Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-02-17 · Administracinė byla Nr. I1-265-428/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-17
Bylos Nr.
I1-265-428/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01542-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-265-428/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01542-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 17 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016-12-28 buvo laikomas Ligoninėje nesilaikant higienos normos reikalavimų, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Buvo laikomas 6 korpuso 103 ir 105 kamerose-palatose. Nurodė, jog buvo laikomas užrakintas, nors pagal teismo nuosprendį pareiškėjui buvo skirta atlikti nuobaudą pataisos namuose, t. y. bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjas teigia, jog negalėjo būti laikomas užrakintas, kadangi nebuvo baustas bei nebuvo jam taikomas izoliavimas. Pareiškėjas negalėjo eiti pasivaikščioti 3 val., bendrauti su kitais nuteistaisiais, personalu. Nurodė, jog ne kartą kreipėsi, jog būtų perkeltas į bendrabučio tipo patalpas ir tik 2016-12-28 buvo perkeltas į bendrabučio tipo patalpas. Mėnesį laiko, t. y. nuo 2016-11-28 iki 2016-12-28 (nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016-11-28 buvo suimtasis, todėl buvo laikomas kameroje) buvo laikomas griežtesnėmis sąlygomis nei yra skyręs teismas. Kameroje trūko gyvenamojo ploto. Nurodė, jog palatoje buvo silpnas apšvietimas, netinkama ventiliacija. Ant langų nebuvo užuolaidų. Nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, muilas, skalbimo priemonės. Tokiu būdu pareiškėjas buvo diskriminuojamas, žeminamas jo orumas, jautėsi nelygiavertis, ne kartą žodžiu kreipėsi dėl priemonių išdavimo, teigė, jog jam higienos priemonės nepriklauso. Tokiu būdu buvo žeminamas pareiškėjo orumas, buvo kankinamas jautė psichinę kančią ir skausmą, depresiją, diskriminaciją.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b. l. 17–22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 103, 105 kamerų tipo patalpose bei 224 gyvenamojoje patalpoje. Tikslių duomenų kuriuo laikotarpiu kurioje kameroje buvo nėra. Patalpose buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Atsakovė nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo mokus, todėl jam higienos priemonės nebuvo išduotos. Kamerose buvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus. Taip pat Ligoninės kamerų tipo patalpose buvo įrengti natūralios ventiliacijos kanalai. Pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo kreipėsi į administraciją ir pažeidimai po patikrinimo buvo pašalinti. Nurodė, jog pareiškėjas į Ligoninę atvyko su siuntimu iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-11-17 dėl LOPL bei dėl to, jog turėjo kontaktą su TBC sulaikytoju kameroje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas ištyrimui ir diagnozės patikslinimui. Pareiškėjas teismui nedetalizuoja kaip buvo apsunkintos jo teisės. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas dalyje tenkintinas iš dalies, kitoje dalyje byla nutrauktina.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 (pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atsiliepimą patikslino ginčo laikotarpį ir nurodė, jog Ligoninėje buvo nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 (b. l. 48–51)).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018-03-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1451-402/2018 išnagrinėjo pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpyje nuo 2016-11-17 iki 2017-03-24. Pareiškėjas minėtoje administracinėje byloje kreipėsi dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams (netinkamas apšvietimas, ventiliacija ir kt.), dėl to, jog gydymosi Ligoninėje metu buvo netinkamai paskirtas į kamerų tipo patalpas, nepagrįstai sugriežtintos bausmės sąlygos, sutrumpintas laikas pasivaikščioti lauke, t. y. vietoje 3 val. buvo leista tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore bei dėl kitų pažeidimų. Regionų apygardos administracinio teismo 2018-03-08 sprendimas yra įsiteisėjęs.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams (netinkamas apšvietimas, ventiliacija ir kt.), dėl to, jog gydymosi Ligoninėje metu buvo netinkamai paskirtas į kamerų tipo patalpas, nepagrįstai sugriežtinta bausmė, sutrumpintas laikas pasivaikščioti lauke, t. y. vietoje 3 val. buvo leista tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore laikotarpiu nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 yra tarp tų pačių šalių, ginčo dalykas bei pagrindas sutampa, nagrinėjamoje byloje ir kitoje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1451-402/2018, todėl teismas sprendžia, kad byla, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 (dėl kamerų, patalpų higienos normos reikalavimų neatitikimo (netinkamo apšvietimo, ventiliacijos) bei dėl paskyrimo į kamerų tipo patalpas, sugriežtinant pareiškėjui laikymo sąlygas), nutrauktina.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas šioje byloje vertina neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 dėl kitų pareiškėjo nurodytų netinkamų sąlygų Ligoninėje, t. y. neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto kamerose, dėl užuolaidų nebuvimo bei higienos priemonių neišdavimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų. Ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. 1R-65 (ginčui aktuali redakcija), 1 punkte įtvirtinta, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes ir teikiant ambulatorines ir stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, arešto ar laisvės atėmimo bausmė (toliau – suimtieji ir nuteistieji).

