Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui A. D. (A. D.) ir jo atstovui advokato padėjėjui Vladimirui Kononovui (Vladimir Kononov),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. (A. D.) ieškinį atsakovei J. G. dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, trečiasis asmuo J. D. (J. D.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje ginčas kilo dėl pastatyto gyvenamojo namo priestato (ne)teisėtumo ir jo nugriovimo, taip pat ieškinio senaties termino taikymo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

4. Ieškovas aiškina, kad jis su trečiuoju asmeniu, siekdami realizuoti savo teisę atlikti jų bendros turto dalies atidalijimą iš bendros nuosavybės, atliko ginčo namo kadastrinius matavimus, po kurių paaiškėjo, jog gyvenamojo namo bendras plotas neatitinka VĮ Registrų centro duomenų, t. y. kadastrinių matavimų byloje ginčo namo bendras plotas nustatytas 226,86 kv. m, o registre įregistruotas tik 125,69 kv. m.

5. Anot ieškovo, atsakovė, neturėdama ieškovo ir trečiojo asmens sutikimo padidinti minėto gyvenamojo namo plotą, atliko ginčo namo kapitalinio perstatymo darbus – faktiškai pastatė namo priestatą (toliau – ginčo priestatas), dėl ko namo plotas ir padidėjo nuo 125,60 kv. m iki 226,86 kv. m. Pažymi, kad statybos darbai nėra užbaigti (priestatas neapšiltintas, jame nėra langų, jis negali būti naudojamas gyvenimui), leidimo vykdyti statybos darbus ir/ar projekto atsakovė taip pat nepateikė. Ieškovo vertinimu, jam ir trečiajam asmeniui atimta teisė valdyti bei disponuoti jiems priklausančiomis nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), dalimis.

6. Teigia, kad 2020 m. buvo kreiptasi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (toliau – Inspekcija) dėl namo perstatymo darbų teisėtumo bei statybos darbus leidžiančių dokumentų patikrinimo, tačiau Inspekcija nurodė, jog nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų.

7. Nurodo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo negali atidalinti gyvenamojo namo jiems priklausančių dalių pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.90 straipsnio tvarką ir tokiu būdu realizuoti valdymą bei disponavimą jų dalimis kaip vienu atskiru vienetu. Be to, teigia, kad dėl atsakovės atliktų veiksmų didinant namo plotą be bendrasavininkų sutikimo ir nesant projekto bei leidimo šiems darbams atlikti, bendrasavininkai negali sudaryti ir bendros jungtinės nuosavybės tarpusavio naudojimosi susitarimo bei tokį susitarimą patvirtinti notarine tvarka pagal CK 4.81 straipsnio nuostatas.

8. Ieškovo vertinimu, ilgą laikotarpį nebaigta ir neįteisinama statyba neša pavojų visam bendram turtui dėl natūralių gamtinių reiškinių (lietus, šalčiai, vėjas ir t. t.), o ieškovas bei trečiasis asmuo neturi realios galimybės tokį procesą valdyti.

10. Trečiasis asmuo J. D. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

12. Atsakovė J. G. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

14. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovui, trečiajam asmeniui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 125,69 kv. m ploto, taip pat kiemo rūsys bei kiti inžineriniai statiniai (lauko tualetas, tvora, pavėsinė, kiemo aikštelė); ieškovui ir trečiajam asmeniui priklauso po 69/200 dalis ginčo namo, atsakovei priklauso 31/100 dalis minėto namo.

15. Nustatyta, kad ginčo namas (visas) nuo 1990 m. kovo 1 d. priklausė A. P. (atsakovės motinai), kuri 1992 m. rugsėjo 17 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei 31/100 dalis ginčo namo, o 1995 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė priklausančias 69/100 dalis ginčo namo K. D. (ieškovo ir trečiojo asmens tėvui), po kurio mirties jas lygiomis dalimis (po 69/200 dalis) paveldėjo ieškovas ir trečiasis asmuo.

16. Nustatyta, kad Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. balandžio 3 d. išdavė potvarkį Nr. 33p, kuriuo leido A. P. statyti priestatą prie namo ir ūkio pastato jai priklausančioje valdoje (duomenys neskelbtini); taip pat įpareigojo statytojus parengti statinių techninę dokumentaciją Vyriausiosios architektūros ir urbanistikos valdybos gamybinėje grupėje ir suderinti su rajono architektu nustatyta tvarka.

17. Iš byloje pateiktos ginčo namo kadastro bylos matyti, kad ginčo priestato statybos metai nurodyti 1994 m.; pataisymai kadastro byloje daryti 1995 m.; bendras ginčo namo plotas nurodytas 230,91 kv. m. Kita vertus, matyti, jog tam tikri įrašai vėliau buvo panaikinti/anuliuoti ir šiuo metu ginčo priestatas faktiškai neįregistruotas registre (įregistruotas tik ginčo namas, 125,69 kv. m ploto).

18. Ieškovo užsakymu atliktuose kadastriniuose ginčo namo matavimuose (kadastrinių matavimų byloje) nurodyta, jog šiuo metu bendras ginčo namo plotas, skaičiuojant kartu su ginčo priestatu, sudaro 226,86 kv. m; ginčo priestato plotas 102,95 kv. m.

Ieškinys netenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

19. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008; 2014 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2014.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Konstatavus, kad atliekant statybos/rekonstravimo darbus nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų ir įpareigojant pašalinti šį pažeidimą, turi būti vertinamas tokio įpareigojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).

21. Tam, kad teismas galėtų patikrinti, ar, sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo, buvo tinkamai taikyti norminiai statybos teisės aktai, byloje turi būti nustatyta, kada pastatyti ginčijami statiniai. Atsakant į klausimą, ar statyba teisėta, vertintini teisės aktų reikalavimai statybai, galioję pastato statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-695/2015). Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kokiu metu ir kokie teisės aktų reikalavimai pažeidžiami, neteisėtos statybos kvalifikavimas gali būti nevienodas, nuo to priklauso padarinių šalinimo sąlygos ir aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013).

22. Sprendžiant klausimą, ar atsakovė pastatė ginčijimą priestatą neteisėtai, svarbu nustatyti, ar ji, statydama šį statinį, laikėsi teisės aktų reikalavimų tokio statinio statybai.

23. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės paaiškinimų ir ginčo namo kadastrinės bylos matyti (ieškovas nenuginčijo šios aplinkybės), kad ginčo priestatas buvo statomas nuo 1990 m. iki 1994 m.; atsakovė, be kita ko, nurodė, jog ginčo priestatą statė jos motina, bet prisidėjo ir ji.

24. Kaip minėta, ginčo namas (visas) nuo 1990 m. kovo 1 d. priklausė A. P. (atsakovės motinai), kuri 1992 m. rugsėjo 17 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei 31/100 dalis ginčo namo, o 1995 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė priklausančias 69/100 dalis ginčo namo K. D.. Taigi, teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad nagrinėjamu ginčo priestato statybos metu (1990-1994 m.) ginčo namas priklausė A. P. ir atsakovei (nuo 1992 m.), todėl nei K. D., nei vėliau ieškovo ir/ar trečiojo asmens sutikimai dėl tokios statybos nebuvo reikalingi.

25. Be to, byloje nekilo ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. balandžio 3 d. išdavė potvarkį Nr. 33p, kuriuo leido A. P. statyti priestatą prie namo ir ūkio pastato jai priklausančioje valdoje (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. P. ginčo priestatą pradėjo statyti turėdama statybą leidžiantį dokumentą.

26. Kita vertus, minėtame potvarkyje, be kita ko, statytojai buvo įpareigoti parengti statinių techninę dokumentaciją Vyriausiosios architektūros ir urbanistikos valdybos gamybinėje grupėje ir suderinti su rajono architektu nustatyta tvarka, t. y. faktiškai parengti tokio priestato projektą ir jį suderinti nustatyta tvarka.

27. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ ir šiuo nutarimu patvirtintoje leidimų statyti ir rekonstruoti (...) objektus įforminimo tvarkoje (galiojo iki Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo“) buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą, darbo brėžinius ir sąmatą. Iš esmės analogiškos statybos užsakovo pareigos – gauti statybos sklypą ir savivaldybės leidimą projektuoti statybą, turėti parengtą, nustatyta tvarka suderintą ir patvirtintą statybos projektą, įregistruoti pradedamą statybą savivaldybėje – buvo nustatytos ir Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtintuose Statybos pagrindų laikinuosiuose nuostatuose.

28. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ 1.5 punkte buvo numatyta, kad sklypo savininkas gali pradėti statyti individualų gyvenamąjį namą, jo priklausinius, turėdamas įregistruotą miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje sklypo pirkimo – pardavimo ar nuomos sutartį arba žemės nuosavybės aktą, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje.

29. Taigi, šiuo atveju būtent atsakovei teko pareiga įrodyti pastatyto ginčo priestato teisėtumą, t. y. kad jis buvo pastatytas laikantis teisės aktų reikalavimų (CPK 12, 178 straipsniai).

30. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).

31. Viena vertus, kaip minėta, byloje pateiktas Vykdomojo komiteto potvarkis dėl leidimo statybai, tačiau byloje nėra pateikto architekto patvirtinto/suderinto statybos projekto, nėra pateikta įrodymų, kad statyba buvo įregistruota valstybinės priežiūros tarnyboje. Teismas iš dalies sutinka su atsakovės pozicija, kad, tikėtina, ginčo priestato projektas buvo parengtas (A. K.), jo tam tikros dalys pateiktos į bylą, tačiau nurodytose dalyse niekur nėra žymų, jog jis būtų patvirtintas/suderintas, kaip kad buvo reikalauta 1990 m. balandžio 3 d. potvarkyje ir aktualiame teisiniame reglamentavime. Taigi, nesant patvirtintam/suderintam ginčo priestato projektui, nėra galimybės ir nustatyti, ar priestatas pastatytas pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. šiuo atveju pagal minėtą projektą, atitinkamai egzistuoja pagrindas pripažinti (bent jau pagal į bylą pateiktus duomenis), kad ginčo priestatas pastatytas neteisėtai. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir tai, kad atsakovė 1999 m. lapkričio 30 d. buvo kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl išvados dėl galimo statinio projektavimo ir sąlygų projektavimui nustatymo, t. y. siekė sudaryti ir suderinti naują projektą.

32. Tuo metu galiojęs 1964 m. TSR CK numatė, jog statiniai, pastatyti neturint nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, turi būti nugriaunami paties savavališko statytojo ar jo sąskaita. Statybinės medžiagos, gautos, gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį ir buitinį pastatą ar įrenginį nugriovus, lieka statytojo nuosavybė (114 straipsnis). Kadangi iki šiol ginčo priestatas nėra įteisintas, laikytina, jog jo teisinis statusas, t. y. savavališka statyba, nėra pasikeitęs nuo 1994 m., todėl ieškovo ieškinys dėl įpareigojimo nugriauti šį statinį iš esmės galėtų būti tenkintinas. Kita vertus, teismas pažymi, kad ieškovui nenuginčijus (ir neginčijus) aplinkybės, kad ginčo priestatą statė tiek A. P. (kuriai ir buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas), tiek atsakovė, nurodytą ginčo priestatą pašalinti/nugriauti turėtų visi ginčo namo bendraturčiai, nes, kaip minėta, A. P. priklausančias 69/100 ginčo namo dalis įsigijo (1995 m.) ieškovo ir trečiojo tėvas, po kurio mirties pastarieji paveldėjo jo turtą, atitinkamai visas teises ir pareigas dėl ginčo namo, tiek ir dėl A. P. statyto ginčo priestato, perėmė ir ieškovas su trečiuoju asmeniu.

Dėl ieškinio senaties

33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir vien šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

34. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs – tai yra svarbu, nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Be kita ko, pažymėjo, kad toks pažeidimas nėra trunkamojo pobūdžio, nes toks pažeidimas įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus; reikalaujant pripažinti statybą neteisėta, nereikia įrodyti šios statybos neigiamų padarinių (kurie ir gali būti trunkamojo pobūdžio), o tik patį pažeidimo faktą, kuris tiksliai apibrėžiamas statinio statybos laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010).

35. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, byloje pirmiausia turi būti nustatyta, kada ieškovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie jo teisių pažeidimą.

36. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad apie ginčo priestatą, kuris, kaip minėta, buvo jau pastatytas 1994 m. (nors faktiškai ir neužbaigtas), K. D., kurio turtą (jo dalį) paveldėjo ieškovas, neabejotinai sužinojo/turėjo sužinoti ginčo namo įsigijimo dieną – 1995 m. birželio 23 d. Teismas kritiškai vertina ieškovo ir jo atstovo paaiškinimus, jog šis terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo kiekvienos pretenzijos pareiškimo; be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad K. D., kuriam iki mirties priklausė ginčo namo dalis, reiškė (2000 m. ir 2008 m.) pretenzijas atsakovei dėl ginčo priestato įteisinimo/nugriovimo.

37. Taigi, byloje nustatyta, kad ginčo priestatas pastatytas 1994 m., ieškovo tėvas K. D., kurio turtą paveldėjo ieškovas, žinojo apie priestatą nuo 1995 m., taigi ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl priestato pripažinimo neteisėtai pastatytu ir jo nugriovimo prasidėjo galiojant 1964 m. CK, kurio 84 straipsnyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Be to, 1964 m. CK 87 straipsnyje nustatyta, kad asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino, t. y. ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl ginčo priestato statybos teisėtumo ir nugriovimo reikšti prasidėjo tada, kai buvęs ginčo namo bendrasavininkas (K. D.) sužinojo apie šio priestato statybą (1995 m.); ieškovui paveldėjus nurodyto ginčo namo dalį, ieškinio senaties terminas nenutruko ir neskaičiuojamas iš naujo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir aukštesnių instancijų teismai panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010; Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1503-555/2013).

38. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui dėl ginčo priestato griovimo pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi ir iki ieškinio pareiškimo (2020 m. lapkričio 5 d.), ši aplinkybė yra pagrindas atmesti reikalavimą (ieškinį) dėl ginčo priestato statybos pripažinimo neteisėta ir atitinkamai dėl jo nugriovimo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

39. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju praleistas ir 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas aktualiame CK (1.125 straipsnio 1 dalis).

40. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

41. Teismas papildomai tik pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, jog nurodytas priestatas pažeidžia jo teises – ieškovas (ir trečiasis asmuo) negali atlikti jiems priklausančios ginčo namo dalies atidalinimo veiksmų ar nustatyti konkrečios naudojimosi tvarkos, t. y. negali naudotis jiems priklausančiu turtu. Kita vertus, teismo vertinimu, ieškovas šių aplinkybių neįrodė, t. y. nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų, kad būtent nurodytas priestatas trukdo šalims atidalinti jiems priklausančias ginčo namo dalis ar nusistatyti konkrečią naudojimosi tvarką (CPK 12, 178 straipsniai). Šalys patvirtino, kad jokie ginčo turto atidalinimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo projektai nebuvo net rengiami; ieškovas bylos nagrinėjimo iš esmės patvirtino, jog matininkas nurodė galintis padaryti atidalinimo projektą, bet turtas būtų atidalintas nevisiškai, t. y. faktiškai ieškovas siekia, jog būtų atidalintas ir ginčo priestatas (jo dalis priklausytų jam, su kuo atsakovė nesutinka), tačiau tai jau nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismas plačiau dėl to nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

43. Nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos.

44. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovo bendrai 726 (484 + 242) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

45. Viena vertus, nors atsakovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos faktiškai ir neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, tačiau atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ieškinio pobūdį, advokato darbo laiko sąnaudas (dalyvauta dviejuose teismo posėdžiuose, kurie trūko, suapvalinus, po 1 val., taip pat pateikti 3 mažos apimties procesinio pobūdžio prašymai – dėl prieigos suteikimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), šios išlaidos mažintinos iki 500 Eur ir priteistinos atsakovei iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

46. Byloje iš viso patirta 29,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo A. D. (A. D.) ieškinio atsakovei J. G. dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, trečiasis asmuo J. D. (J. D.), netenkinti.

Priteisti atsakovei J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. D. (A. D.), a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. D. (A. D.), a. k. (duomenys neskelbtini) 29,04 Eur (dvidešimt devynis eurus 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.