemą prie internetinių svetainių www.viasms.lt ir www.vivus.lt, kurios suteikia galimybę naudojantis elektronine bankininkyste gauti momentinius kreditus, atliko finansines operacijas – kreditų paėmimą, be to, gautus kreditus ir sąskaitoje buvusius nukentėjusiosios pinigus G. B. nurodė pervesti į kito asmens banko sąskaitą. Šioje byloje būtinasis sukčiavimo požymis – apgaulė pasisavinant svetimą turtą pasireiškė tuo, kad nuteistieji, pasinaudoję G. B., kredito įmonėms ir bankui pateikė kito asmens (J. R.) duomenis, jais prisistatydami elektroninėje erdvėje ir taip suklaidino UAB „VIA SMS LT“ ir UAB „4finance“, kurios apgaule įtikintos, kad būtent šie asmenys sudaro kredito sutartis, suteikė J. R. paskolas ir į jos asmeninę sąskaitą pervedė pinigines lėšas: UAB „VIA SMS LT“ 500 litų, UAB „4finance“ – 1000 litų, ir tokiu būdu apgaule užvaldė kredito davėjų UAB „VIA SMS LT“ ir UAB „4finance“, bei pačiai nukentėjusiajai priklausantį (700 litų) turtą, nes šiais pinigais vėliau disponavo – S. B. nurodžius, G. B. pervedė pinigus iš J. R. sąskaitos į J. G. sąskaitą, iš kurios L. D. ir nenustatyto asmens nurodymu, J. G. šiuos pinigus išgrynino ir perdavė nenustatytiems asmenims. Taigi, visi nuteistieji veikė kaip vykdytojai, nes įgyvendino savo dalį nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių. Esant bendrininkavimui, visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį, todėl S. B., S. B. ir L. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Pagal nuteistųjų objektyviai atliktus veiksmus spręstina, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė, kad neteisėtai naudoja nukentėjusiosios J. R. elektroninės tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis ir apgaule suklaidinę kredito įmones bei pačią nukentėjusiąją neteisėtai ir neatlygintinai savo ir kitų naudai įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl to atsiras nukentėjusiajai turtinė žala ir tokių padarinių norėjo ir tikslingai jų siekė.

Visi aptarti duomenys sudaro nuoseklią įrodymų visumą, rodančią aktyvų nuteistųjų dalyvavimą ne tik vykdant sukčiavimo veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, bet ir darant BK 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

Atsakomybė pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį kyla tam, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, o pagal BK 214 straipsnį atsakomybė kyla ne tik už neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės įgijimą, laikymą, perdavimą ar realizavimą, o pagal BK 215 straipsnį už tokios priemonės panaudojimą, tačiau ir už neteisėtą elektroninių priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenų, pakankamų finansinei operacijai atlikti, įgijimą, laikymą ar realizavimą, o pagal BK 215 straipsnį ir tokių duomenų panaudojimą.

BK 198¹ straipsnyje numatytos veikos inkriminavimui būtina nustatyti, kad prie informacinės sistemos buvo prisijungta pažeidžiant šios sistemos apsaugos priemones. Neteisėtas prisijungimas BK 198¹ straipsnyje kriminalizuotas kaip savarankiška nusikalstama veika, t. y. be tiesioginio ryšio su kitomis jau sistemoje padaromomis veikomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-138/2015).

Nagrinėjamu atveju, S. B., S. B. ir L. D., veikdami grupėje ir su kitais įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš nukentėjusiosios J. R. apgaulės būdu įgijo elektroninės bankininkystės duomenis, kurie leido prisijungti prie elektroninės bankininkystės sistemos, ir šiuos duomenis S. B. padiktavus G. B., ši prisijungė prie J. R. elektroninės bankininistės sistemos, apgaulingai indentifikuojant prisijungusį asmenį kaip teisėtą vartotoją. Tokia vartotoją elektronininės bankininkystės sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių. O teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir atitinka neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos veikos padarymo būdą, todėl nuteistųjų veiksmai atitinka BK 198¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją.

