Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Laisvutės Kartanaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. prašymą suinteresuotai institucijai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui, suinteresuotiems asmenims Z. E. B., R. K., S. J. dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu prašo pareiškėjos prašymą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas - pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą įstatymo nustatytiems patvirtinantiems dokumentams pateikti pagrįstumo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenes interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).

Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą J. prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą K. prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018).

Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja A. K. įstatymo nustatytą terminą pateikti dokumentus, apie savo tėvo P. J. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 8,24 ha žemės plotą, praleido dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis. Svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad A. K. 1991 m. rugsėjo 13 d. prašymu kreipėsi į Pasvalio rajono Joniškėlio apylinkės agrarinės reformos tarnybą atkurti nuosavybės teises į P. J. nuosavybės teisėmis valdytą 37,00 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone. Savo prašyme pretendentais atkurti nuosavybės teises į P. J. nuosavybės teise valdytą žemę nurodė V. J. ir Z. B.. Tačiau, kad P. J. dar valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini), A. K. prašyme nenurodė bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nebuvo pateikusi. Pakruojo skyrius 2002 m. vasario 18 d. priėmė išvadą Nr. 65-4695 „Dėl išvados žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn V. J.“, tenkindamas V. J. prašymą, remdamasis nuosavybės teisių dovanojimo sutartimis bei archyviniu dokumentu, patvirtinančiu aplinkybę, kad iki nacionalizacijos buvęs žemės savininkas P. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 1,59 ha ploto miško žemės sklypą. Kad valdė būtent 1,59 ha miško žemės sklypą pagrindė (duomenys neskelbtini) notarų archyviniame fonde P. J. žemės (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo akto patvirtinimo byloje esančio 1932 m. liepos 6 d. surašyto pirkimo - pardavimo akto Nr. 72 išrašo kopija. Išraše buvo paminėta, kad P. J. „turi nuosavą sklypą (duomenys neskelbtini) dvare <...> didumo aštuoni su ketvirtadaliu hektaro“. Tačiau šio žemės sklypo pirkimo - pardavimo dokumentų ar kitų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Pakruojo skyriui pateikta nebuvo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja A. K. kreipėsi į Pakruojo skyrių su 2019 m. birželio 11 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko P. J. valdytą 8,24 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 28 d. pažymą „Apie nuosavybę“ Nr. RK-1416, 2019 m. gegužės 29 d. pažymas „Dėl nuosavybės“ Nr. RK-1444 ir „Apie P. J. nekilnojamąjį turtą“ Nr. RK-1456 ir kitus faktines aplinkybes pažymose patvirtinančius dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja apie savo tėvo P. J. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), apie tėvo nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 8,24 ha žemės plotą sužinojo tik atsiradus galimybei susipažinti su Lietuvos ypatingajame archyve saugoma šeimos tremties KGB bylos medžiaga. Susipažinus su tremties medžiaga sužinojo, jog tėvų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės plotas buvo didesnis, nei buvo atkurtos nuosavybės teisės. Ir tik 2019 m. gegužės 29 d. gavus pažymas su faktines aplinkybes patvirtinančiais priedais iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo sužinojo, kad jos tėvas P. J. nuosavybės teise valdė 8,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Todėl tik gavus minėtus dokumentus, pareiškėja galėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl aukščiau minėtų priežasčių nebuvo laiku pateikti dokumentai, apie pareiškėjos tėvo P. J. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 8,24 ha žemės plotą.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėja, esant tokioms aplinkybėms bei faktiniams duomenims, elgėsi pakankamai rūpestingai ir kruopščiai, stengdamasis realizuoti savo galimybę dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą. Šios aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia tenkinti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo dokumentams pateikti. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų sąmoningai ar dėl kitų priežasčių vilkinusi nuosavybės atkūrimo procesą. Be to, Pakruojo skyrius 2020 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 29SD-864-(14.29.104.) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” nurodė, kad išnagrinėję prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. J. iki nacionalizacijos valdytą 8,24 ha žemės plotą, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, nustatė, kad dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą – žemę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos anksčiau nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikti, pripažintinos svarbiomis.

Dėl šių priežasčių pareiškėjos prašymas yra tenkintinas ir terminas pateikti dokumentus patvirtinančius P. J. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytą 8,24 ha žemės plotą, atnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. K. prašymą tenkinti.

Pareiškėjai A. K. atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius P. J. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytą 8,24 ha žemės plotą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.