- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-03
- Bylos Nr.
- P-858-117-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Virgilijus Valančius
- Atsakovas
- Lietuvos Aukščiausiojo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
- Pareiškėjas
- A. S.
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. skundu (b. l. 2–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – 178 166,76 litus neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dirbo teisėju nuo 1990 m. gegužės 3 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. atlyginimas jam buvo skaičiuojamas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo atlyginimų koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotas teismų ir teisėjų nepriklausomumas bei draudimas valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, t. y. kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (2006 m. kovo 26 d. nutarimas). Tuo tarpu nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik teisėjams. Valstybės politikams ir pareigūnams, valstybės tarnautojams, valstybinių įmonių vadovams atlyginimai sumažinti nebuvo. Pareiškėjo nuomone, toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio ir neatitinkantis Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog analogiškus ginčus su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos atlyginimų dalies nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, ekspertizių išvadas, yra konstatavę, kad Vyriausybei priimant nutarimą dėl teisėjų atlyginimo mažinimo, valstybės finansinė ir ekonominė padėtis nebuvo itin sunki ar labai pablogėjusi.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 14) į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 16–19) nurodė, kad panašioje civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertų išvadose buvo konstatuota, jog valstybėje 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir kad ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, bet pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių, o tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Teisingumo ministerija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, jog visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą. 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui ir vertintina tai kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Atsakovo nuomone, dėl itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės padėties buvimo 1999 metais ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės padėties trukmės išvados padarytos ekspertizės akte. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį į tai, jog siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą nuo 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 litų, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 litai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 117–128) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 123 869,56 litus neišmokėto atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujantis taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. 2007 m. vasario 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 priimtoje nutartyje nurodoma, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, o teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Sprendžiant šį ginčą svarbu nustatyti: ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų; ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Plenarinė sesija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“ negali būti aiškinama kaip įstatyminio lygio reguliavimu įtvirtinanti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 atliktą teisėjų atlyginimo sumažinimą, o kitoks aiškinimas nesiderintų su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi bei Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Pirmosios instancijos teismas, savo sprendime, taip pat pažymėjo, jog savo esme analogiškos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodytos ir 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A10-01/2007 nutartyje, kurioje teismas, be kita ko, nurodė, kad Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius, todėl būtina išsiaiškinti kiek teisėjų atlyginimų mažinimas 1997 metų ir 1999 metų nutarimais atitiko šias sąlygas. Valstybės ekonominė ir finansinė būklė įvairiais laikotarpiais gali būti nustatoma remiantis ekonominiais bei finansiniais rodikliais apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolą, valdžios sektoriaus deficitą ir kt., o tokie duomenys turėtų būti matomi inter alia iš oficialių statistinių ataskaitų, Vyriausybės ataskaitų, ataskaitų, pateikiamų Europos Sąjungos institucijoms, kitų duomenų (Pasaulio banko, Europos Sąjungos institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės trukmę. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, vadovaujantis Konstitucinio teismo išaiškinimu, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., vadovaujanti Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – buvo laikino pobūdžio. Teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju dirbo nuo 1994 m. gruodžio 6 d. iki 2007 m. gegužės 10 d., iki 1999 gruodžio 31 d. pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, o nuo 2001 m., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, jam mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su skundu dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies kreipėsi 2008 m. birželio 30 d., o vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio nuostata, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1 knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas 2007 m. gegužės 10 d., iš atsakovo priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d., t. y. už tris metus nuo skundo pareiškimo teisme dienos. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 130–133) pareiškėjas A. S. prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti ir priteistą iš atsakovo negauto atlyginimo dalį padidinti 54 297,20 litus, t. y. padidinant neišmokėto atlyginimo dydį iki bendros 178 166,76 litų sumos. Pareiškėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties sampratą bei ieškinio senaties terminų skaičiavimą ir taikymą. DK 27 straipsnio 2 dalis numato, kad bendras ieškinio senaties terminas kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, o tai reiškia, kad per tris metus pareiškėjas turi teisę apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį teisme. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, jog skundas paduotas praleidus įstatyme numatytą trejų metų terminą pažeistai teisei apginti, o tai reiškia, kad jo reikalavimas turėjo būti tenkinamas visiškai ir už tris darbo metus teisme ne nuo skundo teismui padavimo dienos, o nuo atleidimo dienos, t. y. nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, nes tik tada jam tapo žinoma, kad neišmokėto atlyginimo dalis jam nebus pilnai išmokėta, kadangi Aukščiausiasis Teismas, atsiskaitydamas ir išmokėdamas jam išeitinę išmoką, ją apskaičiavo ir išmokėjo pagal sumažintą atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad teisė į ieškinį jam atsirado nuo atleidimo iš teisėjo pareigų dienos. Pažymi, jog teismo nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimai dėl jo kaip teisėjo atlyginimo sumažinimo yra tęstiniai, nes kiekvieną kartą mokant teisėjo atlyginimą buvo daromi šie pažeidimai, dėl to, ieškinio senaties terminas prasidėjo atleidus jį iš teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų terminui, t. y. nuo 2007 m. gegužės 13 d., todėl jis nuo tos dienos įgijo teisę ginti savo pažeistas teises, paduodamas skundą per tris metus nuo ieškinio senaties termino pradžios. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad skundo padavimas teismui yra tik vienas iš ieškinio senaties termino eigos nutraukimo pagrindų, numatytų CK 1.130 straipsnyje, bet jis negali įtakoti materialinio teisinio reikalavimo apskaičiuojant ir priteisiant neišmokėto atlyginimo dalį remiantis DK normomis, kurias byloje taikė administracinis teismas. Reikalavimas buvo grindžiamas DK 298 straipsniu, kuriame nurodyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus ir šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, nes jis reglamentuoja teisės į darbo užmokestį ir kitų su darbu susijusių išmokų galiojimą ir priteisimą, bet ne daugiau kaip už trejus metus. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujanti valstybę, savo atliktais veiksmais pripažino prievolę ir tokiu atveju nutraukė ieškinio senaties terminą, o šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės atlikti veiksmai ruošiant ir pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektus dėl negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo. 2008 m. spalio 1 d. projekto 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., negauta atlyginimų dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 137–139) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį, kadangi neįvertino visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų ir nepasisakė dėl šiai bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių, priimant sprendimą, nebuvo įvertintas Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės aktas, kurį atsakovas buvo pateikęs į bylą. Atsakovas nurodė, kad ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Šiais argumentais atsakovas rėmėsi, siekdamas įrodyti, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, taigi teismas privalėjo juos įvertinti ir pritarti arba paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau šios aplinkybės net nebuvo nagrinėjamos. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942, Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, tačiau teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinto koeficientas. Pareiškėjo pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota pažyma apie nepriskaičiuotą atlyginimo skirtumą neįrodo, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas, neatsižvelgęs į šią aplinkybę ir nesiremdamas jokiais įrodymais konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovo nuomone, teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimus, teismo sprendime turėjo nurodyti priteisiamą sumą, ir iš jos išskirti fizinių asmenų pajamų mokestį bei kitus mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą, kadangi vykdant teismo sprendimą fizinių asmenų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys, o kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovu yra patraukta Lietuvos valstybė, todėl nelogiška iš atsakovo priteisti pinigines sumas su privalomais mokesčiais, kadangi jis nėra mokesčius apskaičiuojantis asmuo.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose (b. l. 145, 147) į A. S. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negali būti laikomas atsakovu šioje byloje ir kartoja pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo į A. S. skundą motyvus, nurodydamas, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Atsiliepimu (b. l. 148–150) į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą pareiškėjas A. S. prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus posėdyje ištirtus įrodymus ir aiškiai pasisakė, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kuris įstatymas, pagal byloje nustatytas aplinkybes, turi būti taikomas šioje byloje. Nagrinėjant bylą teisme jau buvo žinoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 579 pritarė Lietuvos Respublikos negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektui, kurį paruošė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., negauta atlyginimų dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos, o tai įrodo, kad atsakovas, minėtu įstatymu pripažįsta jo ieškinį ir šio fakto, kuris pagal įstatymą preziumuojamas kaip nustatytas, įrodinėti nereikia. Kadangi nagrinėjamoje byloje teismas neskyrė jokios ekspertizės, dėl to vertinti kitoje byloje jau kito teismo paskirtą ir įvertintą ekspertizę, šiam teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami, nagrinėjant kitas administracines bylas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nurodymas, kad pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo oficialiai išduota pažyma neįrodo, kad jis nagrinėjamu laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą, yra visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja paties apelianto (Lietuvos valstybės) išsakytai pozicijai, kad 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 jo atlyginimas buvo sumažintas pagrįstai. Atmestinas yra argumentas dėl fizinių asmenų pajamų ir kitų mokesčių atsiskaitymo klausimų neišsprendimo, kadangi rezoliucinėje sprendimo dalyje šis klausimas yra aiškiai išspręstas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b. l. 155–164) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti teisėjams atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatavo, kad nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas pirmosios instancijos teismas iš esmės pritaikė teisingai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, taikymo požiūriu. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatų taikymo, nagrinėjamoje byloje pritaikė ir ieškinio senatį. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), daroma išvada, jog tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761 1 straipsnio, 2 straipsnio 3 d.), kurio nuostatomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias laiką, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto jam atlyginimo dalį už trejus metus, susidariusį laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. (t. y. dienos, kurią A. S. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, o nutarimas įsigaliojo tą pačią dieną (b. l. 10)), pagrįstas ir tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius ginčo teisiniams santykiams trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, pripažįstama, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį. Remdamasi byloje esančiais duomenimis (2007 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pažymoje Nr. (2.18) -11K-195) apie teisėjui A. S. neišmokėtą atlyginimą, kurie nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame nebuvo kvestionuojami, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 178 166,76 litų teisėjo atlyginimo suma. Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjui priskaičiuota darbo užmokesčio suma.
Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
V.
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 171–172) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį – priteisti A. S. 126 185,19 litų neišmokėto darbo užmokesčio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad 2010 m. sausio 11 d. Nacionalinės teismų administracijos Vidaus audito skyriaus vidaus audito ataskaitoje buvo konstatuota, jog bylose dėl neišmokėtos teisėjų darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktos darbo užmokesčio pažymos yra neteisingos nuo 2004 m. gegužės mėnesio ta suma, kuriai apskaičiuoti buvo taikomas bazinis dydis 115 litų, o nuo 2008 m. – 128 litai. Audito išvadų pagrindu atlikus darbo užmokesčio perskaičiavimą teisėjui A. S. neišmokėto darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. buvo ne 178 166,76 litai, o 126 185,19 litai, t. y. 51 981,57 litu mažiau nei priteista pareiškėjui prašomoje atnaujinti byloje. Atsakovas pažymi, kad nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, jog teismai, tenkindami pareiškėjo reikalavimus dėl piniginių išmokų, rėmėsi įrodymu, kuriame buvo nurodyti klaidingi duomenys. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas. Šios aplinkybės pripažintinos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 194–196) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį – priteisti A. S. 126 185,19 litų neišmokėto darbo užmokesčio. Atsakovas prašymą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesas atnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res iudicata galią.Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, kaip turėtų būti vertinamas Nacionalinės teismų administracijos Vidaus audito skyriaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vidaus audito 2010 m. sausio 11 d. ataskaitoje Nr. 1VA-01-(8.3) konstatuota aplinkybė, jog bylose dėl neišmokėtos teisėjų darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktos darbo užmokesčio pažymos yra neteisingos nuo 2004 m. gegužės mėnesio ta suma, kuriai apskaičiuoti buvo taikomas bazinis dydis 115 litų, o nuo 2008 m. – 128 litai (b. l. 182). Atsakovai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atlikus vidaus auditą, nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2008 m. birželio 19 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-195 apie darbo užmokestį (b. l. 7) yra neteisinga. Šios pažymos pagrindu pareiškėjui priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus.
Iš bylos matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b. l. 155–164) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2008 m. birželio 19 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-195, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisė pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 178 166,76 litus teisėjo atlyginimo (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Remiantis Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. 1VA-01-(8.3), pareiškėjui pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina suma yra 126 185,02 litai.
Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kadangi atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįsti įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymus tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.