- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-259-177/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- P. P., R. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. (P. P.) gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 55 MGL (7 150 Lt, arba 2 070 Eur) dydžio bauda;
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu R. Š. (R. Š.) pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad apgaulingai organizavo UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą ir pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą, UAB „xxx“ priklausantį turtą:
jis nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d., būdamas UAB „xxx“ (įmonės kodas xxx, registracijos adresas: (duomenys neskelbtini) direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 2 punkto nuostatą, kad ,,už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, 4 straipsnį, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, privalėdamas organizuoti ir kontroliuoti UAB „xxx“ buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, pateikiama laiku bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, neorganizavo UAB „xxx“ buhalterinės apskaitos tvarkymo taip, kad į apskaitą būtų įrašytos visos ūkinės operacijos, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, žinodamas, kad 2009 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais UAB ,,xxx“, išrašydama krovinio važtaraščius bei PVM sąskaitas faktūras, pardavė UAB ,,xxx“ nerūšiuotas stiklo ir popieriaus atliekas, nepateikė apie tai nieko nežinantiems UAB ,,xxx“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims – UAB ,,xxx“ darbuotojoms PVM sąskaitų faktūrų: 2009-06-03 EK Nr. 00230 už 4 671,46 Lt sumą, 2009-06-08 EK Nr. 00231 už 4 631,48 Lt sumą, 2009-06-09 EK Nr. 00232 už 2 290,75 Lt sumą, 2009-06-10 EK Nr. 00233 už 4 731,44 Lt sumą, 2009-06-12 EK Nr. 00234 už 3 065,44 Lt sumą, 2009-06-16 EK Nr. 00235 už 3 115,42 Lt sumą, 2009-06-19 EK Nr. 00236 už 2 125,82 Lt sumą, 2009-06-22 EK Nr. 00237 už 2 474,01 Lt sumą, 2009-06-26 EK Nr. 00238 už 2 290,75 Lt sumą, 2009-07-02 EK Nr. 00245 už 2 466,16 Lt sumą, 2009-07-08 EK Nr. 00246 už 2 531,61 Lt sumą, 2009-07-10 EK Nr. 00247 už 2 948,82 Lt sumą, 2009-07-14 EK Nr. 00248 už 2 214,83 Lt sumą, 2009-07-17 EK Nr. 00249 už 2 395,47 Lt sumą, 2009-07-21 EK Nr. 00250 už 3 232,04 Lt sumą, 2009-07-24 EK Nr. 00251 už 2 322,17 Lt sumą, 2009-07-27 EK Nr. 00252 už 2 445,21 Lt sumą, 2009-07-30 EK Nr. 00253 už 2 591,82 Lt sumą, 2009-08-03 EK Nr. 00264 už 3 159,45 Lt sumą, 2009-08-05 EK Nr. 00265 už 2 618,95 Lt sumą, 2009-08-06 EK Nr. 00266 už 2 667,50 Lt sumą, 2009-08-11 EK Nr. 00267 už 3 445,05 Lt sumą, 2009-08-12 EK Nr. 00268 už 2 787,46 Lt sumą, 2009-08-14 EK Nr. 00269 už 2 598,96 Lt sumą, 2009-08-17 EK Nr. 00270 už 3 641,40 Lt sumą, 2009-08-19 EK Nr. 00271 už 2 813,16 Lt sumą, 2009-08-21 EK Nr. 00272 už 2 678,93 Lt sumą, 2009-08-25 EK Nr. 00273 už 2 870,28 Lt sumą, 2009-08-26 EK Nr. 00274 už 2 770,32 Lt sumą, 2009-08-27 EK Nr. 00275 už 3 677,10 Lt sumą, 2009-08-31 EK Nr. 00276 už 2 710,34 Lt sumą, dėl to minėtu laikotarpiu darbuotojos jų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą.
