- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- 2S-1451-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07670-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Pareiškėjas
- G. J., M. Ž.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. J. ir M. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. J. ir M. Ž. skundą dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo ginti viešąjį interesą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai G. J. ir M. Ž. pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2020 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 17.2.-1111, kuriuo paliktas galioti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2020 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 2.VI-8 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones prieš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovaujančius asmenis ir įpareigoti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių pagal kompetenciją realizuoti imperatyviąsias Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas, išspręsti klausimą iš esmės, apginti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos tarnautojų veiksmais pažeistą viešąjį interesą. Nurodo, jog pareiškėjai prašė Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių užtikrinti, kad Vidaus reikalų ministerijos, Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovaujantys tarnautojai būtų nušalinti nuo pareigų ir šiems asmenims būtų pritaikyta teisinė atsakomybė visa apimtimi. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2020 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 2.VI-8 atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2020 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 17.2.-1111 nutarė palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2020 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 2.VI-8 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pareiškėjai su minėtais prokuroro sprendimais atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones nesutinka. Nurodo, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė 2020 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 17.2.-1111 pažeidė Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas, atsisakydama reaguoti pagal kompetenciją į atitinkamos valstybės institucijos – Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymą imtis priemonių nustatytų pažeidimų pašalinimui.
Atsiliepimas
2. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiami prokuratūros nutarimai, kuriais atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, yra neteisėti ir nepagrįsti bei turi būti panaikinti. Iš pareiškėjų pateiktų prokuratūrai dokumentų, internetiniame tinklapyje paskelbtų duomenų prokuroras nustatė, kad pareiškėjai, teikdami prašymus įvairioms institucijoms siekia, kad būtų patraukti tarnybinėn atsakomybėn asmenys, padarę pažeidimus ir pateikę pareiškėjams atsakymus, su kurių turiniu pareiškėjai nesutinka. Minėtais pareiškimais pareiškėjai siekia išspręsti problemas, susijusias su nuosavybėn įsigytais žemės sklypais, jų formavimu ir pertvarkymu. Įvertinęs pareiškėjų prašomo apginti intereso pobūdį, prokuroras nustatė, kad šie pareiškėjų interesai yra privatūs, negali būti traktuojami, kaip visai visuomenei rūpimas reikalas, t. y. viešasis interesas. Pareiškėjų skundžiamuose nutarimuose prokurorai išsamiai, detaliai ir motyvuotai ištyrė visas pareiškimo nagrinėjimui būtinas ir aktualias faktines aplinkybes bei padarė išvadas. Pareiškėjai neįrodė, kad prokurorai, nagrinėdami jų prašymą bei skundą, padarė kokių nors proceso teisės normų pažeidimų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 23 d. nutartimi pareiškėjų G. J. ir M. Ž. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimų panaikinimo, atmetė.
4. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, yra išaiškinta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.
5. Teismas, įvertinęs skundžiamų prokuratūros nutarimų turinį ir pateiktą pareiškėjų skundo tyrimo medžiagą, nurodė, jog tirdamas pareiškėjų skundą Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras rinko įrodymus, juos analizavo, vertino ir motyvavo savo išvadą. Vilniaus apygardos prokuratūra įvertino visus pareiškėjų skunde nurodytus dokumentus, taip pat pareiškėjų keliamo ginčo teisinių santykių pobūdį, teisės normų pažeidimo buvimą, ar teisės normų pažeidimas yra tokio masto ir pobūdžio, kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Skundžiamame nutarime yra išsamiai išanalizuotas pareiškėjų keliamo ginčo pobūdis ir padaryta išvada, jog pareiškėjų skundu siekiama išspręsti privačias pareiškėjų problemas dėl jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų formavimų ir pertvarkymų. Atsižvelgiant į tai buvo konstatuota, jog tai yra privatūs pareiškėjų interesai, kurie negali būti traktuojami kaip visai visuomenei aktualus reikalas, atitinkantis viešojo intereso sampratą.
6. Teismo vertinimu, Vilniaus apygardos prokuratūra pagrįstai konstatavo, jog nesant duomenų apie konkrečius pažeidimus, sudarančius pagrindą konstatuoti viešo intereso pažeidimą ir taikyti jo gynimo priemones, Nacionalinės žemės tarnybos ir Žemės ūkio ministerijos tarnautojų drausminės atsakomybės klausimas nepriskiriamas prokuratūros kompetencijai. Skundžiamame nutarime taip pat nurodyta, kad dėl galimai nusikalstamų veikų yra priimti procesiniai sprendimai – ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje nutrauktas, o dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje ir 182 straipsnyje numatytų veikų atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.
7. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėtas prokuratūros sprendimas neteisėtas, o išdėstytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad Generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos prokuratūra išsamiai ištyrė pareiškėjų skundą, identifikavo pareiškėjų prašomo apginti intereso pobūdį, sprendimus atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones motyvavo ir pagrindė surinktais įrodymais bei taikytinomis teisės normomis, todėl pareiškėjų skundą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Pareiškėjai (apeliantai) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartį ir įpareigoti prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, pagal kompetenciją, realizuoti imperatyviąsias Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas (kadangi atitinkamos valstybės institucijos nesiėmė priemonių nustatytų pažeidimų pašalinimui), išspręsti klausimą iš esmės, apginti Nacionalinės žemės tarnybos ir Žemės ūkio ministerijos tarnautojų veiksmais galimai pažeistą viešąjį interesą. Atskirojo skundo argumentai:
8.1. Apeliantai nurodo, kad LR ŽŪM ir NŽT vadovaujantys tarnautojai bei minėtus sprendimus rengę minėtų institucijų teisės skyriaus tarnautojai grubiai pažeidė viešąjį interesą, pareiškėjų nurodytų valstybės tarnautojų veiksmai nesusiję su pareiškėjais, tačiau susiję su LR ŽŪM ir NŽT darbuotojų, valstybės tarnautojo funkcijai prilyginamo asmens – matininko, teisine atsakomybe, kurią akivaizdžiai neteisėtai atsisakė pritaikyti vadovaujantys tarnautojai pagal imperatyviai nustatytą tarnybinę kompetenciją, todėl šie neteisėti, galimai nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip privatus pareiškėjų reikalas.
8.2. Skundžiamuose prokuratūros nutarimuose prokuratūra privalėjo, tačiau neužsiminė apie šių institucijų įrodymų rinkimą, jų analizavimą, vertinimą bei atsakymo motyvavimą dėl galimai pažeistų veikų, reglamentuotų Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnyje, Žemės įstatymo 41 straipsnyje, Viešojo administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje. Apeliantų nuomone, prokuratūra tik formaliai atliko savo imperatyvią pareigą neva rinkdami įrodymus, analizuodami bei pateikdami motyvuotą atsakymą pareiškėjams, tačiau visiškai neatliko savo imperatyviosios pareigos pagal kompetenciją dėl pareiškėjų surinktų, išanalizuotų, teisiškai motyvuotų bei pateiktų baigtinių galimai neteisėtų veikų, pagal pareiškėjų tiksliai įvardintus teisės aktus. Prokurorai skundžiamuose nutarimuose netinkamai identifikavo intereso pobūdį, todėl netinkamai realizavo Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas, taip neteisėtai atsisakė apginti galimai pažeistą viešą interesą.
