- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-195-282-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00187-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- S. S.
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per keturis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į valstybės biudžetą.
Priteista iš nuteistojo S. S. 2000 Lt nukentėjusiajam D. K. neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo D. K. 82 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Priteista iš nuteistojo S. S. 525 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
S. S. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gegužės 25 d. apie 23 val. viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, išplūdo D. K. necenzūriniais žodžiais, tyčia iš chuliganiškų paskatų jis smogė D. K. kumščiu į veidą, po suduoto smūgio susirietus, jis spyrė vieną kartą D. K. į nosį, po to D. K. išėjus iš sandėliuko, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, spyrė vieną kartą D. K. į krūtinės sritį ir į veido sritį, po to D. K. einant į daugiabučio namo laiptinę, jis iš nugaros uždėjus diržą D. K. ant kaklo bei pervertus jį ant žemės, jis kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, paėmę už diržo galo tempė D. K. žeme, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė D. K. sveikatą, t. y. padarydamas kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, nubrozdinimus nosies nugarėlėje ir kakle, bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.
Nurodo, kad apklausų metu neigė mušęs D. K., nes nukentėjusiojo nurodytu laiku buvo kaime pas savo draugą K. Z. ir į namus grįžo apie 1-2 val., pavėsinėje negirtavo, D. K. nematė. Tai patvirtino ir K. Z. bei jo (apelianto) sugyventinė V. R., tačiau teismas šiais jo (apelianto) nekaltumą patvirtinančiais nuosekliais liudytojų parodymais nesirėmė, o rėmėsi D. K. šeimos narių parodymais. Pastebi, kad K. Z. ir V. R. parodymai yra teisingi, nes teismas jų nepripažino melagingais, todėl teismas neturėjo pagrindo jais nesiremti. Nurodo, kad byloje nėra nei vieno nešališko liudytojo, kuris būtų girdėjęs ar matęs kokį nors įvykį 2010 m. gegužės 25 d. vakare, kieme, o liudytojai R. K., F. K.. I. G. paties įvykio nematė, taip pat nėra nei vieno liudytojo, kuris būtų jį matęs įvykio vakarą namo kieme. Atkreipia dėmesį į tai, kad gyvenamojo namo kiemas, kur D. K. teigia buvęs sumuštas, yra nedidelis, gana uždaras, name gyveno kelios šeimos, gegužės pabaigoje buvo šilta, langai dažniausiai būna atidaryti, todėl neįtikėtina, kad niekas negirdėjo, jei iš tikrųjų kieme D. K. buvo plūstamas necenzūriniais žodžiais, mušamas, grasinama pakarti ir pan. Nesupranta, kodėl D. K. nesišaukė pagalbos. Mano, kad teismas nepagrįstai pripažino D. K. parodymus nuosekliais ir patikimais, nukentėjusiojo žmonos R. K. ir jos nepilnametės dukros V. K. parodymai taip pat prieštaringi, be to, teismas turėjo atsižvelgti ir į jų šeimyninius ryšius. Nurodo, kad nors nukentėjusysis D. K. visose apklausose eilės tvarka, lyg gerai išmoktą pamoką, išdėstė jam suduotų smūgių seką, tačiau tai dar nereiškia, kad jo parodymai yra išsamūs, nuoseklūs ir dėl to patikimi, nes parodymai apie kitus to vakaro įvykius yra itin prieštaringi. Iš D. K. parodymų lieka neaiškios įvykio vakaro aplinkybės: vienu metu D. K. aiškino, kad parvažiavo dviračiu į namus, varė dviratį pastatyti į sandėliuką ir tada buvo sumuštas, kitą kartą aiškino, kad parvažiavo dviračiu į namus, pastatė dviratį prie namo sienos, o vėliau, jau sutemus, ėjo dviratį įvaryti į sandėliuką, dar vėliau atsirado viena versija – kad jis visą dieną buvo namuose, o dviračiu važinėjosi vaikai, o jis apie 23 val. ėjo dviratį įvaryti į sandėliuką. Nukentėjusysis D. K. nenurodė, kad jam būtų buvę suduoti kokie nors smūgiai ar kaip nors kitaip sužalotos rankos, tokių sužalojimų nerado ir teismo med. Specialistas, tačiau liudytoja V. K. parodė, kad D. K. pats negalėjo parašyti pareiškimo atvykus policijos pareigūnams, nes rankos buvo sutinusios, be to, teisme V. K. „prisiminė“ naujų aplinkybių – patėviui rašant pareiškimą, ji lipdama laiptais į viršų, girdėjo didelį garsą, net visi turėklai judėjo. Apeliantui kyla klausimas, kodėl to iš karto nepasakė policijos pareigūnams ir jie nesiėmė priemonių jį (apeliantą) sulaikyti.
Nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusįjį galėjo sumušti dėl nukentėjusiojo ir jo žmonos girtavimo bei keliamo triukšmo, nes tokia teismo išvada prieštarauja paties D. K. parodymams, jog jį mušantis asmuo sakė „pridavei mentams“, „rašinėjai mentams“. Teigia, kad tokie priekaištai rodo, jog D. K. mušęs žmogus suvedinėjo su nukentėjusiuoju sąskaitas dėl D. K. bendradarbiavimo su policija, o ne dėl to, kad jis savo elgesiu neleidžia ramiai gyventi kaimynams. Tvirtina, kad jis (apeliantas) jokių reikalų su policija dėl D. K. pareiškimų nėra turėjęs ir tai įrodo, kad ne jis (apeliantas) sumušė D. K..
Teigia, kad anksčiau liudytoja V. K. tvirtino mačiusi jį (apeliantą), tačiau teisme V. K. parodė nemačiusi, bet atpažinusi „iš balso“, todėl mano, jog toks atpažinimas yra abejotinas. Taip pat mano, jog teismas neturėjo pagrindo besąlygiškai remtis D. K. parodymais, nes pats D. K. prisipažino gėręs alaus, o policijos pareigūnas D. J. parodė, kad D. K. buvo toks girtas, jog negalėjo parašyti pareiškimo. Pastebi, kad girtumas nukentėjusiajam nebuvo nustatytas. Teisme nukentėjusysis pasakodamas apie neva jam suduotus smūgius, rodė į dešinę akį, nors teismo med. specialisto išvadoje sužalojimas užfiksuotas kairiame paakyje, todėl mano, kad D. K. arba jį apkalba, arba dėl girtumo galėjo kitą asmenį palaikyti juo (apeliantu). Nurodo, kad D. K. nuolat girtauja, daugybę kartų už tai baustas administracine tvarka, teistas, žinomas kaip agresyvaus būdo asmuo, 2010 m. gegužės 10 d. toje pačioje vietoje – (duomenys neskelbtini), kieme griuvinėjo girtas, tai dar kartą patvirtina, kad susižaloti D. K. galėjo ir pats griuvinėdamas arba būti sumuštas visiškai kitoje vietoje. Mano, kad ilgus metus vykę konfliktai tarp K. ir kaimynų, tarp jų ir jo su sugyventine V. R., dėl nuolatinio K. girtavimo, triukšmavimo, galėjo būti pagrindas jį (apeliantą) apkalbėti bei tikslas pasipelnyti, nes (duomenys neskelbtini) D. K. gyrėsi, kad pirks mašina, kai prisiteis iš jo (apelianto) žalą.
Teigia, kad savalaikiai neapžiūrėjus įvykio vietos, pavėsinės, nenustatyta, ar toje pavėsinėje buvo iš viso girtaujama, ar nukentėjusiojo sumušimo metu kieme stovėjo jo (apelianto) automobilis, nebuvo patikrintas nukentėjusiojo girtumas, nes šie duomenys leistų spręsti, ar nukentėjusysis iš viso galėjo orientuotis, kas vyksta, nebuvo iš karto apklausti to paties ir gretimų namų kaimynai, nenustatytas bendrininkas, nors (duomenys neskelbtini) nėra didmiestis, kuriame galėtų būti nepažįstamų ir nenustatomų asmenų, be to, D. K. teigė matęs tą nepažįstamą asmenį, nurodė požymius, todėl toks bendrininkas turėjo būti nustatytas. Tvirtina, kad šioje byloje tyrimas vyko nepateisinamai ilgai – dėl 2010 m. gegužės 25 d. įvykio įrodymai pradėti rinkti po pusmečio, kaltinamasis aktas surašytas tik 2011 m. vasario mėn., metus laiko byla nagrinėta Akmenės rajono apylinkės teisme, byla grąžinta prokurorui tyrimui papildyti, buvo nurodyti konkretūs veiksmai, kuriuos prokuroras turėjo atlikti, tačiau prokuratūra be jokių pateisinamų priežasčių papildomo tyrimo neatliko per teismo nustatytą bei pratęstą terminą. Teigia, kad Joniškio rajono apylinkės teismas prokuroro prašymą pratęsti pasibaigusį ikiteisminio tyrimo terminą išnagrinėjo vienasmeniškai, nors turėjo surengti posėdį ir apie jį pranešti kaltinamajam ir gynėjui (BPK 215 straipsnio 5 dalis), priimtoje nutartyje nurodė, kad ji neskundžiama, nors nutartis skundžiama (BPK 65, 440 straipsniai), apie priimtą nutartį neinformavo kaltinamojo ir jo gynėjo (neišsiuntė nutarties kopijos), tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs visus šiuos pažeidimus, juos vertino kaip neesminius. Mano, kad šių pažeidimų toleravimas rodo šališkumą ir neobjektyvumą bei laiko neteisėtu visą procesą byloje, vykstantį pasibaigus Akmenės rajono apylinkės teismo nustatytam terminui ikiteisminiam tyrimui papildyti.
Tvirtina, kad šioje byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, todėl jis turi būti išteisintinas, neįrodžius, kad dalyvavo nusikaltimo padaryme ir nesant jo kaltės, nėra pagrindo spręsti ir žalos priteisimo klausimo. Pastebi, kad teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodydamas, kad D. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 485,00 Lt, priteisė 525,00 Lt.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija tik kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą bei nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu ir proceso išlaidų dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl S. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas, nes iš bylos matyti, kad nušalinimas bylą nagrinėjusiai apylinkės teismo teisėjai nebuvo pareikštas (3 t. 9 b. l.). Tai, kad ikiteisminis tyrimas truko ilgai – nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. liepos 19 d., kad baudžiamoji byla buvo grąžinta prokuratūrai ikiteisminio tyrimo papildymui, kad ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas pasibaigus Akmenės rajono apylinkės teismo nutartimi nustatytam terminui, kad, nagrinėjant prokuroro prašymą dėl termino ikiteisminiam tyrimui pratęsimo, buvo padaryta procesinių pažeidimų, nepatvirtina bylą nagrinėjusio teismo šališkumo bei neobjektyvumo, ir tai nėra pagrindas visą procesą byloje laikyti neteisėtu. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje konstatavęs, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas, nagrinėdamas prokuroro prašymą pratęsti terminą ikiteisminiam tyrimui užbaigti, padarė procesinių pažeidimų, šių pažeidimų nepripažino esminiais ir ikiteisminio tyrimo, kuris iš esmės jau buvo baigtas, nenutraukė (2 t. 139–142 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo klausimai buvo išspręsti Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro sprendimais BPK 176 straipsnyje nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad papildomo tyrimo metu Joniškio rajono apylinkės prokuratūra organizavo bei atliko veiksmus, kurių atlikimui baudžiamoji byla Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi buvo grąžinta prokurorui, todėl nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog prokuratūra be jokių pateisinamų priežasčių papildomo tyrimo per teismo nustatytą bei pratęstą terminą neatliko. Taip pat pažymėtina, kad minėtoje teismo nutartyje nenurodyta, jog būtina atlikti nukentėjusiajam psichologinę ekspertizę.