Taigi, Ligoninės dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus. Ligoninė turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo, sveikatos saugos reikalavimus, tačiau nepaneigiant minėtų reikalavimų reikšmingumo ir būtinybės jais vadovautis, Ligoninėje taip pat turi būti užtikrinamas laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms taikomų reikalavimų vykdymas.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (ginčui aktuali redakcija), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu, buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Pareiškėjas teigia, jog gyvenamojo ploto norma turi būti taikoma ta, kuri numatyta Lietuvos higienos normų HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737, 18 punkte, kuriame numatyta, jog minimalus plotas 1 lovai palatoje – 7 kv. m.

Laisvės atėmimo vietų ligoninei kaip vienai iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto yra konkrečiai numatyta taikytina Taisyklių 11¹.4 punkto norma. Todėl teismas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, vadovausis Taisyklėse numatytomis normomis.

Bylos duomenimis (b. l. 35, 37–41) nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016-11-17 iki 2016-12-01, nuo 2016-12-05 iki 2017-01-02 buvo gydomas 103 (plotas – 17,70 kv. m, 2 miegamosios vietos), 105 (plotas – 32,14 kv. m, 4 miegamosios vietos) kamerų tipo patalpose bei 224 (plotas – 19,75 kv. m, 2 miegamosios vietos) gyvenamojoje patalpoje. Minėtose patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkto norma.

Pareiškėjas teigia, jog 105 kameroje gyveno 5 asmenys (b. l. 48–51), o kitame papildome atsiliepime (b. l. 54–57) teigia, jog 105 kameroje buvo laikomas jis ir dar 3 asmenys. Pareiškėjo duomenys dėl asmenų skaičiaus 105 kameroje yra prieštaringi, todėl teismas vertins atsakovės pateiktus duomenis. Tačiau pabrėžtina, jog ir esant penkioms įrengtoms lovoms minėtų Taisyklių 11¹.4 punktas nebūtų pažeistas. Pareiškėjas nurodė, jog 2-24 patalpos plotas plane nurodytas 17,16 kv. m, o ne 19,75 kv. m kaip nurodo atsakovė atsiliepime. Pareiškėjui išaiškintina, jog 224 patalpa plane pažymėta 2-32, kurios plotas yra 19,75 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai atmestini dėl ploto neatitikimo (b. l. 38). Pareiškėjas atsiliepime (b. l. 79–84) teigė, jog 224 patalpoje buvo 4 asmenys, nors atsikirtime į atsakovės atsiliepimą (b. l. 48–51) dėl nurodytų miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus 224 patalpoje neteikė jokių prieštaravimų ir neginčijo minėtų aplinkybių (dėl miegamųjų vietų įrengimo), o tik ginčijo 105 kameroje vietų įrengimo skaičių. Todėl pareiškėjo prieštaringi duomenys dėl 224 patalpoje įrengtų miegamųjų vietų atmestini ir be to priimtame pareiškėjo skunde jis net ir neginčijo aplinkybių dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto 224 patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į kamerų plotą turi būti neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pastebėtina, kad asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodoma, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. LVAT savo jurisprudencijoje paprastai aiškina, kad toks teisinis reguliavimas nereikalauja taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017-05-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017-07-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pagal bylos duomenis (pareiškėjo ir atsakovo nurodytas aplinkybes), pareiškėjui atliekant bausmę kamerose jam teko daugiau 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Pareiškėjas teigia, jog kamerose nebuvo užuolaidų. Kalinimo įstaigų, jų patalpų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose reikalavimo gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo patalpose, palatose) ant langų įrengti užuolaidas nėra numatyta. Higienos normos HN 47:2011 42 punkte numatyta, jog įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių.

Atsakovė į bylą duomenų apie tai ar įstaigos patalpos apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių nepateikė. Duomenų, kad dėl užuolaidų nebuvimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės pareigūnus, administraciją nėra. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu patalpose, kuriose jis buvo gydomas, nebuvo užuolaidų, todėl teismas pripažįsta, jog pažeidimas yra nustatytas. Tačiau, vertinant šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad šis pažeidimas buvo vienkartinis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių. Užuolaidų (ar kitos apsaugos ant langų) nebuvimas negali būti laikomas pakankamai intensyviu, sudarančiu pagrindą neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas teigia, jog nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, muilas, skalbimo priemonės. Atsakovė nurodė, jog pareiškėjas buvo mokus, todėl higienos priemonės ir nebuvo išduodamos. Ginčo laikotarpis yra nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017-07-01; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009-03-19 įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

Pareiškėjas iki 2016-11-28 buvo suimtasis, todėl pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriuje 2016 m. lapkričio mėnesį turėjo būti išduoti dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Į Ligoninę pareiškėjas atvyko 2016-11-17, todėl 2016 m. lapkričio mėnesį Ligoninė higienos priemonių neprivalėjo išduoti, kadangi priemonės turėjo būti išduotos Kauno tardymo izoliatoriuje.

