Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriuo V. S. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. 2016-02-06 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 4 d. 18.10 val. iki 2016 m. vasario 6 d. 9.58 val. Tauragėje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Toyota Hilux“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio bei atstumo, išvažiuodamas atbulomis iš stovėjimo vietos neįsitikino, jog tai daryti yra saugu, kliudė stovėjusį automobilį, jį apgadino ir iš įvykio vietos, su kuria jis susijęs, pasišalino, apie įvykį nepranešęs policijai ir neužpildęs eismo įvykio deklaracijos, tuo pažeidė KET 5, 9, 127, 219.1, 220 ir 222 p. reikalavimus. Tokie V. S. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

ATPK 130 str. 1 d. dispozicijoje yra nurodyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio vietos, su kuriuo vairuotojas susijęs, pažeidžiant KET užtraukia administracinę atsakomybę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 str. 1 d. nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (Žr. nutartys administracinėse teisės pažeidimų bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N63-2972/2010, Nr. N62-5002/2010, Nr. N575-578/2012, Nr. N575-718/2012 ir kt.). Be to, asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje yra išaiškinamos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jos visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bei įvertinamos (ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d.). LAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan. atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (LAT nutartys Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013, 2AT-7-3-2013). Taigi LAT praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d., akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos pažeidžiant KET taisykles.

Pažymi, jog jis nuosekliai nurodė, kad išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės prie „Norfos“ parduotuvės, važiuodamas atbuline eiga jis tikrai nepajuto, kad atsitrenkė į ten stovėjusį automobilį. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas administracinėje byloje esančius įrodymus, teismo posėdyje neperžiūrėjo vaizdo įrašo ir dėl jo apeliantui jokių klausimų nepateikė, o V. S. pats paaiškinti apie šį įrašą nieko negalėjo, nes jis posėdyje nebuvo peržiūrėtas. Tačiau priimdamas nutarimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiasi vaizdo įrašu ir nurodė, kad iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog automobiliui „Toyota Hiliux“ atsitraukus nuo automobilio „Audi A4 Avant“ ir pradėjus važiuoti į priekį, šis stabtelėjo, paskui, pavažiavęs į priekį, sulėtino greitį. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų tyręs šį įrodymą, t. y. teismo posėdžio metu V. S. dalyvaujant peržiūrėjęs vaizdo įrašą, apeliantas būtų paaiškinęs šią situaciją. Tuo metu, kai jis su nepilnamečiu sūnumi išėjo iš „Norfos“ parduotuvės, jau buvo tamsu. Po to, kai susipažino su pirmosios instancijos teismo nutarimu, buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad jie su sūnumi atėjo į automobilį. V. S., važiuodamas tikrai mažu greičiu, kad išvažiuotų iš stovėjimo aikštelės, turėjo važiuoti atbuline eiga. Automobilis yra didelis, jį užvedus, muzika įsijungia automatiškai. V. S. važiavo mažu greičiu ir tikrai nejuto jokio smūgio. Tokio smūgio nejuto ir jo nepilnametis sūnus, sėdėjęs priekinėje keleivio sėdynėje, nes jis jam būtų ką nors pasakęs, jei būtų pajutęs kokį nors kontaktą ar išgirdęs susidūrimo garsą. Automobilyje yra automatinė pavarų dėžė. Pavažiavus atbuline eiga, reikėjo perjungti pavarą, todėl automobilis akimirksniui sustojo. Jis tikrai nelėtino greičio tyčia, o lėtai važiavo tiek atbuline eiga, tiek į priekį. Kai įsėdo į automobilį, jo nepilnametis sūnus pasakė, kad neranda mobilaus ryšio telefono. V. S. jam pasakė, kad ieškotų arba sustos ir eis į parduotuvę paieškoti. Tačiau tuo metu jis rado savo telefoną kišenėje ir pasakė, kad jį turi kišenėje, todėl apeliantas nesustojo. Kad V. S. vairuojamas automobilis atsitrenkė į kitą automobilių aikštelėje stovėjusį automobilį jis nejuto, negirdėjo ir jo važiavimas niekuo nebuvo susijęs su atsitrenkimu į kitą automobilį.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje netyręs vaizdo įrašo medžiagos ir nepateikęs jam klausimų, padarė absoliučiai nepagrįstą išvadą, kad jis tariamai sureagavo į tai, kad pajuto atsitrenkimą (kontaktą) į kitą automobilį. Tai yra tik pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, o ne objektyvūs ir nešališki įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad sukėlęs eismo įvykį, V. S. suprato tai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, stengdamasis nuslėpti eismo įvykį. Nuo 2016 m. vasario 4 d. 18.10 val. iki 2016 m. vasario 6 d. 13.44 val., t. y. iki tol, kol policijos pareigūnai jam nepasakė, kad jis sukėlė eismo įvykį prie „Norfos“ parduotuvės, jis tikrai nieko nežinojo ir nepastebėjo apgadinto savo automobilio. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir nukentėjusysis J. J. tą pačią dieną nepastebėjo, kad apgadintas jo automobilis, nes apgadinimas buvo nedidelis. Sužinojęs, kad sukėlė eismo įvykį, V. S. nieko neneigė, o susirado nukentėjusįjį, jo atsiprašė ir susitarė dėl materialinės žalos atlyginimo, t. y. kad jis kreipsis į V. S. automobilį apdraudusį draudiką. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino labai svarbių aplinkybių, kad jeigu būtų supratęs, kad atsitrenkė į kitą automobilį ir tokiu būdu sukėlė eismo įvykį, jam nebuvo absoliučiai jokio pagrindo pasitraukti iš eismo įvykio vietos, nes jo vairuojamas automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir bet kokiu atveju žalą atlygina draudikas. Automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra, tuo metu jis buvo blaivus. Jis važiavo ne vienas, o su nepilnamečiu sūnumi ir jeigu būtų pajutę, kad atsitrenkė į kitą automobilį, tai vien dėl to, kad buvo su sūnumi, būtų sustojęs ir pasižiūrėjęs ar sukėlė eismo įvykį, ar apgadino kitą automobilį. Be to, jis dažnai atvažiuoja į „Norfos“ parduotuvę ir labai gerai žino, kad prie šios parduotuvės yra vaizdo kameros. Pajutęs kontaktą su kitu automobiliu ir supratęs, kad sukėlė eismo įvykį, tikrai nebūtų bandęs pasitraukti iš eismo įvykio vietos, žinodamas, kad jo automobilis yra filmuojamas ir eismo įvykis tyra užfiksuotas vaizdo kamerų. V. S. nepajuto susidūrimo ir tai gali paaiškinti tomis aplinkybėmis, kad jo vairuojamame automobilyje grojo muzika, automobilis yra didelis, tuo tarpu automobilio greitis buvo labai mažas.