Apeliantas teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nes įvykio metu jis buvo pas savo draugą K. Z. bei nukentėjusiojo įvykio metu nematė ir nesumušė, ir kad tokius jo parodymus patvirtina liudytojų K. Z. ir jo sugyventinės V. R. parodymai, tačiau tokius nuteistojo bei jo nurodytų liudytojų parodymus paneigė nukentėjusiojo, liudytojų R. K., V. K., I. G. parodymai bei kiti byloje ištirti duomenys.
Nukentėjusysis D. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisme parodė, kad jam varant dviratį į sandėliuką, jo kaimynas S. S. su draugu jį sumušė: S. S. jį išvadino necenzūriniais žodžiais, priėjęs trenkė kumščiu į galvą, nukentėjusiajam pritūpus, koja spyrė į veidą, o S. S. draugas, nukentėjusiajam einant iš sandėliuko, spyrė į krūtinės ir galvos sritis, bei S. S. kartu su nukentėjusiajam nepažįstamu jaunuoliu užmetė jam ant kaklo diržą bei parvertę jį tempė žeme apie 5 metrus, kadangi diržas užveržė jam kaklą, jis negalėjo nei prarėkti, nei prakvėpuoti, išsivadavo tik jo sūnui pavadinus namo. Tokius parodymus apie jo atžvilgiu S. S. naudotą smurtą nukentėjusysis davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme, patvirtino akistatų su S. S. metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 27–28, 30–31, 32–33, 34, 101–103 b. l., 2 t. 61–70, 71 b. l., 3 t. 10–12 b. l.). Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais, nes aplinkybę, jog jį sumušė S. S., D. K. iš karto nurodė ne tik savo podukrai, žmonai, bet ir atvykusiems policijos pareigūnams (1 t. 21, 84–85 b. l.), kitą dieną atvykusiai liudytojai I. G. (1 t. 60–61 b. l., 3 t. 16 b. l.) bei vizitų pas medikus metu (1 t. 39 b. l.), be to, liudytojai V. K., R. K., I. G., D. J. patvirtino matę D. K. veide sumušimo žymes.
Pastebėtina, kad apeliantas sutinka, jog nukentėjusiojo parodymai apie smūgių sudavimą yra nuoseklūs, tačiau mano, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi vien dėl to, kad D. K. skirtingai nurodė kitas įvykio aplinkybes (pvz., kad dviračiu pats parvažiavo ir statė į sandėliuką, o kitos apklausos metu nurodė, jog jis visą dieną buvo namuose, o dviračiu važinėjosi jo vaikai). Nors nukentėjusysis apklausų metu skirtingai nurodė kai kurias aplinkybes, tačiau D. K. parodymai apie įvykio, t. y. apie jo sužalojimo aplinkybes yra iš esmės vienodi ir dėl to nėra pagrindo visų nukentėjusiojo parodymų vertinti kaip iš esmės neteisingų. Be to, nėra pagrindo manyti, kad dėl girtumo nukentėjusysis galėjo klaidingai nurodyti jį sumušusį asmenį. Nors pats nukentėjusysis prisipažino įvykio dieną vartojęs alkoholį ir šią aplinkybę patvirtino liudytoja V. K. bei pareiškimą dėl sumušimo surašęs policijos pareigūnas D. J., parodęs, jog D. K. buvo neblaivus ir nesugebėjo suprantamai bei aiškiai surašyti pareiškimo, tačiau nukentėjusiojo parodymai iš karto po įvykio ir vėlesnėse apklausose buvo nuoseklūs, ir tai rodo, kad girtumas įvykio metu neturėjo esminės įtakos įvykio aplinkybėms suvokti. Be to, liudytoja V. K. nurodė, kad patėvis buvo nedaug išgėręs, o pareiškimo negalėjo surašyti dėl to, kad jo rankos buvo sutinusios. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, jog nukentėjusysis turėjo tikslą apklabėti apeliantą, nes tiek pats nukentėjusysis, tiek ir nuteistasis bei liudytoja V. R. parodė, kad tarp jų rimtų nesutarimų nebuvo, susipykę anksčiau nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė prielaidą, kad S. S. galėjo įvykdyti chuliganiškus veiksmus, nes nukentėjusysis ir jo žmona savo elgesiu piktino kaimynus ir S. S., tačiau nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas. Pažymėtina, kad nukentėjusysis bei liudytoja R. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog S. S. jau nuo 2008 metų juos užgaulioja, išvadina necenzūriniais žodžiais, kaltina įskundus jį policijai dėl alkoholio ir cigarečių. Be to, V. R. ir S. S. baustumo pažymos (1 t. 59, 112 b. l.) patvirtina, kad V. R. ir S. S. 2002-08-19 bei 2006-05-22 administracine tvarka buvo bausti pagal ATPK 177 straipsnio 1, 2 dalis už naminės degtinės laikymą savo namuose. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent S. S. sumušė D. K., nes, kaip nurodė nukentėjusysis, jį mušant buvo sakoma „už tai, kad pridavei mentams“. Dėl to nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog nukentėjusįjį sumušė kitas asmuo. Nuteistojo teiginys, jog nukentėjusysis jį apkalbėjo siekdamas pasipelnyti, tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida.
Nukentėjusiojo nuoseklius parodymus patvirtina liudytojų V. K., R. K. parodymai bei kita bylos medžiaga. Liudytoja V. K. parodė, kad D. K. išėjo pastatyti dviračio į sandėliuką sveikas, o grįžo sumuštas, kruvinas (kraujas bėgo iš nosies ir antakio), o, kad patėvį sumušė kaimynas S. S., ji sužinojo, kai D. K. atvykusiems policijos pareigūnams S. S. nurodė kaip jį sumušusį asmenį. Taip pat liudytoja V. K. apylinkės teisme kategoriškai patvirtino, kad, kai ji ėjo užrakinti sandėliuką, lauke S. S. (jį atpažino iš balso) ją išvadino visokiais žodžiais, siūlė „daryti visokias orgijas“, „pakarti D.“. Taigi, liudytoja V. K. patvirtino nukentėjusiojo parodymus ne tik dėl jo sumušimo žymių, bet ir tai, kad įvykio metu kieme buvo nuteistasis S. S.. Pagrindo manyti, kad V. K. nukentėjusiajam palankius parodymus davė įtakota patėvio, nėra, nes liudytoja tokias pat aplinkybes nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tai, kad nukentėjusysis 2010-08-24 baustas už tai, kad kartu su nepilnamete V. K. vartojo alkoholinius gėrimus ir ją nugirdė (2 t. 80 b. l.), nepatvirtina apelianto teiginio, jog nukentėjusysis ir liudytoja turi bendrų interesų ir nukentėjusysis galėjo ją paveikti, nes V. K. parodymus apie sumuštą patėvį davė iki minėto administracinio teisės pažeidimo padarymo momento. Dėl to apelianto teiginys, kad V. K. parodymus davė įtakota nukentėjusiojo yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Liudytoja R. K. parodė, kad ji, būdama ligoninėje ir sužinojusi iš dukters, jog D. K. sumuštas, išsiuntė SMS žinutę V. R., kalbėjosi su dukra telefonu tuo metu, kai ji ėjo užrakinti sandėliuko bei pati iškvietė policijos pareigūnus. Nors ši liudytoja, kaip ir V. K., nematė paties nukentėjusiojo sužalojimo momento, tačiau jos buvo pirmosios, kurioms apie sužalojimą pranešė pats nukentėjusysis. Be to, liudytoja R. K. patvirtino, kad kai jos dukra ėjo užrakinti sandėliuko ir nešėsi įjungtą mobiliojo ryšio telefoną, ji girdėjo S. S. balsą. Liudytojos R. K. parodymus patvirtina jos mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS suvestinė, iš kurios matyti, kad ji nuo 23:26 iki 00:01 val. telefonu bendravo ne tik su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiojo D. K.), bet ir siuntė SMS žinutę V. R. bei 00:01 val. paskambino pagalbos telefonu Nr. 112, iškvietė policijos pareigūnus (1 t. 50–52 b. l., 2 t. 106 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas D. J. patvirtino, kad jis su kolega gavo pranešimą apie tai, kad sumuštas D. K., nuvykus juos įsileido sumuštas D. K., matė sumušimo žymes ir D. K. jiems