- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- I2-11300-1066/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07862-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- N. N.
- Atsakovas
- Užsienio reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. N. (N. N.) skundą atsakovei Užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja N. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2023 m. liepos 25 d. sprendimą atsisakyti išduoti vizą (toliau – Sprendimas).
2. Pareiškėja savo skundą grindžia tokiais argumentais:
2.1. Ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai (toliau – ir Ambasada), prašydama išduoti jai Šengeno vizą šeimos ar draugų lankymo tikslu, kai jos sutuoktinis buvo pateikęs tarpininkavimo raštą (kvietimą) Šengeno vizai gauti, tačiau skundžiamu Sprendimu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą, nes pareiškėjos socialinio ir ekonominio stabilumo lygis kelia neteisėtos imigracijos riziką praktiškai pagal visus kriterijus.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėja paaiškina, kad 2017 m. gruodžio 25 d. pareiškėja sudarė santuoką su Sirijos piliečiu M. T. (M. T.). Pareiškėjos sutuoktinis 2021 m. atvyko į Lietuvos Respubliką, pateikė prieglobsčio prašymą ir 2021 m. gruodžio 4 d. Migracijos departamentas suteikė jam prieglobstį (pabėgėlio statusą). Nuo to laiko, kai pareiškėjos vyrui buvo suteiktas pabėgėlio statusas, tiek jis pats, tiek pareiškėja siekia įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą.
2022 m. rugsėjo 7 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą, paaiškindama savo situaciją ir aiškiai identifikuodama, kad siekia gauti Šengeno vizą, nes atvykusi į Lietuvą, žada įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą, kreipdamasi dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu.
2.3. 2022 m. lapkričio 4 d. atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą, kuriame pažymėjo, jog šiuo atveju nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas. Pareiškėja tokį sprendimą skundė ir Vilniaus apygardos admnistracinis teismas pareiškėjos skundą tenkino bei panaikino atsakovo sprendimą, tačiau tokį teismo sprendimą skundė atsakovas ir po atsakovo apeliacinio skundo išnagrinėjimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.
Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo šiame ginče atsakovas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos prašymą išduoti vizą ir iš esmės priėmė analogišką sprendimą.
2.3. Nurodo, kad teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra įtvirtinta ir ES Chartijoje, o Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas nustato 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – Direktyva 2003/86/EB). EŽTT ypatingą dėmesį skyrė šeimos susijungimo procedūros kokybei, pažymėdamas, kad pabėgėlių prašymai, susiję su šeimos susijungimu, turi būti išnagrinėti greitai, atidžiai ir su ypatingu rūpestingumu, o sprendžiant dėl šeimos ryšių, valstybės turėtų vertinti ir kitus įrodymus apie egzistuojančius šeiminius ryšius, jei pabėgėlis negali pateikti oficialių tai pagrindžiančių dokumentų. Atkreipia dėmesį, jog Direktyvos 2003/86/EB preambulės 8 punkte nurodyta, jog, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias jiems ten normaliai gyventi su šeima, pabėgėliams turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą. Taigi, anot pareiškėjos, akivaizdu, kad yra nustatyta pozityvi pareiga valstybės institucijoms imtis aktyvių veiksmų padedant pabėgėliams realizuoti šeimos susijungimo teise, atkreiptas dėmesys į tokias situacijas, taikyti lankstesnes procedūras.
Tuo pačiu pažymi, kai 2022 m. pareiškėja teikė prašymą išduoti vizą, dar nebuvo įsigaliojusi tvarka, pagal kurią užsieniečiai gali pasinaudoti užsienyje esančių tarpininkų pagalba ir pateikti iš karto prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje.
2.4. Tvirtina, kad ginčo situacijoje iš priimto skundžiamo Sprendimo pareiškėjai nėra konkrečiai aišku, kokių praktiškai visų, kaip teigia atsakovas, kriterijų ji neatitinka. Taip pat atsakovas Sprendime nedetalizuoja, dėl kokių dokumentų kilo abejonių ir / ar kokie dokumentų trūkumai buvo nustatyti. Taigi ginčijamas Sprendimas tinkamai nemotyvuotas. Nepaisant, kad apskundimo metu pareiškėja dėl visų iškilusių pastabų pateikė savo paaiškinimus ir kurie niekaip neminimi skundžiamame Sprendime.
