- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-13
- Bylos Nr.
- AN2-267-397/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-34-3-00164-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gytis Večerskas
- Pažeidėjas
- S. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gytis Večerskas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutarties S. K. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato (toliau – Institucijos) 2017 m. spalio 26 d. nutarimu S. K. pripažinta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 1 dalyje ir nubausta 725 Eur bauda bei pritaikyta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 24 mėnesiams, už tai, kad ji 2017 m. rugpjūčio 22 d. 21.37 val., vairuodama automobilį BMW 320 D, v/n (duomenys neskelbtini) priklausantį V. L., (duomenys neskelbtini) mieste, šalia (duomenys neskelbtini), įsukdama iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui, tamsiu paros metu artėdama prie pėsčiųjų perėjos neįsitikino, kad joje nėra pėsčiųjų ar kitų eismo dalyvių, kuriems galėtų sukelti pavojų jų turtui ar sveikatai, važiuodama per pėsčiųjų perėją, kliudė automobiliu išilgai pėsčiųjų perėja važiavusios G. E. gim. 2004 m. vairuojamą dviratį, ir jį apgadino. Apie eismo įvykį policijai nepranešė ir pilnai neįsitikinusi, kad eismo įvykio metu nepadarė fizinės ar turtinės žalos, iš eismo įvykio pasišalino. Eismo įvykio metu apgadindama I. E. priklausantį dviratį „Gazele“ nukentėjusiajai padarė 300 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais S. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 4, 5, 9, 30, 219, 222 punktų reikalavimu, t. y. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo S. K. Institucijos nutarimą skundė apylinkės teismui tuo pagrindu, jog jos veikoje nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl prašė nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti Institucijai, priėmusiai nutarimą, dėl protokolo su administraciniu nurodymu surašymo, vadovaujantis Policijos Generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 5-S-10942. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi skundas atmestas. Teismas konstatavo, jog nukentėjusiosios, jos įstatyminė atstovės, nesuinteresuotų bylos baigtimi pilnamečių liudytojų parodymais, transporto priemonės techninės apžiūros aktu nustatyta, jog S. K. pažeidė KET 4, 5, 9, 30, 219, 222 punktų reikalavimus, vairuodama automobilį partrenkė dviračiu pėsčiųjų perėja važiavusią nepilnametę, dėl ko buvo sugadintas dviratis, ir, nepranešusi policijai, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apylinkės teismas konstatavo, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė individualizuota tinkamai – atitinka pažeidėjos asmenybę, nusižengimo pavojingumą, pobūdį, nusižengimo padarymo aplinkybes ir S. K. elgesį įvykus eismo įvykiui bei viso nusižengimo tyrimo metu. Teismas konstatavo, jog skundo argumentai nesuteikia pagrindo keisti Institucijos nutarimą, todėl jį atmetė. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismui S. K. prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo bylos teiseną S. K. atžvilgiu nutraukti. Skunde vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ANK 426 straipsnio numatyto nusižengimo bylose sprendžiant asmens kaltės ir atsakomybės klausimą ir nurodoma, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš jo pasišalina neteisėtai. Duomenys, rodantys, kad asmuo pasišalindamas tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš eismo įvykio vietos pasišalino skubiai, atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jei asmuo nevengia atsakomybės, nevengia pareigos atlyginti žalą, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino. Skunde apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai nustatė, jog ji iš eismo įvykio pasišalino tyčia, o jos padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas rodo siekį išvengti gresiančios atsakomybės. Nurodo, jog iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai manydama, jog jos veiksmai yra teisėti. Šioje konkrečioje situacijoje pareiškėja nesuvokė apie padarytą eismo įvykį. Ji du kartus paklausdama partrenktos mergaitės, ar jai viskas yra gerai (tai patvirtino ir liudytojai), įsitikino, kad G. E. yra viskas gerai ir dviratis nėra sugadintas. Toki būdu ji nesuvokė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje. Skunde pažymima, jog ant jos vairuoto automobilio nenustatyta jokių apgadinimų žymių, kas galėtų patvirtinti buvus kontaktą tarp dviračio ar automobilio. Tokių apgadinimų nematyti ir iš foto nuotraukų. Nukentėjusioji jokių sužalojimų nepatyrė (tai patvirtino ir jos įstatyminė atstovė), dviračio apgadinimai ir fotonuotraukos byloje taip pat neaprašyti. Skunde taip pat nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į pareiškėjos veiksmus po įvykio – ji ne tik du kartus paklausė mergaitės, ar jai viskas gerai, tačiau iš vietos pajudėjo lėtai, su automobiliu apsisuko parduotuvės „X“ stovėjimo aikštelėje ir grįžo pro įvykio vietą, nesislėpė nuo tyrimą atlikusių pareigūnų ir stengėsi nurodyti visas aplinkybes.Be to, skunde nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji neturėjo tikslo ir motyvo bėgti iš įvykio vietos – ji turėjo vairuotojo pažymėjimą, o transporto priemonė buvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, pareiškėja įvykio metu buvo blaivi. Iš liudytojų apklausos taip pat matyti, kad ji neturėjo akivaizdžių priežasčių tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos.Skunde taip pat pažymima, jog menkas vairavimo stažas negali būti neigiamo procesinio sprendimo priėmimą lemianti aplinkybė. Svarbu tai, kad per savo vairavimo stažą pareiškėja nėra padariusi nei vieno eismo įvykio ar kito administracinio nusižengimo, nors ji turi du mažamečius vaikus, kuriuos vežioja į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, t. y. nuolat aktyviai dalyvauja eisme. Esant šioms aplinkybėms, apeliantės teigimu, nenustačius būtinojo subjektyvinės pusės požymio – tyčios, nepagrįstai konstatuota ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis jos veikoje, todėl administracinio nusižengimo bylos teisena turi būti nutraukta. Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas, atliekantis viršininko funkcijas Egidijus Trainys nurodo, jog teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir prašo palikti ją nepakeistą, S. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
S. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išdėstytu įrodymų vertinimu ir dėl to padarytomis nepagrįstomis išvadomis dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo subjektyviosios pusės požymio – tyčinės kaltės buvimo apeliantės veikoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nepagrįstų išvadų dėl apeliantės kaltės, yra nepagrįsti, todėl atmetami. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismas šioje byloje nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad S. K. veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, pagrįstai pripažino apeliantę padarius šį nusižengimą ir skyrė jai administracinę nuobaudą.Kaip pagrįstai skunde pažymi apeliantė, ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Sprendžiant ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčia, taip pat būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui, kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. K. ne tik suprato sukėlusi eismo įvykį, bet ir tyčia iš jo pasišalino. Nors apeliantė viso nusižengimo tyrimo metu nebuvo nuosekli, savo paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, kliudė automobiliu dviratininkę, ar ne, nebuvo nuoseklūs, kito, tačiau byloje ištirtais liudytojų parodymais ir kitais duomenimis nebejotinai nustatyta, jog S. K. vairuojamas automobilis kliudė dviračiu per pėsčiųjų perėją važiavusią nepilnametę G. E., dėl ko ši nugriuvo ant žemės ir buvo apgadintas jos dviratis. Apeliaciniame skunde neginčijama, kad buvo automobilio kontaktas su dviračiu, tačiau teigiama, jog apeliantė nesuprato, kad įvyko eismo įvykis ir dėl to ji turėjo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje bei iškviesti pareigūnus, tačiau šie skundo argumentai atmetami, nes juos paneigia apylinkės teisme ištirtų įrodymų visuma. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punktas apibrėžia, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Įvykį pripažinti eismo įvykiu, būtina taip pat nustatyti, jog buvo padaryta žala asmeniu arba turtui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios G. E., jos įstatyminės atstovės I. E., liudytojų R. J., kuri tiesiogiai matė įvykį, J. V., K. R. parodymais nustatyta, jog iš tiesų S. K. automobilio priekine dalimi kliudė nepilnametę G. E., važiavusią dviračiu per pėsčiųjų perėją, dėl ko ši nugriuvo su dviračiu ant žemės. Automobilio kontaktas su dviračiu buvo ir dėl to akivaizdžiai nepilnametis vaikas griuvo ant žemės, galėjo susižaloti. Nors apeliantė teigia, jog ji paklausė mergaitės, ar jai viskas gerai, o ši atsakė, kad jai viskas gerai, ir tai patvirtino liudytojos J. V. bei R. J., tačiau, atsižvelgiant į įvykio pobūdį – kliudytas dviratis ir dviratininkė griuvo su dviračiu ant žemės, įvertinus tai, kad galėjo nukentėti nepilnametis vaikas, tokio atsakymo, vertinant stresinę situaciją ir vaiko amžių, įsitikinti, kad nukentėjusiajai iš tiesų viskas yra gerai, nepakako. Toks elgesys nepatvirtina, jog apeliantė tinkamai vykdė savo pareigas įvykus eismo įvykiui.Nors sužalojimų nukentėjusiajai nekonstatuota ir nenustatyta, tačiau, tai, kad situacija iš tiesų atrodė pavojinga ir mergaitė galėjo būti sužalota ar padaryta kita žala, rodo aplinkybės, jog policiją ir greitąją pagalbą iškvietė įvykį matę liudytojai, suaugę žmonės. Liudytoja R. J. parodė, jog mergaitė buvo išsigandusi, drebėjo, bijojo pasakyti, ar ką skauda. Kad labai išsigando, patvirtino ir pati nukentėjusioji G. E.. Be to, liudytojų parodymais nustatyta, jog nukentėjusioji, važiavusi kartu su draugais, iš karto po įvykio niekur nenuvažiavo, nenuėjo, liko stovėti šalikelėje. Nagrinėjamu atveju, apeliantė, būdama dviejų mažamečių vaikų mama, neabejotinai suprato, jog nukentėjusiajai nėra viskas gerai, kad ji išsigandusi ir būdama tokioje būsenoje negali atsakyti, ar jai viskas gerai. Be to, pats mergaitės nukritimo su dviračiu ant asfalto faktas rodo, jog mergaitei galėjo ir nebūti akivaizdžių sužalojimų, tačiau galėjo būti sumušimų. Be to, faktą, kad įvyko eismo įvykis ir buvo padaryta žala, patvirtina aplinkybė, jog įvykio metu buvo apgadintas dviratis ir jis nebevažiavo. Tai, kad buvo apgadintas dviratis, t. y. padaryta turtinė žala, nustatyta nukentėjusiosios, jos įstatyminės atstovės, liudytojų parodymais, vyriausiojo patrulio R. T. tarnybiniu pranešimu bei jo parodymais teisme. Nukentėjusioji nurodė, kad po įvykio buvo apgadintas dviratis – nesisuko galinis ratas, jį reikėjo partempti. Kad dviratis buvo sugadintas ir juo nebuvo galima važiuoti, parodė ir liudytoja J. V., važiavusi kartu su nukentėjusiąja, ir nešališka įvykio liudytoja R. J.. Liudytoja R. J. parodė, kad dviračio rėmas buvo įlenktas ir juo važiuoti buvo neįmanoma. Kad dviratis iš tiesų apgadintas, vizualiai matosi ir iš byloje pridėtų fotonuotraukų (administracinio nusižengimo byla Nr. ROIK 17071668598 b. l. 5-6). Šią aplinkybę patvirtino ir į įvykio vietą atvykęs patrulis R. T., kuris teisme parodė, jog buvo matomas dviračio, galinio purvasargio apgadinimas, deformuotas galinis ratas, kuris nesisuko, buvo įlenktas, apibraižyti dažai. Liudytojas T. B., braižęs įvykio schemą, taip pat patvirtino, jog, apžiūrėjęs dviratį, matė, kad pažeistas galinis ratas. Pažymėtina, jog dviračio apgadinimai akivaizdūs, matomi, be to, kaip nukentėjusioji bei liudytojai parodė, tą matė ir pati S. K., jog, pakilusi nuo žemės, mergaitė nebevažiavo dviračiu, o jį vedėsi. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog S. K. neabejotinai matė ir suprato, jog ji sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo padaryta turtinė žala – apgadintas dviratis, todėl turėjo pareigą arba pildyti eismo įvykio deklaraciją arba apie įvykį pranešti policijai, tačiau to nepadarė, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nors apeliantė teigia, jog iš eismo įvykio vietos pasišalino nesuvokdama, jog dėl jos veiksmų atsirado žala, tačiau aukščiau aptarti duomenys tai paneigia ir patvirtina, jog apeliantė neabejotinai suprato, kad ji ne tik kliudė nepilnametę dviratininkę, dėl ko ši nugriuvo, bet ir tai, kad dėl įvykio buvo apgadintas nukentėjusiosios dviratis, nes ji juo nebevažiavo, negalėjo važiuoti, todėl stūmėsi, be to, dviračio apgadinimai buvo akivaizdūs. Apeliantės vienas iš argumentų, kad ji iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdama, grindžiamas tuo, jog ji neturėjo motyvo vengti atsakomybės – buvo blaivi, automobilis draustas civilinės atsakomybės draudimu, vairuotojo pažymėjimą turėjo. Tačiau šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, nepaneigia, jog S. K. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš karto po įvykio, ne vienas suaugęs asmuo suvokė situaciją kaip eismo įvykį (liudytojai R. J., K. R.), išvietė policiją bei greitąją pagalbą, po įvykio dviračiu važiavę vaikai (jų buvo trys) nesiskirstė, prie jų atėjo kiti suaugę asmenys. Tad, akivaizdu, jog situacija nebuvo eilinė, buvo sambrūzdis, tačiau S. K., kaip pati nurodo, ne tik nesustojo po kiek laiko pasiteirauti, ar iš tiesų viskas gerai, tačiau, net kelis kartus prasukusi automobiliu pro tą vietą, nuvažiavo. Visa tai leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog apeliantė suprato, kad dėl jos veiksmų, pažeidžiančių Kelių eismo taisykles, įvyko eismo įvykis, buvo padaryta turtinė žala, ir ji, turėdama pareigą pranešti apie tai policijai, nes nukentėjusioji buvo nepilnametė ir jos įstatyminių atstovų įvykio vietoje nebuvo, to nepadarė, priešingai, matydama, kad kilęs sambrūzdis, kad vaikai su dviračiais iš eismo įvykio vietos nepasišalino, jiems į pagalbą atėjo kiti pašaliniai suaugę asmenys, ji iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Toks apeliantės elgesys po įvykio, nepaisant to, kad pati S. K. buvo blaivi ir automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu, leido teismui pagrįstai konstatuoti, jog apeliantė iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Pažymėtina, jog administracinei atsakomybei pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį kilti nebūtina nustatyti tikslo išvengti atsakomybės, pakanka nustatyti, jog asmuo iš eismo įvykio vietos pasišalino sąmoningai, žinodamas apie pareigą pasilikti ir pranešti policijai apie įvykį arba užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau jos nevykdydamas. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo subjektyviosios pusės požymį – tyčią S. K. veikoje, todėl pagrįstai pripažino ją padarius šį nusižengimą ir skyrė administracinę nuobaudą. Pasisakant dėl S. K. skirtos administracinė nuobaudos, pažymėtina, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1, 2 dalis). Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).Baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 2 dalis).ANK 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą nuo šešių šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metųVertindamas paskirtos nuobaudos – baudos pagrįstumą apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog administracinė nuobauda individualizuota tinkamai. Skiriant baudą, tinkamai įvertinta padaryto nusižengimo pobūdis ir pavojingumas. Pažymėtina, jog S. K. pasišalino iš eismo įvykio, kurį padarė pažeidusi ne vieną Kelių eismo taisyklių punktų reikalavimą, pažeidimas padarytas dviratininko atžvilgiu, kuris kirto važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėjoje, tačiau žala asmeniui nepadaryta, turtinė žala taip pat nėra didelė, be to, apeliantės vairuotas automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu, kas užtikrina eismo įvykio metu padarytų nuostolių atlyginimą. Skiriant nuobaudą atsižvelgta ir įvertinta taip pat ir tai, kad nenustatyta S. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė turi nedidelį praktinio vairavimo stažą, ir nors kaip pati teigia, yra aktyvi eismo dalyvė, tačiau praktiniai vairavimo įgūdžiai dar nėra geri. Teigiamai jos asmenybę charakterizuoja tai, kad administracine tvarka nei už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nei už kitus administracinius nusižengus nebausta. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog apeliantei paskirta 725 eurų bauda, atitinkanti ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta, atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, pavojingumą, o taip pat apeliantės pavojingumą ir yra būtina bei pakankama priemonė pasiekti administracinės nuobaudos tikslus (ANK 22 straipsnis).ANK 426 straipsnio 7 dalis numato, jog už ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą taip pat gali būti skiriama administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienerių iki trejų metų. Analizuojant ANK 426 straipsnio 1 dalies ir 7 dalies įtvirtintų teisės normų turinį matyti, kad specialiosios teisės atėmimas yra numatytas kaip papildoma alternatyvi poveikio priemonė, dėl kurios skyrimo kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus visas nuobaudos skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, yra pavesta spręsti administracinę nuobaudą skiriančiai institucijai. Įstatymas konkrečių kriterijų, kada ši papildoma priemonė turi būti skiriama ir ar apskirtai turi būti skiriama, nenustato, tačiau vadovaujantis teismų praktika, tokiais atvejais turi būti vadovaujamasi proporcingumo principu. Kadangi šia administracinio poveikio priemone siekiama padėti pasiekti administracinės nuobaudos tikslus, priimant sprendimą skirti ją ar neskirti, o jei skirti, kokios trukmės, turi būti užtikrinama teisinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (LAT nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013).Nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog Institucija S. K. skyrė teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą 24 mėnesių laikotarpiui, tačiau jokių motyvų dėl šios administracinio poveikio priemonės skyrimo nutarime nenurodyta, nors, kaip jau minėta, įstatymas numato šią poveikio priemonę tik kaip papildomą poveikio priemonę, kurią skirti už minėtą pažeidimą neprivaloma. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, skiriant šią poveikio priemonę, turėtų būti nurodyti aiškūs, konkretūs motyvai, pagrindžiantys šios priemonės būtinumą kiekvienu konkrečiu atveju. Vien tos aplinkybės, kad nusižengimas padarytas naudojantis šia specialia teise, šios priemonės skyrimui nepakanka. Tačiau Institucija tokių motyvų nenurodė. Apylinkės teismas šios priemonės skyrimo pagrįstumą motyvavo nusižengimo pavojingumu, jo pobūdžiu, apeliantės asmenybe (nedidelis vairavimo stažas, vairavimo įgūdžių nebuvimas), pažeidimo padarymo aplinkybėmis (atidumo stoka), potencialiai galėjusiomis kilti pasekmėmis ir apeliantės elgesiu įvykus eismo įvykiui bei viso administracinio nusižengimo tyrimo metu. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, šie argumentai nepagrindžia papildomos administracinio poveikio priemonės taikymo būtent 24 mėnesių laikotarpiui. Vertinant pažeidimo pobūdį ir pavojingumą, neatsižvelgta į padarytos žalos pobūdį ir dydį, galimybę ją atlyginti, taip pat neįvertintas ir ypatingai didelis pačios nukentėjusiosios dviratininkės neatsargumas bei padaryti eismo taisyklių pažeidimai, be to, pernelyg sureikšmintos bendro pobūdžio asmenybę charakterizuojančios aplinkybės – vairavimo įgūdžių ir atiduko stoka. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokiam ilgam laikotarpiui skirtas specialiosios teisės atėmimas yra per griežta administracinio poveikio priemonė ir prieštarauja proporcingumo principui.Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, o būtent tai, kad pažeisti kelių eismo taisyklių reikalavimai, reguliuojantys transporto priemonių valdytojų elgesį pėsčiųjų perėjose, kad dėl šių pažeidimų įvyko eismo įvykis – buvo partrenkta nepilnametė dviratininkė, dėl ko ji nukrito nuo dviračio ir buvo apgadinta jos transporto priemonė, t. y. dviratis, byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o taip pat įvertinus tai, kad apeliantė, būdama nepilnamečių vaikų mama, todėl neabejotinai suprasdama vaikų pasimetimą, stresą tokioje situacijoje ir tai, kad už juos atsakingi tėvai ar kiti teisėti globėjai, kurių įvykio vietoje nebuvo, elgėsi ypatingai neatidžiai ir nerūpestingai – nevykdė savo pareigų, numatytų KET 222 punkte, pagrindžia šios papildomos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo, skyrimo būtinumą, tačiau, apylinkės teismo nurodyti argumentai, nepagrindžia būtinybės šią priemonę taikyti būtent 24 mėnesius.Aukštesnysis teismas pažymi, jog įstatymas leidžia Institucijai, skiriančiai nuobaudą nuspręsti dėl šios poveikio priemonės taikymo būtinybės, taip, viena vertus, sudarydamas didesnes galimybes tinkamai individualizuoti atsakomybę, kita vertus, nustato gana aukštą minimalią šios poveikio priemonės taikymo trukmę (vieneri metai). Nagrinėjamu atveju, aukštesniojo teismo vertinimu, nusižengimo pavojingumas ir pobūdis – padaryta tik turtinė žala, kuri nėra didelė, apgadinta transporto priemonė – dviratis, o taip pat apeliantės asmenybės vertinimas – anksčiau administracine tvarka nebausta nei už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nei už kitus nusižengimus, bei kitos aplinkybės – nepilnametė dviratininkė taip pat pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus – per pėsčiųjų perėją ne vedėsi dviratį, bet važiavo juo, sudaro pagrindą išvadai, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas net ir minimaliam ANK 426 straipsnio 7 dalyje numatytam terminui – vieneriems metams yra per griežta poveikio priemonė ir neatitinka proporcingumo principo. Įvertinus aptartas aplinkybes, jų visumą, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuotas automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu, padaryta žala yra tik turtinė ir nėra didelė, darytina išvada, jog administracinės nuobaudos tikslams padėti pasiekti S. K., vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatomis, skirtina administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 mėnesiams.Apibendrinant konstatuojama, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus ir konstatavo, jog S. K. pagrįstai pripažinta kalta padariusi ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, pagrįstai nustatė, kad jai tinkamai skirta 725 eurų bauda už šį pažeidimą, tačiau nepagrįstai sprendė, jog individualizuojant administracinę nuobaudą pagrįstai skirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 24 mėnesiams, todėl šioje dalyje Alytaus apylinkės teismo nutartis ir Institucijos nutarimas keistini.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutartį ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato 2017 m. spalio 26 d. nutarimą pakeisti.
Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, S. K. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato 2017 m. spalio 26 d. nutarimu skirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą sutrumpinti iki 3 mėnesių.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.