P. P., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nepateikė UAB ,,xxx“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims – UAB ,,xxx“ darbuotojoms, nežinojusioms apie gautus pinigus, pinigų priėmimo kvitų: 2009-06-10 serija EKO Nr. 61 už 14 034,38 Lt sumą, 2009-06-17 serija EKO Nr. 040 už 3 858,02 Lt sumą, 2009-06-26 serija EKO Nr. 62 už 15 362,19 Lt sumą, 2009-07-14 serija EKO Nr. 63 už 10 161,42 Lt sumą, 2009-07-30 serija EKO Nr. 64 už 12 986,71 Lt sumą, 2009-08-17 serija EKO Nr. 66 už 17 277,37 Lt sumą, 2009-08-31 serija EKO Nr. 67 už 21 161,53 Lt sumą, iš viso už 94 841,62 Lt sumą. Dėl to minėtu laikotarpiu bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuota 94 841,62 Lt pajamų. Tokiu būdu P. P. apgaulingai organizavo UAB „xxx“ apskaitos tvarkymą, ir dėl nustatytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 3 d. iš dalies negalima nustatyti UAB „xxx“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.
Be to, P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d., būdamas UAB „xxx“ (įmonės kodas xxx, registracijos adresas: (duomenys neskelbtini) direktorius, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 punkto nuostatą, kad ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 16 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad ,,ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ III skyriaus 16 punkto nuostatą, kad ,,visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. iš UAB ,,xxx“ direktoriaus K. K. gavęs grynuosius pinigus pagal pinigų priėmimo kvitus: 2009-06-10 serija EKO Nr. 61 už 14 034,38 Lt, 2009-06-17 serija EKO Nr. 40 už 3 858,02 Lt, 2009-06-26 serija EKO Nr. 62 už 15 362,19 Lt, 2009-07-14 serija EKO Nr. 63 už 10 161,42 Lt, 2009-07-30 serija EKO Nr. 64 už 12 986,71 Lt, 2009-08-17 serija EKO Nr. 66 už 17 277,37 Lt, 2009-08-31 serija EKO Nr. 67 už 21 161,53 Lt, iš viso už 94 841,62 Lt, minėtų pinigų priėmimo kvitų nepateikė UAB ,,xxx“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims – UAB ,,xxx“ darbuotojoms, dėl to minėtu laikotarpiu UAB ,,xxx“ kasos knygoje neužpajamavus 94 841,62 Lt pajamų, šių pajamų neįtraukus į bendrovės buhalterinę apskaitą, jis įgijo galimybę neteisėtai disponuoti jo žinioje buvusiu didelės vertės svetimu UAB „xxx“ priklausančiu turtu – 94 841,62 Lt ir šiuos jam patikėtus pinigus pasisavino.
Šalies argumentai
Nuteistojo P. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Svetimo turto negrąžinimas, nors iš esmės piniginės lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą, neatliekant jokių veiksmų jį naudoti kaip nuosavą, nesudaro turto pasisavinimo objektyviosios pusės sudėties požymių.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio mėn. UAB ,,xxx“ buvo užpajamuotos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias P. P. buvo išmokėta už UAB „xxx“ parduotas antrines žaliavas 90 983,60 Lt. Šios piniginės lėšos nebuvo nuslėptos, jos įneštos į UAB „xxx“ kasą, iš jų buvo skiriamos išlaidos kurui, darbo užmokesčiui, mokesčiams, kitoms bendrovės reikmėms, nes tuo metu UAB „xxx“ atsiskaitomosios sąskaitos jau buvo areštuotos už įvairius įsiskolinimus. Tokiu būdu UAB „xxx“ galėjo vykdyti atsiskaitymus tik grynaisiais pinigais, kartais iš bendrovės akcininkų skolintais pinigais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti ir tai, ar, neteisėtai disponuojant bendrovės turtu arba jį paimant, bendrovei padaryta turtinės žalos. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalteriniuose apskaitos dokumentuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-P-95/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Bendrovės buhalteriją įvairiais laikotarpiais tvarkę asmenys teisme patvirtino, kad P. P. pateikiami įtraukti į buhalterinę apskaitą dokumentai dažnai būdavo su klaidomis, dėl to juos reikėdavo taisyti, perdaryti. Tai patvirtina P. P. teiginį, kad jam inkriminuotos PVM sąskaitos faktūros buvo pateiktos UAB „xxx“ su klaidingai nurodyta jų išrašymo data, todėl jų nepriėmė iš P. P., jam jas reikėjo pataisyti. Vėliau pagal naujo direktoriaus nurodymą pasikeitė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, t. y. J. G.. Teisme nustatyta, kad ji buvo gavusi naujojo UAB „xxx“ direktoriaus R. Š. nurodymus iš P. P. nepriiminėti jokių dokumentų. P. P. teigė jai perdavęs inkriminuotas PVM sąskaitas faktūras, tačiau jos nebuvo įtrauktos į UAB „xxx“ apskaitą ir, tik UAB ,,xxx“ direktoriui pareikalavus, jos buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą. Visi šie veiksmai atlikti iki bankroto bylos iškėlimo bei ikiteisminio tyrimo pradžios. Taigi akivaizdu, kad P. P. ne tik nesiekė pasisavinti bendrovės turto, bet aktyviais veiksmais, ne kartą vykdamas pas bendrovės buhalterę ir bendrovės naują direktorių su dokumentais, siekė pateikti bendrovės buhalterijai trūkstamus buhalterinius dokumentus.