2.5. Taip pat akcentuoja, kad atsakovas pareiškėjai atsiuntė anglų kalba elektroninį laišką, kuriame atskirai nurodytos minėtos pastabos bei pažymima, jog iš esmės pareiškėjos tikslas atitinka leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindą. Pareiškėja atkreipia dėmseį į tai, kad tarptautiniu ir Europos lygmeniu egzistuoja platus sutarimas dėl poreikio pabėgėliams naudotis palankesne šeimos susijungimo procedūra nei ta, kuri yra numatyta kitiems užsieniečiams, t. y. kai sprendimų priėmėjui yra žinoma, kad siekiama įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą, jo sprendimas negali būti formalus ir šabloniškas, sprendimų priėmėjas privalo vertinti tokį prašymą, netaikant griežtų reikalavimų, nustatant, kurie šeimos nariai gali būti įleisti į valstybės teritoriją. Be to, prašymus dėl šeimos susijungimo sprendimo priėmėjas turėtų spręsti palankiai, humaniškai ir greitai, su ypatingu rūpestingumu ir atidumu. Esant tokiai situacijai, Sprendimas neišduoti pareiškėjai vizos tuo pagrindu, kad atvykimo tikslas neatitinka formaliai Šengeno vizos išdavimo pagrindų, negali būti pagrįstas. Maža to, net formaliai deklaruojama vizito tikslas šeimos lankymas ir yra pareiškėjos tikslas. Pažymi, kad atsakovas priėmęs Sprendimą išduoti vizą tik paspartintų ir pagreitintų šeimos susijungimą.
Šalies argumentai
2.6. Pareiškėja mano, kad ji išpildė visus formalius reikalavimus Šengeno vizai gauti. Taigi atsakovas neturėjo teisėto pagrindo atsisakyti išduoti Šengeno vizą, remiantis neapibrėžtais kriterijais. Galiausiai, pareiškėjai nėra aišku, kokią neteisėtos migracijos riziką ji gali kelti, kai ji aiškiai deklaruoja ir neslepia, kad į Lietuvą atvyksta, siekdama įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą. Pareiškėjos manymu, Sprendime tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, o nurodyti paaiškinimai taip pat yra abstraktūs. Pažymi, kad apskundimo metu pareiškėja buvo teikusi teismams ir papildomus paaiškinimus ir teikė paaiškinimus žodžiu. Taigi, net nėra aišku, ko atsakovui pritrūko.
2.7. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nesilaikė prisiimtų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, padedant pabėgėliams įgyvendinant šeimos susijungimo teisę. Atsakovas priėmė tokį patį kaip anksčiau nemotyvuotą Sprendimą, nenurodydamas, kokie konkretūs trūkumai ar kokie konkrečiai dokumentai netiko. Dar apeliacinio proceso metu pareiškėja teikė išplėstinius paaiškinimus, su kuriais atsakovas buvo susipažinęs, bet į kuriuos nebuvo atsižvelgta iš naujo nagrinėjant vizos išdavimą. Taigi atsakovas niekaip nepadėjo pareiškėjai dėl šeimos susijungimo procedūros, kaip nustato tarptautiniai standartai.
2.8. Teismo posėdžio metu pareiškėja savo skundo reikalavimą palaikė, pršė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Užsienio reikalų ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia tokiais argumentais:
3.1. Teigia, kad šiuo atveju pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams ir neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Pažymi, kad konsulas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.
Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ) nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis (1 straipsnio 2 dalis). Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo į Šengeno valstybių zoną sąlygos: 1) jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą; 2) jie turi pagrįsti numatomo buvimo sąlygas; 3) jie turi pagrįsti, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą (Preambulės 3 str.). Vizų kodekse tarp prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų, todėl Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti galimos migracijos pavojų, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui.
3.2. Nurodo, kad pareiškėjas turi pateikti ne tik prašymo formą, bet ir dokumentus, nurodančius kelionės tikslą bei dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą ir, ar asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai vizą atsisakyti išduoti, tame tarpe, jei prašymą išduoti vizą asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiu patikimumo. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo.
Mano, kad pareiškėjos skunde nurodomi jos šeimos sujungimo principo įgyvendinimo aspektai nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliu – Įstatymas) bei Vizų kodekso reikalavimų, priimant sprendimą pagal pareiškėjos prašymą išduoti jai Šengeno vizą vykti į Lietuvą.