Atsiliepimas
9. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo praktika, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrino ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nustatyti prokurorui kokį sprendimą šis privalo priimti. Iš pareiškėjų prokuratūrai pateiktų dokumentų, internetiniame portale paskelbtų duomenų matyti, kad pareiškėjai, teikdami prašymus įvairioms institucijoms siekia, kad būtų patraukti tarnybinėn atsakomybėn asmenys, padarę pažeidimus ir pateikę pareiškėjams atsakymus, su kurių turiniu pareiškėjai nesutinka. Prokurorų nutarimuose nurodyta, kad asmenis tarnybinėn atsakomybėn gali patraukti tik darbuotoją į atitinkamas pareigas priimantis asmuo, o prokuroras neturi tokių įgalinimų. Prokuroras neturi teisės įpareigoti institucijas priimti jų kompetencijai priskirtus sprendimus. Todėl atskirojo skundo motyvai, kad nutarimuose neanalizuoti ir neįvertinti Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnio, Žemės įstatymo 41 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio pažeidimai, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus nutarimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl įpareigojimo prokuratūrą taikyti viešojo intereso gynimo priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. CPK 5 straipsnio 3 dalyje, 49 straipsnyje nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Nurodytos nuostatos detalizuotos, be kita ko, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyti prokurorų įgaliojimai ginant viešąjį interesą. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalį prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos.
13. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje dėl prokuroro kompetencijos ginant viešąjį interesą yra konstatuota, jog Prokuratūros įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.
14. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti tik prokuroro veiksmų teisėtumą proceso normų pažeidimo aspektu ir tai teismas padarė. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjų skunde nurodyti argumentai buvo detaliai aptarti ir pripažinti nepagrįstais Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 2.VI-8, kuriuo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 2.VI-8 paliko galioti. Skundžiamame nutarime, išsamiai išanalizavus pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį, yra padaryta išvada, jog pareiškėjų skundu siekiama išspręsti privačias pareiškėjų problemas dėl jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų formavimų ir pertvarkymų. Konstatuota, jog tai yra privatūs pareiškėjų interesai, kurie negali būti vertinami kaip visai visuomenei aktualus reikalas, atitinkantis viešojo intereso sampratą.
15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prokurorai, tirdami pareiškėjų skundų pagrįstumą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama pareiškėjų skundą, rinko įrodymus, juos analizavo, vertino ir motyvavo savo išvadą, įvertino visus pareiškėjų skunde nurodytus dokumentus, taip pat pareiškėjų keliamo ginčo teisinių santykių pobūdį. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra tyrė ir aiškinosi, ar pareiškėjų nurodomas kaip gintinas įstatymo saugomas interesas dėl Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos tarnautojų atsakomybės patenka į viešojo intereso sritį, ir sprendimą, jog pareiškėjų prašomas apginti interesas nepatenka į viešojo intereso sritį, motyvavo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas nutarimas yra argumentuotas, priimtas išsamiai įvertinus faktines aplinkybes, išanalizavus surinktą medžiagą, o prokurorai atliko visus būtinus veiksmus – rinko ir analizavo faktinius duomenis dėl pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, vertino ir tinkamai argumentavo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Pažymėtina, kad, apsispręsti dėl viešojo intereso gynimo teikiant teismui atitinkamą ieškinį yra ne pareiga, o prokuroro teisė, o vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su prokurorų padarytomis išvadomis, neturi įtakos priimtų nutarimų teisėtumui.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantai atskirajame skunde iš esmės prašo pripažinti, kad prokurorai neteisingai įvertino, jog nurodytos aplinkybės yra susijusios su viešuoju, o ne privačiu interesu, kuris aktualus visai visuomenei, tačiau atskirajame skunde nenurodė jokių konkrečių proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, pažeidimų, kuriuos būtų padarę skundą nagrinėję prokurorai. Kaip jau minėta, teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, atsisakant taikyti viešojo intereso gynimo priemones, negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Dėl šių aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria byloje nagrinėtas pareiškėjų skundas atmestas, tinkamai taikė aukščiau nurodytas teisės normas, rėmėsi suformuota teismų praktika ir neperžengė įstatymo nustatytų teismui ribų kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą (CPK 185 straipsnis).
17. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjų G. J. ir M. Ž. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.