Teismas konstatavo, kad inkriminuota piniginė suma nebuvo užpajamuota bendrovės kasoje ir nebuvo atspindėta bendrovės finansiniuose dokumentuose, tačiau tam yra paaiškinimas, kodėl tokie dokumentai nebuvo surašyti: inkriminuotos PVM sąskaitos faktūros buvo surašytos su apsirikimo klaidomis, dėl to nebuvo priimtos, o nuo 2009 m. spalio mėn. naujo direktoriaus R. Š. paskirta buhalterė J. G., tvarkiusi buhalterinę apskaitą, direktoriaus nurodymu iš P. P. jokių dokumentų nepriiminėjo. Tokiu būdu P. P. į kasą įnešti pinigai nebuvo užpajamuoti.
Teisme specialistė G. K. nurodė, kad darant ekspertizę nebuvo atlikta bendrovės kasos inventorizacija, ekspertei tokia galimybė nebuvo suteikta. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo teigti, kad į kasą nebuvo įnešta P. P. inkriminuota pinigų suma. Be to, ekspertė nurodė, kadangi dėl P. P. inkriminuotų piniginių lėšų (90 983,60 Lt) iš tuometinio direktoriaus R. Š. nebuvo jokių pretenzijų, didesnė tikimybė yra teigti, kad šios piniginės lėšos buvo bendrovės kasoje, tačiau dėl skunde išdėstytų aplinkybių jos nebuvo tinkamai užpajamuotos. R. Š. vadovavimo bendrovei laikotarpiu P. P. nebuvo reikšta jokių pretenzijų dėl minimos pinigų sumos. Tai patvirtina, kad P. P. faktiškai nebuvo skolingas bendrovei.
Kita vertus, vertinant specialistės G. K. padarytas išvadas, atliekant ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nebuvo nustatyta 2010 m. kovo 31 d. J. B. išmokėtų 84 565,98 Lt grynųjų pinigų kilmė nurodant tik tai, kad jie išmokėti iš kasos J. B.. Šias išlaidas patvirtinančių dokumentų specialistė nėra mačiusi, taip pat tokių dokumentų nepateikta prie bylos medžiagos. Ištyrus į Vilniaus savivaldybės archyvą perduotus saugoti visus BUAB „xxx“ dokumentus, tokių dokumentų taip pat neaptikta. Be to, pinigų išmokėjimo orderyje nėra J. B. parašo, bet yra kaip išmokėtojo R. Š. parašas. Tai liudija, kad jis pinigus paėmė, bet niekam neišmokėjo. Akivaizdu, jog tai P. P. įnešti į kasą, tačiau tinkamai neužpajamuoti pinigai.
Šioje situacijoje apskritai keltinas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teisme paaiškėjo, kad dar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu iš R. Š. ir P. P. priteista solidariai tiek šioje byloje P. P. inkriminuota suma (90 983,60 Lt), tiek R. Š. paimta 653 000 Lt paskola iš UAB ,,xxx“. Teismo sprendimas nepradėtas vykdyti iki šiol, tačiau imtasi baudžiamosios atsakomybės, neišsprendus ginčo civiline tvarka.
Kita vertus, už antrinių žaliavų pardavimą P. P. gaudavo iš UAB ,,xxx“ skirtingas pinigų sumas skirtingu laiku. Kiekvienu atveju suma neviršijo 250 MGL dydžio. Jeigu P. P. ir būtų pripažintas kaltu, jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio l dalį ir, atsižvelgiant į BK 54, 55 straipsnius, neturėtų būti siejama su laisvės atėmimo bausmės skyrimu, nes jis yra dirbantis ir teisiamas pirmą kartą. Jam galėtų būti taikomos ir BK 75 straipsnio nuostatos.
Teismas nepagrįstai nusprendė, kad P. P. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Pagal bendrovės finansinius dokumentus jis skolingas būtent tą sumą bendrovei, kuri apskaityta minimose PVM sąskaitose faktūrose. Kita vertus, R. Š. vadovavimo laikotarpiu apskritai nebuvo įmanoma objektyviai nustatyti bendrovės veiklos. Kaip matyti iš specialistės išvados dokumentų, skaičiais nurodytos piniginės pozicijos nesutampa su žodžiu nurodytomis pozicijomis, finansiniai dokumentai be parašų ir pan. Be to, atsižvelgiant į bylos medžiagą tikėtina, kad dalis buhalterinių dokumentų nuslėpta, o gal ir sunaikinta būtent R. Š. iniciatyva. Šios abejonės pagrįstos įrodymais, o būtent, 2013 m. liepos 19 d. UAB „xxx“ patalpose rasti UAB „xxx“ dokumentai, nors R. Š. užtikrino bankroto administratorę, kad visus UAB „xxx“ dokumentus pagal jos reikalavimą perdavė iki 2010 m. gegužės 26 d. Tokiu būdu būtent paskutiniam bendrovės direktoriui R. Š. tenka atsakomybė pagal BK 222 straipsnio l dalį, nes, priimdamas vadovavimą bendrovei, jis P. P. nereiškė jokių priekaištų dėl dokumentų, apskritai atsiribojo nuo jo. Akivaizdu, kad tik R. Š. dėka specialistė negalėjo nustatyti tikrosios UAB „xxx“ finansinės padėties tam tikru laikotarpiu, nes nebuvo išsaugoti dokumentai. Pats R. Š. visiškai nesusigaudė bendrovėje esančioje realioje situacijoje, net nesuprato, iš kur susidarė kasoje nesantis 733 672 Lt grynųjų pinigų likutis.
P. P. nebuvo jokio tikslo savintis UAB „xxx“ piniginių lėšų, nes jis, gaudamas paskolą UAB „xxx“ veiklai vykdyti, laidavo bankui savo asmeniniu turtu. Taigi norėjo vystyti bendrovę, tačiau, pasikeitus direktoriui, bendrovė faktiškai žlugo. Teisme R. Š. prisipažino siekęs priversti P. P. atiduoti savo bendrovės akcijas, tačiau, P. P. nesutikus to daryti, privedė bendrovę prie bankroto. Šios aplinkybės galėjo turėti įtakos jų priešiškiems tarpusavio santykiams bei galbūt P. P. įneštų į kasą pinigų nuslėpimui.
Nuteistojo P. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašė nuosprendį dėl P. P. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistasis P. P. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti, nuteistasis R. Š. paliko spręsti teismui.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. P. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, P. P. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veikas, paskyrė teisingas bausmes, tačiau, pakeitus baudžiamąjį įstatymą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), nuteistajam yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Dėl to nuosprendis keičiamas.
Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį
Byloje nustatyta, kad P. P., būdamas UAB „xxx“ direktorius ir pagal einamas pareigas savo žinioje turėdamas UAB „xxx“ turtą, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. iš UAB ,,xxx“ direktoriaus K. K. gavęs grynuosius pinigus pagal pinigų priėmimo kvitus – iš viso 94 841,62 Lt – pinigų priėmimo kvitų nepateikė UAB ,,xxx“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, dėl to minėtu laikotarpiu UAB ,,xxx“ kasos knygoje neužpajamavus 94 841,62 Lt pajamų, šių pajamų neįtraukus į bendrovės buhalterinę apskaitą, jis įgijo galimybę neteisėtai disponuoti jo žinioje buvusiu didelės vertės svetimu, UAB „xxx“ priklausančiu turtu – 94 841,62 Lt ir šiuos jam patikėtus pinigus pasisavino.
Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo P. P., neteisėtai disponuodamas jo žinioje buvusiu bendrovės turtu: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams.
Apie tokio sumanymo buvimą jo veikoje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei padaryta žalos, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.
Nuteistasis P. P. neigė pasisavinęs jam inkriminuotą UAB ,,xxx“ priklausantį turtą ir teigė visas pinigines lėšas naudojęs išimtinai bendrovės interesams: kurui, darbo užmokesčiui, mokesčiams, kitoms bendrovės reikmėms.
Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo iškeltą versiją patikrino Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir padarė išvadą, jog ši versija nepagrįsta, nes, be paties nuteistojo parodymų, jos nepatvirtina jokie kiti duomenys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismo išvada atitinka tiek bylos medžiagą, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012 išaiškinimą, kad „...kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui“.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog, pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui neturi reikšmės.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis P. P., būdamas UAB ,,xxx“ vadovas ir savo žinioje turėdamas bendrovei priklausančius pinigus – 94 841,62 Lt (juos gavo iš UAB ,,xxx“ direktoriaus už UAB ,,xxx“ pateiktas antrines žaliavas), šių piniginių lėšų į bendrovės sąskaitą negrąžino. Tai reiškia, kad tik nuteistasis P. P. valdė, disponavo ir naudojosi šiomis lėšomis savo nuožiūra.
Taigi gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvados, jog P. P. pasisavino išgrynintus pinigus.
Gynėjas apeliaciniame skunde bandė įtikinti teismą, kad pinigai į bendrovės kasą buvo įnešti, tačiau nebuvo tinkamai užpajamuoti, nes PVM sąskaitos faktūros įmonės buhalteriją tvarkiusiems darbuotojams buvo pateiktos su klaidingai nurodyta jų išrašymo data, dėl to nebuvo priimtos, o vėliau naujoji įmonės buhalterė pataisytų dokumentų iš P. P. nepriėmė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią versiją pirmosios instancijos teismas taip pat tyrė ir pagrįstai atmetė.
Nors liudytoja O. Z., tvarkiusi bendrovės UAB ,,xxx“ buhalteriją, bei liudytoja J. P., dirbanti vyr. buhaltere UAB ,,xxx“, neneigė buvus atvejų, kai sąskaitose faktūrose būdavo neatitikimų ir jas reikėdavo taisyti, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad būtent P. P. inkriminuotos PVM sąskaitos faktūros buvo klaidingai surašytos. Liudytoja O. Z. paneigė P. P. grąžinusi taisyti sąskaitas faktūras, kurias neva paskutinį kartą jis buvo jai pristatęs. Liudytoja parodė, kad nuteistasis į buhalteriją nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog UAB ,,xxx“ sumokėjo už produkciją P. P. 94 841,62 Lt ir šie pinigai panaudoti UAB ,,xxx“ reikmėms, todėl jie nebuvo įvesti į bendrovės buhalterinę apskaitą. Visus dokumentus pagal priėmimo–perdavimo aktą ji perdavė naujai buhalterei J. G., tačiau tarp jų tokių dokumentų nebuvo. Liudytoja J. G. patvirtino, kad P. P. jai vežė dokumentus, tačiau susijusius su ilgalaikio turto įsigijimu iš Lenkijos, o ne su UAB ,,xxx“ ūkinėmis operacijomis.
Kita vertus, versiją, jog PVM sąskaitos faktūros buvo surašytos klaidingai, o ištaisius klaidas jos nebuvo priimtos, todėl ir neįtrauktos į įmonės buhalteriją, P. P. iškėlė tik teisme. Dėl to atmetamas kaip nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad P. P. nesiekė pasisavinti bendrovės turto, o aktyviais veiksmais siekė pateikti trūkstamus buhalterinius dokumentus.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas J. B. išmokėtą pinigų sumą (84 565,98 Lt) sieja su P. P. inkriminuota pinigų suma ir daro išvadą, jog J. B. išmokėta ta pati pinigų suma, kurią P. P. įnešė į bendrovės kasą.
Tokius gynėjo skundo argumentus paneigia specialistės J. K. paaiškinimai. Teisme ji patvirtino, kad 84 000 Lt suma, kuri buvo išmokėta J. B., ir 94 000 Lt suma, kurios į kasą neįnešė P. P., negali būti susietos tarpusavyje. Kai pinigai buvo išmokami J. B., tie pinigai kasoje buvo parodomi, kad jie yra, ir iš tų buvusių kasoje pinigų jam išmokėti 84 000 Lt. P. P. inkriminuota pinigų suma į kasą net nepateko. Pagal dokumentus 84 000 Lt negalėjo būti išmokėti iš tų 90 000 Lt, nes jie nebuvo įnešti į kasą. Jei pinigai būtų įnešti į kasą, jie turėjo atsispindėti. Šiuo atveju būtų pinigų priėmimo kvitai. Jis turėtų atnešti finansininkei, ji turėjo išrašyti kasos pajamų orderį ir paimti grynuosius, tačiau taip nebuvo padaryta. Pagal buhalterinius dokumentus pinigai į kasą nebuvo įnešti.
Aplinkybė, jog bendrovėje nebuvo atlikta inventorizacija, neįrodo pinigus bendrovės kasoje buvus. Byloje nustatyta, kad P. P. iš UAB ,,xxx“ gautų grynųjų pinigų UAB ,,xxx“ kasoje nebuvo, į buhalterinę apskaitą nebuvo įvesti dokumentai, ne tik patvirtinantys pinigų gavimo faktą, bet ir dokumentai, atspindintys inkriminuotas ūkines operacijas tarp šių bendrovių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų išdėstytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog P. P. tiesiogine tyčia, t. y. aiškiai suvokdamas, kad jo žinioje buvusį bendrovės turtą – 94 841,62 Lt pinigines lėšas – savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, tuo ne tik pažeisdamas bendrovės interesus, bet ir darydamas bendrovei atitinkamo dydžio – 94 841,62 Lt – žalą, to ir norėjo.
Byloje nustatyta, kad P. P. per kelis kartus pinigus gavo iš UAB ,,xxx“ ir nė vienos gautos sumos neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje. To neneigia ir pats nuteistasis, tačiau jo gynėjas apeliaciniame skunde teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad kiekvieną kartą perduodama pinigų suma neviršijo 250 MGL dydžio, P. P. veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo tęstinio pobūdžio, juos siejo vieninga tyčia. P. P. pasisavinto turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas.
Gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos nutartys baudžiamosiose bylose negali būti vertinamos kaip teismo precedentai nagrinėjamoje byloje. Susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-P-95/2012 matyti, kad abiejose bylose nustatytos iš esmės skirtingos aplinkybės, nei nagrinėjamoje byloje. Juo labiau, antroje byloje buvo sprendžiamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Negalima sutikti su gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog šioje byloje be pagrindo taikytos baudžiamosios teisės normos.
Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad nuteistasis padarė pavojingą nusikalstamą veiką, kurią draudžia baudžiamasis įstatymas. Veika atitinka Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl P. P. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas kriminaline bausme.
Dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį
Gynėjas apeliaciniame skunde nurodė teismą nepagrįstai nusprendus, jog P. P. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nuteistajam nepadarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl P. P. kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2) apskaitos dokumentų paslėpimą, 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą, 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardintų veikų padarymo atsiranda alternatyvūs padariniai (bent vienas iš jų): negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši nusikalstama veika padaroma, veikiant tyčia.
Nagrinėjamoje byloje aktuali viena iš šių alternatyvių nusikalstamų veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).
Nuteistojo P. P. nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog jis, būdamas UAB „xxx“ direktorius ir būdamas atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nepateikė jo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiems UAB ,,xxx“ darbuotojams PVM sąskaitų faktūrų ir pinigų priėmimo kvitų, dėl ko bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuota 94 841,62 Lt pajamų.
Skundžiamame nuosprendyje konstatuoti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai – dėl P. P. padarytų nusikalstamų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB ,,xxx“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė subjektyvųjį veikos požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia: P. P. sąmoningai netinkamai vykdė buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų (kurie įvardyti skundžiamame nuosprendyje) normas numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo.
Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog gynėjas bandė įtikinti teismą, kad atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tenka paskutiniam bendrovės direktoriui R. Š.
Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Byloje nustatyta, jog UAB ,,xxx“ direktorius K. K. P. P. grynaisiais pinigais sumokėjo pagal pinigų priėmimo kvitus: 2009-06-10 serija EKO Nr. 61 – 14 034,38 Lt, 2009-06-17 serija EKO Nr. 040 – 3 858,02 Lt, 2009-06-26 serija EKO Nr. 62 – 15 362,19 Lt, 2009-07-14 serija EKO Nr. 63 – 10 161,42 Lt, 2009-07-30 serija EKO Nr. 64 – 12 986,71 Lt, 2009-08-17 serija EKO Nr. 66 – 17 277,37 Lt, 2009-08-31 serija EKO Nr. 67 – 21 161,53 Lt, iš viso 94 841,62 Lt. Šiuose pinigų priėmimo kvituose P. P. pasirašė ir eilutėje ,,Pinigus gavau“ įrašė savo vardą bei pavardę. Liudytojas K. K. teisme patvirtino, kad, be atspausdintų pinigų priėmimo kvitų, P. P. jam pateikė atspausdintus krovinio važtaraščius bei PVM sąskaitas faktūras.
Taigi ne R. Š., bet P. P. turėjo pareigą minėtus dokumentus pateikti įmonės buhalteriją tvarkantiems asmenims, tačiau nei būdamas UAB ,,xxx“ direktorius, nei vėliau, kai juo jau nedirbo, įmonės buhalteriją tvarkiusiems asmenims jis PVM sąskaitų faktūrų ir pinigų priėmimo kvitų nepateikė.
Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad dėl R. Š. veiksmų jo vadovavimo laikotarpiu taip pat nebuvo galima nustatyti įmonės finansinės padėties. Skundžiamu nuosprendžiu R. Š. būtent už tai ir nuteistas. Tačiau tai, kad dėl apgaulingo UAB „xxx“ buhalterinės apskaitos tvarkymo kaltu pripažintas ir R. Š., nuteistojo P. P. atsakomybės nepašalina.
Gynėjas daro prielaidą, kad R. Š. dalį buhalterinių dokumentų galėjo nuslėpti arba sunaikinti. Šią abejonę jis grindžia faktu, jog R. Š. naujoje darbovietėje buvo rasti UAB ,,xxx“ dokumentai.
Pirmosios instancijos teisme R. Š. paaiškino, kad visus dokumentus reikalavimo dieną atidavė bankroto administratoriui, o jo naujoje darbo vietoje stalčiuje rasti UAB ,,xxx“ dokumentai nebuvo svarbūs, nes tai buvo pasiūlymai (žaliavų, kainų ir kt.) iš kitų įmonių.
Bankroto administratorė I. R. teisme nepatvirtino, kad R. Š. neperdavė visų įmonės dokumentų, todėl nėra jokio pagrindo kaltinti R. Š. dokumentų nuslėpimu ar sunaikinimu.
Atmetami kaip deklaratyvūs gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog priešiški P. P. ir R. Š. tarpusavio santykiai galėjo turėti įtakos tam, kad įnešti į kasą pinigai būtų nuslėpti.
Pirma, skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti argumentai paneigia gynėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog P. P. grynuosius pinigus įnešė į bendrovės kasą.
Antra, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas P. P. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes, įvertino nuteistųjų įtemptus tarpusavio santykius, todėl R. Š. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštaravo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui.
Dėl to P. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu galiojusių bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, jas pritaikė teisingai.
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašė P. P. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, jog pagal BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, negalėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.
Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2015 m. kovo 24 d., įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Nuteistasis P. P. nuteistas už vieną apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimus, jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Vadinasi, nuteistojo padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnis bei paskirtos bausmės dydis atitinka šioje Baudžiamojo kodekso normoje nustatytas sąlygas.
BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nekyla abejonių, jog įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl gali būti taikomas nuteistajam P. P.
Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Atsižvelgusi į bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam P. P. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Iš bylos duomenų matyti, jog P. P. anksčiau neteistas, dirba, turi šeimą. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nuo nusikalstamų veikų, kurias padaręs P. P. pripažintas kaltu, praėjo gana ilgas laiko tarpas, nėra duomenų apie naujų nusikalstamų veikų padarymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti, atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimą.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendį dėl P. P. paskirtos bausmės pakeisti:
P. P. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės – laisvės atėmimo vieneriems metams – vykdymą atidėti dvejiems metams;
vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 71 straipsniu, įpareigoti P. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos sumokėti 15 MGL (564,75 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.