- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- 2S-1071-794/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- S. A.
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Gelvora“, Nordea bank Finland Plc Lietuvos skyrius, BIGBANK AS filialas, AB DNB bankas, AB „Swedbank“, UAB „General Financing“, Lindorff Oy filialas, UAB „SB lizingas“, UAB „4finance“, Danske bankas A
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo S. A. ir suinteresuoto asmens UAB „Gelvora“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: Nordea bank Finland Plc Lietuvos skyrius, BIGBANK AS filialas, AB DNB bankas, AB „Swedbank“, UAB „General Financing“, Lindorff Oy filialas, UAB „SB lizingas“, UAB „4finance“, Danske bankas A/S Lietuvos filialas, UAB „Ferratum“, UAB „Finverta“, BAB „Snoras“, UAB „Moment Credit“, UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „PRO INVEST GROUP“, Valstybinė mokesčių inspekcija),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas S. A. prašė jam iškelti bankroto bylą. Paaiškino, kad 2006 metais iš AB banko „Snoras“ pasiėmė kreditinę kortelę su kredito limitu. Pareiškėjo motinai 2007 m. susirgus (mirė 2009 m. liepos mėn.), jam teko kiekvieną savaitgalį vykti į namus, maršrutu Vilnius – Raseinių rajonas, taip pat prisidėdavo prie motinos gydymo ir išlaikymo. Kadangi Vilniuje butų nuomos kainos tuo metu buvo didelės, atlyginimas mažas (376 Eur) pareiškėjas buvo priverstas pasiimti dar kelias kreditines korteles su limitu bei kelis kreditus, kad galėtų išlaikyti save ir padėti sergančiai motinai. Prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje, pareiškėjas nebegalėjo laiku sumokėti paimtų kreditų įmokų, todėl pablogino savo finansinę situaciją, pasiimdamas kreditus iš greitųjų kreditų bendrovių, kad pradėtų dengti kitų kreditų įmokas. Bankas kreipėsi į teismą ir antstolis areštavo pareiškėjo darbo užmokestį, todėl nuo to laiko jis neturėjo iš ko atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjui laiku neatsiskaičius su greitųjų kreditų bendrovėmis, skolų sumos padidėjo. Apie 5 metus antstoliai išskaičiuodavo skolą iš pareiškėjo darbo užmokesčio, bet skolos suma žymiai nesumažėjo dėl antstolių užmokesčio ir palūkanų. Po išskaičiavimų pareiškėjui lieka maža suma pragyvenimui. Pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 29048,18 Eur. Pareiškėjas nuosavybės teise priklausančio registruotino turto, debitorių, taip pat piniginių lėšų, kurios viršytų 1 MMA, neturi. Pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. nesiskolino lėšų iš kredito įstaigų, kadangi tuomet antstoliai jau vykdė vykdomąsias bylas, buvo areštuota pareiškėjo sąskaita, vykdomos išskaitos iš jo darbo užmokesčio.
Suinteresuoti asmenys Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius, UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Pro Invest Group“, Lindorff Oy filialas, BAB bankas Snoras prašė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuoti asmenys UAB „SB lizingas“, UAB „Gelvora“, Danske bankas A/S Lietuvos filialas, UAB „Moment Credit“ neprieštaravo bankroto bylos iškėlimui.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ prašė atsisakyti kelti pareiškėjui bankroto bylą. Paaiškino, kad pareiškėjas kreditus ėmė vienas po kito, todėl galėjo elgtis nesąžiningai. Pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus, todėl turėjo galimybę susirasti geriau apmokamą darbą. Pareiškėjas yra mokus, nes iš jo darbo užmokesčio yra dengiami įsiskolinimai, todėl per ilgą laiką gali įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašė atsisakyti kelti pareiškėjui bankroto bylą. Paaiškino, kad pareiškėjas nesikreipė į kredito bendroves su prašymu sumažinti delspinigių dydį ar atidėti mokėjimo terminus atidėjimo, taip pat neįrodė, jog sandorius su kredito įstaigomis pareiškėjas privalėjo sudaryti.
Suinteresuotas asmuo Bigbank AS filialas prašė nekelti pareiškėjui bankroto bylą. Paaiškino, kad pareiškėjas neįgijo jokio turto, per 2010 m. – 2013 m. neatsakingai skolinosi, neaišku kur panaudodamas gautus pinigus ir tinkamai neįvertinęs savo galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašė nekelti pareiškėjui bankroto bylos. Paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė, jog būdamas jaunas ir turintis gerai apmokamą darbą, negali dirbti ir grąžinti likusių skolų kreditoriams. Pareiškėjas sudarė įvairias finansinių įsipareigojimų sutartis, pažeisdamas banko interesus, kadangi remiantis su banku sudarytomis kredito sutartimis, pareiškėjas įsipareigojo be banko raštiško leidimo neprisiimti jokių įsipareigojimų pagal kredito, lizingo, pirkimo-pardavimo išsimokėtinai ar kitokio finansavimo sutartis, sudaromas su kitais juridiniais ar fiziniais asmenimis. Skolinimosi iš kitų kreditorių metu pareiškėjo finansinė padėtis jau buvo bloga, tačiau jis pats savo veiksmais didino savo įsiskolinimus ir mažino galimybę atsiskaityti su turimais kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė pareiškėjui S. A. iškelti bankroto bylą. Nustatė, jog pareiškėjas nuo 2006-2009 m. prisiėmė eilę skolinių įsipareigojimų, šiuo metu turi 16 kreditorių, UAB „Gelvora“ finansinių įsipareigojimų neturi, iš viso pareiškėjo pradelsti skoliniai įsipareigojimai, siekia 24000 Eur, t. y. viršija 25 MMA, todėl pareiškėjas atitinka nemokumo kriterijų. Tačiau teismas nustatė, jog pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus asmuo (duomenys neskelbtini), nevedęs, nepilnamečių vaikų neturi, gyvena ir dirba Vilniuje, nuo 2013 m. gauna 814,41 Eur darbo užmokestį, kuris yra didesnis už 2015 m. III ketvirtį šalies gyventojo gaunamą vidutinį darbo užmokestį (569 Eur). Pareiškėjui, atskaičius antstolių išskaitas, per mėnesį lieka apie 305 Eur pajamų savo reikmėms. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo gaunamos pajamos objektyviai jam suteikia galimybę per protingą laiką, nors ir ilgesnį nei maksimali bankroto proceso trukmė, įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, o tai, kad pareiškėjas galimai ilgesni laiką turės dengti savo skolas, negali būti pagrindas pripažinti jį nemokiu. Teismo nuomone, pareiškėjo bandymas inicijuoti bankroto procesą yra išankstinis, nes jis iš esmės siekia priverstinį vykdymo procesą pakeisti bankroto procesu, tačiau tokia situacija yra negalima. Vien tas faktas, kad šiuo metu pareiškėjo gaunamos pajamos nėra pakankamai didelės, kokių norėtų pats pareiškėjas, tačiau pakankamos atsiskaitymams su kreditoriais ir pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinimui, nesudaro teisinio pagrindo šioje situacijoje kilusių klausimų spręsti fizinio asmens bankroto instituto pagalba. Teismas nustatė, jog pareiškėjas per aktualų 3 metų laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo) jokių sandorių dėl kreditų nesudarė, tačiau remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015 nurodė, jog pareiškėjo sąžiningumas gali būti vertinamas ir ankstesniu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. iki 2011 m. Tuo laikotarpiu pareiškėjas ėmė greituosius kreditus vieną po kito, kuriais dengė kitus kreditus, neinformuodavo kitų kreditorių apie prisiimtus įsipareigojimus, nepagrindė naujų kreditų ėmimo būtinumo. Tokiu būdu pareiškėjas pats savo veiksmais didino savo kreditorinius įsiskolinimus ir mažino galimybę atsiskaityti su turimais kreditoriais. Pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. nesiskolino lėšų iš kredito įstaigų, kadangi tuomet antstoliai jau vykdė priverstinį skolos išieškojimą, buvo areštuota pareiškėjo sąskaita, vykdomos išskaitos iš jo darbo užmokesčio. Dėl pareiškėjo veiksmų – užsiregistravimo darbo paieškų portaluose ir darbo biržos portale – siekiant gauti papildomas pajamas, teismas nurodė, jog šios aplinkybės neįrodo, jog pareiškėjas aktyviais veiksmais ėmėsi priemonių papildomo darbo suradimui, dalyvavo pokalbiuose dėl darbo ir pan. Tai, kad pareiškėjas dalyvavo Lietuvos Respublikos Vyriausioje rinkimų komisijoje ir už tai gavo darbo užmokestį nepakako konstatuoti, jog jis aktyviai ėmėsi priemonių gauti papildomų ir pakankamų pajamų skoloms padengti. Teismas ištyręs pareiškėjo pateiktus įrodymus už 2008-2009 m. laikotarpį konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, jog nemokumas būtų susijęs su motinos liga. Teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, jog prie jo nemokumo prisidėjo ekonominė krizė. Nustatė, jog 2009-2014 m. pareiškėjui buvo iškeltos daugiau nei 17 civilinių bylų dėl skolos priteisimo, tačiau pareiškėjas jokių prieštaravimo bylos neteikė. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip pasyvų ir iš dalies lėmusį priteistų skolų dydį, kadangi ginčijant palūkanų, delspinigių dydžius, jie būtų sumažinti, taip pat galėjo būti sudaromos ir taikos sutartys. Todėl teismas vertino, jog pareiškėjo nemokumą lėmė jo paties elgesys, neatitinkantis protingo, atidaus ir sąžiningo asmens standartų, todėl bankroto bylos iškėlimas prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo argumentai
Pareiškėjas S. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį ir priimti naują – tenkinti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, kad teismas teigdamas, jog pareiškėjo pajamos suteikia galimybę atsiskaityti su kreditoriai per protingą terminą, neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjui toliau skaičiuojamos palūkanos, antstolio vykdymo išlaidos, neatsižvelgė į bendrą skolų dinamiką, nenurodė laikotarpio, per kurį pareiškėjas galėtų įvykdyti prievoles kreditoriams, nenurodė kokios sumos per mėnesį galėtų būti skiriamos kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Teismas neatsižvelgė, jog per laikotarpį nuo 2009 metų iki šiol antstoliams kas mėnesį iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiuojant daugiau negu pusę darbo užmokesčio, pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai beveik nesumažėjo dėl nuolat augančių didelių palūkanų bei antstolių vykdymo išlaidų. Pareiškėjas, būdamas 36 metų amžiaus vyras, neturi nekilnojamojo ar kito registruotino turto, o jį slegiančios ir beveik nemažėjančios skolos jam visam gyvenimui gali užkirsti galimybę susikurti normalų gyvenimą, sukurti šeimą bei turėti vaikų. Teismas nepagrįstai netaikė 3 metų ribojančio termino, vertindamas sudarytos sandorius ir už ankstesnį laikotarpį nei numatyta įstatyme. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas jokių sandorių nesudarė. Byloje taip pat nei vienas iš kreditorių, nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių deklaratyvius teiginius apie pareiškėjo nesąžiningumą.
Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį dalyje, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas UAB „Gelvora“ finansinių įsipareigojimų neturi; papildyti nutartį nurodant, kad S. A. įsiskolinimas UAB „Gelvora“ naudai pagal teismo įsakymą Nr. L2-24828-727/2009 yra 1069,7 Eur. Paaiškino, kad teismas neteisingai nurodė, jog pareiškėjai neturi įsiskolinimo UAB „Gelvora“. Pareiškėjas yra skolingas UAB „Gelvora“ 1069,7 Eur pagal sutartį Nr. ABL/20422/1 ir teismo įsakymą Nr. L2-24828-727/2009.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Paaiškino, kad teismas teisingai ir tinkamai atliko pareiškėjo nemokumo priežasčių analizę, įvertino skolinių įsipareigojimų apimtį, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Pareiškėjas, prisiimdamas įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pats sukėlė savo nemokumą. Pareiškėjas prisiėmęs tiek daug finansinių įsipareigojimų, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, pažeidė kitų kreditorių teises, o vis naujų kreditų ėmimo būtinumas nebuvo pagrįstas. Apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskaičiavo, kad pareiškėjo pragyvenimui, atskaičius antstolių išskaitas, lieka apie 305 Eur per mėnesį, pats neįrodė, kad jis tokios sumos negauna.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 str. 2 d., fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tiek dėl pareiškėjo nemokumo, tiek dėl jo nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors pareiškėjo pradelstų įsiskolinimų suma viršija 25 MMA, tačiau jo gaunamos pajamos per protingą terminą leidžia padengti susidariusius įsiskolinimus. Tuo tarpu dėl pareiškėjo nurodomų nemokumo priežasčių teismas sprendė, jog nemokumą iš esmės lėmė pareiškėjo nesąžiningumas be pagrindo prisiimant vis naujus įsipareigojimus.
Dėl nemokumo
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015).
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nagrinėjimas nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. Pirmą kartą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo gaunamas mėnesinis darbo užmokestis ženkliai viršija vidutinį darbo užmokestį, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo gaunamos pajamos objektyviai jam suteikia galimybę per protingą laiką, sumaniai leidžiant turimas lėšas, įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2714-866/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikino ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad pareiškėjas iš savo gaunamo didelio darbo užmokesčio turi galimybes įvykdyti skolinius įsipareigojimus neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui nevykdant prievolių, jam toliau skaičiuojamos palūkanos, antstolio vykdymo išlaidos, t. y. neatsižvelgė į bendrą skolų dinamiką, nenurodė nei laikotarpio, per kurį pareiškėjas, galėtų įvykdyti prievoles kreditoriams, nei kokios sumos per mėnesį galėtų būti skiriamos kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Sprendžiant klausimą iš naujo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra jaunas, darbingo 36 metų amžiaus asmuo, gyvenantis ir dirbantis Vilniuje, kurio mėnesio pajamas sudaro 814,14 Eur atskaičius mokesčius, kas ženkliai viršija vidutinį darbo užmokestį, o atskaičius antstolių išskaitas, per mėnesį lieka apie 305 Eur pajamų. Teismas taip pat įvertino, kad pareiškėjas yra nevedęs, pilnamečių vaikų ir išlaikytinių neturi, todėl visas likusias po išskaitų pajamas gali naudoti savo asmeninėms reikmėms. Šios aplinkybės leido teismui spręsti, kad pareiškėjo gaunamos pajamos objektyviai jam suteikia galimybę per protingą laiką, nors ir ilgesnį nei maksimali bankroto proceso trukmė, įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, o tai, kad pareiškėjas galimai ilgesnį laiką turės dengti savo skolas, negali būti pagrindas pripažinti jį nemokiu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas net nenustatė konkretaus termino, kuris teismo vertinimu būtų protingas skoloms padengti, taip pat neatsižvelgė į tai, jog priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo pajamų vykdomas nuo 2009 m., toliau yra skaičiuojamos palūkanos ir netesybos bei antstolių vykdymo išlaidos. Skundžiamos nutarties priėmimo metu pradelsti pareiškėjo įsiskolinimai sudarė apie 24000 Eur, todėl įvertinus, jog iš pareiškėjo pajamų kiekvieną mėnesį yra atskaitoma apie 500 Eur, tai dabartiniai įsiskolinimai, neatsižvelgiant į skolų dinamiką, būtų padengti per 4 metus. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog vykdant priverstinį išieškojimą pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai praktiškai nemažėja nuo 2009 m., nors pareiškėjas nuo tada nėra prisiėmęs naujų įsipareigojimų. Pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti per mėnesį vidutiniškai lieka apie 200-300 Eur, pareiškėjas jokio registruotino turto neturi, todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skolų dinamika jau 7 metus beveik nesikeičia, galima pagrįstai teigti, jog neiškėlus fizinio asmens bankroto bylos, pareiškėjas didelius suvaržymus patirtų dar tiek pat laiko. Pagrindinė Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Įstatymas šiam tikslui pasiekti numato fiksuotą 3 metų terminą (FABĮ 7 str. 5 d.). Įstatymų leidėjui specialiu įstatymu nustačius sąlygas fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per 3 metų terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, reiškia, kad protingas terminas, per kurį fizinis asmuo iš gaunamų pajamų galėtų įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus, netaikant bankroto procedūros, turi būti laikomas iki 3 metų terminas. Nagrinėjamu atveju, net neatsižvelgiant į skolų dinamiką, pareiškėjo perspektyvos padengti susidariusius įsiskolinimus viršija 3 metų terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas objektyviai neturi galimybės per protingą terminą padengti kreditorinius įsipareigojimus. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo mokumą.
Dėl nesąžiningumo
Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65/2015).
Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2014 m. rugpjūčio 20 d., todėl pareiškėjo sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudaręs CK 6.67 str. nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemokus, taip pat kad kreipdamasis į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo tyčia pateikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015, leidžiančią vertinti bankrutuoti siekiančio asmens veiksmu už ankstesnį nei 3 metų laikotarpį, pareiškėją nesąžiningu pripažino nustatęs, jog pareiškėjas tapo nemokus dėl sandorių, sudarytų už ankstesnį nei 3 metų laikotarpį, taip pat konstatavęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad lėšas skolinosi sergančios motinos išlaikymui, ar kad prie jo nemokumo prisidėjo ekonominė krizė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo kasacinio teismo išaiškinimus, kadangi juose nurodoma, jog fizinio asmens sąžiningumas už ankstesnį nei trejų metų laikotarpį, galėtų būti vertinamas tik tuo atveju, jei būtų įvertinti fizinio asmens veiksmai per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme. Visi pirmosios instancijos teismo analizuoti apelianto veiksmai buvo atlikti iki 2011 m., t. y. nepatenka į aktualų trejų metų laikotarpį bei negali būti laikomi pakankamu pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės neatitinka kasacinio teismo praktikos ir yra nepakankamos, kad užkirstų pareiškėjui kelią bankrutuoti. Kadangi, iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriaus skyrimas ir pareigų jam nustatymas yra priskirta pirmosios instancijos teismui, nutartis naikinama, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti iš naujo.
Dėl UAB „Gelvora“ atskirojo skundo
Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodė, jog skundžiamojoje nutartyje klaidingai nurodyta, jog pareiškėjas nėra skolingas UAB „Gelvora“. Pareiškėjo skola UAB „Gelvora“ sudaro 1069,7 Eur. Skundžiamojoje nutartyje iš tikrųjų nebuvo nurodytas įsiskolinimas UAB „Gelvora“, tačiau šia nutartimi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikinama. Todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į pasikeitusius visų kreditorių, tame tarpe UAB „Gelvora“, reikalavimų dydžius.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti S. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.