Kauno apygardos teismo nutartis

2019-09-05 · Civilinė byla Nr. e2A-1246-945/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-05
Bylos Nr.
e2A-1246-945/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-09221-2018-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė, Izolda Nėnienė, Marius Bartninkas
Atsakovas
L. Š.
Kategorijos
  • 2.6.20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1246-945/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09221-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.20.1; 3.3.1.18.1 (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės, Izoldos Nėnienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gautransa“, atstovaujamos bankroto administratorės N. M., ieškinį atsakovei L. Š. dėl paskolos grąžinimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–7) prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės atsakovei laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. atliktus 18 paskolos grąžinimo mokėjimų, kurių bendra suma 4 770,10 Eur, ir, pritaikius restituciją, šią sumą priteisti ieškovei iš atsakovės, kartu priteisiant 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje ir dublike (1 t., e. b. l. 180–183) ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratorė nustatė, kad įmonės apskaitoje yra fiksuoti duomenys apie atsakovės ieškovei neva suteiktą 5 939,10 Eur paskolą, kurios dalis vėliau buvo grąžinta atliekant ginčijamus mokėjimus. Šiuos mokėjimus administratorė nurodė vertinanti kaip prieštaraujančius įmonės veiklos tikslams ir pažeidžiančius kitų įmonės kreditorių interesus, kadangi lėšos atsakovei buvo išmokamos įmonei esant nemokiai, esant pradelstų įsipareigojimų kitiems įmonės kreditoriams. 2017 m. gruodžio 1 d. įmonės turto vertė siekė 56 116 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 390 171,34 Eur. Įmonės būklės blogėjimas buvo tęstinis, nemokumas atsirado 2016 m. pirmojoje pusėje. Ieškinyje nurodoma, kad egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, kadangi bankroto administratorė ieškinį reiškia gindama įmonės kreditorių interesus, kurie buvo pažeisti nemokios įmonės lėšas panaudojant atsiskaitymui su viena kreditore. Dalis ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų atliekant mokėjimus jau buvo pradelsti. Ieškinyje taip pat akcentuojama, kad ieškovė neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų. Kadangi atsakovė yra buvusio ieškovės vadovo mama, jos nesąžiningumas preziumuojamas. Sandorius pripažinus negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į ieškinį (1 t., e. b. l. 145–149) atsakovė prašė ieškinį atmesti ir priteisti valstybei išlaidų už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą atlyginimą. Atsiliepime ir triplike (1 t., e. b. l. 188–190) nurodoma, kad atsakovė, kaip ieškovės direktoriaus mama, visomis išgalėmis stengėsi padėti išlaikyti sūnaus verslą. Dirbdama įmonėje buhaltere ji betarpiškai žinojo, kokia yra įmonės finansinė padėtis. Lėšos buvo skolinamos siekiant, kad įmonė egzistuotų ir galėtų vykdyti veiklą, kadangi įmonės sąskaitose piniginių lėšų nebūdavo. Didelė dalis lėšų buvo skiriama darbo užmokesčiui darbuotojams sumokėti arba pervesta į komandiruotes išvykusiems vairuotojams, kad šie galėtų sėkmingai vykdyti įmonės įsipareigojimus pristatyti krovinius. Iškėlus įmonei bankroto bylą buvo tik vienas kreditorinis reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Įmonės finansinė padėtis dėl atsakovės paskolintų lėšų nepablogėjo. Atsakovė, kaip kreditorė, taip pat negaudavo savo paskolintų lėšų iki sutarto termino, juos atgaudavo dalimis, kaip ir kiti kreditoriai, įmonei gavus atlygį už pristatytus krovinius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu (2 t., e. b. l. 23–27) ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento tarp ieškovės ir atsakovės atliktus 2017 m. kovo 10 d. paskolos grąžinimo mokėjimą 100 Eur sumai, 2017 m. kovo 10 d. mokėjimą 200 Eur sumai, 2017 m. kovo 13 d. mokėjimą 300 Eur sumai, 2017 m. kovo 17 d. mokėjimą 50 Eur sumai, 2017 m. kovo 17 d. mokėjimą 149 Eur sumai, 2017 m. kovo 24 d. mokėjimą 200 Eur sumai, 2017 m. kovo 31 d. mokėjimą 1 356,10 Eur sumai, 2017 m. kovo 31 d. mokėjimą 50 Eur sumai, 2017 m. balandžio 1 d. mokėjimą 35 Eur sumai, 2017 m. balandžio 5 d. mokėjimą 100 Eur sumai, 2017 m. balandžio 7 d. mokėjimą 400 Eur sumai, 2017 m. balandžio 10 d. mokėjimą 20 Eur sumai, 2017 m. balandžio 10 d. mokėjimą 10 Eur sumai, 2017 m. balandžio 11 d. mokėjimą 200 Eur sumai, 2017 m. balandžio 11 d. mokėjimą 600 Eur sumai, 2017 m. balandžio 21 d. mokėjimą 300 Eur sumai, 2017 m. balandžio 21 d. mokėjimą 500 Eur sumai, 2017 m. balandžio 21 d. mokėjimą 200 Eur sumai, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei 4 770,10 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

4. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, atsižvelgdamas į Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, pateiktas išvadas, konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie ieškovės bankroto byloje patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus, teismas sprendė, kad dalis reikalavimų buvo pradelsti dar iki atliekant ginčijamus mokėjimus. Šios aplinkybės leido teismui spręsti, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti įmonei susiduriant su finansiniais sunkumais, nesilaikant atsiskaitymų eiliškumo.

5. Kadangi bankroto byla iškelta 2018 m. vasario 12 d. nutartimi, o ieškinys teismui pareikštas 2018 m. birželio 6 d., teismas sprendė, kad administratorė nepraleido įstatyme įtvirtinto vienerių metų ieškinio senaties termino.

6. Teismas pripažino, kad ieškovė neprivalėjo atlikti gražinimo mokėjimų, nes į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog sandoriai būtų sudaryti vykdant teismo sprendimą, taip pat kad šiuos sandorius būtų įpareigojusi sudaryti įstatyminė ar poįstatyminė teisės norma.

7. Vertindamas sandorio šalių sąžiningumą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, kuri taikoma kai sandorį sudaro artimi giminaičiai. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovė dirbo ieškovės buhaltere, todėl puikiai žinojo ieškovės finansinę situaciją.

8. Vertindamas atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji stengėsi padėti išlaikyti sūnaus verslą, teismas nurodė, jog esminės bylos faktinės aplinkybės yra sietinos ne su lėšų paskolinimu įmonei, bet su suteiktos paskolos grąžinimu pažeidžiant įmonės ir kitų jos kreditorių interesus. Atsiskaičius su atsakove buvo sumažintas bendrovės turtas ir apsunkintos kitų kreditorių galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 32–38) atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai ištyrus ir įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus byloje įrodinėtas aplinkybes, netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

9.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami mokėjimo pavedimai pažeidžia ieškovės kreditorių teises, kadangi atsakovės reikalavimas buvo patenkintas be eilės, yra nepagrįstas. Į bylą surinkti įrodymai leidžia spręsti, kad paskolų atsakovei grąžinimo terminai taip pat buvo pradelsti, skolos buvo gražinamos dalimis, kaip ir kitiems ieškovės kreditoriams.

9.3. Actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, jog jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku, nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą ir siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties nuo veiklos pradžios iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius.

9.4. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ginčijamų sandorių sudarymas įmonei buvo privalomas. Teismas tinkamai neįvertino byloje esančių paskolos sutarčių, patvirtinančių, kad ieškovė turėjo pradelstą piniginę prievolę atsakovei.

