Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

D. J. paskirta BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant kad įpareigojimas turi būti vykdomas 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos, iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos, o pradėjus vykdyti nuosprendį, nuspręsta jas panaikinti.

Nukentėjusiosios D. L. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. J. nukentėjusiajai D. L. priteista 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) neturtinės žalos.

Nukentėjusiosios D. L. patirtos 710 Eur (septynių šimtų dešimties eurų) išlaidos už advokatės atstovavimą teisme pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš D. J. nukentėjusiajai D. L..

Iš D. J. priteista 7,93 Eur liudytojui išmokėtos proceso išlaidos valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. J. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis 2019 m. balandžio 3 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) sektoriaus pasimatymų laukiamojo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - akivaizdžiai nėščią sugyventinę D. L., t. y. vieną kartą ranka sudavė jai į veidą, rankomis vieną kartą trenkė į krūtinės sritį, apdraskė dešinės rankos pirštus, kas dėl odos nubrozdinimų kairio skruosto ir dešinės plaštakos II piršto srityje vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. J. gynėjo advokato D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas dėl D. J. kaltės.

6. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo D. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas D. J. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu D. J. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

7. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. balandžio 3 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) sektoriaus pasimatymų laukiamojo patalpose tarp nuteistojo D. J. ir nukentėjusiosios D. L. kilo žodinis konfliktas dėl pastarosios rūkymo nėštumo metu. Tačiau abi konflikte dalyvavusios pusės skirtingai apibūdina jo eigą, skirtingai aiškina, iš kur pas nukentėjusiąją atsirado specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai.

8. Nuteistasis viso proceso tvirtino, kad D. L. nemušė, pastaroji pirštą susižalojo į ant nuteistojo rankos, kuria jis dengėsi veidą siekdamas išvengti nukentėjusiosios smūgio delnu, piršto buvusį žiedą, o nubrozdinimas jos veide galėjo atsirasti ir anksčiau, pavyzdžiui nukentėjusiajai užsiiminėjant su tarnybiniu šunimi ar dėl kitų priežasčių. Nuteistasis tikino, kad pati nukentėjusioji buvo įsiaudrinusi ir jį puolė, dėl ko jis turėjo gintis, o pats neigė atlikęs jos atžvilgiu kokius nors smurtinius veiksmus. Kolegija, apeliacinės instancijos teisme atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei ištyrusi įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėmis.

12. Iš Bendrojo pagalbos centro skambučių išklotinės matyti, kad D. L., praėjus apie valandai laiko po incidento, kreipėsi pagalbos, pranešė, jog esant tarnyboje jos atžvilgiu smurtavo draugas, sudavė į veidą, kraujuoja pirštas (1 t., b. l. 58-59). Kad nukentėjusiajai buvo padaryti odos nubrozdinimai kairio skruosto ir dešinės plaštakos II piršto srityse, konstatuota Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 31). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme specialistas savo išvadą patvirtino. Pastebėtina, kad tiriamoji specialistui paaiškino, jog 2019 m. balandžio 3 d. į jos darbovietę atvykęs sugyventinis D. J. ranka sudavė per veidą, pataikydamas būtent į kairės, o ne dešinės pusės skruostą, taip pat iš rankų išplėšė telefoną, dėl ko apdraskė dešinės rankos pirštus bei vėliau stipriai sudavė rankomis į krūtinę. Teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjęs policijos komisariate vykusios apklausos metu darytą vaizdo įrašą, specialistas paaiškino, kad kairiajame skruoste mato kažkokį paraudimą. Pagal bendrą išvaizdą negalėtų pasakyti sužalojimas yra ar jo nėra, nelabai įžiūrima, tačiau jis taip pat nurodė, jog vaizdo įrašas patvirtina sužalojimų lokalizaciją, apžiūrėjęs nukentėjusiąją būtent toje vietoje (kairiajame skruoste) rado nubrozdinimus, dešiniajame skruoste jokių sužalojimų neaptiko. Specialistas teisiamojo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad šis nubrozdinimas galėjo būti padarytas paros bėgyje iki apžiūros, o apžiūra atlikta po įvykio praėjus apie 22 valandoms (2019 m. balandžio 4 d. 9.40 val.). Tokie eksperto paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartoto fizinio smurto pobūdį, o taip pat paneigia nuteistojo gynėjo teiginius, kad nukentėjusioji skruostą galėjo susižaloti anksčiau dirbdama su šunimi ar esant dar kokioms nors kitoms aplinkybėms ir kad įvykio metu tas sužalojimas buvo paslėptas kosmetinėmis priemonėmis ir dėl to D. L. kolegos iki įvykio jo nematė.

13. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad prieš ją smurtavo nuteistasis, patvirtina ir liudytojų D. M. bei R. Č. parodymai. Priešingai nei kad teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jos būtų asmeniškai suinteresuotos baudžiamosios bylos baigtimi, būtų paveiktos duoti nukentėjusiajai naudingus parodymus, siektų pakenkti nuteistajam, apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ar pan. Šių liudytojų santykiai su nukentėjusiąja nėra artimi ar draugiški, o tik kolegiški. Duomenų, kad D. L. esant vaiko priežiūros atostogose jos bendrautų, nėra. D. M. teisme reiškė nepasitenkinimą dėl to, kad atsidūrė tokioje situacijoje, jog tenka vykti į apklausas dėl aptariamo įvykio. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad liudytojų D. M., R. Č. ir nukentėjusiosios D. L. parodymai būtų suderinti.

14. Nors šios liudytojos paties D. L. sužalojimo momento nematė, tačiau jos iškart po incidento bendravo su nukentėjusiąja, matė, kokia yra jos būsena, kokie sužalojimai padaryti nukentėjusiajai. Liudytoja D. M. nurodė, kad darbo metu 5 ar 6 kartus buvo skambinta telefonu į jos darbo vietą, tačiau pakėlus ragelį niekas nekalbėdavo. Galiausiai pakėlusi telefono ragelį išgirdo verkiančios D. L. balsą ir prašymą ateiti. Tada ji suprato, kad ir anksčiau skambino nukentėjusioji. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji taip pat nurodė, jog keletą kartų buvo pakėlusi telefono ragelį tam, kad pasikviestų pagalbos (iš pasimatymų namelio skambinant pasimatymų biuro darbuotojoms telefono numerio surinkti nereikia, pakanka pakelti telefono ragelį), tačiau D. J. jį vis išplėšdavo jai iš rankų ir taip sužalojo dešinės rankos pirštą. Liudytoja taip pat paaiškino, kad su R. Č. nuėjusiosios į pasimatymų namelį pamatė sėdinčią ir verkiančią D. L.. Jai iš piršto bėgo kraujas, buvo įdrėkstas žandas. Liudytoja paaiškino, kad nesureikšmino, kuris žandas buvo įdrėkstas, o po to ją suklaidino tyrėja, pasakiusi, jog yra duomenų, kad sužalotas dešinysis žandas, todėl pirminės apklausos metu ir davė tokius parodymus. Tačiau vėliau pagalvojusi pagal tai, kaip sėdėjo nukentėjusioji, suprato, kad tai visgi buvo kairysis nukentėjusios skruostas. Liudytoja taip pat nurodė, kad D. J. teisinosi, jog nieko nedarė, į ką nukentėjusioji ironiškai atsakė: „jo, jo, neskriaudei, nemušei“. Nors apeliantas akcentuoja, kad šios aplinkybės liudytoja nebuvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu, ir tai, pasak gynėjo, vėlgi leidžia abejoti jos parodymų patikimumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu. Pažymėtina, kad parodymų tikslumas priklauso nuo pareigūno atliktos apklausos kokybės. Tai, kad liudytoja teisme davė detalesnius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, nesant juose esminių prieštaravimų, neleidžia abejoti jų patikimumu ir teisingumu.

15. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytoja R. Č.. Akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus, kad prieš ją smurtavo D. J.. Be to, aplinkybė, kad D. L. net keletą kartų bandė paskambinti pasimatymų biuro darbuotojoms, o kai galiausiai tai pavyko, verkdama telefonu prašė kolegų pagalbos, logiškai prieštarauja nuteistojo versijai, jog būtent nukentėjusioji puolė nuteistąjį, dėl ko jam reikėjo gintis, ir tokiu būdu pati susižalojo pirštą, o skruostą nusibrozdinti galėjo ir anksčiau. Įvertinus visa tai, apelianto pateikta įvykio versija nelaikytina teisinga ir apylinkės teismas pagrįstai ja nesivadovavo.

16. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pripažinti, jog vaizdo įraše, darytame nukentėjusiajai išeinant iš pasimatymų namelio, yra užfiksuotas jai padarytas sužalojimas veide, nėra pagrindo. Peržiūrėjus minėtą vaizdo įrašą teisiamojo posėdžio metu, specialistas Ž. M. paaiškino, kad iš taip toli tokių mažų sužalojimų (nesiekia nei centimetro dydžio) pamatyti negalima. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ir be šiame vaizdo įraše užfiksuotų duomenų byloje yra pakankamai D. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų.

Dėl kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą ir kvalifikuodamas D. J. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisingai nustatė, jog nukentėjusiąją D. L. ir nuteistąjį D. J., nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos, jų bendras gyvenimo iki įvykio truko palyginus neilgai, siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos santykius.

18. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

19. Be to, BPK 38 straipsnis (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

20. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius ( Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).

21. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Konstitucinio Teismo 2011-09-28 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktas šeimos sampratos išaiškinimas, kuriame nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties kaltinamojo ir nukentėjusiojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimos būdingų santykių turinį.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pagrįstai nustatyta, kad D. L. ir D. J. įvykio metu siejo šeiminiai santykiai. Nukentėjusioji D. L. paaiškino, kad iki apsigyvenimo kartu su D. J. buvo pažįstami apie metus laiko. Vėliau jie ėmė kartu ieškoti nuomotis būsto, iki aptariamo įvykio gyveno kartu, vedė bendrą ūkį pusę metų. Įvykio metu ji buvo 16 savaičių nėščia, laukėsi D. J. vaiko, apie ką jis žinojo. Pats nuteistasis taip pat paaiškino, kad su D. L. buvo pažįstami nuo 2017 m. gegužės mėnesio, o kartu apsigyveno 2018 m. spalio 5 d. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino, kad jį domino šeima, vaiko auginimas ir bendras gyvenimas. Iš jo parodymų matyti, kad ir šiuo metu jis siekia santykių išsaugojimo. D. J. kartu su nukentėjusiąja buvo gimdymo metu bei po to. Jis paaiškino, kad yra jai pasipiršęs. Šiuo metu D. J. ir D. L. vėl kartu gyvena, rūpinasi gimusiu jų vaiku. Apeliacinės instancijos teisme D. J. nurodė, kad gegužės mėnesį planuojamos jų vestuvės. Taigi nors bendrą ūkį D. L. ir D. J. vedė tik pusę metų iki įvykio, tačiau atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, į tai, kad įvykio metu nukentėjusioji laukėsi (16 savaičių nėštumas), ir šis nėštumas, kaip galima spręsti iš jų parodymų, buvo planuotas, D. J. rūpinosi tuo, kad nukentėjusioji šio kūdikio neprarastų (priekaištavo dėl rūkymo, nes anksčiau jau buvo įvykęs persileidimas), galima spręsti, kad jų santykiai buvo kur kas daugiau nei draugiški, jie buvo grindžiami abipusiu artumu, emociniu prieraišumu, pagalba, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių turinys parodo faktinių šeiminių santykių buvimą, t. y. jie buvo šeimos nariai, o tai reiškia, kad nuteistasis nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, todėl pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

23. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. J. gynėjo advokato D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.