- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- A-62-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00182-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- V. G.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 50-56) ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Lazdijų skyriaus vedėjos 2013 m. spalio 24 d. įsakymą Nr.4VĮ-(14.4.2.)-1965 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-4 „Dėl V. G. įgalioto atstovo K. P. skundo išnagrinėjimo“; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos K. G. įstatyminei įpėdinei V. G. suteikti neatlygintinai nuosavybėn Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3.), K. G. suformuotus žemės sklypus 0,89 ha, projektinis Nr. 930-1, 0,82 ha, projektinis Nr. 930-2, 1,74 ha, projektinis Nr. 930-3, paženklintus 2013 m. kovo 12 d. (žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktai Nr. 17, 18, 19).
Paaiškino, kad pareiškėja yra K. G., mirusio 2013 m. birželio 18 d., sutuoktinė ir įstatyminė įpėdinė, priėmusi palikimą po jo mirties. V. G. 2013 m. spalio 29 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus gavo 2013 m. spalio 25 d. raštą Nr. 4SD-(14.4.104.)-4690 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“, kuriuo buvo informuota, kad NŽT Lazdijų skyriaus vedėja 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr.4VĮ-(14.4.2.)-1965 nutraukė valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą K. G. atžvilgiu. Nesutikdama su priimtu sprendimu, jį apskundė, tačiau NŽT direktorius 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5.)-4 „Dėl V. G. įgalioto atstovo K. P. skundo išnagrinėjimo“ skundą atmetė kaip nepagrįstą ir įpareigojo NŽT Lazdijų skyriaus vedėją per 1 (vieną) savaitę nuo sprendimo priėmimo patikslinti Pretendentų, kuriems rengiant Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės sklypai sąrašą, patvirtintą Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3), iš šio sąrašo išbraukiant K. G..
Nurodė, kad V. G. sutuoktinio K. G. šeima buvo įkeldinta iš Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir ginčo dėl to nėra. Pagal pateiktus dokumentus Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 1583 dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai (toliau – ir Pažyma), patvirtino, kad K. G. pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,02 ha žemės, t. y. šiuo dokumentu – pažyma – buvo patvirtinta konkreti K. G. turtinė teisė gauti iš valstybės neatlygintai 6,02 ha žemės. Alytaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3.) „Dėl Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtino UAB „Hidroprojektas“ projekto autoriaus D. L. parengtą Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suprojektuotų žemės sklypų ribas ir plotus, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, žemės servitutus, patvirtino pretendentų, kuriems rengiant Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės sklypai, sąrašą, juridinių ir fizinių asmenų, kuriems nuomojami, perduodami neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti žemės sklypai, sąrašą. Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte K. G. buvo suprojektuoti trys žemės sklypai: 0,89 ha, projektinis Nr. 930-1, 0,82 ha, projektinis Nr. 930-2, 1,74 ha, projektinis Nr. 930-3. 2013 m. kovo 12 d. buvo atliekami K. G. suprojektuotų žemės sklypų kadastriniai matavimai, ženklinamos ir rodomos žemės sklypų ribos, dalyvaujant K. G., šias aplinkybes patvirtina 2013 m. kovo 12 d. žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktai Nr. 17, 18, 19. Atliktų matavimų pagrindu 2013 m. balandžio 23 d. parengti žemės sklypų, projektiniai Nr. 930-1, 930-2, 930-3, planai koordinačių sistemoje. Tačiau K. G. mirė 2013 m. birželio 18 d., o jo palikimą priėmė pareiškėja V. G., tačiau NŽT Lazdijų skyriaus vedėja, įvertinusi tai, kad K. G. mirė, skundžiamu 2013 m. spalio 24 d. sprendimu nusprendė nutraukti valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą K. G., motyvuodama tuo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir kiti galiojantys teisės aktai nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą mirusio piliečio vardu arba jo įpėdiniams. Manė, kad priimti sprendimai neteisėti, nes K. G. turtinė teisė – gauti neatlygintinai valstybinės žemės – yra paveldima pagal paveldėjimo teisės normas, todėl NŽT Lazdijų skyriaus vedėja nepagrįstai nutraukė valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 65-75) prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad K. G. tuometės Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. gegužės 3 d. prašymą dėl 6,02 ha bendro ploto valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lazdijų rajone. Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus žemėtvarkos skyrius 2001 m. birželio 6 d. K. G. parengė pažymą Nr. 1583 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“, kurioje nurodė, kad pagal K. G. pateiktus dokumentus apie buvusio savininko V. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 24,07 ha žemę ir pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą K. G. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,02 ha žemės. Pažyma buvo parengta pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. birželio 30 d. pažymėjimą Nr. T-5080-G, Suvalkų valstybinio archyvo 1998 m. birželio 19 d. pažymą Nr. 845-68/98 ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku V. G. patvirtinančius dokumentus. K. G. Alytaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 28 d. ir 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimais pagal Pažymą buvo suprojektuoti ir suteikti neatlygintinai nuosavybėn 1,94 ha bendro ploto ir 0,63 ha bendro ploto valstybinės žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Įgyvendinant likusią Pažymos dalį, K. G. buvo suprojektuoti 3,45 ha bendro ploto žemės sklypai (projektiniai Nr. 930-1, Nr. 930-2, Nr. 930-3), kurie, dalyvaujant K. G., 2013 m. kovo 12 d. paženklinti vietoje, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, taip pat buvo parengtos šių žemės sklypų kadastro duomenų bylos, kurios buvo patikrintos NŽT Lazdijų skyriaus ir pripažintos, kaip parengtos be trūkumų. NŽT Lazdijų skyriaus vedėjas, įvertinęs faktą, kad K. G. miręs (2013 m. birželio 18 d.), ir vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė 2013 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1965, kuriuo nusprendė nutraukti valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą K. G. pagal Pažymą.
Pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio normos nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama įpėdiniams, pateikusio prašymą mirusiojo vardu. Iš žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos matyti, kad neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu, negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 dalį. Taip pat pažymėjo, kad suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos ir bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintos paveldėjimo teisės normos. Pareiškėja, kaip K. G. turto perėmėja, negali paveldėti palikėjo turėtos turtinės teisės gauti valstybinės žemės nuosavybėn neatlygintinai, todėl K. G. mirus, Pažyma likusioje dalyje nebegali būti įgyvendinta, valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra pagal Pažymą negali būti vykdoma (tęsiama) bei valstybinės žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai nebegali būti suteikti, dėl ko valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra K. G. pagal Pažymą turėjo būti nutraukta.
Taip pat nurodė, kad NŽT Lazdijų skyriaus vedėjas, vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimą, priėmė 2014 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-81, kuriuo patikslino Pretendentų, kuriems rengiant Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės sklypai, sąrašą, patvirtintą Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3), ir iš šio sąrašo išbraukė K. G., bei priskyrė žemės sklypus projektiniai Nr. 930-1 (0,89 ha ploto), Nr. 930-2 (0,82 ha ploto), Nr. 930-3 (1,74 ha ploto), laisvos valstybinės žemės fondo plotams.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 139-143) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjos 2013 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1965 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-4 „Dėl V. G. įgalioto atstovo K. P. skundo išnagrinėjimo“ ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo nagrinėti 3,45 ha bendro ploto žemės sklypų, priklausiusių V. G., suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pareiškėjai V. G. klausimą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad K. G. 2001 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas suteikti neatlygintinai nuosavybėn 6,02 ha žemės (b. l. 86). Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. birželio 6 d. K. G. parengė pažymą Nr. 1583 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“, kurioje nurodė, kad pagal K. G. pateiktus dokumentus apie buvusio savininko V. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 24,07 ha žemę, K. G. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,02 ha žemės (b. l. 33). K. G. Alytaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 28 d. ir 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimais pagal Pažymą buvo suprojektuoti ir suteikti neatlygintinai nuosavybėn 1,94 ha bendro ploto ir 0,63 ha bendro ploto valstybinės žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 97-104). Įgyvendinant likusią Pažymos dalį, K. G. buvo suprojektuoti 3,45 ha bendro ploto žemės sklypai (projektiniai Nr. 930-1, Nr. 930-2, Nr. 930-3), kurie, dalyvaujant K. G., 2013 m. kovo 12 d. paženklinti vietoje, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, taip pat buvo parengtos šių žemės sklypų kadastro duomenų bylos, kurios buvo patikrintos NŽT Lazdijų skyriaus ir pripažintos, kaip parengtos be trūkumų (b. l. 40-45, 93-95). K. G. 2013 m. birželio 18 d. mirė, o pareiškimą apie palikimo priėmimą pagal įstatymą padavė pareiškėja, mirusiojo sutuoktinė, V. G. (b. l. 29). NŽT Lazdijų skyriaus vedėjas 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-1965 nusprendė nutraukti valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą K. G., pagal Pažymą, motyvuojant tuo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir kiti galiojantys teisės aktai nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą mirusio piliečio vardu arba jo įpėdiniams, apie priimtą sprendimą informuodami pareiškėją (b. l. 31, 32). Priimtą 2013 m. spalio 24 d. įsakymą pareiškėja apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5.)-4 „Dėl V. G. įgalioto atstovo K. P. skundo išnagrinėjimo“ skundą atmetė kaip nepagrįstą ir įpareigojo NŽT Lazdijų skyriaus vedėją per 1 (vieną) savaitę nuo sprendimo priėmimo patikslinti Pretendentų, kuriems rengiant Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės sklypai sąrašą, patvirtintą Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3), iš šio sąrašo išbraukiant K. G. (b. l. 16-24).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas pabrėžė, jog ginčo byloje dėl to, kad mirusysis K. G., kaip atitinkantis visus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,02 ha žemės, nėra. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl žemės sklypų nesuteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, motyvuojant tuo, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams ir šiuo atveju netaikytinos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos paveldėjimo teisės nuostatos.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad ji yra K. G. įpėdinė pagal įstatymą (tai patvirtina byloje esantis liudijimas (b. l. 29)), todėl priėmus palikimą (pagal CK 5.50 str. 2 d. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo), be kitų palikėjo teisių ir pareigų, įpėdinei turi pereiti ir palikėjo turėta turtinė teisė į 3,45 ha bendro ploto žemės sklypus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo pobūdį ir nagrinėtinus klausimus, pažymėjo, jog klausimas dėl žemės suteikimo neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl to, ar asmenų teisė gauti neatlygintinai valstybės žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra paveldima, kada ši teisė susiformuoja kaip paveldėjimo objektas, buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, todėl šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą aktualų teisės aiškinimą. Minėtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog Žemės reformos įstatyme toks paveldėjimas nėra reglamentuotas, taip pat, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniams santykiams ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisiniams santykiams nesant pakankamai panašiems, šiuo atveju negalima pagal analogiją taikyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų. Vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, be kita ko, CK 5.1 straipsnis. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka Žemės reformos įstatyme numatytas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą, o nesant tokios valios išraiškos, nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog K. G. kreipėsi į atsakingas institucijas dėl 6,02 ha žemės sklypų nuosavybėn neatlygintinai suteikimo (b. l. 86). Šią faktinę aplinkybę taip pat patvirtina Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus K. G. 2001 m. birželio 6 d. išduota pažyma Nr. 1583 (b. l. 33), todėl teismas konstatavo, jog jo valia gauti žemės sklypus buvo išreikšta, taigi jo turėta turtinė teisė gali būti paveldima bendraisiais pagrindais, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus negalėjo būti motyvuojamas tuo, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams.
Dėl išvardintų priežasčių ginčijami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjos 2013 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1965 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5.)-4 „Dėl V. G. įgalioto atstovo K. P. skundo išnagrinėjimo“, panaikinti, kaip nepagrįsti ir neteisėti, ir žemės neatlygintinai suteikimo pareiškėjai klausimas grąžintas spręsti atsakovui.
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147-155), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas ne tik su žemės nuosavybės teisių turėjimu Lenkijos ar Vokietijos tuometėse teritorijose ir įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. faktu, bet ir su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu, t. y. žemės sklypai gali būti suteikiami tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemės Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose ir po 1939 m. įkeldinto į Lietuvos Respublikos teritoriją, šeimos nariai. Žemės reformos įstatyme nepateiktas šeimos apibrėžimas ir nenurodyta, kokie asmenys laikomi šeimos nariais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007, konstatavo, kad „<...terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 str., turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 psl.)“ bei pažymėjo, kad „<...tokia yra ir teisminė praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-704/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1815/2005“, kuriose buvo pabrėžta, jog „teisine prasme yra negalima situacija, kad asmuo vienu ir tuo pačiu metu galėtų būti dviejų šeimų nariu“. Todėl atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą šeimos sampratą, pažymėtina, kad K. G., kuriam parengta Pažyma, laikytinas V. G. (G.) (senelio) šeimos nariu, nes iš pirmiau minėtų dokumentų matyti, kad jis buvo įkeldintas kartu su kitais V. G. (G.) šeimos nariais ir sudarė vieną bendrą šeimą. Tačiau pareiškėja, kaip K. G. sutuoktinė, yra gimusi atskiroje šeimoje ir sudariusi 1964 m. birželio 14 d. santuoką su K. G. netapo buvusio žemės savininko V. G. (G.) šeimos nare, todėl jai negali būti suteikta valstybinės žemės nuosavybėn neatlygintinai už jos sutuoktinio K. G. (G.) senelio V. G. (G.) Lenkijoje turėtą žemę.Galimybę paveldėti pareiškėja sieja su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.112 straipsnio 2 dalimi bei 5.1 straipsniu, tačiau šiuo atveju turi būti taikomos ne minėtos Civilinio kodekso nuostatos, bet Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio normos, kurios nenumato, kad žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo vardu, pateikusio prašymą, įpėdiniams. Iš žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos matyti, kad neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Pažymėtina, kad parengta Pažyma šiuo metu negali būti realizuota, nes remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, žemė nuosavybėn neatlygintinai negali būti suteikta mirusiojo vardu. Be to, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos ir bendros Civiliniame kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos. Analogiškos nuostatos, kaip Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nenumatytos. Todėl mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu, negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 dalį. Taip pat suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos ir bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos.NŽT Lazdijų skyriaus vedėjas, vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-4, priėmė 2014 m. sausio 29 įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-81. Šiuo įsakymu laikė netekusiu galios Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. Ž- 2389-(1.3) priedo 54 eilutę, patikslino Pretendentų, kuriems rengiant Lazdijų rajono Lazdijų seniūnijos Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės sklypai, sąrašą, patvirtintą Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3), iš šio sąrašo išbraukiant K. G., bei priskyrė žemės sklypus projektiniai Nr. 930-1 (0,89 ha ploto), Nr. 930-2 (0,82 ha ploto), Nr. 930-3 (1,74 ha ploto), laisvos valstybinės žemės fondo plotams, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“, 24.5.4 punktu. NŽT Lazdijų skyriaus 2014 m. sausio 30 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.104.)-419 pareiškėja, informuota apie NŽT Lazdijų skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-81 priėmimą, pateikiant 2014 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-81.Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjos 2013 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1965 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-61 „Dėl V. G. įgalioto atstovo K. P. skundo išnagrinėjimo“ yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jų naikinti, t. y. vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinio kodekso nuostatomis, K. G. (G.) mirus Pažyma likusioje dalyje nebegali būti įgyvendinta, valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra pagal Pažymą negali būti vykdoma (tęsiama) bei valstybinės žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai nebegali būti suteikti, pareiškėja, kaip K. G. (G.) turto perėmėja, negali paveldėti palikėjo turėtos turtinės teisės gauti valstybinės žemės nuosavybėn neatlygintinai.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 18 straipsnyje, kuriame įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas, nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Viena iš prigimtinių žmogaus teisių – nuosavybės teisė. Konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. Iki žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai asmens subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra suteiktos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas suteikti žemę nuosavybėn neatlygintinai asmeniui turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento asmuo įgyja savininko teises į tokį turtą. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl suteikimo žemės nuosavybėn neatlygintinai, asmenys, kuriems suteikiama nuosavybė neatlygintinai, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į žemę. Kai įstatymo pagrindu suteikiama nuosavybė neatlygintinai, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos. Valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą suteikti žemę nuosavybėn neatlygintinai, tas asmuo, kurio vardu priimtas sprendimas, įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Atsiliepimas
Pareiškėja V. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 159-161) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. CK 1.112 straipsnio 2 dalis numato, kad turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos. CK 5.1 straipsnis reglamentuoja, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.Klausimas, ar asmenų teisė gauti neatlygintinai valstybės žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra paveldima, kada ši teisė susiformuoja kaip paveldėjimo objektas, buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015. Kolegija nutartyje išaiškino, kad Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka Žemės reformos įstatymo sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais.Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, K. G., vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo nuostatomis, tinkamai išreiškė savo valią gauti neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės, atliko visus tam būtinus veiksmus, pateikė tam būtinus dokumentus, dėl ko konkreti K. G. turtinė teisė gauti iš valstybės neatlygintai 6,02 ha žemės buvo užfiksuota ir patvirtinta Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 1583 dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai. Be to, turtinė teisė praktiškai pradėta realizuoti – du klypai suteikti nuosavybėn, kiti trys sklypai suformuoti nurodant, kad jie formuojami būtent K. G., paženklinti dalyvaujant būsimam savininkui K. G., parengti ir suderinti žemės sklypų planai. Pareiškėja, būdama K. G., mirusio 2013 m. birželio 18 d., įstatyminė įpėdinė, priėmusi palikimą po jo mirties, paveldi K. G. turtinę teisę gauti iš valstybės nuosavybėn neatlygintinai žemės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.
Bylos ginčas yra dėl pareiškėjos teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai žemė perduodama Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, būdama K. G., mirusio 2013 m. birželio 18 d., įstatyminė įpėdinė, priėmusi palikimą po jo mirties, paveldi K. G. turtinę teisę gauti iš valstybės nuosavybėn neatlygintinai žemę, perduotiną pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Teismas šią išvadą pagrįstai grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos, nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė.
Šioje byloje yra nustatyta, kad K. G. pripažinta teisė neatlygintinai nuosavybėn gauti 6,02 ha žemės sklypą. Jo teisė buvo pradėta realizuoti ir Alytaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 28 d. bei 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimais buvo suprojektuoti ir suteikti neatlygintinai nuosavybėn 1,94 ha bendro ploto ir 0,63 ha bendro ploto valstybinės žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 97-104). Teismas taip pat nustatė, kad įgyvendinant šią teisę K. G. buvo suprojektuoti 3,45 ha bendro ploto žemės sklypai (projektiniai Nr. 930-1, Nr. 930-2, Nr. 930-3), kurie, dalyvaujant K. G., 2013 m. kovo 12 d. buvo paženklinti vietoje, taip pat buvo parengtos šių žemės sklypų kadastro duomenų bylos, kurios buvo patikrintos NŽT Lazdijų skyriaus ir pripažintos, kaip parengtos be trūkumų (b. l. 40-45, 93-95).
Tokiu būdu, K. G. valia gauti neatlygintinai nuosavybėn 6,02 ha žemės sklypą buvo išreikšta ir jo teisė kompetentingos institucijos pripažinta bei pradėta realizuoti. Todėl K. G. mirus, teismas pagrįstai pripažino, jog jo įgyta turtinė teisė gauti neatlygintinai nuosavybėn 6,02 ha žemės sklypą yra paveldima, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, ir ši teisė negali būti skaidoma įgytos teisės realizavimo etapais, siejant juos su K. G. mirties faktu, kad iki pastarojo mirties įgyti sklypai paveldimi, o po jo mirties įgyta turtinė teisė nepaveldima.
Aiškinant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip teisės aktą, sukuriantį teisę į nuosavybę, yra aktualios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), taikydamas šio Protokolo nuostatas panašiems teisės santykiams, nurodė, kad, kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir minėtą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją (pareiškimo nr. 14966/04).
Remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, kad teisė gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra paveldima, jei tokia teisė piliečiui buvo pripažinta valstybės įgaliotos institucijos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.