Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2018-12-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-300/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-12-19
Bylos Nr.
1A-343-300/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-33694-2017-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis, Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
E. G.
Nukentėjusysis
R. G.
Advokatai
Saulius Alysas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-300/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33694-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.8.; 2.1.15.3.3.3.; 2.1.16.2.12.; 2.4.6.5.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Boleslovo Kalainio ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,nuteistajam E. G., jo gynėjui advokatui Sauliui Alysui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš E. G. nukentėjusiajai R. G. 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2018 m. sausio 5 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į E. G. turtą – transporto priemonę – automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti šia transporto priemone, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Daiktiniai įrodymai – kompaktiniai diskai su vaizdo ir garso įrašais, telekomunikacinių sujungimų duomenimis palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. G. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei – sutuoktinei R. G., o būtent: 2016 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą ranka smogė nukentėjusiajai R. G. į dešinį skruostą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė neteisingas, bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Teigia, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, jog jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei – sutuoktinei R. G..

2.2. Apelianto teigimu, įvykio metu jis veikė instinktyviai, siekė užkirsti kelią įkyriam, agresyviam nukentėjusiosios puolimui, t. y. veikė gindamasis, o ne siekdamas nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ar kokius nors kitokius nukentėjusiosios sveikatai neigiamus padarinius. Jo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo jos pačios išprovokuoti ir nėra tiek pavojingi BK prasme, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Teigia, jog dėl to, kad nukentėjusioji jam sėdint ant sofos ir telefonu kalbant su mama, siekė atimti iš jo telefoną, jis ranka pataikė pastarajai į dešinį skruostą. Pažymi, kad jis nesmurtavo, nukentėjusiąją palietė netyčia. Buvo blaivus, prieš sudavimą sutuoktinei negrasino, jos nelaikė paėmęs už rankų, nebuvo prieš ją agresyviai nusiteikęs, su savimi neturėjo kūno žalojimui skirtų daiktų ar pan. Kadangi R. G. kišosi į jo telefoninį pokalbį ir aktyviais veiksmais siekė atimti telefoną, jis pamėgino pastarąją atstumti.

2.3. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo parodymai nenuoseklūs – jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad R. G. ranka per veidą palietė netyčia – norėdamas ją atstumti. Nors 2017 m. rugpjūčio 23 d. apklausiamas kaip įtariamasis jis prisipažino kaltu, tačiau kartu teigė, kad sutuoktinei sudavė netyčia. Nurodo, kad jo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo metu kaip nukentėjusieji apklausti nepilnamečiai R. G. ir G. G..

2.4. Pasak apelianto, teismas neturėjo pagrindo besąlygiškai vadovautis nukentėjusiosios R. G. parodymais, nes jie yra prieštaringi. Nors nukentėjusioji 2017 m. liepos 26 d. vykusios apklausos metu teigė, kad apie 2016 metų spalio mėnesio įvykį niekam nepranešė, tačiau iš jos vėlesnių parodymų matyti, kad apie sužalojimą ji kalbėjo su bendradarbiais, draugėmis, šeimos gydytoja. 2017 m. rugsėjo 20 d., 2017 m. lapkričio 22 d. apklausų metu nukentėjusioji nurodė, kad darbe visiems sakė, jog ant skruosto buvusi mėlynė liko nuo kariuomenėje vykusių pratybų. 2017 m. liepos 26 d., 2017 m. rugsėjo 20 d. apklausų metu R. G. teigė, kad „<...> bandė iš rankų paimti telefoną <...>“, o iš to galima suprasti, kad įvykio metu jis (E. G.) telefoną laikė abiejose rankose, tad dešinės rankos kumščiu suduoti tikrai negalėjo. Be to, nors nukentėjusioji R. G. teigė, kad dukra paskambino močiutei (D. V.) ir po to telefoną perdavė jam (E. G.), tačiau tiek jis, tiek nepilnametė dukra R. nurodė, kad jis pats paskambino savo mamai. Nors nukentėjusioji R. G. 2017 m. rugsėjo 20 d. apklausos metu teigė, kad ji stovėjo priešais jį pasilenkusi, kai gavo į dešinį skruostą, tačiau dukra R. G. nurodė, kad tiek mama, tiek jis (E. G.) įvykio metu sėdėjo ant sofos. R. G. teisme teigė, kad kažkuris iš vaikų iš šaldytuvo padavė gabalą mėsos užsidėti ant veido, tačiau R. G. ir G. G. parodė, kad mama pati pasiėmė šaldytų koldūnų ir užsidėjo ant žando.

2.5. Nurodo, kad nukentėjusiosios R. G. parodymai yra subjektyvūs, sąmoningai nukreipti prieš jį (E. G.), siekiant jį nepagrįstai apkaltinti. Atkreipia dėmesį, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu jis buvo įtariamas ir dėl terorizavimo bei ne mažiau kaip dešimties smūgių ranka sudavimo R. G. važiuojant automobiliu (jai sėdint gale, o jam vairuojant), tačiau prokuratūra šias tyrimų dalis 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 sausio 5 d. nutarimais nutraukė. Šiuose nutarimuose nurodyta, kad vien nukentėjusiosios R. G. parodymais negalima grįsti jo kaltės. Mano, kad tai taipogi patvirtina, jog nukentėjusiosios R. G. parodymai nėra nuoširdūs ir teisingi.

2.6. Be to, apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, t. y. nukentėjusiųjų parodymai nepatikrinti vietoje. Iš bylos medžiagos neaišku, kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji R. G. incidento metu – ar ji stovėjo prieš jį (E. G.), ar sėdėjo ant sofos. Teigia, kad neįmanoma sėdint ir viena ranka laikant telefoną mušti dešine ranka šalia stovintį žmogų, juo labiau neįmanoma arba ypač nepatogu su dešine ranka suduoti priešais esančiam žmogui į dešinį skruostą.

2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2014 konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos.

2.8. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad jo veiksmai buvo tyčiniai ir kad jie sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Sutinka, jog dėl neatsargaus atstūmimo į veidą nukentėjusioji galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau, kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, vienareikšmės išvados daryti tikrai negalima. Nurodo, kad šiuo atveju fizinis skausmas grindžiamas tik subjektyviais nukentėjusiųjų R. G., nepilnamečių G. G., R. G., liudytojų L. D., R. M. parodymais. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų – medicininių dokumentų, fotonuotraukų, nukentėjusiosios apžiūros protokolo – kurie patvirtintų fizinio skausmo sukėlimą. Teigia, kad teismas nukentėjusiųjų ir minėtų dviejų liudytojų parodymus „iškėlė“ iš visų baudžiamosios bylos duomenų, nors nurodyti duomenys turėjo būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, jų neišskiriant iš kitų byloje surinktų įrodymų. Teismas turėjo vertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą.

2.9. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji R. G. po incidento į medikus nesikreipė, vaistų nuo skausmo nevartojo, laikino nedarbingumo neįgijo. Į teisėsaugos institucijas dėl neva 2016 metų spalio mėnesį patirto smurto ji atskiru pareiškimu taip pat nesikreipė, tik 2017 m. liepos 26 d. vykusios apklausos metu, t. y. po 9 mėnesių, R. G., duodama parodymus, pirmą kartą užsiminė apie 2016 metų spalio mėnesio įvykį. Pažymi, kad nukentėjusiųjų R. G., G. G., R. G., liudytojų L. D., R. M. parodymus paneigia jo (E. G.), liudytojų D. V., R. B. parodymai. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje teismas nevertino liudytojos R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog ji 2016 metų spalio – lapkričio mėnesiais kartą lankėsi gyvūnų parduotuvėje „K“, kurioje dirbo nukentėjusioji, tačiau neprisiminė, jog būtų mačiusi ant jos veido mėlynę ir kad būtų ją konsultavusi dėl mėlynės gydymo.

2.10. Taip pat nurodo, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teigia, kad šiuo atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos.

3. Atsiliepimu į nuteistojo E. G. apeliacinį skundą nukentėjusioji R. G. prašo skundą atmesti, palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį, nekeičiant ir nuosprendžio dalies dėl 400 Eur neturtinės žalos jai priteisimo. Nurodo, kad vaikai matė, kaip jų tėvas E. G. sudavė jai į veidą ir sukėlė fizinį skausmą. Mano, kad teismas visapusiškai bei objektyviai ištyrė visus bylos duomenis ir pagrįstai E. G. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

1.1. 6. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

7. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, pats įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir nuteistojo E. G. apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, išvadą dėl E. G. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė vadovaudamasis prielaidomis. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. G. kaltu, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios R. G., nepilnamečių nukentėjusiųjų R. G. ir G. G. parodymais bei liudytojų L. D. ir R. M. parodymais.

11. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp sutuoktinių R. G. ir E. G. kilo konfliktas. Tačiau, priešingai nei nurodė nukentėjusioji R. G., E. G. nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai teigė, kad jis sužaloti nukentėjusiosios nenorėjo. Paaiškino, kad jis buvo susinervinęs dėl to, jog žmona norėjo, kad jis nekalbėtų telefonu su mama ir plėšė jam iš rankos telefoną. Teisiamajame posėdyje E. G. taip pat tvirtino, kad jis smurto prieš žmoną nevartojo, jos sužaloti nenorėjo, kadangi R. G. norėjo atimti iš jo telefoną, jis padarė „tokį mostą, kaip atsistumti“ (3 t., b. l. 43–45). Nukentėjusioji R. G. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad tąkart tarp jos ir vyro kilo konfliktas, vyrui kalbant su savo motina, ji norėjo atimti iš pastarojo telefoną. Tačiau, skirtingai nei kaltinamasis, teigė, kad vyras tyčia smogė jai į veidą, jai po smūgio skaudėjo, buvo sumuštas skruostikaulis, atsirado patinimas, mėlynė. Dėl sužalojimo ji į gydymo įstaigą nesikreipė, policijai apie įvykį nepranešė. Taip pat nurodė, kad 2017 m. balandžio mėnesį ji su vyru išsiskyrė, tačiau dėl to, kad buvęs vyras E. G. skambindamas ir rašydamas SMS žinutes ją terorizavo, ji 2017 m. liepos 5 d. pareiškimu kreipėsi į policijos įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2017 m. liepos 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 1–2). Apklausiama ikiteisminio tyrimo, kuris buvo atliekamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, metu ji papasakojo ir apie 2016 m. spalio mėnesio įvykį, kai E. G. prieš ją pavartojo smurtą. Atsakydama į advokato klausimus nukentėjusioji R. G. nurodė, jog E. G. jai suduodamas buvo atsisukęs į ją, o ar jis matė, kur suduoda, ji nežino, tuo metu E. G. galėjo jai sakyti, kad ji prie jo nelįstų. Paaiškino, kad E. G. tuo momentu kėlė ranką ir trenkė (3 t., b. l. 13–15). Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nepilnametė nukentėjusioji R. G. parodė, kad tąkart jos tėvai susipyko, o kai tėčiui kalbant telefonu mama norėjo atimti iš tėčio telefoną, tėtis trenkė mamai. Nurodė nežinanti, ar smūgis buvo suduotas tyčia. Į pateiktus klausimus atsakė, kad tuo metu, „kai trenkė mamai, tėtis net nepažiūrėjo į mamą“, o kai mama suriko, „tėtis atsisuko ir išbalo, kai pamatė, kur pataikė“ (1 t., b. l. 115–117). Nepilnametis nukentėjusysis G. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad tėtis ir mama pykosi, tėčiui kalbant telefonu, o mamai bandant atimti iš jo telefoną, tėtis trenkė mamai į žandą. Paaiškino, kad tėtis kalbėjo telefonu, „atsisuko į mamą ir trenkė“, ar taip padarė tyčia, jis nežino (1 t., b. l. 129–130). Taigi įvertinus nukentėjusiosios R. G. ir įvykį mačiusių liudytojų R. G. bei G. G. parodymus jų visumoje, nėra pagrindo daryti išvadą, kad E. G. turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sukelti šeimos narei (sutuoktinei) R. G. fizinį skausmą. Pati R. G., teigdama, kad E. G. smogė jai į veidą, kartu nurodė, kad ji negali tvirtinti, jog pastarasis tiksliai matė, kur jai suduoda, o nukentėjusioji R. G., teigdama, kad tėtis trenkė mamai, kartu nurodė, jog nežino, ar tėtis sudavė tyčia, nes tai darydamas jis net nepažiūrėjo į mamą, o kai pamatė, kur pataikė, net išbalo. Tiesiogiai įvykyje dalyvavęs nukentėjusysis G. G. taipogi negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad tėtis tyčia būtų sudavęs mamai. Taigi, nors visi nukentėjusieji nurodė, jog E. G. sudavė R. G. į veidą ir netikėti jų parodymais nėra pagrindo, tačiau nukentėjusiųjų parodymai neginčijamai nepatvirtina, kad E. G. turėjo tyčią suduoti nukentėjusiajai ir nepaneigia E. G. teiginio, kad jis nukentėjusiajai sudavė į veidą netyčia, reaguodamas į R. G. veiksmus, t. y. į pastarosios siekį atimti iš jo telefoną, bet neturėdamas tikslo jos sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą. Kadangi, bylos duomenimis, R. G., siekdama paimti iš E. G. telefoną, tuo metu jau buvo atsistojusi nuo sofos ir pasilenkusi prie E. G., jis, norėdamas pastarąją nuo savęs nustumti, keldamas ranką galėjo pataikyti jai ranka į skruostą ir taip netyčia sukelti skausmą. Atkreipiamas dėmesys, kad E. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog R. G. siekiant telefono, jis matė tik ranką ir atsistūmė, į ką atsirėmė, ką pasiekė, jis nematė, nes nežiūrėjo.

12. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. G. kaltu, rėmėsi ir liudytojų, nukentėjusiosios R. G. draugių L. D. ir R. M. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo daryti išvadą, kad E. G. kaltę būtent tyčia sukėlus R. G. fizinį skausmą patvirtina ir minėtų liudytojų parodymai. Iš liudytojų L. D. (3 t., b. l. 30–31) ir R. M. (3 t., b. l. 42–43) parodymų matyti, kad jos tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir paties įvykio nematė, tik atpasakojo tai, ką joms buvo sakiusi R. G.. Nors tiek L. D., tiek R. M. nurodė mačiusios, kad R. G. po akimi buvo mėlynė, tačiau šios mėlynės atsiradimo aplinkybių jos nematė, be to, R. M. tik labai abstrakčiai nurodė, kad jai pamačius po R. G. akimi mėlynę ir paklausus, kas nutiko, kas tai padarė, R. G. pasakė: „E“, o ji (R. M.) daugiau nieko ir neklausinėjo. Taigi akivaizdu, kad liudytojų L. D. ir R. M. parodymai nepatvirtina E. G. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių, t. y. to, kad E. G. tyčia vieną kartą ranka smogė nukentėjusiajai R. G. į skruostą.

13. Esant visumai nurodytų aplinkybių konstatuojama, kad byloje nenustatyta, jog E. G. tyčia sudavė smūgį R. G. ir tyčia sukėlė jai fizinį skausmą, o apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Dėl to E. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinamas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

14. Civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas nuosprendis, klausimai reglamentuojami BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos; šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi E. G. išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys (1 t., b. l. 103–104) paliekamas nenagrinėtas.

15. E. G. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, panaikinamas prokurorės 2018 m. sausio 5 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jo turtą – automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 75–76).

16. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai su vaizdo ir garso įrašais, telekomunikacinių sujungimų duomenimis paliktini prie baudžiamosios bylos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios R. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į E. G., a. k. (duomenys neskelbtini), turtą – automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus su vaizdo ir garso įrašais, telekomunikacinių sujungimų duomenimis palikti prie baudžiamosios bylos.

Teisėjai Raimundas JurgaitisBoleslovas KalainisVidmantas Mylė