Išplėstinės 2013 m. kovo 26 d. LAT kolegijos priimtoje nutartyje (administracinės bylos Nr. 2AT-7-3-2013) pažymėta, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas patraukdamas V. S. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. rėmėsi ne objektyviais, teismo posėdžio metu patikrintais ir nuosekliais įrodymais, o padarė tik prielaidas, kurios neatitinka realios tikrovės ir yra visiškai neobjektyvios. Dėl tos priežasties pirmosios instancijos teismo nutarimas dalyje dėl nuobaudos paskyrimo pagal ATPK 130 str. 1 d. turi būti panaikintas, o administracinė byla jo atžvilgiu nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

V. S. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad V. S. ginčija kaltę tik dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo, argumentų dėl jo nubaudimo pagal ATPK 127 str. 2 d. nepateikia, su šio pažeidimo padarymu sutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako. Apeliantas skunde nurodo, kad nepajuto, jog padarė eismo įvykį, taip galėjo nutikti tiek dėl didelių automobilio gabaritų, tiek dėl salone grojusios muzikos ar dėl tamsaus paros meto, jis neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš įvykio vietos, nes automobilis buvo techniškai tvarkingas, apdraustas, o jis pats buvo blaivus, todėl jo veiksmuose nėra ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinosios subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios, todėl byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apelianto skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. S. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.

ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. KET 222 p. nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Šiuo atveju V. S. veika atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. numatytą eismo įvykio sąvoką, todėl darytina išvada, kad jam kilo KET 222 numatyta pareiga ir jis privalėjo pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį.

Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigia aplinkybės, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau nurodo, kad tai padarė ne tyčia, o todėl, kad nepajuto, jog kliudė kitą automobilį ir nesuprato, kad įvyko eismo įvykis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys.

Nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis: parduotuvės saugumo vaizdo kamera užfiksuotu vaizdo įrašu (b. l. 28), policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu (b. l. 3), eismo įvykio vietos schema (b. l. 5), apgadintų automobilių fotografijomis (b. l. 6-13), transporto priemonių techninės apžiūros aktais (b. l. 15-16) neabejotinai nustatyta, kad V. S. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Nors apeliantas teigia, kad jis nejuto ir nematė, kad kliudė kitą šalia stovėjusį automobilį, tačiau tokius jo argumentus paneigia byloje esantis vaizdo įrašas (b. l. 28). Analizuojant vaizdo įrašą matyti, kad 2016-02-04 18.15.10 val. V. S. su sūnumi išeina iš prekybos centro ir sėda į automobilį, 18.15.47 val. atbuline eiga pajuda iš stovėjimo vietos, 18.16.00 val. atsitrenkia į prie parduotuvės stovėjusio lengvojo automobilio keleivio pusę (sustoja būdamas įsirėmęs į automobilį), 18.16.03 val. pajuda iš susidūrimo vietos, ir lėtai, šiek tiek pristabdęs, 18.16.09-12 val. nuvažiuoja. Įrašas atskleidžia, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, nuo jo sujudėjo ir šiek tiek į šoną pasislinko nukentėjusiojo automobilis, smūgio sukeltas lingavimas stebimas ir pažeidėjo automobilyje. Kad susidūrimas buvo pakankamai stiprus, akivaizdu ir iš byloje esančių transporto priemonės apžiūros aktų (b. l. 15-16) bei fotonuotraukų (b. l. 6-13), kuriose matyti, jog stipriai įlenktos ir nubraižytos Audi A4 Avant priekinės dešinės pusės durelės. Šios aplinkybės rodo, kad nepaisant to, kad pažeidėjo automobilis yra didesnių gabaritų lengvasis automobilis, net ir automobilio salone, pasak pažeidėjo, garsiai grojant muzikai, apeliantas be jokios abejonės turėjo pajusti susidūrimą vien dėl staigaus automobilio sulėtėjimo ir prasidėjusio lingavimo. Negalima sutikti su apelianto samprotavimu, jog tai, kad apgadinimas buvo stiprus, neva paneigia aplinkybė, jog nukentėjusysis tik po kelių dienų pastebėjo apgadinimus – eismo įvykio metu buvo sugadintos keleivio durelės, todėl natūralu, kad grįžęs iš prekybos centro nukentėjusysis, sėsdamas į vairuotojo puse prie šaligatvio pastatytą automobilį, neturėjo galimybės pastebėti kitoje mašinos pusėje esančio apgadinimo, tačiau kitą dieną nuėjęs prie automobilio, jis apgadinimą iškart pastebėjo ir pranešė policijai.

Apeliantas nurodo, kad smūgio nejutimas galėjo būti nulemtas ir tamsaus paros meto, tačiau iš vaizdo medžiagos matyti, jog aikštelė apšviesta, ir galima gerai įžiūrėti joje esančius objektus. Be to, išėjęs iš parduotuvės ir eidamas link savo automobilio, V. S. praėjo ir pro jo vėliau apgadintą Audi A4, todėl jis šį automobilį apšviestoje aikštelėje be abejonės galėjo ir turėjo pamatyti. Kita vertus, net ir tamsoje atsitrenkus į kitą automobilį jo nematant, smūgis turėjo būti jaučiamas dėl paties V. S. vairuoto automobilio prasidėjusio lingavimo. Apeliaciniame skunde kelis kartus kartojama, jog smūgio nejuto ir nepilnametis sūnus, sėdėjęs priekinėje keleivio sėdynėje, nes jis V. S. būtų ką nors pasakęs, jei būtų pajutęs kokį nors kontaktą ar išgirdęs susidūrimo garsą. Tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad po susidūrimo keleivio vietoje sėdintis sūnus iškart sureaguoja, atsisuka ir žiūri į apgadintą automobilį, o pažeidėjui nuvažiuojant iš įvykio vietos ir šiek tiek pristabdant 18.16.09-12 val., vaikas įdėmiai stebi likusį apgadintą automobilį. Taigi akivaizdu, jog susidūrimą pajuto tiek V. S., tiek ir jo sūnus, tačiau nepaisant to, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesustojo, ir iš įvykio vietos pasišalino.

Ginčydamas apylinkės teismo pateiktą vaizdo įraše užfiksuotų įvykių vertinimą, V. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas administracinėje byloje esančius įrodymus, teismo posėdyje neperžiūrėjo vaizdo įrašo ir dėl jo apeliantui jokių klausimų nepateikė, o V. S. pats paaiškinti apie šį įrašą nieko negalėjo, nes jis posėdyje nebuvo peržiūrėtas. Apygardos teismas pažymi, jog iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 31-34) matyti, kad teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovė nurodė, kad su bylos medžiaga yra susipažinta, o teismui išvardijus byloje esančius duomenis (tame tarpe ir vaizdo įrašą), jokių prašymų pareikšta nebuvo, apeliantas ir jo atstovė peržiūrėti vaizdo įrašo neprašė (b. l. 33), todėl teismo posėdžio metu neperžiūrėdamas vaizdo įrašo, teismas procesinio pažeidimo nepadarė. Kita vertus, ir be V. S. paaiškinimų teismas tinkamai išanalizavo vaizdo įraše užfiksuotus įvykius ir padarė teisingas išvadas dėl V. S. veiksmų. Savo paaiškinimus dėl vaizdo įrašo apeliantas išdėstė apeliaciniame skunde, jie yra vertinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Nors skunde V. S. nurodo, kad iš įrašo matyti, jog po susidūrimo jis sulėtino greitį, o tuo atveju, jei jis būtų supratęs, kad padarė eismo įvykį, jis turėjo bandyti kuo skubiau pasišalinti iš automobilių stovėjimo aikštelės ir važiuoti kuo greičiau, pastebėtina, jog lėtas važiavimas gali būti paaiškinamas ir pažeidėjo siekiu įsitikinti, jog jo padarytas pažeidimas liko nepastebėtas aplinkinių (sūnus per langą atidžiai stebėjo aplinką), ir jis pasišalinęs išvengs atsakomybės.

Kaip vieną iš argumentų, jog smūgio nejuto, V. S. nurodo, kad kitu atveju jis būtų galėjęs bamperį uždažyti ar kitaip pašalinti apgadinimą, jeigu būtų pastebėjęs, jog sukėlė eismo įvykį ir būtų norėjęs paslėpti pasekmes. Atkreiptinas dėmesys, jog per tokį trumpą laiką suremontuoti automobilį užmaskuojant eismo įvykio pasekmes nėra paprasta, be to, šviežias dažų sluoksnis kaip tik patvirtintų, jog V. S. pajuto smūgį ir bando paslėpti padarinius. Kita vertus, V. S. sekančią dieną nesulaukęs policijos pareigūnų galėjo manyti, jog jo veiksmai prekybos centro aikštelėje liko nepastebėti, ir jam pavyko išvengti atsakomybės dėl eismo įvykio sukėlimo. Apeliantas taip nurodo, jog tuo atveju, jei būtų pajutęs smūgį, jis būtų nepasišalinęs, nes žino, kad prekybos centro aikštelė filmuojama, o jo automobilis yra apdraustas ir techniškai tvarkingas. Apygardos teismas pažymi, kad dažnai panašiose situacijose pažeidėjai, turėdami labai mažai laiko sprendimo priėmimui, elgiasi spontaniškai, ir pajutę, jog sukėlė eismo įvykį, iš jo skubiai pasišalina, gerai neapsvarstydami visų aplinkybių (jog stovėjimo aikštelė filmuojama, ar kad kažkas galėjo matyti eismo įvykį) ir gresiančių pasekmių, tačiau tai nesumažina tokio elgesio pavojingumo. Kita vertus, toks elgesys neretai būna sąlygotas vairuojančio asmens neblaivumo – girtas asmuo negali blaiviai vertinti situacijos, be to, jis stengiasi išvengti atsakomybės dėl vairavimo būnant neblaiviam, ir būtent tai nulemia sprendimą pasišalinti iš įvykio vietos. Nors skunde apeliantas nurodo, jog eismo įvykio metu jis buvo blaivus, ir byloje nėra duomenų, jog įvykio padarymo metu jis buvo girtas, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad įsėdęs į automobilį, V. S. ilgai nepajuda iš vietos, vieną po kito įjungia tai kairį, tai dešinį posūkių signalus, kol pajudėjęs atbulomis atsitrenkia į už jo stovėjusį automobilį, ir trūkčiodamas nuvažiuoja į priekį. Toks nenatūralus vairuotojo elgesys kelia pagrįstų abejonių, ar eismo įvykio metu V. S. iš tiesų buvo blaivus, tokį manymą dar labiau sustiprina bylos duomenys, kad jis nevengia sėsti už vairo išgėręs: pažeidimo metu V. S. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už vairavimą 2015-04-02 būnant neblaiviam, be to, ir 2016-04-06, jį sustabdžius dėl nagrinėjamo 2016-04-04 dienos įvykio, jis vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,72 prom.), už ką buvo nubaustas Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-03-22 nutarimu (nutarimas apskųstas Klaipėdos apygardos teismui, tačiau V. S. kaltės klausimas apeliaciniame skunde nekeliamas). Taigi negalima kategoriškai paneigti, jog V. S. eismo įvykio metu galėjo būti neblaivus ir dėl to turėti motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Kita vertus, teismų praktikoje pažymima ir tai, kad eismo įvykį sukėlusio asmens motyvas, tikslas, dėl kurių jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra būtinas ATPK 130 str. 1 d. nurodyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-9-746/2015).

Visos šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog V. S., suvokdamas, kad sukėlė eismo įvykį, sąmoningai ir tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos apie eismo įvykį nepranešęs policijai, nors KET 222 p. imperatyviai nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Kadangi V. S. iš eismo įvykio vietos pasitraukė apie eismo įvykį nepranešęs policijai, kaip to reikalauja KET 222 p., pripažįstama, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. S. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai V. S. kaltės neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. S. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.