3.3. Kadangi aptartuose teisės aktuose vienareikšmiai ir aiškiai nurodyta, kokius užsieniečiai su prašymu išduoti vizą turi pateikti patvirtinamuosius dokumentus, tai užsienietis pats asmeniškai turi būti susipažinęs su šių teisės aktų reikalavimais dėl prašymą išduoti vizą pagrindžiančių dokumentų pateikimo konsuliniam pareigūnui ir šių reikalavimų privalo laikytis. Vadinasi, konsulinis pareigūnas vertinajam pateiktus užsieniečio dokumentus ir paaiškinimus bei kitą vizų tarnybai prieinamą informaciją ir vizą gali išduoti tik tuo atveju, kai nenustato nei vieno Vizų kodekso 32 str., numatyto atvejo, kuomet vizą išduoti turi būti atsisakyta – konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių, kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti užsieniečio prašymą išduoti jam vizą.
Atsiliepimas
3.4. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime pateiktais argumentais.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad:
4.1. Įsigaliojus 2023 m. sausio 1 d. Įstatymo 28 straipsnio pakeitimams, remiantis kuriais užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją, buvo įsteigti tokio teikėjo padaliniai daugiau nei 30 užsienio valstybių. Taigi, pasak Departamento, vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, užsieniečiai ne tik gali pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, bet ir atsiimti išduotą leidimą per išorės paslaugų teikėją, t. y. būdami užsienio valstybėje.
4.2. Pažymi, kad pareiškėja tokia galimybe pasinaudojo ir 2023 m. rugpjūčio 28 d. per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Turkijoje pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu. Šis prašymas yra priimtas ir šiuo metu yra nagrinėjamas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir įvertinęs visus jos pateiktus dokumentus, kitus surinktus duomenis, priims sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.
4.3. Mano, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Departamento 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 215463 Sirijos Respublikos piliečiui M. T. (M. T.) nusprendė suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 2021 m. gruodžio 27 d. jam buvo išduotas leidimas gyventi iki 2026 m. gruodžio 27 d.
5.2. 2022 m. rugsėjo 7 d. pareiškėja Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai, Pakistano Islamo Respublikai ir Ministerijai pateikė Prašymą dėl dokumentų pateikimo ir vizos išdavimo, kuriuo prašė jai išduoti vizą.
Žemesnės instancijos teismas
5.3. 2022 m. spalio 3 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai, Pakistano Islamo Respublikai ir pateikė Prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (23 punktas); 2) papildoma informacija apie buvimo tikslą – nėra nurodyta (24 punktas); 3) prašoma vizą išduoti laikotarpiui nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. sausio 29 d.; 4) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengs – pati pareiškėja ir rėmėjas M. T. (M. T.) (32 punktas).
5.4. Konsulas, patikrinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl santuokos, nustatė, kad:
5.4.1. Santuokos liudijimo ir šeimos registracijos pažymos autentiškumas kelia abejonių, nes abiejų dokumentų brūkšninių kodų nuskaityti nepavyko. Nustatyta, kad santuokos liudijime (vertime į anglų kalbą) duomenys apie santuokos sudarymą – 25-12-201 (paskutinio skaičiaus nesimato), tuo tarpu Departamento duomenimis, užpildytame prašyme suteikti pabėgėlio statusą M. T. nurodė, kad pareiškėją yra vedęs nuo 2017 m. sausio 1 d., nors pateiktos pareiškėjos laikinos tapatybės kortelės duomenimis, jos 2018 m. šeiminis statusas nurodytas – netekėjusi.
5.4.2. Pareiškėjos pateiktas skrydžio rezervacijos dokumentas turi klastojimo požymių, t. y. jame nėra skrydžio rezervacijos numerio, be to, nurodoma, kad skrydis iš Stambulo į Vilnių truks dvi valandas, nors „Turkish Airlines“ intemetinės svetainės duomenimis, skrydis trunka daugiau nei tris valandas.
5.5. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamomis pareiškėjos buvimo Lietuvoje sąlygomis, nustatė, kad:
5.5.1. Iš pateiktos sutuoktinio banko sąskaitos išrašas (2022 m. gegužės 15 d.–2022 m. rugpjūčio 10 d.) matomos tik darbovietės ir Raudonojo kryžiaus finansinės perlaidos. Likutis yra apie 1 200,00 eurų. 2022 m. rugpjūčio mėn. matomos trys perlaidos – 2 400,00 Eur iš Sirijos piliečio M. B..
5.6. 2022 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje konsulas priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.
5.7. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, 2022 m. lapkričio 29 d. pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo teismo prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą ir įpareigoti Ambasadą pareiškėjos prašymą išduoti išnagrinėti iš naujo.