Žemesnės instancijos teismas

9.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino šalis nesąžiningomis. Ieškovė elgėsi sąžiningai ir vykdė prievolę atsiskaityti su atsakove. Teismas nenustatė jokių nesąžiningų atsakovės veiksmų.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., e. b. l. 53–59) ieškovė prašo skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas tinkamai įvertino į bylą surinktus įrodymus bei teisingai pritaikė ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovės argumentas, kad reikalavimai buvo vykdomi sutarčių pagrindu, atmestinas, kadangi ieškovės vadovas po bankroto bylos iškėlimo sutarčių administratorei nepateikė, jos neegzistavo ir atsirado tik po šios civilinės bylos iškėlimo. Atsakovė taip pat nenurodė, kada ir pagal kurią sutartį skola jai buvo grąžinama. Net ir tuo atveju, jeigu paskolų grąžinimo atsakovei terminai ir buvo pradelsti, kitiems kreditoriams terminai buvo suėję anksčiau. Būtent kitų kreditorių teisių pažeidimas sąlygoja sandorių neteisėtumą. Be to, privalomumas sudaryti sandorį, kaip sąlyga, paneigianti actio Pauliana instituto taikymo galimybes, sietinas su priverstiniu teismo sprendimo ar teisės aktų reikalavimų vykdymu. Nagrinėjamu atveju nurodytų sąlygų nebuvo, buvo priimtas valinis sprendimas atsakovei palankiu būdu panaudoti nemokios įmonės lėšas. Atsiskaitymai su atsakove nebuvo privalomi nei pagal prievolių eiliškumą, nei dėl kokių nors kitokių išimtinių aplinkybių. Pasirinktinis nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos atsiskaitymo su kreditoriais būdas teismų praktikoje vertinamas kaip sąžiningai verslo praktikai prieštaraujantys veiksmai, kurie paneigia tiek privalomumą sudaryti ginčijamą sandorį, tiek skolininko sąžiningumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

12. Kaip matyti iš į bylą pateikto Juridinių asmenų registro išrašo (1 t., e. b. l. 14–16), ieškovė registre įregistruota 2015 m. vasario 13 d., jos vadovu nuo pat įsteigimo buvo A. U.. Atsakovė savo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pripažino, kad ji yra ieškovės vadovo mama, dirbusi ieškovės buhaltere (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 8–10) ieškovei iškelta bankroto byla. Į bylą pateikti sąskaitų išrašai (1 t., e. b. l. 13, 66–83; 2 t., e. b. l. 3–4, 15–16) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 5 939,10 Eur, iš jų 2 900 Eur buvo pervesta A. M., 134,10 Eur suma 6 mokėjimais (80 Eur + 19 Eur + 10 Eur + 3,10 Eur + 2 Eur + 20 Eur) pervesta nenurodant aiškios mokėjimo paskirties, o 2 905 Eur suma 10 mokėjimų (145 Eur + 135 Eur + 500 Eur +150 Eur + 150 Eur + 145 Eur + 200 Eur + 180 Eur +700 Eur + 600 Eur) pervesta kaip paskola. Atsakovė į bylą pateikė paskolos sutarčių ir mokėjimų pavedimų kopijas (1 t., e. b. l. 157–175), kuriais įrodinėjo, kad 2 900 Eur suma A. M. ir 2 905 Eur suma ieškovei, iš viso 5 805 Eur, buvo pervesta kaip atsakovės paskola ieškovei. Į bylą pateikti apyvartos žiniaraštis (1 t., e. b. l. 65), sąskaitų išrašai (1 t., e. b. l. 66–83) ir kasos išlaidų orderis (1 t., e. b. l. 84) taip pat patvirtina, kad tokia pati 5 939,10 Eur suma 2017 m. vasario – balandžio mėn. buvo išmokėta atsakovei. Kadangi dalis lėšų buvo pervesta kaip darbo užmokestis (20 Eur + 9 Eur + 140 Eur + 30 Eur + 100 Eur + 100 Eur + 20 Eur + 150 Eur + 600 Eur = 1 169 Eur), pretenzijų dėl jų nagrinėjamoje byloje bankroto administratorė nereiškia. Ginčas byloje kilo dėl laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. atliktų 18 mokėjimų, kuriais ieškovė išmokėjo atsakovei 4 770,10 Eur (100 Eur + 200 Eur + 300 Eur + 50 Eur + 149 Eur + 200 Eur + 1 356,10 Eur + 50 Eur + 30 Eur + 100 Eur + 400 Eur + 20 Eur + 10 Eur + 200 Eur + 600 Eur + 300 Eur + 500 Eur + 200 Eur).

13. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

14. Nagrinėjamu atveju reikalavimus teisme reiškia bankrutavusius įmonės ir jos kreditorių interesus ginanti bankroto administratorė, kuriai tokią teisę suteikia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas. Kartu pažymėtina, kad į bylą pateikti duomenys apie ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus bei jų patvirtinimą ieškovės bankroto byloje (1 t., e. b. l. 24–64, 85–115, 184–185) leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, jog dalies kreditorių reikalavimai ieškovei susidūrus su mokumo problemomis liko nepatenkinti, kai kurie iš jų susidarė 2016 m. pabaigoje ar 2017 m. sausio – vasario mėn., t. y. iki ieškovei atliekant ginčijamus mokėjimus.

15. Siekiant nustatyti, ar sandoris pažeidė kreditorių teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad skolininkas dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba, jog dėl sudaryto sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019). Nemokumas, kaip teisinė sąlyga, actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012, 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019).

16. Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartyje (1 t., e. b. l. 8–10), kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įvertinus 2017 m. gruodžio 1 d. duomenimis parengtus ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus (1 t., e. b. l. 20–21) ir įmonės vadovo į bankroto bylą pateiktą įmonės kreditorių sąrašą, buvo konstatuota, kad tuo metu įmonė buvo nemoki, kadangi jos turto vertė sudarė 56 116 Eur, o trumpalaikiai įsipareigojimai – 428 979 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 390 171,34 Eur. Kitaip tariant, pradelsti įsipareigojimai beveik 7 kartus viršijo bendrovės turto vertę. Nutartyje, remiantis ieškovės vadovo pateikta informacija, taip pat nustatyta, kad ieškovė nuo 2017 m. balandžio mėn. buvo sustabdžiusi savo veiklą. Nors į bylą nebuvo pateikti 2016 m. gruodžio 31 d. duomenimis parengti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, tuo metu buvusi įmonės finansinė padėtis užfiksuota 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudaryto balanso (1 t., e. b. l. 19) dalyje „Praėję finansiniai metai“, iš kurios matyti, kad bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 506 438 Eur ir viršijo turto vertę (455 397 Eur), 2015 m. dar pelningai veikusi įmonė (1 t., e. b. l. 17–18), pasibaigus 2016 m. turėjo 246 946 Eur nuostolių. Kartu pažymėtina, kad tiek įmonės atsargos (2 410 Eur), tiek ir piniginės lėšos (6 780 Eur) sudarė itin menką turto dalį. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad jau 2016 m. gruodžio 31 d. duomenimis ieškovė buvo nemoki, negalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Šią išvadą patvirtina ir nutarties 14 punkte aptarti duomenys apie tai, kad dalis iškėlus bankroto bylą patvirtintų kreditorinių reikalavimų susidarė dar 2016 m., o taip pat ir pačios atsakovės teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad lėšas ieškovei atsakovė skolino dėl ieškovės mokumo problemų, sunkumų vykdant įsipareigojimus darbuotojams, taip pat teikiant krovinių pervežimo paslaugas. Kartu pažymėtina, kad 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudaryto balanso (1 t., e. b. l. 19) turinys aiškiai atskleidžia, jog 2017 m. ieškovės turtinė padėtis ženkliai pablogėjo, kadangi, prievolių dydžiui sumažėjus 96 929 Eur (506 438 Eur – 409 509 Eur) turto vertė sumažėjo 405 373 Eur (455 397 Eur – 50 024 Eur).

17. Nutarties 16 punkte aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad atliekant ginčijamus mokėjimus ieškovė ne tik buvo nemoki, bet ir jos trumpalaikių įsipareigojimų suma viršijo bendrovės turto vertę, todėl buvo akivaizdu, kad ieškovei turi būti keliama bankroto byla, o jos turimo turto nepakaks visų kreditorių reikalavimams patenkinti.

18. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018), kuo konkrečiai pažeidimas pasireiškė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019).

19. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos skolininko, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo su kreditoriais eilės, o straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnio nuostatos paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018, 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019).

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė į bylą sąrašą kreditorių (1 t., e. b. l. 184–185), kurių reikalavimai, patvirtinti ieškovės bankroto byloje (1 t., e. b. l. 112–115), susidarė anksčiau, nei atsakovės reikalavimai, arba tuo pačiu metu (1 t., e. b. l. 24–64, 85–111). Pavyzdžiui, UAB „Dideli ratai“ 2016 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra (1 t., e. b. l. 106) turėjo būti apmokėta iki 2016 m. rugpjūčio 26 d., 2016 m. gruodžio 5 d. PVM sąskaita faktūra (1 t., e. b. l. 107) – iki 2016 m. gruodžio 9 d., UAB „Kamida“ 2016 m. spalio 12 d. sąskaita (1 t., e. b. l. 86) turėjo būti apmokėta iki 2016 m. lapkričio 26 d., UAB „Eglaidija“ 2016 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaita faktūra (1 t., e. b. l. 25) turėjo būti apmokėta iki 2016 m. lapkričio 30 d., kai pagal anksčiausią su atsakove sudarytą sutartį atsiskaitymo terminas suėjo tik 2016 m. gruodžio 31 d. (1 t., e. b. l. 157). Be to, kaip matyti iš į bylą pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-26751-728/2017 (1 t., e. b. l. 56–58) turinio, ieškovė nevykdė 2016 m. vasario – gegužės mėn. su UAB „Eivora“ sudarytomis automobilių pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartimis prisiimtų finansinių įsipareigojimų, pagal kurias galutiniai atsiskaitymo terminai buvo 2017 m. sausio 20 d. (3 sutartys), 2017 m. vasario 20 d. (1 sutartis) ir 2017 m. balandžio 20 d. (1 sutartis), mokėjimų terminai buvo pradelsti daugiau nei 3 mėnesius, kas leidžia spręsti, kad ir prievolė atsiskaityti su šia kreditore taip pat atsirado anksčiau. Be to, 2016 m. gruodžio 31 d. egzistavo 108 775,31 Eur skola UAB „Viada LT“ (1 t., e. b. l. 96–102), kuri 2017 m. sausio – vasario mėn. tik didėjo. Pagal kitas atsakovės pateiktas paskolos sutartis (1 t., e. b. l. 159, 163, 165, 167, 170, 172, 174) mokėjimo terminai suėjo 2017 m. kovo 31 d. arba 2017 m. balandžio 30 d., kai terminai apmokėti UAB „Biuro pasaulis“, UAB „Eglaidija“, UAB „Gelsva“, UAB „Dideli ratai“ sąskaitas suėjo 2017 m. sausio (1 t., e. b. l. 26, 89–91), vasario (1 t., e. b. l. 33, 108) ar kovo (1 t., e. b. l. 34, 109–110) mėnesiais.

21. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kuriais keliamos abejonės dėl atsakovės į bylą pateiktų paskolos sutarčių autentiškumo (1 t., e. b. l. 157, 159, 163, 165, 167, 170, 172, 174). Nors atsakovė ir nurodė, kad abejoti sutarčių teisėtumu nėra pagrindo, kadangi ieškovė jų teisės aktuose nustatyta tvarka neginčijo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto administratorė abejones reiškia ne dėl paties lėšų skolinimo fakto, kuris yra užfiksuotas bankiniais pavedimais, bet dėl rašytinėmis sutartimis atsakovės įrodinėjamų paskolos sumų grąžinimo terminų. Kaip nurodo bankroto administratorė, sutartys jai po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotos, apie tokių sutarčių egzistavimą jai tapo žinoma po šios civilinės bylos iškėlimo. Be to, sutartys yra pasirašytos artimųjų giminaičių (kaip konstatuota nutarties 12 punkte, atsakovė yra ieškovės direktoriaus mama). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, ar sutartys tikrai buvo sudaromos jose nurodytu laiku. Be to, net jeigu sutartys buvo sudaromos jose nurodytomis datomis, aplinkybė, kad tuo metu egzistavo ieškovės įsiskolinimai pagal ankstesnes sutartis, leidžia spręsti, jog vėlesnėse sutartyse paskolų sumų grąžinimo terminai buvo nurodomi subjektyviai, atsakovei suvokiant, kad nustatomais terminais ieškovė savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdys. Kartu pažymėtina, kad 2017 m. balandžio 21 d. sutartis (1 t., e. b. l. 174) yra pasirašyta dėl 600 Eur sumos, kurią mokėdama tą pačią dieną atsakovė mokėjimo paskirtyje nurodė „grąžinama paskola“ (1 t., e. b. l. 75). Kitaip tariant, pati atsakovė nurodė grąžinanti skolą ieškovei, kas atitinka ir į bylą pateikto apyvartos žiniaraščio (1 t., e. b. l. 65) turinį, kuriame užfiksuota, kad prieš atliekant aptariamą mokėjimą buvo susidaręs būtent nurodytos sumos atsakovės įsiskolinimo ieškovei likutis.