Pareiškėjui nuo 2016-11-28 kaip nuteistajam pagal galiojančius teisės aktus ginčo laikotarpiu jau nepriklausė išduoti dantų šepetėlį, dantų pastą (50 ml), vienkartinius skustuvus (iki 4 vnt.). Dėl kitų higienos priemonių (tualetinio popieriaus, muilo, skalbimo priemonių) išdavimo atsakovė nepateikė jokių duomenų, todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti, jog ginčo laikotarpiu nebuvo išduotos minėtos priemonės. Pareiškėjas skundų dėl priemonių neišdavimo ginčo laikotarpiu neteikė.

Taigi, iki 2017-01-01 galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

Pastebėtina, kad nuo 2017-01-01 laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“, pagal kurį vyrams, laikomiems laisvės atėmimo vietose vieną kartą per mėnesį išduodamas dantų šepetėlis bei 4 vienetai skutimosi peiliukų, bei kartą per du mėnesius – dantų pasta. Todėl nuo 2017-01-01 galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

Atsakovės atstovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių, iš esmės neginčija, tačiau nurodė, jog pareiškėjas buvo mokus (b. l. 36). Pagal nuo 2017-01-01 įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, higienos priemonės išduodamos nemokiems nuteistiesiems, jų rašytiniu prašymu.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017-04-03 sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika, kurioje LVAT, remdamasis EŽTT suformuota praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes <…> suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Aprūpinimo normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. LVAT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2017-01-01 įsigaliojo nauja laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka, pagal kurią tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai. LVAT 2008-04-16 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose < ...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo aktualios ir vyraujančiuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad laikotarpiu nuo 2016-12-01 iki 2017-01-01 pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2016-12-01 iki 2017-01-01 – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą Ligoninės neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

Kaip jau buvo paminėta, nuo 2017-01-01 įsigaliojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132, kurio 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pagal pateiktą pareiškėjo apskaitos žiniaraštį spręstina, jog pareiškėjas buvo mokus (b. l. 36) ir prašymų dėl higienos priemonių išdavimo neteikė. Atsižvelgiant į tai, Ligoninė neturėjo jokio teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui higienos priemones nuo 2017-01-01, todėl byloje konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus, neišduodant pareiškėjui higienos priemonių laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-01-02, nėra jokio teisinio pagrindo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl higienos priemonių neišdavimo jis patyrė išgyvenimus, psichologines kančias, jautėsi diskriminuojamas.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2016-12-01 iki 2017-01-01 buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, nesant duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovės atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į tai, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas šiuo laikotarpiu sąskaitoje turėjo piniginių lėšų, todėl galėjo savarankiškai įsigyti higienos priemonių, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2016-12-01 iki 2017-01-01 pareiškėjui kalint Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jo teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas 2019-08-08 nutartimi (b. l. 12) priėmė pareiškėjo 2019-08-05 pateiktą skundą, kurio reikalavimas dėl neturinės žalos priteisimo buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad jam kalint Ligoninėje laikotarpiu nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma, patalpose buvo per žema temperatūra, buvo netinkamas patalpų vėdinimas, sugriežtintas rėžimas, nebuvo išduodamos higienos priemonės ir kt. Šios aplinkybės sudaro skundo pagrindą. Priėmęs skundą, teismas nagrinėjo jį skundo ribose (ABTĮ 80 str. 2 d.). Pareiškėjas vėliau teiktuose papildomuose atsiliepimuose (b. l. 54–57, 79–84) nurodė papildomas naujas aplinkybes (dėl ginčo laikotarpio tikslinimo, dėl stalo nebuvimo kamerose, dėl patalynės pakeitimo, dėl sąlygų nesudarymo nusiprausti, dėl karšto vandens sutrikimų ir kt.), kurios nenagrinėtinos, kadangi šis skundo pagrindas nebuvo nurodytas 2019-08-08 nutartimi priimtame skunde, o pareiškėjas nepatikslino skundo pagrindo ABTĮ 50 straipsnio 3 d. nustatyta tvarka ir nustatytu terminu, taigi, nėra pagrindo plėsti skundo ribas. Siekiant užtikrinti operatyvų, ekonomišką ir sąžiningą teismo procesą bei proceso šalims sudaryti sąlygas teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimo, skundo tikslinimas, kaip procesinė asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis teisės normoje numatytų reikalavimų ir sąlygų. Pažymėtina, kad dėl nenagrinėtų šioje byloje aplinkybių pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą bendra tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 2 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. bylą dalyje, dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2016-11-17 iki 2017-01-02 (dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams (netinkamas apšvietimas, ventiliacija, dėl sugriežtinto rėžimo), nutraukti.

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis).

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė