Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-19 · Administracinė byla Nr. I-7183-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-19
Bylos Nr.
I-7183-484/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos
Pareiškėjas
A. K.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui, atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Jovitai Gedgaudaitei - Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundais ir prašė jo naudai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 30 000 litų, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, - 50 000 litų, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo ligoninės, - 50 000 litų, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, - 16 000 litų, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, - 200 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2008-03-17 iki 2008-11-30 su pertraukomis buvo laikomas Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – areštinė), nuo 2008-04-07 iki 2009-02-13 – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), nuo 2009-03-27 iki 2009-07-23 – Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL), o nuo 2009-02-13 iki 2009-03-27 ir nuo 2009-07-23 iki skundo padavimo – Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjo teigimu, nurodytose laisvės atėmimo ir laikino sulaikymo įstaigose laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerų, kuriose buvo laikomas, plotai neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, kameros vėdinamos per langą (areštinėje lango apskritai nebuvo), kuris dėl įrengtų grotų praleidžia mažai gryno oro, todėl buvo drėgna, nedžiuvo rūbai, ant sienų susidarė pelėsis. Sienų, lubų ir grindų būklė daugumoje atvejų buvo antisanitarinė, baldai susidėvėję, o areštinėje apskirtai nebuvo nei spintelės, nei stalo. Areštinės kamera buvo nuolat stebima vaizdo kameromis, kas pažeidė jo teisę į privatumą. Nurodytose laisvės atėmimo įstaigose, pareiškėjo teigimu, buvo leidžiama tik kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Įrengtų prausimosi vietų skaičius neatitiko asmenų, kurie tuo pačiu metu turėjo teisę nusiprausti, poreikio. Praustuvės surūdijusios, karšto vandens kamerose nebuvo. Tik LAVL į palatą atnešdavo vieną kibirą karšto vandens per dieną. Tualetų įrengimas taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų: areštinės kameroje tualeto apskritai nebuvo (į tualetą vesdavo 3 kartus per dieną), Lukiškių TI-K tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, o LAVL tualetas buvo atskiroje patalpoje, tačiau nebuvo įrengtos kabinos. Visais atvejais tualete blogai veikė vandens nuleidimo mechanizmas. Vilniaus pataisos namuose įrengtų unitazų skaičius neatitiko juo besinaudojančių nuteistųjų poreikio: 5 unitazais turėjo naudotis 90 žmonių. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas ir pasivaikščiojimų trukmė neatitiko Europos Komiteto antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 nuostatų, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose, patalpinus jį į baudos izoliatorių, nuo 2009-07-16 iki 2009-08-01 ir nuo 2009-08-05 iki 2009-08-20 jam buvo suteikta teisė tik į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą.

Pareiškėjo teigimu, kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, atskirų gyvenamųjų patalpų nerūkantiems nebuvo. Kamerose tarakonai, žiurkės. Laisvės atėmimo ir laikino suėmimo įstaigų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, konstrukcijose buvo asbesto, kuris kėlė pavojų jo sveikatai. Pareiškėjui buvo draudžiama turėti kompiuterį, šiltus pledus, muzikos grotuvus. Duodamo maisto vertė (nuo 1300 iki 1500 kcal) neatitiko jo poreikių, o artimieji maisto perduoti negalėjo.

Teigia, kad negaudavo trumpalaikių pasimatymų, dėl ko nutrūko socialiniai ryšiai, socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė. Areštinėje, Lukiškių TI-K ir Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriuje buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, didelę neturtinę žalą, išsiskyrė su žmona. Be to, Vilniaus pataisos namuose po ilgalaikio pasimatymo buvo atliekama krata, kurios metu dalyvavo kitos lyties pareigūnai.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad nuo 2008-03-17 jis buvo konvojuojamas iš Ukmergės areštinės į Lukiškių TI-K apie 10 kartų. Konvojavimo trukmė apie 5 valandas. Kiekvieną kartą buvo konvojuojamas tuo pačiu automobiliu Mercedes Benz, kurio valstybinio numerio neprisimena. Vienu metu ta pačia transporto priemone buvo konvojuojama 8-10 žmonių, konvojavimo patalpos plotas, pareiškėjo skaičiavimais, apie 9 kv. m. Pareiškėjas teigia, kad konvojavimo automobilyje saugos diržų nebuvo, sėdėjo ant lentos, kurios ilgis – 3 m, plotis 0,42 m. Kartais dėl sėdimų vietų stokos tekdavo stovėti. Konvojaus automobilis nešildomas, todėl oro temperatūra buvo nuo + 8° iki + 16°C. Automobilyje nebuvo ventiliacijos, trūko oro, konvojavimo metu pykino iki sąmonės praradimo. Tikslaus konvojavimo skaičiaus, kuris vyko 2008 m. rudenį ir žiemą neprisimena. Pažymėjo, kad informaciją apie tai Viešojo saugumo tarnyba atsisakė suteikti.

Pareiškėjo teigimu, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis areštinėje, Lukiškių TI-K, LAVL, Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas ir Viešojo saugumo tarnybos konvojuojamas nežmoniškomis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė stipriais dvasiniais išgyvenimais, depresija, sveikatos sužalojimu ( 1 t. 1-14, 39-40 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundais nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apskr. VPK Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje A. K. buvo laikomas laikotarpiais nuo 2008-03-18 iki 2008-04-07, nuo 2008-04-09 iki 2008-04-14, nuo 2008-04-28 iki 2008-05-04 (paleistas iš areštinės), nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30, nuo 2008-07-28 iki 2008-08-11, nuo 2008-08-18 iki 2008-09-01, nuo 2008-09-15 iki 2008-09-29 ir nuo 2008-10-27 iki 2008-11-10. Visais atvejais, išskyrus kai 2008-05-04 buvo paleistas iš areštinės, A. K. iš areštinės buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K. Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas, teigia, kad pareiškėjas visą aukščiau nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl mano, kad yra pagrindas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008-03-18 iki 2008-11-10 taikyti ieškinio senaties terminą.

Dėl laikymo sąlygų paaiškino, kad areštinės administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Pažymėjo, kad jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl mano, kad nėra pagrindo spręsti, jog jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Akcentavo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu. vykdymu. Teigia, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nesant įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų pareiškėjui sukeltos konkrečios pasekmės, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui kilo žala, kuri valstybės turėtų būti atlyginta ( 1 t. 167-171 b. l., 2 t. 21-25 b. l.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo reikalavimais nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas A. K. Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2008-06-30 iki 2008-07-28, nuo 2008-09-01 iki 2008-09-15, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-02, nuo 2008-10-23 iki 2008-10-27, nuo 2008-11-10 iki 2009-02-13. Pareiškėjas į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2008-06-30 iki 2009-02-13, į teismą kreipėsi 2014-03-07 ir 2014-04-07, t. y. praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti.

Dėl laikymo sąlygų nurodė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Neneigia, kad dėl didelio suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Pažymėjo ir tai, kad kameros yra nuolat dezinfekuojamos, vabzdžių ir graužikų naikinimą bei profilaktinius patikrinimus atlieka bendrovė pagal sudarytą sutartį. Kameros remontuojamos pagal nustatytą planą ir turint tam reikalingą finansavimą.

Mano, kad Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, dėl kurių jam galėjo kilti žala, todėl pareiškėjo reikalavimas ją atlyginti yra nepagrįstas ( 1 t. 95-99 b. l. ).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundo reikalavimais taip pat nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydytas tik vieną kartą, t. y. nuo 2009-03-27 iki 2009-04-03, o nuo 2009-04-03 iki 2009-07-23 LAVL direktoriaus įsakymu Nr. 13/21 buvo paskirtas į staliaus pareigas Ūkio aptarnavimo būryje. Pažymėjo, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų. Nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurioje buvo nustatyta ploto norma vienai lovai – 7 kv. m. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121 -5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11¹.4 „5,1 kv. m. – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“. Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ji privalo suteikti stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat nurodė, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Teigė, kad LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl, LAVL manymu, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose.

Nurodė ir tai, kad remiantis Taisyklių V dalies „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35 punktu, LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi pažeidimai ir/ar neatitikimai Higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbai pagal sutartį atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose.

LAVL kamerose sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Taisyklių 35.5 punkto nuostatomis. Pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Taisyklių 258 p. pagal nustatytą grafiką, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal LAVL ir Lukiškių TI-K maisto tiekimo sutartį, maistas tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos. Valgiaraščiai patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“ (su ankstesniais pakeitimais). Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas turėjo teisę iš asmeninių lėšų apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Nurodė, kad Taisyklių XXVII dalis nedraudžia turėti ir naudoti kompiuterių, grotuvų ir kitos technikos. Siekiant užtikrinti tiek pacientų, tiek jų artimųjų sveikatą bei vykdant prevencines priemones, neplisti užkrečiamosioms ligoms už LAVL ribų, mano, kad teise į ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas galėjo ir turėjo pasinaudoti bausmės atlikimo vietoje.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrįsdamas priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 50 000,00 Lt neturtinės žalos suma.

Šalies argumentai

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus beveik 5 (penkiems) metams nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos (nuo hospitalizacijos datos). CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminas, kurį prašo taikyti ir skundą atmesti ( 1 t. 154-157 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareikštu skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose nėra sisteminama informacija apie tai, kiek asmenų konkrečioje kameroje yra laikoma tam tikru laikotarpiu. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau - Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodytoje gyvenamojoje patalpoje Nr. 301 vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus. Pareiškėjo nurodytoje patalpoje Nr. 301 vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Tvirtino, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Teigė, kad Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma) 11 punkte ir Bausmių vykdymo kodekso 146 str. 2 d. nustatyta teisė nuteistiesiems į pasivaikščiojimus lauke, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pareiškėjui bausmę atliekant gyvenamojoje patalpoje Nr. 301, jis galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamojoje patalpoje privalėjo būti tik nakties metu. Taip pat nebuvo pažeista Higienos normos 68 punkte įtvirtinta teisė kartą per savaitę praustis po šiltu dušu.

Dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais paaiškino, kad rūkyti bendrose gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems draudžiama, atsižvelgiant į Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, ir Lietuvos higienos HN 76:2013 14 p. nuostatas. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namų lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.

Pažymėjo ir tai, kad gyvenamoji patalpa Nr. 301, kurioje A. K. gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis. Atkreipė dėmesį, kad minėtame teisės akte nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Tvirtina, kad Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka LR Teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog nuteistųjų būriui yra skirti tik 5 tualetai ir, kad toks tualetų skaičius yra nepakankamas bausmę būryje atliekantiems nuteistiesiems, paaiškino, kad aukščiau paminėtose taisyklės iš esmės nurodo vieno sanitarinio ir higienos mazgo būtinumą būriui, nereglamentuojant klozetų ar unitazų skaičiaus. Vienas klozetas ar unitazas skiriamas dvylikai žmonių. Vilniaus pataisos namų tvirtinimu, prausyklų ir tualetų patalpos taip pat yra tinkamai įrengtos, patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus.

Vilniaus pataisos namai nesutinka ir su pareiškėjo skundo teiginiais dėl nepakankamo maisto kaloringumo. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Šalies argumentai

Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nei Vilniaus pataisos namų administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms nėra pateikęs nei vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Mano, kad vien skunde nurodytos skundžiamos aplinkybės dėl patalpos ploto, netinkamo inventoriaus ir kitų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje negalėjo A. K. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Taip pat pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurps galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tiek Psichologinės tarnybos, tiek ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, tokių duomenų neturi. Todėl daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti apie galimai per mažo gyvenamojo ploto ar kitų skunde nurodytų aplinkybių poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Mano, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės ( 1 t. 70-73 b. l.).

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) su pareiškėjo skundų teiginiais dėl konvojavimo nesutiko. Atsiliepime į skundus nurodė, kad pagal 2013-12-23 Tarnybos dokumentacijos planą Nr. 47D-591, patvirtintą Tarnybos vado, konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus. Tarnybos duomenimis, pareiškėjas per paskutinius 3 metus nuo 2011-03-07 iki 2013-03-07 nebuvo konvojuotas.

Visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimas su paskirties nurodymu, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitos, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Paminėti dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu.