22. Nutarties 20 punkte aptarta informacija taip pat paneigia atsakovės argumentus, kad atsiskaitydama su atsakove ieškovė proporcingai vykdė ir įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Į bylą nebuvo teikiami duomenys apie tai, kad ieškovės bankroto byloje būtų patvirtintas atsakovės kreditorinis reikalavimas. Be to, nors atsakovė ir akcentuoja, kad jai ginčijamais mokėjimais buvo grąžinta ne visa paskolos suma, kaip matyti iš į bylą pateikto apyvartos žiniaraščio (1 t., e. b. l. 65), ieškovės apskaitoje, kurią, būdama buhaltere, tvarkė atsakovė, užfiksuotas šalių tarpusavio atsiskaitymo faktas. Net ir laikantis atsakovės pozicijos, kad ji paskolino ieškovei 5 805 Eur, o ginčijamais mokėjimais buvo grąžinta tik 4 770,10 Eur, t. y. apie 82 proc. (4 770,10 Eur / 5 805 Eur * 100 proc.), akivaizdu, kad su kitais kreditoriais, kuriems įsiskolinimas susidarė anksčiau, atsiskaitoma nebuvo arba, kaip UAB „Viada LT“ atveju (1 t., e. b. l. 96–102), buvo padengta ženkliai mažesnė įsiskolinimo dalis (skola aptariamu laikotarpiu sumažėjo nuo 108 775,31 Eur iki 98 271,50 Eur arba apie 10 proc. (108 775,31 Eur – 98 271,50 Eur) / 108 775,31 Eur * 100 proc.).

23. Apibendrindama nutarties 18–22 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atsiskaitymas su atsakove buvo vykdomas pažeidžiant kitų įmonės kreditorių teises. Iš išvada patvirtina ir kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo – egzistavimą. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi, jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013, 2016 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018). Nagrinėjamu atveju sprendimą atsiskaityti su atsakove lėmė ne objektyvus poreikis vykdyti teismo sprendimą ar imperatyvų teisės aktų reikalavimą, bet subjektyvus apsisprendimas atsiskaityti būtent su atsakove.

24. Dar viena actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

25. Pasisakydama dėl šios sąlygos egzistavimo teisėjų kolegija pažymi kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, kaip nurodyta nutarties 12 punkte, atsakovė yra ieškovės direktoriaus mama, kas, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 3 punkto nuostatomis, sąlygoja nesąžiningumo prezumpciją. Antra, nutarties 12 punkte taip pat konstatuota, kad atsakovė buvo ieškovės buhalterė, todėl jai negalėjo būti nežinoma finansinė ieškovės padėtis. Trečia, kad ši padėtis atsakovei žinoma, atskleidžia ir jos procesinių dokumentų turinys, kuriuose atsakovė nurodė supratusi, jog jos sūnaus verslas susiduria su finansiniais sunkumais, įmonė negali tinkamai ir laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų, dėl ko ir skolinasi pinigus iš atsakovės. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, atsakovės sąžiningumas yra vertinamas ne pagal tai, kokių tikslų vedina ji priėmė sprendimą skolinti ieškovei pinigines lėšas. Pinigų skolinimo teisėtumas ir jų panaudojimo tikslai (1 t., e. b. l. 150–156, 191–199) šiuo atveju nėra kvestionuojami. Reikšminga yra tai, kad atsakovė, skolinusi ieškovei piniginių lėšų žinodama, kad įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti įsipareigojimų visiems kreditoriams, negalėjo nesuprasti, jog šių lėšų susigrąžinti ji negalės, kol nebus padengtos ankstesnės skolos kitiems kreditoriams. Būtent jai neteisėtai pervedamų lėšų priėmimas aptariamomis aplinkybėmis vertintinas kaip patvirtinantis atsakovės nesąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu.

26. Atsakovė taip pat nurodo, kad ginčijami mokėjimai negali būti pripažinti neteisėtais, kadangi, net ir esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų yra leidžiamas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad toks teisinio reglamentavimo aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka, o pasirinktinis atsiskaitymas nesilaikant įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, paneigia skolininko sąžiningumą, todėl vertintinas kaip pažeidžiantis kitų kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013, 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019).

27. Kitų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimas apeliaciniu skundu nebuvo ginčijamas, todėl, atmetusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundo motyvais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Skundą atmetus netenkinamas ir atsakovės prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, neskirstomos, nes neviršija minimalios teisės aktuose nustatytos ribos (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasNijolia IndreikienėIzolda Nėnienė