- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-07
- Bylos Nr.
- P-6-552/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02170-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- N. D. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Panevėžio apygardos teismui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Panevėžio apygardos teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. D. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 37 429,7 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gegužės 1 dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjos prašymą iš dalies tenkino ir priteisė jai 30 824,34 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., sprendimo šioje dalyje vykdymą atidedant iki 2015 m. sausio 1 dienos.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2, 3 straipsniais, pažymėjo, kad 2011-2013 metais valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nekito.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2006 m. kovo 28 d., 2009 m. sausio 15 d. nutarimus, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad yra pagrindas teigti, jog pareiškėja turėjo teisę gauti darbo užmokestį, kuris būtų apskaičiuotas taikant Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytą apygardos teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą – 17,2, ši jos teisė buvo pažeista, todėl turi būti ginama.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai per ginčo laikotarpį apskaičiuojant darbo užmokestį pagal teisės aktus, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, per laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. įskaitytinai susidarė 30 824,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl nepriemokos dydžio nėra, todėl pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisė 30 824,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.
Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio nuostatos, o taip pat ir kiti norminiai teisės aktai, teismo vertinimu, nėra pagrindas netenkinti pareiškėjos teisme pareikšto reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Pareiškėjos reikalavimo priteisti 5 procentų procesines palūkanas teismas netenkino, kadangi reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos.
Teismas vadovavosi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad 2014 metų valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma ar tokio pobūdžio išlaidos nėra numatytos, ir sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. sausio 1 d., t. y. kitiems biudžetiniams metams.
II.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašymas dėl proceso atnaujinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. KT14-S9/2014 ir daro išvadą, kad teismas galėjo ginti pareiškėjos teises teismine tvarka tik jei įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jeigu jis nustatomas neteisingas (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu). Atsakovo teigimu, nei viena iš šių sąlygų nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, todėl daro išvadą, kad teismo sprendimas buvo priimtas akivaizdžiai iš esmės pažeidus ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir toks pažeidimas turėjo lemiamą įtaką neteisėto sprendimo priėmimui. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl 2009 metais teisėjams sumažinto darbo užmokesčio priteisimo, ne vienoje byloje yra įpareigojęs atsakovo atstovus pateikti įrodymus, kokie veiksmai atlikti ar kokius veiksmus planuojama atlikti rengiant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovas daro išvadą, kad šioje byloje teismas privalėjo rinkti analogiškus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, pateiktas prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-629-624/2014.
Vertindama pateiktą atsakovo prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).
Nagrinėjamu atveju atsakovo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-629-624/2014 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Be to, įstatymų leidėjas šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymui numatė ir kitas būtinas sąlygas: akivaizdžiai netinkamai turi būti taikyta materialinės teisės norma, o toks netinkamas taikymas galėjo turėti tiesioginės įtakos teismo sprendimo priėmimui.
Prašydamas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, atsakovas iš esmės argumentuoja tuo, kad teismas netinkamai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu, daro išvadą, kad teismas galėjo ginti pareiškėjos teises teismine tvarka tik vienu iš šių atveju: jei įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jeigu jis nustatomas neteisingas (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu). Atsakovas taip pat remiasi kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiamais Vyriausybės kanceliarijos 2014 m. balandžio 28 d. raštu ir Finansų ministerijos 2014 m. gegužės 14 d. raštu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir net tiesiogiai nenurodė materialinės teisės normos, kurią teismas pažeidė. Prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyta argumentacija atspindi tik atsakovo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, nepateikiami svarūs ir objektyvūs argumentai dėl teismo pateikto materialinės teisės normų aiškinimo klaidingumo, remiamasi vėliau pateiktais dokumentais nei priimtas teismo sprendimas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo prašymo turinys nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Kaip minėta, proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, todėl atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y., kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad procesas šiuo pagrindu turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-147/2010). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika (t.y. įsiteisėję teismų sprendimai) ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, kaip ir panašaus pobūdžio Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-5164-244/2014, I-279-580/2014, turėjo įpareigoti atsakovo atstovus pateikti įrodymus, kokie veiksmai atlikti ar kokius veiksmus planuojama atlikti rengiant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodomoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-5164-244/2014 sprendimas priimtas 2014 m. rugsėjo 1 d., t. y. vėliau nei teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovo nurodytas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Kitoje atsakovo nurodomoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-279-580/2014 taip pat nėra priimto įsiteisėjusio sprendimo, byla sustabdyta 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi, taip pat priimtoje vėliau nei teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymų grįžtamosios galios negalimumas), kuris taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-75/2014). Todėl atsakovo nurodyta vėlesnė administracinių teismų praktika negalėtų būti laikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje. Be to, kaip minėta, atsakovas nurodė neįsiteisėjusius procesinius sprendimus administracinėse bylose. Pažymėtina ir tai, kad šis proceso atnaujinimo pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), tačiau atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų, kuriuose būtų kitaip aiškinamos teisės normos, aktualios nagrinėtai administracinei bylai. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas šiuo pagrindu remiasi, siekdamas įrodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą dėl to, kad teismas neįpareigojo būtent atsakovo pateikti nurodomus įrodymus. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats atsakovas nei kartu su atsiliepimu į pareiškėjos skundą, nei kartu su prašymu dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, nei teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo, neteikė pirmosios instancijos teismui, jo manymu, svarbių dokumentų, būtinų bylos nagrinėjimui (ABTĮ 57 str. 4 d.). Vien atsakovo nuomonė apie netinkamą įrodymų surinkimą pirmosios instancijos teismo proceso metu nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinimui, kad teismas nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos ar ją formavo netinkama linkme. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovo prašymą ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-629-624/2014 nėra pagrindo, šiuo atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ numatytų pagrindų buvimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Panevėžio apygardos teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Nutartis neskundžiama.