Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-05-04 · Civilinė byla Nr. 2A-401-302/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-04
Bylos Nr.
2A-401-302/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė (pran.), Marijonas Greičius, Dalia Višinskienė
Atsakovas
V. P., UAB „Vidalija“
Ieškovas
UAB „Universalios valdymo sistemos“
Advokatai
Dalius Boreika, Andrius Kaluina
Civilinė byla Nr. 2A-401-302/2011Procesinio sprendimo kategorijos:; 27.7; 42.10; 44.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,kolegijos teisėjų Marijono Greičiaus ir Dalios Višinskienės,sekretoriaujant Renatai Anderson,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Andriui Kaluinai,atsakovo atstovui advokatui Daliui Boreikai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Universalios valdymo sistemos“ ieškinį atsakovams V. P. (S.), UAB „Vidalija“ dėl skolos priteisimo,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB ,,Universalios valdymo sistemos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Vidalija“ ir subsidiariai iš atsakovės V. P. (buvusi S.) 18 215, 37 Lt skolos ir 5 464,61 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, (b.l. 2-8, 150, 203-207). Ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB ,,Vidalija“ liko neatsiskaitęs pagal su ieškovu 2000-01-03 pasirašytą Atsiskaitymo už kuro kolonėlių valdymo sistemos sutartį Nr. 00/02. Reikalavimą dėl subsidiaraus šios sumos priteisimo į atsakovę V. P. nukreipia LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindu, nes mano, jog tokia atsakomybė kyla jai, kaip juridinio asmens dalyvei – UAB ,,Vidalija“ vienintelei akcininkei ir direktorei ji, dėl nesąžiningumo tvarkant įmonės reikalus.

Atsakovas UAB ,,Vidalija“ nuomonės dėl ieškinio nepareiškė.

Šalies argumentai

Atsakovė V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį jos atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad ginčo santykiams taikytinas 1964 metų redakcijos LR CK, nes UAB ,,Vidalija“ prievolė baigėsi 2000 m. gegužės mėnesį ieškovui nutraukus minėtą sutartį, t.y. iki naujos redakcijos LR CK įsigaliojimo, todėl naujojo LR CK normos jai negali būti taikomos, be to, nėra pagrindo jos nesąžiningiems veiksmams konstatuoti ir atsakomybė LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindu negali jai būti taikoma, nes dalį akcijų 1999-08-17 ji yra perleidusi kitiems asmenims (b.l. 115, 172-177, 203-207).

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovo UAB ,,Universalios valdymo sistemos“ naudai iš atsakovo UAB ,,Vidalija“ ir subsidiariai iš atsakovės V. P. (buvusi S.) 21 493,17 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009-01-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 480,47 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas, vadovaudamasis 2000-07-18 LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d. nuostata, sprendė, kad nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams, kylantiems iš 2000-01-03 sutarties nevykdymo (b.l. 10-11), taikytinas 2000 metų LR CK, nes ieškovo teisė reikalauti prievolės įvykdymo atsirado ir realiai galėjo būti įgyvendinama per tris metus nuo sutarties nutraukimo 2000-07-12, t.y. jau galiojant 2000 metų LR CK.

Teismas, vadovaudamasis CK 2.87 str., konstatavo, kad UAB ,,Vidalija“ vienintelė akcininkė ir vadovė V. P. (buvusi S.) neatliko reikiamų veiksmų, kuriuos ji privalėjo atlikti pagal bendrovės steigimo aktą, juridinio asmens veiklą reglamentuojančius teisės aktus bei reikalavimo pagrindu esančią sutartį, t.y. elgėsi nepakankamai apdairiai ir nepakankamai sąžiningai, nepadarė to, ką turėjo padaryti, kaip įmonės vadovė ir akcininkė. Teismas nesutiko su atsakove, kad ji nebėra įmonės direktore ir vienintele akcininke, nes ši aplinkybė paneigta bylos medžiaga. Padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog V. P. (buvusi Seliukovaitė) atsakinga už UAB ,,Vidalija“ prievoles subsidiariai LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindu, nes byloje įrodytos visos sąlygos V. P. (buvusios Seliukovaitės) civilinei atsakomybei atsirasti ir taikyti.

Teismas pripažino iš dalies teisėtu ir pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti 5 464,61 Lt palūkanų dėl nesavalaikio atsiskaitymo, paskaičiuotų už penkis metus LR CK 6.210 str. 2 d., LR CK 1.125 str. 9 d. pagrindu, ir priteisė 3 277,80 Lt delspinigių sutarties 3.1 p., LR CK 6.37 str. 1 d., 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.5 str. pagrindu (18 215,37 x 0,1 proc. x 180 dienų), nes pagal sutarties 3.1 p. šalys sutarė, kad užsakovas, t.y. UAB ,,Vidalija“, už nesavalaikį atsiskaitymą moka 0,1 proc. delspinigių per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, t.y. šalys sutartimi numatė tam tikrą netesybų formą (LR CK 6.37 str. 1 d.).

Šalies argumentai

Atsakovė V. P. (buvusi pavardė S.) apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį atsakovės atžvilgiu kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir proceso teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau pateikiamais argumentais.

Teismas neįsigilino į atsakovės V. P. nurodytus motyvus, nepilnai ištyrė ir neįvertino visus bylos įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė šalių teisinius santykius reglamentavusias teisės normas, pažeidė atsakovės nurodomas materialinės ir proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Pagal bylos duomenis tarp šalių sutartiniai santykiai buvo nuo 2000-01-03 (kai UAB „Universalios valdymo sistemos“ ir atsakovas UAB „Vidalija“ sudarė Atsiskaitymo už kuro kolonėlių valdymo sistemą sutartį Nr.00/02) iki 2000-05-08 (kai ieškovas pareiškė atsakovui, jog vienašališkai nutraukia šią sutartį), taigi sutartiniai šalių santykiai atsirado ir užsibaigė dar iki naujojo 2001 m. civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo (įsigaliojo nuo 2001-07-01), todėl teismas nepagrįstai 2001 m. CK normas, o būtent CK 2.50 straipsnio 3 dalies normas dėl juridinio asmens dalyvio subsidiarinės atsakomybės, taikė iki šio kodekso priėmimo tarp šalių atsiradusiems ir užsibaigusiems civiliniams santykiams. Šioje byloje ieškovo ir atsakovo UAB „Vidalija“ teisinius santykius iki 2001-07-01 reglamentavo 1964 m. LR Civilinis kodeksas, kuris numatė, kad juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako kaip savarankiškas teisės subjektas jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, tačiau nereglamentavo juridinio asmens dalyvio subsidiarios atsakomybės tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Teismas savo iniciatyva negali suteikti jokiam įstatymui grįžtamąją galią, jeigu pačiame įstatyme nėra specialios nuorodos apie jo grįžtamąją galią.

Ieškovas jau po 2000 m. liepos 12 d. turėjo galimybę kreiptis į teismą, nes jau po šios datos sutartis su atsakovu buvo nutraukta. Nustačius, kad Ieškovo teisė kreiptis į teismą atsirado iki įsigaliojant 2000 metų CK, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kada ieškovas kreipėsi į teismą ir priklausomai nuo ieškovo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo datos spręsti kurio CK nuostatas taikyti – 1964 metų ar 2000 metų CK. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovo teisė reikalauti prievolės įvykdymo atsirado ir realiai galėjo būti įgyvendinama per tris metus nuo sutarties nutraukimo nuo 2000-07-12, nes ji prieštarauja 2000-07-18 LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatoms, kuriose aiškiai nurodyta, kad tuo atveju, jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus (1964 m CK) nepasibaigė iki 2000 CK įsigaliojimo, turi būti taikomi 2000 CK nustatyti ieškinio senaties terminai, bendrasis ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalyje yra 10 metų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad atsakovė laikytina tebeesančios UAB „Vitalija“ vadove, tačiau nenurodė absoliučiai jokių įrodymų, kurių pagrindu ją galima būtų pripažinti UAB „Vidalija“ direktore, tokia teismo išvada pagrįsta tik prielaidomis ir spėjimais, ji prieštarauja ne tik atsakovės atstovo rašytiniams paaiškinimams, bet ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus 2010-06-14 d. pažymoje 77-240 apie V. P. valstybinį draudimą nuo 1999-01-01 iki 2010-06-14 (pažymos nuorašas pridedamas) esantiems duomenims, kurioje aiškiai nurodoma, kad V. P. socialinio draudimo laikotarpis jai dirbant UAB „Vidalija“ buvo nuo 2001-01-01 iki 2002-04-30, ko po V. P. buvo atleista iš šioje bendrovėje užimamų darbinių pareigų ir daugiau niekada šioje bendrovėje nedirbo. Šioje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus pažymoje aiškiai nurodyta, kad V. P. nuo 2008-10-10 yra „Asmuo auginantis vaiką iki trejų metų“, tad akivaizdu, kad ji šiuo metu jokiu būdu net negali būti dar ir UAB „Vidalija“ direktore. Tuo pačiu kritiškai vertintinas teismo sprendime konstatuotas atsakovės neveikimas kaip netiesioginis jos kaip juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo įrodymas.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad teismo padaryta išvada, kad atsakovė V. P. tebėra vienintelė UAB „Vidalija“ akcininkė, yra nepagrįsta, kadangi nuo 1999-08-17 ji nėra vienintelė UAB „Vidalija“ akcininkė, bendrovėje buvo trys akcininkai, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai apie UAB „Vidalija“ 10 akcijų vnt. 100 Lt nominalios vertės pardavimą L.Z. ir 40 akcijų vnt. 100 Lt nominalios vertės pardavimą L.G. (b.l. 142). Tokiu būdu atsakovė, turėdama tik 50 procentų visų UAB „Vidalija“ akcijų negali būti subsidiariai atsakinga už šios bendrovės prievoles. Esant teismui pateiktiems oficialiems įrodymams, teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti faktą, kad nuo 1999 metų Atsakovei V. S. priklausė tik 50 (penkiasdešimt) vnt. 100 (vienas šimtas) litų nominalios vertės UAB „Vidalija“ akcijų, kas prieštarauja CPK 197 str. 2 d. Akivaizdu, kad V. P. (buvusi S.) nuo 2002 m. balandžio 30 dienos nebėra bendrovės „Vidalija“ vadovė ir nuo 1999 metų nebėra vienintelė UAB „Vidalija“ akcininkė, todėl teismas negalėjo svarstyti jos civilinės atsakomybės virš minėtų normų pagrindu klausimo ir padarė nepagrįsta išvadą, jog yra pagrindas konstatuoti, jog V. S. (buvusi P.) atsakinga už UAB „Vidalija“ prievoles subsidiariai LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės V. P. nesąžiningų veiksmų ir UAB „Vidalija“ negalėjimo atsiskaityti, ir tik konstatavus tokio priežastinio ryšio buvimą, spręsti klausimą ar juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Vien juridinio asmens neatsiskaitymo (vengimo atsiskaityti) su kontrahentu fakto per maža tam, kad būtų galima priteisti skolą iš juridinio asmens dalyvio subsidiariai. Juridinio asmens dalyvio papildoma civilinė atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles atsiranda dėl tokių dalyvio veiksmų, dėl kurių juridinis asmuo nebegali įvykdyti finansinių prievolių, t. y. nėra iš ko (turto) jas įvykdyti (Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-145/2010). Apeliantės nuomone, byloje neesant įrodymų dėl dviejų pirmųjų papildomos atsakomybės sąlygų, t.y. juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų bei juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolės, negali būti nustatinėjama ir trečioji - priežastinis ryšys tarp V. P. nesąžiningumo ir UAB „Vidalija“ negalėjimo atsiskaityti su ieškovu.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, tinkamai vertino įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Atsakovės V.P. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, nurodant, kad pirmos instancijos teismas šalių santykiams spęsti netinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 d. nuostatas, procesines teisės normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 str.). Su šiuo apeliacinio skundo motyvu kolegija nesutinka.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas UAB ,,Vidalija“ 2000-01-03 sudarė Atsiskaitymo už kuro kolonėlių valdymo sistemos sutartį Nr. 00/02 (t 1,b.l. 10-11), pagal kurią atsakovas UAB „Vitalija“ įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2000-12-01 sumokėti ieškovui 17 424,08 Lt UAB ,,Visteka“ įsiskolinimą (sutarties 1.1 p., 2.1 p.). Be to, UAB ,,Vidalija“ laikotarpiu nuo 1999 m. liepos mėn. iki 2000 m. gegužės mėn. imtinai pateikė ieškovui paraiškas dėl kuro kolonėlių valdymo sistemų remonto bei už šį laikotarpį priėmė ieškovo teiktas su sistemos eksploatavimu susijusias paslaugas (t 1, b.l. 17-29), tačiau už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, likdama skolinga ieškovui už sistemos eksploatavimo priežiūrą 791,29 Lt (t 1, b.l. 16). Atsakovas UAB ,,Vidalija“ nevykdė reikalavimo perėmimo būdu prisiimtą sutartinę prievolę sumokėti ieškovui 17 424,08 Lt grafike nustatytu laiku (t 1, b.l. 10, 12), o taip pat ieškovui nesumokėjo su sistemos eksploatavimo priežiūra susijusių išlaidų. Ginčo sutarties sudarymo bei jos numatyto įvykdymo metu atsakovė V. P. (buvusi S.) buvo UAB „Vitalija“ direktorė ir vienintelė akcininkė (t 1, b.l. 30-51). Pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovė V. P. privalo pagal juridinio asmens UAB „Vidalija“ prievolę atsakyti savo turtu subsidiariai CK 2.50 str. 3 d. pagrindu. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvių atsakomybę, pažymėta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo; tokiu atveju pakanka konstatuoti, jog sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo; nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. CK 2.50 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti juridinio asmens dalyvio nesąžiningumą ir juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriams. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą ši prievolė atsiranda savarankišku įstatyminiu pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A., bylos Nr. 3K-3-509/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė buvo juridinio asmens dalyvis ir vienasmenis jo valdymo organas (vienintelė bendrovės akcininkas ir jos vadovė). Būdama vienintelė bendrovės akcininkė ir bendrovės vadovė, apeliantė iš esmės buvo vienintelė bendrovės valios reiškėja tiek valdant įmonę, tiek išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis, turėjusi teisę priimti visus sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliantė buvo ne tik vienintelis asmuo, priiminėjęs sprendimus bendrovės vardu, bet ir šių sprendimų vykdytoja. Pirmos instancijos teismas nustatė šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir konstatavo, kad sutarties su ieškovu galiojimo laikotarpiu bendrovė nevykdė prisiimtos prievolės tiek pagal sutartį, tiek pagal darbų užsakymus (paraiškas), o apeliantė, būdamas bendrovės vadovė ir vienintelė akcininkė, nepriėmė jokių sprendimų šiais klausimais, nors įmonė toliau vykdė ūkinę–komercinę veiklą, užsakinėjo ieškovo paslaugas, o taip pat dar būdama su ieškovu neatsiskaičiusi pagal paslaugas prisiėmė ir kitos įmonės skolą, t.y. pareigą atsiskaityti už kitą įmonę – UAB „Visteka“. Apeliantė žinodama bendrovės finansinę padėtį, nepriėmė jokių sprendimų situacijai įmonėje sureguliuoti, kad galėtų atsiskaityti su ieškovu, o nuo 2002-04-30 atleidusi save iš įmonės direktorės pareigų 2002-04-30, ką patvirtina įrašai apie valstybinį socialinį draudimą (t 2, b.l. 10), apeliantė būdama vienintelė akcininkė nepaskyrė naujo įmonės vadovo, o kaip ir nurodė pati savo procesiniuose dokumentuose – išvyko į užsienį. Akivaizdu, kad apeliantė žinojo, jog jos įmonė neatsiskaitė su kreditoriais, tame tarpe ir ieškovu, ir suprato, jog nesutvarkius įmonės valdymo, nieks negalės priimti sprendimo dėl tokio atsiskaitymo, todėl atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir aplinkybės konstatuotos kolegijos yra pakankamos padaryti išvadą, jog apeliantės, kaip vienintelės bendrovės akcininkės, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų, nes ji, būdama vienintelė bendrovės valios reiškėja, turėjo lemiamą įtaką juridiniame asmenyje bei plačius įgaliojimus ir realias galimybes elgtis taip, kad nesukeltų nuostolių ieškovui, tačiau jokių veiksmų neatliko. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal prievoles, apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia.

Taip pat kolegija nesutinka su apeliantės nurodytu argumentu, kad teismas turėjo taikyti 1964 m. Civilinį kodeksą, kur nebuvo nustatyta juridinio asmens dalyvio atsakomybė už juridinio asmens neįvykdytas prievoles, o ne CK 2.50 straipsnio 3 d. nuostatas, be to, taikydamas naujo kodekso normas nemotyvavo tokio sprendimo. Pirmos instancijos teismas nurodė motyvus bei teisinį pagrindą, kuriuo remiantis jis taiko būtent šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normas. Su jais kolegija sutinka ir jų neatkartoja. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad ieškovas iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo nutraukė Atsiskaitymo už kuro kolonėlių valdymo sistemos sutartį (t 1, b.l. 13), atsakovams neišnyko prievolė atsiskaityti pagal ją, tokia prievolė nepasibaigia nei pagal 1964 m Civilinio kodekso nuostatas (CK 244 – 252 str.), nei pagal šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso nuostatas (CK IX skyrius) ir ši prievolė tęsėsi ir bylos nagrinėjimo metu. Be to, sutarties nutraukimas nepanaikino apeliantės buvimo įmonės dalyve (akcininke) ir jos pareigos su kreditoriais elgtis sąžiningai per savo įmonės valdymą.

Pirmos instancijos teismas taip pat teisingai vertino apeliantės nurodytas aplinkybes ir pateiktą savo kaip vienintelės įmonės akcininkės sprendimo kopiją dėl 50 % UAB „Vitalija“ akcijų pardavimo. Vien iš šio sprendimo kopijos spręsti, jog toks sandoris – akcijų pirkimas-pardavimas – buvo įvykdytas, nėra pagrindo, tuo labiau, kad viešajame registre iki šiol apeliantė yra išviešinta kaip vienintelė įmonės akcininkė, turinti 100 % akcijų (LR Juridinių asmenų registro duomenys). Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog šių duomenų neatitikimą paneigia atsakovės teiktos turto ir pajamų deklaracijos, kuriose nurodyta, jog apeliantė turinti ne 100 %, o 50% akcijų. Pajamų ir turto deklaracijos turinį suformavo ne CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta institucija, bet deklaraciją institucijai pateikęs asmuo; jį priėmusi institucija netikrino, ar tikrai parduotos akcijos, taigi vien tik šiame dokumente pateikta informacija nėra pakankama patikimai nustatyti nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Dėl to šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais ir šis įrodymas nepaneigia viešų registrų duomenų, kurie yra tikri, kol nėra nuginčyti. Tokiu būdu teismas teisingai vertino įrodymus (Civilinio proceso kodekso 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1452,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pagal Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pagal 8.11 p. numatyta (800 Lt x 1,5)=1 200 Lt bei atstovavimo teisme laiką pagal 8.18 p. bei jo skaičiavimo tvarką pagal 9 p. 120 Lt (1 val. x 0,15), viso – 1 320 Lt, toks išlaidų dydis atitinka ir kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, nukrypti nuo šių rekomenduojamų dydžių bei priteisti didesnes bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 p.; 93 straipsnio 2-4 dalys; 98 straipsnis).

Pagal apeliacinės instancijos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, patirta 9,40 Lt bylinėjimosi išlaidų. Skundą atmetus, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. P. 1320, 00 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme UAB „Universalios valdymo sistemos“ naudai ir 9,40 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Marijonas GreičiusDalia Višinskienė