2023 m. kovo 30 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, ir įpareigojo Lietuvos Respublikos Ambasadą pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išnagrinėti iš naujo.
2023 m. gegužės 31 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. eA-1705-662/2023) atmetė atsakovės Ministerijos apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Ambasados konsulinis pareigūnas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos 2022 m. spalio 3 d. prašymą išduoti Šengeno viza bei pareiškėjos su prašymu pateiktus patvirtinamuosius dokumentus ir 2023 m. liepos 25 d. priėmė skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno viza, kuriame konsulas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, gautą informaciją pokalbių su pareiškėja ir jos sutuoktiniu metu, taip pat pareiškėjos teiktus paaiškinimus teismui, padarė išvadą, jog pareiškėja nepagrindė vykimo į Lietuvą Prašyme išduoti Šengeno vizą nurodyto (deklaruojamo) tikslo, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietė nevyksta į Šengeno erdvę trumpalaikio buvimo tikslu.
6. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl Sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą teisėtumo ir pagrįstumo.
7. vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą.
Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. 32 straipsnio „b)“ punkte nurodyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą patekusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
Nagrinėdamas ginčą tarp šalių dėl ankstesnio atsakovo sprendimo atsisakyti išduoti vizą, LVAT 2023 m. gegužės 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1705-662/2023) pasisakė, kad šioje situacijoje sprendimo įforminimas pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, pagal LVAT praktiką neatleidžia Ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
8. Atsakovas Sprendime, įformintame pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą formą, atsisakė pareiškėjai išduoti vizą. Minėtos formos skyriuje „Papildomos pastabos“ pasisakė, kad: „1. Kyla pagrįstų) abejonių dėl pareiškėjos Šengeno vizos prašymo tikslo - skirtingi paaiškinimai pirmojo ir pakartotino prašymo nagrinėjimo metu dėl nurodomo kelionės tikslo ir trukmės; 2. <...> socialinio ir ekonominio stabilumo lygis buvimo ir (ar) kilmes valstybėje leidžia konstatuoti neteisėtos imigracijų, grėsmę praktiškai pagal visus kriterijus, kuriuos reikalinga įvertini pagal <...> Vizų kodekso vadovo 6.13 dalį“.
Elektoriniu paštu Ambasada papildomai informavo, kad iš esmės pareiškėjos nurodomas tikslas atitinka leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindą (šią aplinkybę patvirtina tiek pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės (5 lape), tiek ir atsakovės atsiliepime dėstomi argumentai).
Taigi laikytina, kad esminis atsakovės motyvas, kodėl ji atsisakė išduoti vizą, buvo tai, kad pareiškėjos formaliai nurodomas tikslas – trumpalaikis atvykimas į Lietuvą aplankyti sutuoktinį – neatitinka jos realaus ketinimo siekti šeimos susijungimo ir tokiai savo teisei realizuoti ji pasirinko netinkamą priemonę (turėjo prašyti leidimo gyventi). Būtent šiuo aspektu atsakovė laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos paaiškinimai keitėsi, nes pirminio pokalbio metu nurodė, kad ketina atvykti į Lietuvą tam, kad paprašytų leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, o pakartotinio pokalbio metu – kad ketina tik laikinai atvykti.
9. Iš pareiškėjos skundo teismui bei teiktų paaiškinimų teismo posėdžio metu, o taip pat vykstant teismo procesui Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. eI2-2076-535/2023, matyti, kad ji siekia susijungimo su šeima (nurodo, kad jos sutuoktiniui M. T. yra suteiktas pabėgėlio statusas), t. y. ilgalaikio buvimo Lietuvoje.
10. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 27 dalį, šeimos susijungimas – Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad šeimos susijungimo institutui būdingas ilgalaikis atvykimas ir gyvenimas kartu.
Pagal UTPĮ 2 straipsnio 24-1 dalį, Šengeno viza – vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis, Šengeno valstybės išduodama viza, kuria užsieniečiui leidžiama atvykti į Šengeno valstybių teritoriją ir būti joje ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį arba vykti tranzitu per Šengeno valstybių teritoriją.
Vizų kodekso 10 straipsnis, nustatantis bendrąsias Prašymo išduoti vizą pateikimo taisykles, nurodo, kad pareiškėjas turi pateikti ir informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Iš aptarto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad viza yra trumpalaikį atvykimą į šalį įteisinantis instrumentas.
11. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2022 m. spalio 3 d. kreipėsi dėl vizos, nes pagal tuo metu galiojusią tvarką negalėjo užsienyje pateikti prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo.
Pažymėtina, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo UTPĮ 28 straipsnio 2 dalies pakeitimai ir buvo numatyta galimybė užsieniečiui dėl leidimo laikinai gyventi kreiptis per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Sutiktina su pareiškėja, kad toks pakeitimas jos pirminio prašymo pateikimo metu (2022 m. spalio 3 d.) dar negaliojo. Visgi pati pareiškėja skunde nurodo, kad jai žinoma apie tokią galimybę (skundo 5 lapas) ir minėti pakeitimai jau galiojo pareiškėjos prašymo išduoti vizą nagrinėjimo metu (po LVAT 2023 m. gegužės 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1705-662/2023), taip pat Sprendimo priėmimo metu. Į bylą Migracijos departamentas pateikė informaciją, kad pareiškėja, naudodamasi tokia galimybe, 2023 m. rugpjūčio 28 d. ir pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
Taigi darytina išvada, kad atsakovė iš esmės teisingai įvertino, kad pareiškėja realiai siekia kitokių tikslų nei tie, kuriems skirtas vizos institutas, nes siekia susijungimo su šeima, kuriam būdingas ilgalaikis apsistojimas šalyje. Įvertinus, kad pareiškėja pripažįsta, kad buvo elektoriniu paštu informuota apie tai, kad tokioje situacijoje turėtų kreiptis dėl leidimo gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir tai, kad prašymo nagrinėjimo metu ir Sprendimo priėmimo metu ji turėjo galimybę kreiptis dėl tokio leidimo būdama užsienyje ir tai jai yra žinoma, laikytina, kad gavus Sprendimą, jai buvo suprantami esminiai priimto sprendimo motyvai. Pareiškėjai deklaruojant, kad ji siekia ne trumpalaikio atvykimo, bet šeimos susijungimo, t. y. ilgalaikio buvimo Lietuvoje, atsakovė kitokio sprendimo ir negalėjo priimti. Be to, lieka nepaneigtos ir kitos, dar priimant pirmąjį sprendimą atsisakyti išduoti vizą nustatytos aplinkybės, susijusios su lėktuvo bilieto rezervacijos duomenimis (kaip nurodyta šio sprendimo 5.4.2 punkte), kurios sudarė pagrindą abejoti tuo, ar pareiškėja išvyks iš Šengeno erdvės pasibaigus vizos terminui ir dėl to laikyti, kad vizos išdavimo sąlygos netenkinamos.
12. Sprendimo papildomų pastabų 2 punkte pateiktas vertinimas dėl socialinių pareiškėjos ryšių su buvimo šalimi (Turkija) atliktas dėl to, kad prašydama vizos pareiškėja formaliai deklaravo trumpalaikį atvykimą į Lietuvą. Nors konkrečios socialinius ir ekonominius ryšius atspindinčios aplinkybės Sprendime nėra atskleistos, dėl pareiškėjos socialinės ir ekonominės padėties Turkijoje ginčas ir nevyksta, ji iš esmės ir neneigia jos laikino ryšio su šia šalimi, priešingai – siekia susijungimo su sutuoktiniu Lietuvoje, t. y. išvykti iš šios šalies.
13. Pareiškėjos nurodomi teisės aktai, susiję su šeimos susijungimo institutu, pirmiausia 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą, taip pat 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimą, taip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (aktualus 8 straipsnis, nustatantis teisę į šeimos ir privatų gyvenimą) savaime nebuvo pažeisti dėl to, kad buvo atsisakyta išduoti vizą. Kaip minėta, viza, kaip teisėto atvykimo institutas, turi savo specialią paskirtį (yra skirtas trumpalaikiam vizitui) ir jos išdavimui taikomas savitas teisinis reguliavimas, vadovaujantis kuriuo ir sprendžiama dėl jos išdavimo. Sutiktina su atsakovu, kad šeimos susijungimo pagrindu (net jeigu toks ir būtų nustatytas) nėra privaloma išduoti vizą. Nėra pagrindo teigti, kad Vizų kodeksas ar UTPĮ nėra suderinti su minėtais teisės aktais ir tuo pačiu pareiškėjos interesas į šeimos susijungimą nesudaro pagrindo nesilaikyti šių teisės aktų reikalavimų priimant sprendimą pagal pareiškėjos prašymą išduoti jai Šengeno vizą vykti į Lietuvą. Tuo tarpu pareiškėjai nėra ribojamos galimybės kreiptis dėl leidimo gyventi, ką ji ir padarė.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
11. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. N. (N. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.