Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 232 str. (už nepagarbą teismui, padarytą 2012 m. sausio 5 d., 12.30 val.) ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Jis taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 232 str. (už nepagarbą teismui, padarytą 2012 m. balandžio 26 d., 17.19 val.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. L. paskirta subendrinta laisvės atėmimo aštuoniems mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 7, 8, 9 d., nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 23 d. nuosprendžiais paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, kurios subendrintos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartimi bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi, kuria V. L. pasiųstas atlikti vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir V. L. galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad viešai raštu užgauliai pažemino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininką, teisėją dėl jo veiklos, o būtent, kad jis, 2012 m. sausio 5 d., 12.30 val., į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) atsiuntė tokio turinio elektroninį laišką:

„VIEŠAS LAIŠKAS IŠKRYPĖLIUI 1 TEISMO PIRMININKUI S. J.

Ruoškis IŠKRYPĖLI S. J., būsi teisiamas ne tik kaip iškrypėlis kuris slėpė VSD organizuotus nusikaltimus prieš mažamečius vaikus, o vėliau buvo paaukštintas pareigose, bet ir kaip organizuotų nusikaltimų prieš mane bendrininkas: tai yra organizuotų užpuolimų, plėšimų, grasinimų nužudyti bendrininkas. Tu būsi teisiamas už nusikaltimus kurie buvo vykdomi su vaikų motinos R. A. pagalba, bei ir LRS vaiko teisių kontrolierės R. Š. pagalba, kuri slėpė visas šias nusikalstamas veikas. Teks brude, atsakyti ir už Vilniaus m. savivaldybės nusikalstamos veikos slėpimą. Yra pakankamai įrodymų jog su tavo IŠKRYPĖLI ir teisėjos R. K. pagalba buvo nuslėpti nusikaltimai prieš vaikus, o vėliau susidorota su jais atskiriant juos nuo manęs. Jūsų sumąstytas planas IŠKRYPĖLI, perdaug paprastas. Atskyrėte nuo manęs vaikus, kad galėtumėte parduoti, o vėliau bandėte susidoroti su manimi, su Vilniaus m. apylinkės prokuratūros pagalba. Buvo organizuoti devyni užpuolimai, keturi plėšimai, įsiveržimai į butą su grasinimais nužudyti, buvo bandoma suklastoti baudžiamąsias bylas su pedofilo G. B. pagalba ir visi šie nusikaltimai bandomi nuslėpti. Nepavyko? Dabar atsakysi pilnai už savo nusikaltimus. Bet įdomiausia, brude kaip tu tapai teismo pirmininku, jei LR Prezidentei buvo pateikti tavo nusikaltimų prieš vaikus įrodymai? Tai gal ji pati tai pakomentuos, kaip nusikaltimus padarę teisėjai kyla karjeros laiptais? V. L.“, tokiu būdu S. J. išvadino „iškrypėliu“ ir „brudu“ bei nepagrįstai apkaltino nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymu, nes S. J. buvo priėmęs jam nepalankių sprendimų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ieškinį V. L. ir R. A. dėl vaikų atskyrimo nuo tėvų, vaikų nuolatinės globos, gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, taip viešais užgauliai pažemindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininką S. J. dėl jo veiklos.

V. L. taip pat nuteistas už tai, kad viešai raštu užgauliai pažemino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininką, teisėją dėl jo veiklos, o būtent, kad jis, 2012 m. balandžio 26 d., 17.19 val., į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) atsiuntė tokio turinio elektroninį laišką:

„VIEŠAS LAIŠKAS IŠKRYPĖLIUI 1 TEISMO PIRMININKUI S. J.

Ruoškis IŠKRYPĖLI S. J., būsi teisiamas ne tik kaip iškrypėlis kuris slėpė VSD organizuotus nusikaltimus prieš mažamečius vaikus, o vėliau buvo paaukštintas pareigose, bet ir kaip organizuotų nusikaltimų prieš mane bendrininkas: tai yra organizuotų užpuolimų, plėšimų, grasinimų nužudyti bendrininkas. Tu būsi teisiamas už nusikaltimus kurie buvo vykdomi su vaikų motinos R. A. pagalba, bei ir LRS vaiko teisių kontrolierės R. Š. pagalba, kuri slėpė visas šias nusikalstamas veikas. Teks brude, atsakyti ir už Vilniaus m. savivaldybės nusikalstamos veikos slėpimą. Yra pakankamai įrodymų jog su tavo IŠKRYPĖLI ir teisėjos R. K. pagalba buvo nuslėpti nusikaltimai prieš vaikus, o vėliau susidorota su jais atskiriant juos nuo manęs.Jūsų sumąstytas planas IŠKRYPĖLI, perdaug paprastas. Atskyrėte nuo manęs vaikus, kad galėtumėte parduoti, o vėliau bandėte susidoroti su manimi, su Vilniaus m. apylinkės prokuratūros pagalba. Buvo organizuoti devyni užpuolimai, keturi plėšimai, įsiveržimai į butą su grasinimais nužudyti, buvo bandoma suklastoti baudžiamąsias bylas su pedofilo G. B. pagalba ir visi šie nusikaltimai bandomi nuslėpti. Nepavyko? Dabar atsakysi pilnai už savo nusikaltimus. Bet įdomiausia, brude kaip tu tapai teismo pirmininku, jei LR Prezidentei buvo pateikti tavo nusikaltimų prieš vaikus įrodymai? Tai gal ji pati tai pakomentuos, kaip nusikaltimus padarę teisėjai kyla karjeros laiptais? V. L.“, tokiu būdu S. J. išvadino „iškrypėliu“ ir „brudu“ bei nepagrįstai apkaltino nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymu, nes S. J. buvo priėmęs jam nepalankių sprendimų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ieškinį V. L. ir R. A. dėl vaikų atskirimo nuo tėvų, vaikų nuolatinės globos, gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, taip viešais užgauliai pažemindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininką S. J. dėl jo veiklos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, gynėjas taip pat prašė jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatas, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 232 str., yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2 d. nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Konstitucijos 114 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija – vykdyti teisingumą; teismai turi pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą: teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teisėjas neprivalo aiškintis dėl bylų nagrinėjimo ir priimamų sprendimų pagrįstumo, teisėjo argumentai ir motyvai išdėstomi priimtuose sprendimuose. (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2013 m. liepos 3 d. nutarimai), jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos BK 232 str. yra numatyta atsakomybė už nepagarbą teismui tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šia Baudžiamojo kodekso nuostata įstatymo leidėjas įtvirtina konstitucinių teismo procesinės veiklos garantijų apsaugą ultima ratio – kraštutinėmis priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-190/2014). Šios baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo.

Akcentuotina, jog pats nuteistasis tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad siuntė nurodyto turinio laiškus, kuriuose nukentėjusysis buvo vadinamas „BRUDU“, „IŠKRYPĖLIU“, kaltintas nusikalstamų veikų padarymu, nusikalstamų veikų dangstymu dėl to, kad buvo priimti nuteistajam nepalankūs teismų sprendimai. Apeliantas taip pat patvirtino, kad minėtus laiškus siuntė ne siekdamas įžeisti nukentėjusįjį kaip asmenį, bet norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į jo, kaip teisėjo veiklą. Pažymėtina, kad laiškas adresuotas nurodant, kad tai yra „VIEŠAS LAIŠKAS IŠKRYPĖLIUI 1 TEISMO PIRMININKUI S. J.“, liudytoja L. U. patvirtino, kad matė ir persiuntė vieną iš laiškų nukentėjusiajam. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta tiek paties nuteistojo prisipažinimu, tiek liudytojos bei nukentėjusiojo parodymais, tiek rašytine bylos medžiaga (t. 1, b. l. 8-21, 30-49 ir kt.).

Atmestini apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vertindamas įrodymus bei surašydamas nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus. Byloje esančių duomenų ir skundžiamo teismo sprendimo turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis Lietuvos Respublikos BPK nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos visos teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. Apeliantas teismo išvadas ginčija keldamas savo versiją, kad jo laiškuose nurodyti epitetai „IŠKRYPĖLIS“ ir „BRUDAS“ nebuvo užgaulūs, o tebuvo tinkamas tokio žmogaus, kaip nukentėjusysis, apibūdinimas. Pažymėtina, kad žodis „brudas“ – nevartotina svetimybė, vartotinas žodžiai: 1. purvas, nešvarumai; 2. bjaurumas, bjaurastis; bjaurybė (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 70), o žodis „iškrypėlis“ – (menk.) kas iškrypęs, išsigimėlis (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Nurodyti žodžiai neabejotinai turi neigiamą ir niekinamą atspalvį lietuvių kalboje, todėl laikytini įžeidžiančiais asmenį, juo labiau kad ir pats nuteistojo laiško kontekstas buvo itin neigiamo ir žeminančio pobūdžio, nukentėjusysis jame atvaizduotas kaip nusikaltėlis, nors jokių duomenų apie tai, kad jis būtų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius kurią nors iš apelianto laiškuose nurodytų veikų, byloje nėra. Išsiųsdamas tokio turinio laiškus nuteistasis suprato, kad viešai raštu išdėstė žeminančius, užgaulius ir nepagrįstus teiginius. Tai rodo, kad nuteistasis sąmoningai raštu, elektroniniuose laiškuose, adresuotuose Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininko pareigas ėjusiam nukentėjusiajam, siekė viešai jį pažeminti dėl minėtame teisme apeliantui priimtų nepalankių procesinių sprendimų. Esant nurodytų aplinkybių visumai bei nuteistojo V. L. apeliacinio skundo teiginius įvertinus kitų bylos duomenų kontekste, jo versija dėl laiškuose pavartotų apibūdinimų turinio atmetama.

Lietuvos Respublikos BPK 290 str. numato, kad įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva šie dokumentai gali būti apžiūrimi. Įrodymų tyrimo teisme metu gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Duomenų, jog proceso pirmosios instancijos teisme metu jo dalyviai pageidavo, jog tiriami dokumentai būtų skelbiami nuosekliai juos perskaitant ar apžiūrint byloje nėra. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo paskutinio žodžio metu išsakytą pageidavimą, jog būtų apžiūrėti visi jo skundai, savaime nesudaro Lietuvos Respublikos BPK 290 str. pažeidimo turinio.

Kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl to apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netyrė jo pateiktų įrodymų, kad tris kartus apeliantą kėsintasi nužudyti, o nepavykus to padaryti, organizuotas teroras prieš jį ir jo mažamečius vaikus, kad prieš jį yra vykdomos kitos nusikalstamos veikos, laikytini išeinančiais už nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme ribų, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo plačiau analizuoti nurodytų aplinkybių, dėl jų nepasisakys ir apeliacinės instancijos teismas.

Kartu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas, o veikos kvalifikacija yra teisinio ginčo dalykas. Viso baudžiamojo proceso esmė – nustatyti, ar padaryta baudžiamajame įstatyme numatyta veika, kas ją padarė, jei taip, tai kokį Lietuvos Respublikos BK straipsnį ji atitinka. Nėra tokio reikalavimo, kad kaltinamajame akte pateikta veikos kvalifikacija būtų absoliučiai teisinga. Ji turi atspindėti prokuroro poziciją, t. y. prokuroro įsitikinimą, kaip turi būti kvalifikuota padaryta veika. Teismas, išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų turi teisę pakeisti veikos kvalifikaciją, t. y. kvalifikuoti veiką pagal kitą Lietuvos Respublikos BK straipsnį, negu nurodyta kaltinamajame akte. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 256 str. 2 d. numatyta prokuroro teisė iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.

Teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu apelianto gynėjas prašė jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad minėtas straipsnis įtvirtina ne bausmės skyrimo, o specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-163/2014). Nagrinėjama byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, taigi Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatos apelianto atžvilgiu netaikytinos.

Akcentuotina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir konstatuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.