Atsižvelgiant į byloje surinktus, ištirtus ir jau aptartus įrodymus, nėra abejonių, jog S. B., S. B. ir L. D., veikdami grupėje ir su kitais įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš nukentėjusiosios J. R., apgaulės būdu, pateikiant jai melagingą priežastį ir taip įkalbėdami ją pateikti elektroninės bankininkystės duomenis, šiai padiktavus šiuos duomenis, neteisėtai įgijo svetimas elektroninės mokėjimo priemonės ir jos naudotojos – J. R. – tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, ir šie jų veiksmai atitinka BK 214 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

Pagal teismų praktiką svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenys yra tokie, kurie priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir juos panaudoti kitam (trečiajam) asmeniui elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas arba kredito įstaiga nėra davę sutikimo. Šią sąvoką atitinka elektroninės bankininkystės paslaugos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys, t. y. prisijungimo kodai ir slaptažodžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-389/2013, 2K-509/2014). BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai pasireiškė tuo, kad S. B., S. B. ir L. D., veikdami grupėje ir su kitais įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neteisėtai panaudodami svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir jos naudotojos J. R. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, tai yra atsiskaitomosios sąskaitos numerius, internetinės bankininkystės prisijungimo kodus bei slaptažodžių kortelės kodus, neteisėtai, apgaule, nukentėjusiosios J. R. vardu, pasinaudoję G. B. pagalba, inicijavo ir atliko finansines operacijas – sudarė paskolos sutartis. Šios aplinkybės patvirtintos jau aptartais įrodymais, kurie be abejonių pagrindžia S. B., S. B. ir L. D. kaltę pagal BK 215 straipsnio 1 dalį.

BK 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaroma tiesiogine tyčia.

Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, kad neteisėtai prisijungia prie informacinės sistemos pažeisdamas jos apsaugos priemones ir nori taip daryti, supranta, jog elektroninių priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai atlikti, įgyja ir juos finansinių operacijų atlikimui panaudoja neteisėtai, ir nori taip veikti. Nuteistieji suprato, jog įgyja elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojos tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nes nei su vienu iš nuteistųjų nukentėjusioji nebuvo susijusi jokiais artimais ryšiais, nėra jokių duomenų, kad ji juos pažinojo, ar buvo suteikusi teisę pasinaudoti savo asmens ir elektroninės bankininkystės duomenimis, jos vardu jungtis prie banko elektroninės sistemos, inicijuoti finansines operacijas. Byloje nustatyta, kad šie duomenys iš nukentėjusios buvo išvilioti nurodžius apgaulingą priežastį, todėl nuteistieji neteisėtai gavo informaciją ir po to ją panaudojo prisijungimui prie informacinių sistemų – elektroninės bankininkystės sistemos bei finansinėms operacijoms inicijuoti, siekdami gauti finansinės naudos sau ar kitiems asmenims, ir suprasdami savo veiksmų neteisėtumą, norėjo taip veikti.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizuotos teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, pareikštų civilinių ieškinių priteisimo klausimas išspręstas taip pat tinkamai, dėl jų atskiras ginčas nekilo, todėl nuteistųjų skundai atmetami, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. TP-7-(2.10)-976 (3 t. b. l. 111), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. D., išlaidas iki 2015 m. kovo 3 d. sudaro 20,27 EUR dydžio advokato užmokestis, pažyma Nr. TP-7-(2.10)-997 (3 t. b. l. 113), – S. B. iki 2015 m. kovo 4 d. – 23,16 EUR, o Nr. TP-7-(2.10)-1010 (3 t. b. l. 115), – S. B. iki 2015 m. kovo 4 d. –23,16 EUR. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgtina ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistųjų, kurių byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį. Tokie duomenys yra esminiai sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-28-976/2015). Įvertinus šias aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų L. D., S. B. ir S. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

nuteistųjų S. B., S. B. ir L. D. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Algirdas RemeikaOlegas Šibkovas