nurodė, jog jį kieme sumušė kaimynas S. S., jie buvo nuėję ir pas S. S., tačiau durų niekas neatidarė, o kieme jie nematė pašalinių asmenų ar stovėjusio automobilio. Liudytoja I. G. patvirtino kitą dieną mačiusi sumuštą D. K. bei nurodė, kad D. K. sumuštą matė pirmą kartą, nors pas juos lankosi dažnai. Tai, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai, patvirtina byloje esanti specialisto išvada (1 t. 39 b. l.), kurioje nurodyta, kad D. K. padaryta kraujosruva kairės akies apatiniame voke, nubrozdinimai nosies nugarėlėje ir kakle, kad šie sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (t. y. 2010-05-25 apie 23 val.) ir šiems sužalojimams padaryti reikėjo trijų smūginių poveikių bukais kietais daiktais. Taigi, specialisto išvada paneigia apelianto argumentą, jog D. K., būdamas girtas, galėjos pats susižaloti griūdamas ar būti sužalotas kitoje vietoje. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad iš turimų medicininių duomenų nėra galimybės spręsti, ar D. K. buvo smaugiamas, tačiau specialisto išvadoje nurodytas nubrozdinimas nukentėjusiojo kakle patvirtina D. K. parodymus, jog jam ant kaklo buvo užmestas diržas ir jis buvo tempiamas. Tai, kad įvykio metu iš kaimynų niekas negirdėjo kieme triukšmo, nukentėjusiajam sakomų necenzūrinių žodžių ar nukentėjusiojo šaukimo, nepaneigia to, kad D. K. buvo sužalotas kieme, nes, kaip parodė nukentėjusysis, užmetus jam ant kaklo diržą, jis negalėjo nei prarėkti, nei kvėpuoti, todėl jo rėkimo niekas ir negirdėjo. Tai, kad nukentėjusysis klaidingai rodė, jog jam smūgis buvo suduotas į dešinę akį, nors specialisto išvadoje nurodytas sužalojimas kairėje akyje, nepaneigia, kad nukentėjusiajam smūgis buvo suduotas į veidą. Pastebėtina, kad nukentėjusysis visą laiką tvirtino, kad jam buvo smūgiuota į veidą, bei pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam buvo pamuštos abi akys (3 t. 11 b. l.). Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad liudytojų V. K., R. K. bei ne nukentėjusiojo šeimos narių liudytojų I. G. ir D. J. parodymai ir kiti byloje užfiksuoti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (specialisto išvada, mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS suvestinė, jos analizė ir kt.) patvirtina nukentėjusiojo parodymus, todėl netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Taigi, pagrįstai apylinkės teismas nukentėjusiojo D. K. parodymus pripažino nuosekliais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Liudytojos V. R. parodymus, kad S. S. įvykio metu nebuvo namuose ir, kad ji, uždarydama duris, sutiko du policijos pareigūnus išlindintį D. K., kad tuo metu ji nukentėjusiojo veide nematė sužalojimų, paneigia nukentėjusiojo parodymai, jog jis policijos pareigūnų neišlydėjo ir nebuvo tą vakarą sutikęs V. R., policijos pareigūno D. J. parodymai, jog jis matė D. K. veide sumušimo žymes (1 t. 84–85 b. l.) bei liudytojos I. G. parodymai, jog ji matė D. K. sumuštą. Liudytojų D. J. ir I. G. parodymais paneigus V. R. parodymus, pagrįstai apylinkės teismas šios liudytojos, kaip nuteistojo artimo šeimos nario, parodymus atmetė. Nėra pagrindo besąlygiškai tikėti apelianto alibi patvirtinančio liudytojo K. Z. parodymais, jog įvykio metu S. S. buvo pas jį ūkyje, o išvyko apie 1-2 valandą nakties, nes liudytojas yra geras nuteistojo draugas, apie judviejų susitikimą parodė tik po S. S. apklausos praėjus kelioms dienos (2010-09-27). Be to, liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti, kokią savaitės dieną S. S. buvo pas jį svečiuose, kurią valandą išvyko, ir kaip liudytojas K. Z. parodė – jis su S. S. dažnai susitinka pastarajam grįžus iš reiso. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos informacijos (1 t. 89 b. l.) matyti, kad S. S. iš reiso grįžo 2010-05-24, t. y. D. K. sumušimo išvakarėse. Pastebėtina, jog liudytojas K. Z. pripažino, kad po byloje aptariamo įvykio jis kalbėjosi su S. S. ir pastarasis jam nurodė, jog yra kaltinamas sumušęs D. K. tą dieną, kai buvo pas jį svečiuose, ir tai rodo, jog K. Z. parodymams įtakos turėjo paties S. S. teiginiai. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai liudytojo K. Z. parodymus vertino kaip siekį padėti S. S. išvengti atsakomybės bei šio liudytojo parodymus atmetė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė liudytojų V. R. bei K. Z. parodymais, rodo, kad juos atmetė, todėl akivaizdu, kad teismas šių liudytojų parodymus laikė nepatikimais ir neteisingais. Dėl to nepagrįstas apelianto teiginys, jog nepripažinus liudytojų V. R. ir K. Z. parodymų melagingais, jie yra teisingi ir patikimi.
S. S. smurtavo prieš D. K. viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, ir nors įvykio metu ten pašalinių asmenų nebuvo, tačiau nusikalstama veika laikoma padaryta viešoje vietoje, nes dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys. Nukentėjusiojo padaryti sužalojimai patvirtina, kad S. S. be jokios pateisinamos priežasties įžūliais veiksmais – naudodamas fizinį smurtą – demonstravo nepagarbą aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes nukentėjusysis buvo sumuštas viešoje vietoje, nukentėjusiojo sutuoktinė, būdama ligoninėje, nakties metu iškvietė policijos pareigūnus, liudytoja V. K. parodė, kad buvo išsigandusi.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina S. S. kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir S. S. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatomis, pagrįstai S. S. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą. Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.
Nustačius, kad S. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes nukentėjusysis dėl nežymiai sutrikdytos sveikatos – sumušimo – patyrė fizinį skausmą, nepatogumų, pažeminimą (užmetus diržą jam ant kaklo jis buvo tempiamas žeme, kakle liko nubrozdinimo žymės), dėl sužalojimų veide (kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, nubrozdinimo nosies nugarėlėje) sumažėjo jo galimybė bendrauti, be to, nukentėjusysis be priežasties buvo sužalotas viešoje vietoje, todėl atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-447/2010, 2K-108/2011, 2K-269/2011, 2K-357/2011, 2K-412/2011 ir kt., nuo 500 iki 5 000 Lt), daroma išvada, kad nukentėjusiojo naudai priteistas 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, atitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jo mažinti.
Pagrįstas nuteistojo skundo argumentas, jog nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nurodytos skirtingai – aprašomojoje dalyje nurodyta, kad iš S. S. priteistinos 485 Lt valstybės naudai, o rezoliucinėje dalyje nurodyta priteisti 525 Lt. Iš bylos matyti, kad po 2012-11-05 pateiktos pirminės pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (485 Lt) (3 t. 27 b. l.) adv. V. Laukevičienė byloje teikė teisinę pagalbą nukentėjusiajam D. K., todėl 2012-12-04 pateiktoje patikslintoje pažymoje (3 t. 32 b. l.) nurodytų išlaidų – 525,51 Lt dydis yra teisingas. Taigi, iš S. S. 525 Lt priteista pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.