Pabrėžė, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 96-3613) (toliau - Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Remiantis Konvojavimo taisyklių 109 str. Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, apie tai darant įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Remdamasis teismine praktika, nurodė, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 straipsnis). Tarnyboje nėra duomenų apie tokias aplinkybes dėl pareiškėjo konvojavimo. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

Tarnyba dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su jos veiksmais, atliktais iki 2011-03-07, vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ( 1 t. 138-140 b. l. ).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundų reikalavimais nesutiko. Atsiliepime į skundus nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių ir dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą ir neprašo šio termino atnaujinti. Dėl šių priežasčių prašo taikyti senatį.

Šalies argumentai

Pažymėjo, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad atsakovo atstovai būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi, iš to sprendžia, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jis jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą ( 1 t. 148-152 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovo atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos patirtos laikotarpiu nuo 2008-03-18 iki 2008-11-10, atlyginimo.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie VRM atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjas skundžia Tarnybos veiksmus, kurie buvo atlikti 2008 metais, paršo taikyti ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus apskr. VPK Ukmergės r. policijos komisariato areštinės, Lukiškių TI-K, LAVL, Vilniaus pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos (jų pareigūnų) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių laikymo (tinkamo gyvenamojo ploto, gyvenamųjų patalpų įrengimo, apšvietimo, ventiliacijos, teisės į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, naudotis kompiuteriu, muzikos grotuvu, dušu, pasivaikščioti ir kt. ) ir konvojavimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2008-03-17 iki 2014-03-14, atlyginimo.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu areštinėje prasidėjo 2008-03-18 ir tęsėsi su pertraukomis iki 2008-11-10, Lukiškių TI-K – nuo 2008-04-07 iki 2009-02-13 su pertraukomis, LAVL – nuo 2009-03-27 iki 2009-07-24, Viešojo saugumo tarnyboje – nuo 2008-03-18 iki 2008-11-10, o skundą pareiškėjas teismui padavė (išsiuntė paštu) 2014-03-14 ( 1 t. 1-14, 18-21, 25-26, 70-73, 96, 138-140, 167-17 b. l. ). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias laikymo suėmime sąlygas. Iš skundo turinio matyti, kad neigiamus padarinius (nepatogumus) dėl galimai netinkamų suėmimo sąlygų pareiškėjas jautė visais buvimo areštinėje laikotarpiais. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus.

Atsakovo atstovai Vilniaus apskrities VPK, Lukiškių TI-K, LAVL ir Viešojo saugumo tarnyba atsiliepimuose į skundus, o Vilniaus apskrities VPK ir Tarnybos atstovas ir teismo posėdyje pareiškėjo skundo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, Lukiškių TI-K, LAVL ir Viešojo saugumo tarnybos, priteisimo už laikotarpius nuo 2008-03-18 iki 2008-11-30, nuo 2008-04-07 iki 2009-02-13 ir nuo 2009-03-27 iki 2009-07-23 prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiais nuo 2008-03-18 iki 2008-11-30, nuo 2008-04-07 iki 2009-02-13 ir nuo 2009-03-27 iki 2009-07-23 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde paaiškino, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka. Be to, pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų pareigūnai jam grasino nuobaudomis, jei jis kreipsis dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų į teismą. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gina nacionalinės teisės aktai, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės anksčiau susipažinti su EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, nepaneigia to, kad pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2008-03-18 iki 2008-11-30, nuo 2008-04-07 iki 2009-02-13 ir nuo 2009-03-27 iki 2009-07-23. Neatnaujinus ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2008-03-18 iki 2008-11-30, nuo 2008-04-07 iki 2009-02-13 ir nuo 2009-03-27 iki 2009-07-23 pareikšti, pareiškėjo skundas dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, Lukiškių TI-K, LAVL ir Viešojo saugumo tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei nustatęs, kad atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai neprašo taikyti ieškinio senaties, teismas toliau pasisako tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinę žalą, patirtą laikotarpiais nuo 2009-02-13 iki 2009-03-27 ir nuo 2009-07-23 iki 2014-03-14.

Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2009-02-13 iki 2009-03-27 ir nuo 2009-07-23 iki 2014-03-14 buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos Vilniaus pataisos namuose kalinimo sąlygų pažeidimus: minimalaus ploto normos ir higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų (ventiliacijos, apšvietimo, maitinimo, prausimosi duše ir kt.) nesilaikymas, laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimų trukmės, teisės į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus neužtikrinimas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

LR bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. LR bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sekcijos Nr. 301 plotas pagal jo išmatavimus yra 30 kv. m., joje kartu su juo buvo laikoma 11 asmenų. Tačiau remiantis Vilniaus pataisos namų atsiliepimo į skundą, registracijos kortelės ir pastato plano duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas gyvenamosios patalpos Nr. 301 plotas – 35,26 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų ( 1 t. 70, 76, 82 b. l.). Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nurodytų matavimų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Vilniaus pataisos namų oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo.

Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85. Šių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą gyvenamosios patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių, darytina išvada, kad vienam asmeniui teko apie 3,21 kv. m. (35,26/11) viso patalpos ploto, o tai atitinka Taisyklėse nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui reikalavimą. Tai, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai užėmė dalį patalpos ploto, neleidžia kitaip vertinti šių aplinkybių, kadangi Taisyklėse nenumatyta, kad į nustatytą minimalią ploto normą neįskaitomas baldais ar kitu inventoriumi užimamas plotas. Be to, šiuo aspektu vertintina ir tai, kad pagal Vilniaus pataisos namų pateiktus rašytinius įrodymus dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji pataisos namuose lokaliniame sektoriuje gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ( 1 t. 88 b. l.). Byloje duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė pataisos namuose buvo apribota (išskyrus jo buvimą baudos izoliatoriuje), nėra. Taigi, darytina išvada, kad jokio Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatyta, o pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo yra nepagrįsti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 11.5 - 11.6 punktuose nustatyta, kad paprastajai nuteistųjų grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Taip pat įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamojoje patalpoje yra 3 langai, lango stiklo išmatavimas 170 cm x 2145 cm, patalpoje veikia 2 dieninės lempos. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta, kad nurodytas kameros įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir turėjo tam tikrą įtaką pareiškėjo gyvenimo kokybei ir sveikatai, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis pažymėtina, kad LR tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys. Higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, Vilniaus pataisos namų administracija turi pareigą pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu.

Atsiliepime į skundą Vilniaus pataisos namai paaiškino, kad pataisos namų lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu rūkančiais asmenimis kreipėsi į pataisos namų administraciją, o pataisos namų administracija būtų nubaudusi asmenis, laikomus patalpoje Nr. 301, už rūkymą ne tam skirtoje vietoje, nėra. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šis pažeidimas neįrodytas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į žalos atlyginimą šioje dalyje.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto pareiškėjas nurodė, kad, jo paskaičiavimais, jis užima 62 kv. m., ir juo vienu metu naudojasi apie 150 žmonių.

Pagal Higienos normos 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. LR Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos namuose įrengiami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (19-21 punktų) reikalavimais. Pažymėtina, kad nei šios taisyklės, nei kiti pataisos namų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, nereglamentuoja. Duomenų, kad aptariama teise pareiškėjas negalėjo pasinaudoti ar, kad pasivaikščiojimo kiemelio ploto galimas trūkumas turėjo įtakos pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, nėra. Taigi, pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytos sąlygos sąlygojo neturtinės žalos kilimą, nėra, todėl ši skundo dalis taip pat yra nepagrįsta.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose jam buvo paskirtos nuobaudos, todėl jis 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatorių laikotarpiais nuo 2009-07-16 iki 2009-08-01 ir nuo 2009-08-05 iki 2009-08-20. Teigia, kad šiais laikotarpiais jam nebuvo suteikta galimybė būti gryname ore ne mažiau kaip 8 val. per parą bei teisė į pasimatymus.

LR Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti.

Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas skunde aplinkybes, darytina išvada, nurodytos įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, o tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės jo nurodytu laikotarpiu būti gryname ore ilgiau nei 8 val. ir gauti pasimatymus su artimaisiais, lėmė ne Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmai, o paties pareiškėjo netinkamas elgesys (kalinimo režimo pažeidimai), dėl kurių jam buvo paskirtos nuobaudos ( 1 t. 78-80 b. l.). Byloje duomenų, kad šias nuobaudas pareiškėjas ginčijo ir jos pripažintos neteisėtomis, byloje nėra. Jokių byloje įrodymų, kad pareiškėjas dėl teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimo ir pasimatymų nesuteikimo drausminių nuobaudų atlikimo ar kitu ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į pataisos namų administraciją, nėra.

Dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų pažymėtina, kad pagal Taisyklių 102 punktą pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareiškėjas, teigdamas, kad Vilniaus pataisos namuose jam nebuvo suteikti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, konkrečiai nenurodė, kada tokių pasimatymų prašė, bei nepateikė įrodymų, kad pasimatymus jam buvo atsisakyta suteikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad po ilgalaikio pasimatymo atliekant kratą dalyvavo kitos lyties asmenys, tačiau konkrečių aplinkybių, tikslaus pažeidimų laiko ir pasekmių, kurios galimai atsirado dėl jo nurodyti pažeidimo, nenurodė ir įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas laiko skundą šioje dalyje nepagrįstu, todėl atmestinu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo leidžiama praustis tik kartą per savaitę šiltu vandeniu. Higienos normos 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos nurodytos ir Taisyklių 258 punkte. Taigi, įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, darytina išvada, kad teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos, juo labiau, nėra jokio Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl to, kad apie 90 žmonių yra skirti tik 5 tualetai. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą sanitarinis ir higienos mazgas įrengiamas kiekvienam būriui. Byloje duomenų, kad Vilniaus pataisos namuose esantys sanitariniai mazgai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nėra, o pareiškėjo skundo teiginiai, kad tualetu naudojasi apie 90 žmonių vienu metu yra nelogiški ir nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo dušų skaičiaus. Vilniaus pataisos namuose į dušą nuteistieji vedami kartą per savaitę. Atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, tai daroma pagal patvirtintą grafiką, o ne 130 asmenų vienu metu, kaip nurodo pareiškėjas.

Vilniaus pataisos namų 2013-09-16 rašte Nr. 42-825(1), adresuotame pareiškėjui nurodyta, kad pataisos namų gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Rekonstruojant pastatus, asbestas nebuvo naudojamas ( 1 t. 22-23 b. l.). Byloje duomenų, kad šis raštas nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, nėra, todėl teismas netikėti Vilniaus pataisos namų pateiktais oficialiais duomenimis neturi pagrindo. Kaip matyti, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose atliko po 2006 metų. Jokių objektyvių įrodymų, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto ir jis turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, nėra. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl sveikatos sutrikdymo gyvenant pastate, kurio konstrukcijose naudojamas asbestas, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11. 8 punktą (galioja nuo 2011-06-19) gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per atidarytą langą, o tai atitinka minėtų taisyklių reikalavimus. Jokių individualizuotų aplinkybių, kaip patalpų vėdinimas įtakojo jo sveikatos būklę ir galimą neturtinės žalos atsiradimą, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad per parą jis gaudavo nuo 1500 iki 1600 kcal energetinės vertės maisto produktų, kurių nepakako jo fiziologiniams poreikiams patenkinti.

LR bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (173 straipsnio 8 dalis ). Pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytą maisto energetinę vertę ir, kad dėl šio trūkumo jis kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl maitinimo normų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, taip pat nėra ( 1 t. 85 b. l.). Tačiau vertintina ir tai, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl remiantis LR bausmių vykdymo kodekso 73 straipsniu turėjo teisę įsigyti maisto produktų pataisos namų parduotuvėje ir kompensuoti maisto trūkumą. Duomenų, kad šia teise pareiškėjas negalėjo pasinaudoti, nėra. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Skunde nurodytos skundžiamos aplinkybės dėl patalpos ploto, netinkamo inventoriaus ir kitų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje, nepateikiant jas patvirtinančių įrodymų, teismo vertinimu, negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pažymėtina, kad tam tikras nuteistųjų bei suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas neturtinės žalos, o taip pat ir neteisėtų valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmų buvimo faktas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė